Tituluota gražuolė R.Karosienė, 1994-aisiais tapusi „Misis Lietuva“, su šeima džiaugiasi naujais namais Lietuvoje, prie Bebrusų ežero.
Mintis apie šeimos namus Lietuvoje prie ežero brendo jau seniai – moteris domėjosi, dairėsi tinkamos vietos, mintyse kūrė šeimos namų viziją: norėjo, kad jie būtų gamtos prieglobstyje prie ežero, kur visi galėtų susitikti per šventes ar atostogas, kur jos vaikai ir anūkai galėtų puoselėti meilę savo kraštui, kalbai, kultūrai ir giliai įleistų šaknis.
„Mūsų šeima didelė, tad ir namo reikėjo tokio, kad visiems būtų jauku ir patogu. Džiaugiausi radusi šį parduodamą dvarą Molėtų rajone, pirkimo procesas buvo sklandus ir lengvas. Padirbėti ir investuoti teko tik norint iš komercinės paskirties pastato padaryti šeimai jaukius namus.
Čia gera būti ne tik vasarą – čia švenčiame šventes, džiaugiamės buvimu drauge, kviečiamės draugų iš Lietuvos ir užsienio – visi lieka sužavėti gamtos“, – pasakojo R.Karosienė.
Dvaro šeimininkę ir jos svečius žavi sodas, obuoliai, uogos, daržovės, žvejyba ežere, vakarais – pirtelė ir maudynės ežere.
Moters svajonė – šeimos alėja. Kiekvienas išsirinks jam patinkantį medį, o šalia paliks savo įrašą. Kurti tradicijas ir jas perduoti savo vaikams – Redos laimė.
Paklausta, kaip jaukinasi dvarininkės karūną, moteris juokėsi: „Apie dvarininkės karūną negalvoju, papildomo svorio man nereikia! Ateityje turiu minčių bendradarbiausi su kitais Lietuvos dvarais – noriu atgaivinti regionų kultūrą, tradicijas, rengti kulinarinius, teminius vakarus.“
Dvaras tapo staigmena trims Redos vaikams – dvylikametei Maelys, 22 metų Konstantinui ir 37 metų Miglei. Prieš įvykstant pirkimo sandoriui buvusių šeimininkų Reda paprašė leisti čia pernakvoti ir savaitgaliui pasikvietė vaikus.
„Vieta jiems labai patiko, puikiai praleidome laiką, o kai kažkuris ištarė, kad gaila iš čia išvažiuoti, pripildžiau šampano taures už mūsų būsimus šeimos namus! Džiaugsmui nebuvo ribų!
Dabar šių namų inicialai MKM (Miglė, Konstantinas ir Maelys) visur – pradedant servetėlėmis, baigiant šeimos šampanu, gaminamu iš to paties vynuogyno, kaip ir Monako princui Albert’ui II tiekiamas gėrimas“, – pasakojo moteris.
– Šiltą Viduržemio jūrą, kuri skalauja jūsų namus Kanuose, iškeitėte į lietuvišką ežerą – ne visi jus supras. Kaip jaučiatės Lietuvoje, kokie tie du lyg ir labai skirtingi gyvenimai?
– Kas gali būti gražiau už ryto tylą, garuojantį ežerą miško apsuptyje su bundančia gamta, tekančia saule ir spalvų žaismu? Kokia graži Lietuvos gamta! Nebedaug kur pasaulyje rasi tiek nepaliestų kampelių, miško laukymių, ežerų vingių.
Kiekvieną rytą pradėdavau maudynėmis ežere, pilname energijos užtaiso visai dienai. Aplink nė gyvos dvasios, tik aš ir gamta.
Čia auga maži gulbiukai, rūpestingai globojami karališko grožio tėvų. Susidraugavome – kasdien saulei leidžiantis visa šeima atplaukia pasivaišinti duona. Stebiu, kaip nardo mama antis gaudydama žuvytes savo ančiukams, o šie pajutę mamos laimikį cypsėdami skuba jos link.
