Klaipėdoje įsikūrusi, bet dažnai darbo reikalais ar pailsėti keliaujanti Deimantė vasarą namuose neužsisėdėjo – ji su draugais ar šeima daug keliavo po Lietuvą, lankėsi Majamyje (JAV). Bene didžiausią įspūdį modeliui paliko kelionė į Italijai priklausančias Pozitano ir Kaprio salas – ten jie su vyru susitiko su draugais, kurie atskrido iš skirtingų pasaulio žemynų.
„Daug laiko praleidome jachtoje. Šioje kelionėje mus visus žavėjo ne tik vandens pramogos, bet ir vaizdai, itališkas maistas“, – pasakojo ji.
Jauna moteris labiausiai mėgsta keliauti į tas šalis, kuriose nemažai laiko yra praleidusi kaip modelis, – JAV ir Italiją. Smagu grįžti į tas vietas, kur lankėsi prieš 15 metų.
„Lietuvoje turiu rutiną – stengiuosi sportuoti 5 kartus per savaitę, laiką dažniausiai leidžiu namuose su šeima, draugais bei savo numylėtais keturkojais. Gyvename Klaipėdoje, tad vasarą suvažiuoja daug draugų, laiko nuobodžiauti tikrai nelieka“, – kalbėjo D.Guobytė.
– Rugsėjis – lyg kito etapo atspirties taškas, daugeliui – ir mokslo metų pradžia. Kokius kuriate ateities planus, apie ką šiandien svajojate?
– Dabar planuoju kelionę į JAV, žiemą ten dirbsiu modeliu. Džiaugiuosi, kad ir vėl susitiksiu su seniai matytais draugais.
O didžiausias mūsų ateities projektas – svajonių namo statyba Klaipėdoje. Tad ir svajoju, kad šis didžiulis projektas būtų baigtas ir kaip mes tame naujame name gyvensime. Mums padeda architektė Kristina Andriejauskė.
Namą statysime dideliame sklype šalia golfo laukų. Pats pastatas bus labai modernus, apie 500 kvadratinių metrų, daug stiklo, betono. Kadangi esu klaipėdietė ir šis kraštas man pats brangiausias, projektas primins laivą, kylantį virš bangos.
Mano tėtis visą gyvenimą kolekcionuoja antikvarinius daiktus ir automobilius, tad name bus ir muziejus.
Ar ketinu imtis gėlininkystės ir sodininkystės? Tikrai ne! Jokių šiltnamių, lysvių ar gėlynų – tik laistymo sistema ir robotas, pjaunantis žolę. Nemėgstu tarnauti daiktams, tad ir susikurti viską stengiuosi taip, kad būtų kuo mažiau vargo ir darbo.
– Šiemet atšventėte trisdešimtmetį. Ką jums pačiai reiškia šis etapas, ar pasikeitė mintys, lūkesčiai?
– Amžius man – tik skaičius. Širdyje vis dar jaučiuosi „-niolikos“, tik turiu daugiau gyvenimiškos patirties ir esu tiesiog ramesnė – nebenoriu niekam nieko įrodinėti, gyvenu sau, man rūpi tik pačių artimiausių žmonių nuomonė. Su metais atėjo ir pasitikėjimas, ir vidinė ramybė.
Buvo laikas, kai visur skubėjau, lėkiau, bet dabar jaučiu, kad pagaliau tas laikas yra mano. Pagrindą po kojomis jau turiu.
– Šiemet – ketveri metai, kai esate žmona. Kaip jaučiatės šiame vaidmenyje? Kas jums yra meilė?
– Po vestuvių niekas nepasikeitė, su Luku esame pažįstami nuo 15 metų. Ilgai buvome tik draugai, o susitikinėti kaip pora pradėjome prieš 7 metus.
Būti Luko žmona lengva – jis labai geras, kantrus, ramaus būdo. Išvesti iš kantrybės jo beveik neįmanoma. Todėl jis ir yra mano vyras.
Meilę aš suprantu kaip rūpestį. Tai – kai nori pasirūpinti kitu labiau nei savimi, kai nieko negaili ir tiesiog nori to žmogaus gyvenimą padaryti kiek įmanoma lengvesnį ir geresnį.
– Tikiu, kad jau sulaukiate ir klausimų: o kada vaikelis? Kad norite vaikų, galima spręsti ir iš ketinimo užsišaldyti embrionus (beje, ar tai padarėte?), kai pasiskiepijote nuo koronaviruso. Ką šiandien su vyru galvojate apie šeimos pagausėjimą?
