Mažame kaimelyje šalia siauro kelio išsirikiavę pūpso daug amžių matę namai, tačiau T.Barščio puoselėjamos sodybos ilgai ieškoti neužtrunka.
Vos įvažiavus pro TB inicialais iškaldintus vartus atsiveria akimis neaprėpiama panorama, padabinta daugybe vieno žinomiausių Lietuvos skulptorių Stasio Žirgulio darbais. Pavyzdžiui, rūpintojėlis, „Laukiančios motinos langelis“ ar iš pirmo žvilgsnio paprasti atrodantys akmenys, išsklaidyti po visą teritoriją, naktį tampantys šviestuvais.
Šimtai skulptūrų tobulai įsilieja į erdvę – čia jautiesi tarytum gyvame gamtos muziejuje. Ir Tautvydas jame – penkta šeimos karta.
„Man svarbu estetika ir jaukumas. Visa tai padeda kurti senas šeimos draugas Stasys. Tad mes, du pensininkai, susėdame ir kuriame idėjas, kurios vis nesibaigia“, – patikino T.Barštys ir iš karto nuskubėjo prie po senu ąžuolu įkurdintų devynių ąžuolinių krėslų, kurių porankiai išraižyti vilkų atvaizdais. Ši vieta T.Barščiui kelia daugiausia sentimentų – anksčiau čia stovėjo senelių namas.
„Mano tėtis buvo iš devynių vaikų – anksčiau žmonės vargingiau gyveno, tačiau daug mylėdavosi, – šmaikštavo jis. – Norėjau įamžinti jų atminimą, tad kartu su Stasiu sugalvojome, kad čia gali stovėti krėslai. Čia labai gera aura, ši vieta mane traukia, tad dažnai prisėdu. Sakoma, kad gyvenime reikia gailėtis tik jaunystės, nes vaikystė grįžta.“
T.Barštys prisiminė, kad būdamas paauglys norėjo ištrūkti į miestą ir buvo pasižadėjęs niekuomet čia nebegrįžti.
Vėliau studijavo, įkūrė sėkmingą verslą „KG Group“, turėjo galimybę keliauti po visą pasaulį. Nekilnojamojo turto jis turi ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir užsienyje.
„Jei kada kas nors būtų pasakęs, kad į kaimą mane taip trauks, būčiau pasukiojęs pirštu prie smilkinio. Tačiau kiekvienas paskraidęs garnys mirti grįžta į tą patį lizdą. Pamačiau, pakeliavau, tačiau visi tose šalyse svetimšaliai. Kuo toliau, tuo labiau svetur man darėsi šalčiau. O čia, pažiūrėkite, neįmanoma neatsipalaiduoti. Čia – didžiausi sentimentai“, – atvirai kalbėjo T.Barštys, iš Kauno į gimtinę atvažiuojantis kelis kartus per savaitę.
Anksčiau T.Barštys ir pats aktyviai žaisdavo tenisą, bėgiodavo šalia esančiame miškelyje, čiuoždavo vandenlente, žiemą slidinėdavo, tačiau onkologinės ligos gydymas neapsiėjo be operacijos – buvo pažeistas keturgalvis šlaunies nervas, dėl to sutriko vaikščiojimas. T.Barštys džiaugiasi, jog gydytojų prognozės, kad liko gyventi pusė metų, neišsipildė. Šiuo metu jis daug laiko skiria reabilitacijai ir sveikatinimuisi.
„Kai suėjo 60 metų, prasidėjo ligos. Dėl to buvau priverstas pasitraukti iš aktyvaus darbo versle. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – Dievulis viena ranka pamoja, o kita patraukia už ausies. Jeigu ne ligos, mane iš to verslo būtų išnešę tik su karstu. Gyvenau svetimus gyvenimus: daugybė galvos skausmo, tūkstančiai darbuotojų – iš viso per mėnesį už darbą sumokėdavau apie aštuonis milijonus eurų. Verslas buvo daromas 24 valandas per parą. O dabar aš mėgaujuosi“, – atvirai kalbėjo „Kauno grūdų“ ir paukštynų verslus plėtojęs T.Barštys.
Ir nors juokaudamas T.Barštys save vis pavadina pensininku, ilgiau pamiegoti sau neleidžia: aktyvi diena prasideda šeštą valandą ryto. Pirmoje dienos pusėje mina dviračiu, vėliau plaukioja baseine, lankosi pas kineziterapeutą, atlieka įvairius pratimus.
„Man labai nepatinka žmonės, kurie savęs nemyli ir pirma laiko pradeda senti“, – užtikrintai sakė jis.
Išskirtinis fotoreportažas iš T.Barščio sodybos bei ūkio – naujame „Stiliaus“ numeryje.