Išvykdama iš Lietuvos trumpėjant dienoms palikau savo draugus gerokai paaugusius ir beveik savarankiškus.
Aplink Molėtus nepaprasto grožio debesys, vadinu juos 3D – tarsi iš cukraus vatos padaryti. Kai saulei leidžiantis jie atsispindi ežere, sunku suprasti, kur prasideda ežeras ir kur baigiasi dangus. Tobuliausi gamtos paveikslai – tik atverk jiems širdį, tik įsileisk juos į savo sielą.
Čia ir Vakaruose – išties skirtingi pasauliai. Keliauti, gyventi skirtingose šalyse, mokytis – didžiulė laimė. Viena mėgstamiausių mano vietų – Marbelja, čia praleidžiu dalį šaltojo sezono.
Andalūzija nepakartojama – žavi savo kultūrinėmis spalvomis, temperamentu, atmosfera. Vis dėlto jei būčiau medis, būčiau giliai šaknis Lietuvoje įleidusi liepa.
– Kokia vasara Kanuose? Ir kuo jus žavi gimtoji Lietuva, kokie jausmai užplūsta čia grįžus?
– Kanai tikrai nėra ta vieta, kurioje norėčiau leisti vasarą. Monako, Kanų spindesys vasara viliojamai atrodo turistų akimis. Pusė pasaulio suplūsta į Žydrąjį Krantą liepą ir rugpjūtį. Automobilių spūstys, alinantis karštis, sausakimši paplūdimiai, pilni restoranai, nuo lankytojų gausos smarkiai nukentėjusi aptarnavimo kokybė atostogoms neprideda žavesio.
Žydrasis Krantas nuostabus ne turizmo sezono metu. Turtinga istorija, nuostabi gamta, šalia – Provansas, Alpės, minkštas jūrinis klimatas, Viduržemio jūros virtuvė ir prancūziška elegancija, lengvumas – tokia yra Pietų Prancūzija.
Atvykusi į Lietuvą visada kelias dienas skiriu pasivaikščiojimui po Vilnių. Nė nejusdama nueinu daugybę kilometrų akimis glostydama man brangų Senamiestį, jo gatveles, širdimi apkabindama vaikystės, jaunystės prisiminimų vietas, godžiai kvėpdama pažįstamus garsus, kvapus. Kartais tie prisiminimai kelia šypseną, kartais graudulį. Tačiau tie jausmai labai tikri.
Dievinu mūsų pajūrį, Palangoje visuomet praleidžiu kelias savaites atostogų. Čia žavi pušynai, kokių rasi tik mūsų pajūryje, nuostabus parkas, kopos, neužmirštami saulėlydžiai, atšiauri, bet tokia graži mūsų Baltija. Užsienio svečius visada stebina Palangos švara ir gėlių gausa.
Man patinka ryte keliauti į turgelį, iš močiučių pirkti jų išaugintas ar miške surinktas gėrybes. Ilgainiui supratau, jog reikia apkeliauti pusę pasaulio, kad suprastum, kaip gražu gimtajame kieme. Lietuva man gražiausia, unikali ir nepakartojama.
– Kaip atrodo jūsų diena namuose Kanuose – ką veikiate, kas jums svarbu, kuo kvėpuojate?
– Kanų nevadinčiau savo namais. Mano namai išsidėstę per keletą šalių. Esu daug keliaujanti kosmopolitė, tačiau širdyje visada lietuvė.
Pietų Prancūzijoje mokosi Maelys, todėl čia – mano asmeninio gyvenimo ir laiko dalis.
Mano diena intensyvi: Maelys mokykla, būreliai, mano dalykiniai susitikimai, įvairių projektų derinimas, dažni skrydžiai. Vis dėlto daugiausia mano laiko ir minčių skiriama tam, kas brangiausia, – šeimai, vaikams. Esu ten, kur tuo metu manęs reikia labiausiai.