– Taip, klausimų, kada pagalvosime apie šeimos pagausėjimą, tikrai sulaukiame. Tačiau to klausia žmonės, kurie mūsų nepažįsta. Retas iš mūsų draugų būrio jau turi vaikų, visi nori dar pagyventi sau, pakeliauti, kad paskui netektų gailėtis prarastos jaunystės. Svarbu ir susikurti gerovę sau ir savo vaikams, kad šeimai būtų paprasčiau ir lengviau gyventi.
Taip, embrionų užšaldymo procedūrą jau atlikome. Dėl visa pikta, kol esame jauni ir sveiki, juk atsarga gėdos nedaro. Laikas bėga, ir niekas nesame nuo jo apsaugoti.
Bent porą metų šeimos pagausėjimo dar neplanuojame. Pasvarstau ir apie galimybę ne tik susilaukti savo vaikelio, bet ir įsivaikinti – norėčiau, bet šiandien sunku numatyti, kaip bus.
– Jūsų socialinių tinklų sekėjai mato, kad palaikote artimus santykius ir su broliais. Koks jūsų ryšys su jais, su tėvais?
– Taip, su broliais Egidijumi ir Erlandu sutariame puikiai, kaip ir su mama bei tėčiu. Mano tėvai išsiskyrė, kai aš buvau penkerių, tėtis gyvena užsienyje. Nepaisant to, kasdien susiskambiname. Ir su mama, ir su tėčiu stengiamės kaip įmanoma dažniau susitikti.
Abu broliai taip pat gyvena ne Lietuvoje, bet vis kur nors susitinkame, dažnai susiskambiname. Labai juos myliu!
– Nuo penkiolikos metų dirbate modeliu. Ar įsivaizduojate, ką norėtumėte ar galėtumėte dirbti, jei šią karjerą baigtumėte?
– Vis dar dirbu modeliu ir sieksiu šioje sferoje išsilaikyti kuo ilgiau. Juolab kad modelio darbas neturi amžiaus ribos – kol gerai atrodai, tol gali dirbti. Modelio darbas – dalis manęs, juk jau paauglė dirbau šį darbą. Neįsivaizduoju be to savo gyvenimo.
Man labai patinka keliauti, susipažinti su neatrastomis kultūromis, su įvairiais naujais žmonėmis, sutikti senus kolegas bei draugus. Modelio darbas į mano gyvenimą atneša disciplinos ir noro kasdien siekti naujos, dar geresnės, savo versijos.
– Ar nevargina nuolatinės kelionės, atrankos? Kas jums sunkiausia?
– Jei užsisėdžiu vienoje vietoje per ilgai, pradedu jaustis kaip žuvis akvariume.
Kelionės manęs jau nevargina, o į atrankas nebevaikštau – skrendu tiesiai į darbus ir susitikti su modelių agentūrų atstovais: visi nori pamatyti samdomus modelius gyvai, įvertinti, kaip jie atrodo realybėje, ypač jei tau jau ne aštuoniolika.
Juolab kad šiais laikais pakoreguoti nuotraukas – juokų darbas. Tad kontaktas čia yra būtinas.
Taip pat svarbu, kokią energiją skleidžia modelis, pabendrauti. Juk klientai, užsakantys modelį fotosesijai, perka ne tik išvaizdą, bet ir kompaniją – visi darbe nori geros energijos, ne tik grožio.
– Tie, kurie nesidomi mada, modelių pasauliu, apie jus sužinojo tuomet, kai ėmėte gelbėti šunis iš veisyklų. Kodėl jums tai rūpi? Sklando kalbos, kad namuose šunims turite net atskirą kambarį.
– Nuo pat mažų dienų turėjau nuostabų tėvų pavyzdį, kaip rūpintis ir mylėti gyvūnus. Juk padėti silpnesniam – kiekvieno iš mūsų pareiga. Šiuo metu auginu keturis senjorus šunis, labai juos myliu, o iš jų gaunu tyrą meilę.
Kambarį? Šiuo metu mano augintiniai tokios prabangos neturi – namais jiems tenka dalytis su šeimininkais. Tačiau būsimo namo plane gyvūnams jau yra numatytas kambarys su visais patogumais.
