Tituluota gražuolė R.Karosienė, 1994-aisiais tapusi „Misis Lietuva“, su šeima džiaugiasi naujais namais Lietuvoje, prie Bebrusų ežero.
Mintis apie šeimos namus Lietuvoje prie ežero brendo jau seniai – moteris domėjosi, dairėsi tinkamos vietos, mintyse kūrė šeimos namų viziją: norėjo, kad jie būtų gamtos prieglobstyje prie ežero, kur visi galėtų susitikti per šventes ar atostogas, kur jos vaikai ir anūkai galėtų puoselėti meilę savo kraštui, kalbai, kultūrai ir giliai įleistų šaknis.
„Mūsų šeima didelė, tad ir namo reikėjo tokio, kad visiems būtų jauku ir patogu. Džiaugiausi radusi šį parduodamą dvarą Molėtų rajone, pirkimo procesas buvo sklandus ir lengvas. Padirbėti ir investuoti teko tik norint iš komercinės paskirties pastato padaryti šeimai jaukius namus.
Čia gera būti ne tik vasarą – čia švenčiame šventes, džiaugiamės buvimu drauge, kviečiamės draugų iš Lietuvos ir užsienio – visi lieka sužavėti gamtos“, – pasakojo R.Karosienė.
Dvaro šeimininkę ir jos svečius žavi sodas, obuoliai, uogos, daržovės, žvejyba ežere, vakarais – pirtelė ir maudynės ežere.
Moters svajonė – šeimos alėja. Kiekvienas išsirinks jam patinkantį medį, o šalia paliks savo įrašą. Kurti tradicijas ir jas perduoti savo vaikams – Redos laimė.
Paklausta, kaip jaukinasi dvarininkės karūną, moteris juokėsi: „Apie dvarininkės karūną negalvoju, papildomo svorio man nereikia! Ateityje turiu minčių bendradarbiausi su kitais Lietuvos dvarais – noriu atgaivinti regionų kultūrą, tradicijas, rengti kulinarinius, teminius vakarus.“
Dvaras tapo staigmena trims Redos vaikams – dvylikametei Maelys, 22 metų Konstantinui ir 37 metų Miglei. Prieš įvykstant pirkimo sandoriui buvusių šeimininkų Reda paprašė leisti čia pernakvoti ir savaitgaliui pasikvietė vaikus.
„Vieta jiems labai patiko, puikiai praleidome laiką, o kai kažkuris ištarė, kad gaila iš čia išvažiuoti, pripildžiau šampano taures už mūsų būsimus šeimos namus! Džiaugsmui nebuvo ribų!
Dabar šių namų inicialai MKM (Miglė, Konstantinas ir Maelys) visur – pradedant servetėlėmis, baigiant šeimos šampanu, gaminamu iš to paties vynuogyno, kaip ir Monako princui Albert’ui II tiekiamas gėrimas“, – pasakojo moteris.
– Šiltą Viduržemio jūrą, kuri skalauja jūsų namus Kanuose, iškeitėte į lietuvišką ežerą – ne visi jus supras. Kaip jaučiatės Lietuvoje, kokie tie du lyg ir labai skirtingi gyvenimai?
– Kas gali būti gražiau už ryto tylą, garuojantį ežerą miško apsuptyje su bundančia gamta, tekančia saule ir spalvų žaismu? Kokia graži Lietuvos gamta! Nebedaug kur pasaulyje rasi tiek nepaliestų kampelių, miško laukymių, ežerų vingių.
Kiekvieną rytą pradėdavau maudynėmis ežere, pilname energijos užtaiso visai dienai. Aplink nė gyvos dvasios, tik aš ir gamta.
Čia auga maži gulbiukai, rūpestingai globojami karališko grožio tėvų. Susidraugavome – kasdien saulei leidžiantis visa šeima atplaukia pasivaišinti duona. Stebiu, kaip nardo mama antis gaudydama žuvytes savo ančiukams, o šie pajutę mamos laimikį cypsėdami skuba jos link.
Išvykdama iš Lietuvos trumpėjant dienoms palikau savo draugus gerokai paaugusius ir beveik savarankiškus.