Stengiuosi skirti laiko ir sau. Mėgstu vaikščioti viena, man tai būtinas pabuvimas su savimi. Toks laikas sau leidžia atsigauti organizmui, nervų sistemai. O veikla, teikianti malonumą, sustiprina gyvenimo srovę.
Stengiuosi mokytis ko nors naujo, studijuoti, plėsti akiratį, žengti koja kojon su laiku. Svarbu ir pagarba savo kūnui – maudynės visus metus, sportas, masažas.
– Kaip auga jūsų vaikai, kokie jie, kuo džiugina, kuo verčia didžiuotis?
– Vaikai – sėkmingiausias ir brangiausias mano gyvenimo projektas, kuriam atiduodu visą save. Širdį džiugina jų visų trijų vieningumas, stiprus ryšys. Mes – komanda, ir labai stipri.
Kartais, kai man reikia stebuklo, pasižiūriu į vaikus. Tuomet suprantu, kad stebuklą jau turiu.
Manau, kad didžiausia dovana vaikui, kurią gali duoti mama, – sveikas savęs matymas ir stipri savivertė.
– Koks jausmas matyti pirmagimę jau suaugusią moterį? Ar esate dosni gyvenimiškų patarimų jai, ar nesikišate į dukters kasdienybę?
– Miglė – didelė mano gyvenimo dalis. Kai ji gimė, buvau labai jauna ir mano pasaulis nušvito gražiausiomis nepatirtomis spalvomis. Augome drauge visomis prasmėmis, nežinau, kuri kurią auginome. Dažnai turėdavau paaiškinti jai tai, ko pati dar gerai nežinojau.
Ji visada buvo ir yra mano atramos taškas. Užaugome neišskiriamomis draugėmis, jaučiame viena kitą per tūkstančius kilometrų, skaitome viena kitos mintis.
Šiandien ji – gydytoja, labai teisinga, jautri ir sąžininga. Vadovauja didelei Grožio terapijos ir chirurgijos klinikai „Sugihara“. Labai ja didžiuojuosi, nes ji daug kur pranašesnė už mane, jos intuicija protingus sprendimus diktuoja dažniau nei manoji.
Miglė ir pati jau mama – turi sūnelį. Estafetė perduota – mano pratęsimas anūkėlyje.
– Konstantinas paveldėjo tėčio – garsaus verslininko Sauliaus Karoso – verslus. Kaip jam sekasi tokiam jaunam iškart į tokius didelius dalykus įsigilinti?
– Taip, Konstantinui likimas lėmė užaugti ir tapti brandžiam daug anksčiau nei jo bendraamžiams – aštuoniolikos jam teko stoti prie tėčio verslų vairo. Gyvenimas ir situacija jį statė prieš tokius kalnus, kurie stabdo net visko mačiusius vyrus.
Neslėpsiu, mano širdis tuomet labai virpėjo. Bet niekada juo neabejojau ir šiandien jau tvirtai galiu pasakyti, kad lenkiu galvą prieš šį jauną žmogų už jo ankstyvą brandą, vidinę ramybę, analitinį mąstymą, atsakomybę, sąžinę ir didelę širdį.
Visada sūnui sakiau, kad jis niekada nepralaimės bandydamas. Juk gyvenime arba laimi, arba išmoksti. Svarbu nebijoti, būti sąžiningam sau ir kitiems, gyventi gyvenimą, kuriuo galėtum didžiuotis.
Man patinka jo vidinė ramybė ir supratimas, kad ne kiekviena iškilusi problema yra pasaulio pabaiga, sugebėjimas atskirti svarbiausias kovas, nes toli gražu ne už viską reikia kautis.
Mudviejų ryšys labai stiprus, kartu mums jauku. Turime gražią tradiciją – pakeliauti dviese Motinos dienos proga. Tai nepakartojamos akimirkos, kurias šventai saugau savo širdyje. Jis – mano džentelmenas, mano meilė ir pasididžiavimas.
– Kuo jus džiugina mažoji Maelys?