– Kokius jausmus jums kėlė nelegaliose veisyklose baisiomis sąlygomis auginami gyvūnai, kas labiausiai sukrėtė? Ką šiandien darote dėl apleistų gyvūnų ar tų, su kuriais netinkamai elgiamasi?
– Organizacija „Lietuva – gyvūnams“, kurią su dviem draugais įsteigėme prieš septynerius metus, gelbėja ne tik gyvūnus iš veisyklų, bet ir kitus, kuriems reikia pagalbos. Prie šios organizacijos veiklos prisideda daugybė neabejingų žmonių, turime savanorių visose 10 apskričių.
Savanorius prisidėti paskatino būtent tas garsusis veisyklų bumas, vykęs prieš porą metų Lietuvoje. Mūsų šalyje – galybė gerų žmonių, be galo džiaugiuosi atradusi tiek bendraminčių, kuriuos drąsiai galiu vadinti savo komanda ir draugais.
Nors situacija su veisyklomis pagerėjo, bet jų vis tiek dar yra labai daug. Man žiauru matyti, kaip žmonės išnaudoja gyvūnus, kurie negali nei išsakyti savo norų, nei sau padėti. Mes su komanda stengiamės atrasti kuo daugiau tokių slaptų nelegalių veisyklų, turime ir telefono numerius, kuriais paskambinę žmonės anonimiškai gali pranešti apie nelegaliai dauginamus ar netinkamomis sąlygomis laikomus gyvūnus.
– Esate vegetarė. Kodėl nusprendėte nevalgyti mėsos? Galbūt neturite ir odinių batų, rankinių?
– Mėsos nevalgau nuo penkiolikos metų, nuo tada jos nesu nė karto net paragavusi. Būtent dėl meilės gyvūnams paauglystėje ir nusprendžiau atsisakyti šio produkto. Man mėsa – atimta gyvo padaro gyvybė. Jaučiuosi energinga ir sveika.
Esu įsitikinusi, kad kiekvienas nusipelno gyventi. Juk gyvename ne džiunglėse, kur galioja džiunglių įstatymas, ir ne akmens amžiuje. Juolab kad mėsai šiandien yra daugybė alternatyvų.
Odinių drabužių nebeperku, turiu tik užsilikusių iš seniau.
– Ką renkatės valgyti, ko visada rastume jūsų šaldytuve? Kaip atrodo jūsų pietūs ar vakarienė? Ar ir vyras pasuko jūsų keliu?
– Mano šaldytuve rastumėte tikrai visko: ir dešros, ir sūrio, ir kepsnių, faršo. Tik visa tai – augalinės kilmės.
Kasdien valgau skirtingą maistą, bet labiausiai mėgstu įvairias kruopas, daržoves, vaisius, trintas sriubas ir veganiškus mėsos pakaitalus.
Vasarą mums patinka daržoves ar veganiški mėsos pakaitalai, pakepinti grilyje.
Mano vyras Lukas taip pat šiame kelyje jau septyneri metai, tikrai jo neverčiau, sprendimą priėmė pats.
– Kokia jūsų lieknumo, grožio paslaptis?
– Kiekvieną dieną valgyti pradedu ne anksčiau nei 12 ar 13 valandą, o baigiu apie 20 val. Jau kelerius metus praktikuoju protarpinį badavimą – nevalgau šešiolika valandų. Per tą laiką valosi mano ląstelės, jos geba pašalinti savo viduje esančius nebenaudingus komponentus ir atsinaujina pačios.
Taigi būtent protarpinis badavimas ir sportas man padeda nepriaugti svorio, nesijausti apsunkusiai, būti energingai.
Sveikai maitinuosi, aktyviai leidžiu laisvalaikį, į gyvenimą stengiuosi žiūrėti pozityviai, einu per jį su šypsena. Manau, tai ir suteikia grožio ir žavesio moteriai.
– Kas šiandien jus labiausiai džiugina?
– Šiandien mane džiugina žinojimas, kad esu sveika aš pati ir sveiki mano artimieji. Kad turime namus, kad galime dirbti, kad mūsų šalyje nevyksta karas. Mane be galo liūdina tai, kas vyksta Ukrainoje, apie tai pamąstau kiekvieną dieną...
Džiaugiuosi gyvenimu kasdien, juk nė vienas nežinome, kas bus rytoj.
– Kokią save įsivaizduojate po dvidešimties metų? Pasvajokite.
– Save įsivaizduoju laimingą, sveiką, gerai išsilaikiusią ir apsuptą mylimos šeimos bei draugų.