Aplink Molėtus nepaprasto grožio debesys, vadinu juos 3D – tarsi iš cukraus vatos padaryti. Kai saulei leidžiantis jie atsispindi ežere, sunku suprasti, kur prasideda ežeras ir kur baigiasi dangus. Tobuliausi gamtos paveikslai – tik atverk jiems širdį, tik įsileisk juos į savo sielą.
Čia ir Vakaruose – išties skirtingi pasauliai. Keliauti, gyventi skirtingose šalyse, mokytis – didžiulė laimė. Viena mėgstamiausių mano vietų – Marbelja, čia praleidžiu dalį šaltojo sezono.
Andalūzija nepakartojama – žavi savo kultūrinėmis spalvomis, temperamentu, atmosfera. Vis dėlto jei būčiau medis, būčiau giliai šaknis Lietuvoje įleidusi liepa.
– Kokia vasara Kanuose? Ir kuo jus žavi gimtoji Lietuva, kokie jausmai užplūsta čia grįžus?
– Kanai tikrai nėra ta vieta, kurioje norėčiau leisti vasarą. Monako, Kanų spindesys vasara viliojamai atrodo turistų akimis. Pusė pasaulio suplūsta į Žydrąjį Krantą liepą ir rugpjūtį. Automobilių spūstys, alinantis karštis, sausakimši paplūdimiai, pilni restoranai, nuo lankytojų gausos smarkiai nukentėjusi aptarnavimo kokybė atostogoms neprideda žavesio.
Žydrasis Krantas nuostabus ne turizmo sezono metu. Turtinga istorija, nuostabi gamta, šalia – Provansas, Alpės, minkštas jūrinis klimatas, Viduržemio jūros virtuvė ir prancūziška elegancija, lengvumas – tokia yra Pietų Prancūzija.
Atvykusi į Lietuvą visada kelias dienas skiriu pasivaikščiojimui po Vilnių. Nė nejusdama nueinu daugybę kilometrų akimis glostydama man brangų Senamiestį, jo gatveles, širdimi apkabindama vaikystės, jaunystės prisiminimų vietas, godžiai kvėpdama pažįstamus garsus, kvapus. Kartais tie prisiminimai kelia šypseną, kartais graudulį. Tačiau tie jausmai labai tikri.
Dievinu mūsų pajūrį, Palangoje visuomet praleidžiu kelias savaites atostogų. Čia žavi pušynai, kokių rasi tik mūsų pajūryje, nuostabus parkas, kopos, neužmirštami saulėlydžiai, atšiauri, bet tokia graži mūsų Baltija. Užsienio svečius visada stebina Palangos švara ir gėlių gausa.
Man patinka ryte keliauti į turgelį, iš močiučių pirkti jų išaugintas ar miške surinktas gėrybes.
Ilgainiui supratau, jog reikia apkeliauti pusę pasaulio, kad suprastum, kaip gražu gimtajame kieme. Lietuva man gražiausia, unikali ir nepakartojama.
– Kaip atrodo jūsų diena namuose Kanuose – ką veikiate, kas jums svarbu, kuo kvėpuojate?
– Kanų nevadinčiau savo namais. Mano namai išsidėstę per keletą šalių. Esu daug keliaujanti kosmopolitė, tačiau širdyje visada lietuvė.
Pietų Prancūzijoje mokosi Maelys, todėl čia – mano asmeninio gyvenimo ir laiko dalis.
Mano diena intensyvi: Maelys mokykla, būreliai, mano dalykiniai susitikimai, įvairių projektų derinimas, dažni skrydžiai. Vis dėlto daugiausia mano laiko ir minčių skiriama tam, kas brangiausia, – šeimai, vaikams. Esu ten, kur tuo metu manęs reikia labiausiai.
Stengiuosi skirti laiko ir sau. Mėgstu vaikščioti viena, man tai būtinas pabuvimas su savimi. Toks laikas sau leidžia atsigauti organizmui, nervų sistemai. O veikla, teikianti malonumą, sustiprina gyvenimo srovę.