– Maelys – mūsų visų saulės spindulėlis. Ji – nepaprasto gerumo, vidinės šviesos kupina mergaitė. Linksma, komunikabili, turi puikų humoro jausmą. Kartu labai atsakinga, pareiginga, tuo jos labai panašios su Migle.
Mažoji gerai mokosi, domisi astrologija, yra smalsi. Jau 9 metus lanko karatė, jos tikslas – juodasis diržas – jau ne už kalnų.
Tenisas, slidinėjimas, vandens sportas – Maelys spėja visur.
Kartą paprašyta vienu žodžiu apibūdinti savo gyvenimą ji pasakė: „Džiaugsmas.“ Jau kalba, kad ateityje norėtų tapti chirurge.
Maelys labai patinka Lietuvoje, ji domisi mano šalies istorija. Vasarą aplankėme Valdovų rūmus, kurie jai padarė didelį įspūdį. Man patinka, kad ji klausinėja ir leidžia šaknis mano gimtinėje. Šiemet pirmą kartą dalyvavo vasaros stovykloje Lietuvoje – grįžo kupina įspūdžių ir susiradusi naujų draugų.
Man ji – mano pagrandukė, išsvajota dukrytė, brandžios motinystės vaisius. Norisi stabdyti laiką, mėgautis kiekviena jos augimo minute.
– Kuo skiriasi motinystė, kai Miglės susilaukėte jauna, ir Maelys – brandaus amžiaus?
– Konstantinas ir Miglė mane užaugino kaip mamą. Dabar, tikiu, esu tobula mama mažajai ir kartu atiduodu skolas savo vyresnėliams. Esu rami, atsidavusi savo vaikams.
Jaunystėje požiūris į motinystę kiek kitoks – dar pačiai reikia augti, formuotis kaip asmenybei, įsitvirtinti visuomenėje, pačiai sau įrodyti savo galimybes. Motinystė, kai esi jaunas, dovanoja vaikus draugus, o vėlyva – dovaną būti čia ir dabar, neskubant džiaugtis akimirkomis stebint augantį vaiką. Ir nėra geresnio ar blogesnio varianto – abu nuostabūs.
– Šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad nereikia akcentuoti vaiko lyties. Ar sūnų ir dukras auklėjote skirtingai?
– Šeimoje turi būti diegiamos vienodos vertybės tiek sūnums, tiek dukroms. Tai – pagarba, atjauta, sąžiningumas, pareigingumas, meilė. Visąlaik stengiausi, kad tai nebūtų tik žodžiai.
Mano tikslas auklėjant vaikus – padėti vaikui tapti savimi, o ne būti mano kopija, pagarba augančiam žmogui, mokėjimas jo atsiprašyti.
Dukroms reikia tų pačių dalykų kaip ir mums jaunystėje – išminties. Tą išmintį augančiai mergaitei išmintingai pateikti – menas.
Esu įsitikinusi, kad kuo atviresnė esu su dukromis, kuo daugiau detalių jos žino iš mano gyvenimo, tuo jos stipresnės savajame. Nuo vaikų neturiu paslapčių, viską drauge aptariame ir tai, manau, vienas didžiausių pasiekimų, moralinis komfortas.
Sūnaus ir mamos ryšys – amžinas. Laimingas tas sūnus, kurio tikėjimas mama yra neginčijamas. Kad ir kaip myliu Konstantiną, neturiu teisės jo statyti į savo poziciją, užkrauti jam savo rūpesčius.
Negaliu stoti ir į jo moters vaidmenį – daug mamų taip daro skatinamos savo egoizmo. Negalima iš sūnaus atimti motiniškos apsaugos. Esu pasižadėjusi sau visada mylėti tą, kurią mylės jis. Žinau, tikiu, kad Konstantinas bus puikus vyras savo išrinktajai.
Taip, apie madą dabar dažnai kalbama neakcentuojant lyties. Dar Johannas Wolfgangas Goethe yra pasakęs: „Pati gamta nori, kad viena lytis kitoje išmoktų ieškoti gėrio ir grožio.“
Aš – už natūralius dalykus. Kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti, taip pat ir dėl lyties, ir būti laimingas. Svarbiausia, kad tuos pasirinkimus žmogus darytų subrendęs.
