Kovos menų meistrą Sergejų užtikome Utenos rajone prie tvenkinio. Ne, jis nesigrūdino – nesimaudė šaltame spalio vandenyje. Su bičiuliu nuo ankstyvo ryto žvejojo.
„Žvejybą kaip laisvalaikį atradau ne taip seniai – gimus pirmagimiui sūnui. Tai mano aistra, pabėgimas nuo pasaulio, savęs atradimas, laikas sau, ramybė. Šiandien, būsiu atviras, jaučiuosi dar labiau pavargęs nei prieš varžybas, bet tokia yra šlovės kaina. Štai ir jūs mane pasivijote sėdintį su meškere rankose. Labai tikiuosi, kad gausiu karmos taškų.
Trauksime upėtakius, nors šiaip labiau mėgstu žvejoti dugnine meškere baltą žuvį. Čia esu antrą kartą – patirtis labai įdomi. Kartais net nereikia kibimo – gerų emocijų suteikia ne tik ištrauktas laimikis, bet tiesiog tylus pameditavimas prie vandens, gamtoje su savo mintimis“, – džiaugėsi neseniai pasaulio čempiono titulą Lietuvai parvežęs kovotojas.
Sergejus pastaruosius dvejus metus laiko sau neturėjo, tad apleido ir žvejybą, ir kokybišką laiką su šeima. O laikas sau, pasak jo, būtinas – į galvą ateina įvairiausių minčių, turi erdvės jas apgalvoti, pasiduoti tėkmei.
Juk visi mes turime stalčiukų, kurių net nesinori atidaryti, – ten slepiame ir nuoskaudas, ir emocijas, ir būties chaosą. O žvejodamas S.Maslobojevas būtent tokius stalčius ir traukia lauk: apmąsto, susidėlioja, šiek tiek aptvarko.
„Po žvejybos, nors gali pasirodyti, kad nieko ypatingo ten neveiki, namo grįžti ne tik maloniai pavargęs, bet ir įsikrovęs energijos naujiems darbams, prasivalęs mintis“, – sakė pasaulio čempionas.
Įprasta Sergejaus diena, kaip ir daugelio mažus vaikus auginančių tėvų, prasideda anksti. Antroką Ramirą vyras veža į mokyklą, mažuosius – trimetį Raoną ir dvejų Rają – į kitame miesto gale esantį darželį. O tuomet – treniruotės kitiems, kaip vadina kovotojas, „Džentelmenų klube“, paties sportas, pietūs, vėl sportas, nuolatinė rėmėjų paieška ir bendravimas su jais, filmavimai, montavimai savo prižiūrimam „YouTube“ kanalui...
„Stengiuosi edukuoti žmones apie kovos menus. Mūsų šalyje vis dar gaji nuomonė, kad kovos menai neatsiejami nuo chuliganizmo, kriminalinio pasaulio, agresijos. O tai toli gražu ne neigiami dalykai, tai – menas. Ne veltui taip ir vadinama.
Tiesą sakant, man visai sekasi, sulaukiu nemažai komentarų, kad tokią, kaip aš sakau, atgyvenusią sovietinę, nuomonę man pavyko pakeisti. Kai kurie net nugalėjo baimes ir patys pradėjo sportuoti“, – kalbėjo S.Maslobojevas.
Vakare, kai į namus suguža visa šeima, nors šiek tiek laiko norisi skirti artimiesiems – ketveriais metais jaunesnei žmonai Airinei ir vaikams. Sekmadienis, jei pasiseka, – pirties diena.
Iki garsiųjų varžybų gavęs kelio traumą sportininkas treniruotę turėdavo ir vakare – su kineziterapeute, fizinio pasirengimo treneriu.
– Anksčiau ne kartą esate sakęs, kad geriausios jūsų kovos – dar ateityje. Spalio pradžioje kovoje dėl prestižinio „Glory“ pussunkio svorio kategorijos pasaulio čempiono titulo pasiekėte didžiausią karjeros pergalę – tapote čempionu. Kas toliau?
– Lietuvai ir man tai, žinoma, istorinis įvykis. Tačiau lygiai tą patį galiu pasakyti ir šiandien – mano geriausi laimėjimai yra ateityje. Pasaulyje yra perspektyvaus jaunimo, gaila, Lietuvoje kol kas tokių nematau, čia neturiu konkurencijos. Tačiau neprarandu vilties ir stengiuosi įdėti savo indėlį ir čia.