Stengiuosi mokytis ko nors naujo, studijuoti, plėsti akiratį, žengti koja kojon su laiku. Svarbu ir pagarba savo kūnui – maudynės visus metus, sportas, masažas.
– Kaip auga jūsų vaikai, kokie jie, kuo džiugina, kuo verčia didžiuotis?
– Vaikai – sėkmingiausias ir brangiausias mano gyvenimo projektas, kuriam atiduodu visą save. Širdį džiugina jų visų trijų vieningumas, stiprus ryšys. Mes – komanda, ir labai stipri.
Kartais, kai man reikia stebuklo, pasižiūriu į vaikus. Tuomet suprantu, kad stebuklą jau turiu.
Manau, kad didžiausia dovana vaikui, kurią gali duoti mama, – sveikas savęs matymas ir stipri savivertė.
– Koks jausmas matyti pirmagimę jau suaugusią moterį? Ar esate dosni gyvenimiškų patarimų jai, ar nesikišate į dukters kasdienybę?
– Miglė – didelė mano gyvenimo dalis. Kai ji gimė, buvau labai jauna ir mano pasaulis nušvito gražiausiomis nepatirtomis spalvomis. Augome drauge visomis prasmėmis, nežinau, kuri kurią auginome. Dažnai turėdavau paaiškinti jai tai, ko pati dar gerai nežinojau.
Ji visada buvo ir yra mano atramos taškas. Užaugome neišskiriamomis draugėmis, jaučiame viena kitą per tūkstančius kilometrų, skaitome viena kitos mintis.
Šiandien ji – gydytoja, labai teisinga, jautri ir sąžininga. Vadovauja didelei Grožio terapijos ir chirurgijos klinikai „Sugihara“. Labai ja didžiuojuosi, nes ji daug kur pranašesnė už mane, jos intuicija protingus sprendimus diktuoja dažniau nei manoji.
Miglė ir pati jau mama – turi sūnelį. Estafetė perduota – mano pratęsimas anūkėlyje.
– Konstantinas paveldėjo tėčio – garsaus verslininko Sauliaus Karoso – verslus. Kaip jam sekasi tokiam jaunam iškart į tokius didelius dalykus įsigilinti?
– Taip, Konstantinui likimas lėmė užaugti ir tapti brandžiam daug anksčiau nei jo bendraamžiams – aštuoniolikos jam teko stoti prie tėčio verslų vairo. Gyvenimas ir situacija jį statė prieš tokius kalnus, kurie stabdo net visko mačiusius vyrus.
Neslėpsiu, mano širdis tuomet labai virpėjo. Bet niekada juo neabejojau ir šiandien jau tvirtai galiu pasakyti, kad lenkiu galvą prieš šį jauną žmogų už jo ankstyvą brandą, vidinę ramybę, analitinį mąstymą, atsakomybę, sąžinę ir didelę širdį.
Visada sūnui sakiau, kad jis niekada nepralaimės bandydamas. Juk gyvenime arba laimi, arba išmoksti. Svarbu nebijoti, būti sąžiningam sau ir kitiems, gyventi gyvenimą, kuriuo galėtum didžiuotis.
Man patinka jo vidinė ramybė ir supratimas, kad ne kiekviena iškilusi problema yra pasaulio pabaiga, sugebėjimas atskirti svarbiausias kovas, nes toli gražu ne už viską reikia kautis.
Mudviejų ryšys labai stiprus, kartu mums jauku. Turime gražią tradiciją – pakeliauti dviese Motinos dienos proga. Tai nepakartojamos akimirkos, kurias šventai saugau savo širdyje. Jis – mano džentelmenas, mano meilė ir pasididžiavimas.
– Kuo jus džiugina mažoji Maelys?
– Maelys – mūsų visų saulės spindulėlis. Ji – nepaprasto gerumo, vidinės šviesos kupina mergaitė. Linksma, komunikabili, turi puikų humoro jausmą. Kartu labai atsakinga, pareiginga, tuo jos labai panašios su Migle.
Mažoji gerai mokosi, domisi astrologija, yra smalsi. Jau 9 metus lanko karatė, jos tikslas – juodasis diržas – jau ne už kalnų.