Man nesuprantama, kodėl mažamečiams į jų galveles brukamos šios idėjos, dažnai ir primygtinai verčiant „gerai apie tai pagalvoti“.
Tokių „pagalvojimų“ padariniai sunkiai prognozuojami. Palikime vaikams laimingą ir nerūpestingą vaikystę.
– Esate tituluota gražuolė, daug metų dalyvaujate rengiant grožio konkursus, esate „Misis Universe“ nacionalinė direktorė Lietuvai, Prancūzijai, Monakui, Rytų Europai. Prieš pandemiją jūsų ruošta Monako atstovė laimėjo šį konkursą Filipinuose. Tad moteriškumo, grožio pasaulis jums nesvetimas. Kokia jūsų grožio paslaptis? Kaip tų paslapčių mokote dukras?
– Aš turbūt gimiau su vidiniu grožio kodu. Grožio pasaulis mane lydi visą gyvenimą. 1994-ųjų „Misis Lietuva“ karūna – ne vienadienė pergalė. Ją priimu kaip atsakomybę savo šaliai, atstovavimą jai svetur, kur daug metų esu pristatoma kaip „Misis Lietuva“. Noriu gražiai ir kultūringai pristatyti savo gimtinę, parodyti pasauliui, kad mūsų moterys išlieka gražios, orios, draugaujančios su amžiumi ir puoselėjančios tikrąsias vertybes.
Mano grožio paslaptis šiandien – nebandyti apgauti laiko ir savęs. Mano amžius – mano draugas ir palydovas. Patirtis – ištikima bičiulė, atsispindinti mano poelgiuose, požiūryje. Nieko nekeisčiau, jei būtų galima laiką atsukti atgal.
Esu dėkinga tėveliams už gerus genus, tačiau su amžiumi reikia įdėti vis daugiau pastangų, kad rezultatas toks ir liktų.
Amžius – ne pase, o mūsų galvose: kaip jaučiamės, taip ir atrodome. Man išlikti energingai ir gražiai padeda sportas, mityba, gera kosmetika, masažai, pozityvus mąstymas.
Dukros ir užaugo šiame mano pasaulyje – joms natūralu būti moteriškoms, estetiškoms, pasitempusioms. Miglė – didelės grožio klinikos vadovė ir tikrai labai gražus moters pavyzdys. Maelys – paauglė, tačiau jai nebūdingas paaugliškas maištas, eksperimentai su išvaizda. Augant jai kyla klausimų, kuriuos sprendžiame kartu: grožio, sveikos mitybos, fizinės kultūros. Esame atviros ir tolerantiškos viena kitos nuomonei.
– Ar sutiktumėte su posakiu, kad gražiam žmogui daugiau durų atvirų? O turtingam?
– Grožis – į akis krintanti Dievo dovana, retai niekinama tų, kurie jos negavo. Dar Sokratas yra pasakęs, kad grožis – tai karalienė, kuri karaliauja labai neilgai.
Mano supratimu, tas žmogus yra gražus, kurio siela graži, kuris savo buvimu džiugina akį ir šildo širdį aplinkiniams. Ir jei toks žmogus gamtos apdovanotas fiziniu grožiu, jam išties atviros durys ir galimybės.
Mūsų materialiame pasaulyje turtingam žmogui išties atsiveria daugelis durų. Klausimas tik, kokios tos durys ir kiek ilgai jos lieka atviros. Už storos piniginės dar turėtų būti kas nors, kas tas duris laikytų atviras ilgiau nei akimirką.
– Kiek jums rūpi, kiek domitės stiliumi, mada, ar tai jums svarbu? Ar manote, kad stilių galima išsiugdyti, ar vis dėlto tai įgimta?