Socialiniuose tinkluose esu sukūręs Lietuvos kovos menų bendruomenės grupę ir jos pokalbius. Ten yra visi Lietuvos kovų klubai. Rinkdavomės į bendras treniruotes, kalbėdavomės, deja, kai atsidėjau pasirengimui varžyboms, visa veikla ten baigėsi.
Noriu atgaivinti tai, skleisti požiūrį, kad mūsų šalyje konkurencijos, pykčių negali būti. Stengiuosi pritapti, dalytis žiniomis. Būtent todėl mūsų klubas „Sparta Gym“ šiandien yra tituluočiausias kikbokso srityje.
– Koks tas jausmas, kai teisėjas po kovos į viršų iškelia jūsų, o ne priešininko ranką? Koks – suprasti, kad esate geriausias pasaulyje?
– Oi, tikrai pasaka! Mane užplūdo tokios emocijos, kad iškart pasipylė ašaros, – silpnumo, gerumo banga perbėgo per kūną. Pradėjau šaukti žmonos vardą.
Mudu apie tai kalbėjome, dėl to stengėmės ir pagaliau tai padarėme. Buvo ne tik šviesių, bet, matyt, dar daugiau tamsių spalvų mūsų gyvenime, kol šis etapas buvo pasiektas. Dvejus metus buvo tik salė ir namai, gyvenimo mes nematėme. Nejaugi tai tikra?
– O ką jums reiškė pasauliui parodyti Lietuvos vėliavą? Ar širdyje suvirpėjo, kad jūs – lietuvis, kad pergalė – Lietuvai?
– Visada be galo didžiuojuosi savo šalimi, savo gimtuoju miestu Klaipėda ir visąlaik apie tai kalbu. Pamenu, kadaise, prieš labai daug metų, dalyvavau kovose Rusijoje ir po pergalės jie pavadino mane saviškiu.
Įsiutau. Mano tėvai gimė Lietuvoje, aš gimiau Lietuvoje, mano vaikai gimė Lietuvoje. Koks aš galiu būti rusas? Nėra net kalbos, mano mama – tikra žemaitė. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis, ir pasauliui noriu parodyti, kad yra tokia maža šalis Lietuva, kurią ne visi galbūt ir žino.
– Kelias tikslo link, pats sakote, nebuvo lengvas. Kas buvo sunkiausia be to, kad visą save turite atiduoti sportui, kad nelieka laiko artimiesiems?
– Tai, kad kelerius metus šeima liko be dėmesio, o aš – be kokybiško laiko su Airine ir vaikais, manau, ir buvo sunkiausia. Varžybos turėjo vykti rugpjūtį, tačiau dėl su priešininku susijusio dopingo skandalo jas nukėlė į spalį. Jau buvau pervargęs, o dar pratęsė pasiruošimą – juk nebegalėjau nuleisti rankų.
Tikrai buvo momentų, kai to norėjosi, kai garsiai svarsčiau, kam man to reikia?
Namo po tiek treniruočių grįždavau nervingas, jaučiau įtampą, o vaikai nori žaisti, dūkti, reikalauja dėmesio. Įprastai į triukšmą ir vaikų keliamą chaosą sureaguočiau ramiai, o čia, žiūrėk, jau ir pats šauki. Užmigdęs mažuosius graužiausi – asile, kodėl taip elgiesi su savo vaikais? Suprantu, kad tai – nuovargis. Buvo tikrai sudėtinga.
Negana to, savo veiklai negali atsiduoti šimtu procentų. Šlovės spinduliuose kartu pasimaudyti nori visi, bet rasti rėmėjų, pritraukti pinigų turiu pats. Ačiū tiems, kurie prisidėjo. Jei ne jie, gal ir pergalės nebūtų, tiesiog, matyt, dirbčiau kitokį, paprastą, darbą.
Prasideda traumos, dėl kurių kartais ir karjera pakimba ant plauko. Tos nukeltos varžybos šįkart man išėjo į naudą – turėjau daugiau laiko sustiprinti savo koją. Prisidėjo ir fizinio pasirengimo treneris Andrius Birulinas, ir kineziterapeutė Elena Uksaitė-Bučė – su jais du mėnesius turėjome po trečią treniruotę per dieną.
Į tą koją gavau daug smūgių per kovą ir dabar nemiegu naktimis dėl skausmų. Kelias tinsta, po savaitės atsirado mėlynių, koja stipriai tirpsta... Tačiau, palyginti su tuo, ką jau padariau, tai – smulkmena. Lieka išsigydyti ir laukti diržo gynimo, o tai jau reali finansinė nauda ateičiai.
– Jūsų sporte, tikiu, be galo svarbus ir psichologinis pasirengimas. Kur semiatės tos vidinės ramybės?