Tenisas, slidinėjimas, vandens sportas – Maelys spėja visur.
Kartą paprašyta vienu žodžiu apibūdinti savo gyvenimą ji pasakė: „Džiaugsmas.“ Jau kalba, kad ateityje norėtų tapti chirurge.
Maelys labai patinka Lietuvoje, ji domisi mano šalies istorija. Vasarą aplankėme Valdovų rūmus, kurie jai padarė didelį įspūdį. Man patinka, kad ji klausinėja ir leidžia šaknis mano gimtinėje. Šiemet pirmą kartą dalyvavo vasaros stovykloje Lietuvoje – grįžo kupina įspūdžių ir susiradusi naujų draugų.
Man ji – mano pagrandukė, išsvajota dukrytė, brandžios motinystės vaisius. Norisi stabdyti laiką, mėgautis kiekviena jos augimo minute.
– Kuo skiriasi motinystė, kai Miglės susilaukėte jauna, ir Maelys – brandaus amžiaus?
– Konstantinas ir Miglė mane užaugino kaip mamą. Dabar, tikiu, esu tobula mama mažajai ir kartu atiduodu skolas savo vyresnėliams. Esu rami, atsidavusi savo vaikams.
Jaunystėje požiūris į motinystę kiek kitoks – dar pačiai reikia augti, formuotis kaip asmenybei, įsitvirtinti visuomenėje, pačiai sau įrodyti savo galimybes. Motinystė, kai esi jaunas, dovanoja vaikus draugus, o vėlyva – dovaną būti čia ir dabar, neskubant džiaugtis akimirkomis stebint augantį vaiką. Ir nėra geresnio ar blogesnio varianto – abu nuostabūs.
– Šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad nereikia akcentuoti vaiko lyties. Ar sūnų ir dukras auklėjote skirtingai?
– Šeimoje turi būti diegiamos vienodos vertybės tiek sūnums, tiek dukroms. Tai – pagarba, atjauta, sąžiningumas, pareigingumas, meilė. Visąlaik stengiausi, kad tai nebūtų tik žodžiai.
Mano tikslas auklėjant vaikus – padėti vaikui tapti savimi, o ne būti mano kopija, pagarba augančiam žmogui, mokėjimas jo atsiprašyti.
Dukroms reikia tų pačių dalykų kaip ir mums jaunystėje – išminties. Tą išmintį augančiai mergaitei išmintingai pateikti – menas.
Esu įsitikinusi, kad kuo atviresnė esu su dukromis, kuo daugiau detalių jos žino iš mano gyvenimo, tuo jos stipresnės savajame. Nuo vaikų neturiu paslapčių, viską drauge aptariame ir tai, manau, vienas didžiausių pasiekimų, moralinis komfortas.
Sūnaus ir mamos ryšys – amžinas. Laimingas tas sūnus, kurio tikėjimas mama yra neginčijamas. Kad ir kaip myliu Konstantiną, neturiu teisės jo statyti į savo poziciją, užkrauti jam savo rūpesčius.
Negaliu stoti ir į jo moters vaidmenį – daug mamų taip daro skatinamos savo egoizmo. Negalima iš sūnaus atimti motiniškos apsaugos. Esu pasižadėjusi sau visada mylėti tą, kurią mylės jis. Žinau, tikiu, kad Konstantinas bus puikus vyras savo išrinktajai.
Taip, apie madą dabar dažnai kalbama neakcentuojant lyties. Dar Johannas Wolfgangas Goethe yra pasakęs: „Pati gamta nori, kad viena lytis kitoje išmoktų ieškoti gėrio ir grožio.“
Aš – už natūralius dalykus. Kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti, taip pat ir dėl lyties, ir būti laimingas. Svarbiausia, kad tuos pasirinkimus žmogus darytų subrendęs.
Man nesuprantama, kodėl mažamečiams į jų galveles brukamos šios idėjos, dažnai ir primygtinai verčiant „gerai apie tai pagalvoti“.
Tokių „pagalvojimų“ padariniai sunkiai prognozuojami. Palikime vaikams laimingą ir nerūpestingą vaikystę.