– Drabužis man – ne tik kūno pridengimas, bet ir atskleidimas to, ką nori pasakyti siela. Todėl stebėti gatvės, aukštąją madą man nepaprastai įdomu. Mada domiuosi nuo ankstyvo amžiaus – juk augome gūdžiu sovietmečiu, kai visi rengėmės vienodai pilkai. Mano sielai jau tada buvo ankšta. Bet kokia kaina stengiausi jaustis kitaip, manyje budo kūrybiškumas – išmokau siūti, megzti ir visada atrodžiau išskirtinė.
Būti madingam gana paprasta, o būti stilingam reikia mokytis. Mada nereiškia stiliaus, ir atvirkščiai. Jei žmogus ir madingas, ir stilingas – tai jau likimo dovana.
Man svarbiausia – saikas. Mados, kaip ir kulinarijos, paslaptis – mokėti dozuoti ingredientus. Mano auksinė rengimosi taisyklė – žinojimas, kaip balansuoti tarp mados vergės ir mados žinovės, t.y. kaip neignoruojant naujausių mados tendencijų nepaversti savęs vitriną puošiančiu manekenu.
– Savo vyrą (net jo vardą) laikote po devyniais užraktais. Nepasakojote apie asmeninius santykius ir su buvusiu amžinatilsį vyru Sauliumi Karosu. Kodėl taip saugote savo privatumą?
– Niekada nemačiau prasmės viešinti savo asmeninio gyvenimo. Laimė mėgsta tylą. Tavo tik tai, apie ką tu tyli. Santykius nuo bet kokių skersvėjų saugau, branginu, jie neaptarinėjami.
Žinomų žmonių viešas skalbinių skalbimas, kaip ir tobulų meilės santykių demonstravimas, man visada kelia daug abejonių.
– Kaip saugotės piktų, pavydžių žmonių? Juk kartais vien paskaičius interneto komentarus, atrodo, norėtųsi lįsti po penkiomis antklodėmis. O jūs į pasaulį visada einate tokia atvira, pozityvia, gėriu alsuojančia širdimi.
– Seniai nebekreipiu dėmesio į komentarus. Ne mano reikalas, ką kiti žmonės nori ar geba apie mane galvoti. Tai, ką priešiškai nusiteikę žmonės kalba, reikšmę įgyja tik dėl mūsų reakcijos. Neįmanoma įskaudinti žmogaus, kol jis pats su tuo nesutinka.
Esu sąžininga sau ir kitiems ir man svarbu ne kaip elgiamasi su manimi, o kaip elgiuosi aš. Žmogus arba lieka su manimi, arba pasitraukia – man abu variantai geri.
Savo gyvenime esu smarkiai sumažinusi bičiulių ratą. Nėra nei blogų, nei gerų žmonių – yra tik netinkamai pasirinktas atstumas. Žmonės dažnai pasistato tvorą iš „Negalima“, „Nepadoru“, „Draudžiama“, o paskui žvilgčioja iš už tos tvoros ir pavydi tiems, kurie gyvena laisvėje.
Kai akys nukreiptos į dangų, jose atsispindi dangus, kai žiūrima į balą – bala. Tik mūsų pačių pasirinkimas, į ką žiūrime.
– Tačiau taip atsiriboti irgi reikia mokėti. Kaip to išmokote? Nejaugi jūsų niekas neskaudina, dėl nieko neišgyvenate?
– Bet kokią problemą pirmiausia sudedu į klausimą – ar tai bus svarbu po penkerių metų. Ir dažnai viskas tampa itin paprasta. Kai kas nors bando mane įžeisti, savo sielą stengiuosi iškelti taip aukštai, kad jokie įžeidimai jos nepasiektų. Neįmanoma įskaudinti žmogaus be jo sutikimo. Mūsų laisvė, teisė ir galia yra nuspręsti, kokią įtaką mums daro aplinkiniai.
Vienas svarbiausių laimės požymių man – poreikio kam nors ką nors įrodinėti nebuvimas.