– Kai apie psichologiją, meditaciją, dvasingumą, vizualizaciją pradėjau kalbėti savo „YouTube“ kanale, sulaukiau komentarų, kad jau senstu. Bandau paaiškinti, kad jei visa tai būčiau žinojęs ir to siekęs anksčiau, galbūt mano rezultatai jau seniai būtų buvę dar geresni.
Tikrai buvo nemažai tokių kovų, kur buvau ir techniškai, ir fiziškai pajėgesnis, bet pralaimėjau, nes nesusitvarkiau su savo psichologine būsena, nesugebėjau parodyti viso savo potencialo.
Kovose tai vienas svarbiausių veiksnių. Juk kovos menai – ne komandinis sportas, tavo klaidos čia neuždengs ar neištaisys draugas.
Domiuosi psichologija, saviugda – perskaityta daug knygų, lankyta daug seminarų, daug peržiūrėta ir išklausyta mokymų.
Tačiau kai esi aukščiausiame lygyje, to negana, reikia ir darbo su specialistais. Būdamas užsienyje radau labai stiprią sporto psichologę Darią Albers, ji dirba su daug pasaulinio lygio žvaigždžių. Su ja daug kalbėjomės, meditavome ir nuotoliniu būdu, ir gyvai.
Likus dviem savaitėms iki varžybų mane jau purtė ir sportas, ir realybė, ir būsimos varžybos. Perdegiau visiškai, nustojau tikėti viskuo, ką darau. Tada paskambinau Dariai, atvirai ir šiltai pasikalbėjome ir pasijutau kaip naujai gimęs – grįžo užsidegimas, šypsena, noras eiti pirmyn. Akys vėl dega, vėl noriai važiuoju į salę. O ką tik rytais negalėjau išlipti iš lovos! Tai ir parodo, kiek svarbi yra mūsų psichologija.
Ji man patarė tiesiog pakentėti dvi savaites, esame arti – paimkime tai, ką duoda gyvenimas, o paskui priimsi sprendimą. Toks, atrodo, paprastas pokalbis mane vėl užkūrė.
– Esate vyras, kuris visuomenei atrodo tvirtas, stiprus, dėl savo sporto – drausmingas ir nepalaužiamas. Ar vyriška yra verkti ir būti silpnam? Kas jums yra vyriškumas?
– Sena atgyvena, kad vyras turi vykdyti daugiafunkcę veiklą, – mokėti ir uždirbti pinigus, ir statyti namus, ir juos remontuoti, taisyti tai, kas sugedo namie, remontuoti automobilį ir pan. Manau, kad žmogus gali būti geras viename, daugiausia – dviejuose dalykuose: savo darbe ir pomėgyje. Visa kita... Nereikia išsidirbinėti.
Kad verkti nevyriška – dar vienas atgyvenęs stereotipas. Man nevyriška verkšlenti, zyzti. Verkti, kai tau gera, kai skaudu, kai užplūsta emocijos, pirmiausia yra žmogiška. Kaip ir visa kita apie žmones – nėra vyriška ar moteriška, vyriška ar nevyriška. Svarbiausia – žmogiška.
Tavo elgesys su kitais, kitų priėmimas, savo žodžio laikymasis, nuoširdumas – tai man žmogiškosios savybės. Tai skatinu ir kituose. Ne vienas mano draugas, kuris atrodė iš betono, jau išmoko parodyti savo emocijas, o tarp jų – ir ašaras.
Per savo 35 metus nė karto atvirai nebuvau kalbėjęs su tėvais. Grįžęs iš varžybų papasakojau jiems, kaip atlikau vieną praktiką. Su psichologe kalbėjomės apie mano vaikystę, kapstėmės ne tik po dabartį, bet ir po praeitį.
Manęs paprašė įsivaizduoti save mažą berniuką ir tą momentą, kai tėtis uždeda ant peties ranką ir pasako: „Aš su tavimi.“ Tada pradėjau kriokti pasikūkčiodamas. Liepė įsivaizduoti, kaip ant kito peties ranką uždėjo mama. Pradėjau verkti balsu. Tiesiog negalėjau susitvardyti. Tai buvo labai stipri praktika, esu be galo dėkingas tai psichologei. Tai išlaisvina, priverčia peržengti savo barjerus.
Tėvai buvo auklėti kitaip, jiems daug dalykų, kurie šiandien jau kitokie, atrodė normalu. Nebuvo saviugdos sąvokos, o žmogus, kuris kreipėsi į psichologą, atrodė turintis didelių problemų. Tėvai išmokė apsirengti, pasiimti valgyti, mokykla – skaityti ir skaičiuoti, bet niekas mūsų neišmokė tinkamai gyventi, jausti save, užjausti kitus. Nors ir, žinoma, labai mylėjo.