Kol nepriimame neigiamų dalykų, jie priklauso tik juos atsinešusiems šeimininkams. Suprantu, kad pasaulyje yra visokių žmonių, įvairių nuomonių ir skirtingų patirčių. Taip juk ir turi būti. Gerbiu visas patirtis, nuomones, tačiau tai manęs neliečia, atsiriboti ir neteisti man nesunku.
– Esate sakiusi, kad būti laimingam reikia stiprybės ir pastangų. Kur semtis tos stiprybės ir kokias dėti pastangas? Kas jums šiandien yra laimė? Ar drąsiai be jokių vidinių abejonių šiandien galite pasakyti, kad esate laiminga moteris, mama, žmona, verslininkė?
– Tik mes patys darome save nelaimingus ar stiprius. Darbas čia tas pats. Savo mintimis, žodžiais, veiksmais ar poelgiais kasdien formuojame ir šiandieninę realybę, ir ateitį. Ar kankinsimės, ar mėgausimės, priklauso tik nuo mūsų.
Mintys formuoja įvykius – nuoširdus, teigiamas mąstymas kuria ir džiugią tikrovę. Kad ir kokios būtų aplinkybės, turime likti ramūs ir tikėti savo jėgomis, į pasaulį eiti atvira ir mylinčia širdimi. Bus taip, kaip mes tikime.
Supratimas, kad nesėkmės slypi ne kituose, o mumyse, padeda geriau susivokti. Mąstykime gražiai, nes mintys, kurias pasirenkame, kaip dažai – jomis piešiame savo kasdienybę. Kai į sielą neįsileidžiame problemų, jos nepasiekia ir mūsų kūno. Leidimas sau gyventi gyvenimą ne pagal aiškų scenarijų, be rėmų leidžia mus pasiekti šviesai, gyvenimo tėkmei visomis kryptimis.
– Kaip šiandien jaučiatės? Kas jums yra laimė, meilė?
– Laimė man – neišsprendžiamų situacijų nebuvimas, susitarimas su laiku – jis mums nustatytas ir ribotas. Laimė – susiliejimas su gamta: išgirsti, pamatyti ir išmokti priimti jos dovanas. Laimė – mokėjimas atskirti, kas tikra, o kas ne. Būti taikoje su pasauliu visai nereiškia, kad pasiduodame į jo nelaisvę.
Jei manęs paklaustumėte, kuo kvepia laimė, atsakyčiau, kad ramybe akyse ir širdyje. Tai nereiškia, kad šiuo aromatu kvepianti moteris niekada nepyksta. Tiesiog tai neliečia jos gylio. Kaip pavasario aromatas, kurio nesumenkins nei lietus, nei purvas, nes kvapas nepavaldus niekam.
Laimė – tai sveiki artimieji. Tai supratimas, kad sveikata priklauso nuo to, kokį tikslą turime gyvenime. Kuo didesni tikslai, tuo didesnė gyvenimo jėga bus duota.
Laimė – darnūs santykiai šeimoje, kur mano vaikai jaučiasi saugūs ir laimingi, kur augu kartu su jais.
Tai brangiausia, ką turiu. Juos po savęs paliksiu kaip gražiausią, brandžiausią savo kūrinį, į kurį sudėta visa mano siela ir meilė.
– Kokių svajonių turite?
– Nenorėčiau leisti senatvei atsisėsti man ant sprando. Senatvė – galvoje, o jos priešas – smalsumas. Mes užmirštame, kad mūsų laikas ribotas, todėl gyvename lyg į kreditą. Todėl labai noriu ir dabar, ir ateityje išjausti kiekvieną man dovanotą akimirką, neišbarstyti gyvenimo laiko beprasmybei. Atsisakyti to, kas neteikia malonumo, nes gyvenimo jėga atsiranda tik priėmus teisingus sprendimus. Mano varomoji jėga – meilė. Ir po 20 metų norėčiau būti saulė, o ne kiniška baterija santykiuose su šeima, artimaisiais. Šviesti, o ne laukti, ar kas nors įjungs, ar ne.