Pasakodamas tai tėvams per vaizdo skambutį vėl pradėjau verkti. Pro ašaras matau – verkia ir abu mano tėvai. Pažadėjome vieni kitiems, kad prie šių jautrių temų dar tikrai grįšime, kai susitiksime gyvai. Tąkart pirmą kartą gyvenime pamačiau verkiantį savo tėvą.
Verkiau stipriai, pasikūkčiodamas, kai gimė visi mano vaikai. Dalyvavau visų gimime, visiems kirpau virkšteles. Verkiu dėl netekčių. Verkiu iš laimės jausmo. Iš meilės, dėkingumo.
– Sakote, kad jaučiatės skolingas šeimai dėmesio ir laiko kartu. Kaip tą skolą ketinate grąžinti?
– O taip, esu labai skolingas ir dėkingas, kad šeima išlaukė ir jaučiau begalinį palaikymą. Dabar kasryt stengiuosi keltis ir vežti vaikus, leidžiu žmonai ilgiau pamiegoti. Stengiuosi jiems skirti daugiau dėmesio, nors ir pats dar nesu atsigavęs – Airinė mane dar saugo, tausoja. Kita vertus, matau ir jos nuovargį.
Mums su žmona be galo reikia kokybiško laiko sau ir jo trūksta. Bėda ta, kad tėveliai Klaipėdoje, o mes – Vilniuje. Savaitgalį dviese su draugais važiuosime į Druskininkus – patikėkite, palikti tris vaikus yra reikalų, nemenkas iššūkis. Ačiū tėveliams, kad jie ryžosi tam ir išleis mus pabūti kartu. Tai maža akimirka, kai bandysiu padėkoti žmonai.
– Koks Kuvalda yra namuose, kai sportas lieka už durų?
– Labai ramus. Man patinka tyla, ramybė, tvarka. Jei esu pailsėjęs, nekreipiu dėmesio ir į vaikų išdaigas, chaosą, netvarką. Net ir žmonai, drausminančiai juos, lepteliu – na, ko tu, juk jie vaikai.
– Prieš dvejus metus susilaukėte dukrytės, kaip pats sakote – tėčio princesės. Kaip Rajos gimimas pakeitė jus – ar širdis kaipmat ištirpo?
– Kai gimė dukra, ir pradžių man buvo sunku suvokti, kad ji – ne sūnus. Kai ji pradėjo reaguoti, bendrauti, šypsotis, iškart įžvelgiau tą nenusakomą mergaitišką švelnumą. Pradėjau tirpti. Dabar Rajai jau dveji, vos tik atidarau namų duris, girdžiu ją atlekiančią ir šaukiančią mane. Apkabina taip, kad net virpa, bučiuoja. Kaskart, kai ją pamatau, susilydau į balutę.
Juokauju, kad ji moka tai, ko žmona turbūt niekada neišmoks, – be pastangų parklupdyti tėtį ant kelių.
– Kokie yra jūsų vyrukai – aštuonmetis Ramiras ir trejų Raonas? Ar jiems esate griežtas tėvas?
– Taip, vyresnėliui buvau griežtas nuo pat pirmų dienų. Buvau labai reiklus, juk jis buvo vienas penkerius metus. Ir pats dar buvau jaunesnis.
O paskui prasidėjo gyvenimas, graužiausi, kad nesugebėjau visiems trims skirti kokybiško dėmesio, tai mane, manau, ir suminkštino. Kada, jei ne dabar, kas, jei ne mes, juos palepinsime?
Juokiamės, kad remontus darysime tada, kai vaikai paaugs, – sienos mūsų namuose yra jų tapymo drobė. Ir mes tai leidžiame.
– Kokia yra jūsų vaikų – Ramiro, Raono ir Rajos vardų istorija? Sunku nepastebėti, kad visų trijų vardai prasideda ta pačia raide.
– Visų trijų vardai prasideda Ra. Ra – šviesa, saulė, amžinybė. Mes žinome Ra kaip Egipto Saulės dievą, bet Saulės dievas jis buvo skirtingose senovės civilizacijose, ne tik Egipte. Ir baltų, pagonių tikėjime tai buvo gyvybės, gyvenimo pradžios, šviesos ženklas.
Ramiras – „šviesus pasaulis, taika“, Raonas reiškia „jis yra Ra“, Raja – „aš esu Ra“. Vardus galvojome mes patys, Raonas – vienintelis toks Lietuvoje.
