Atvėrus sostinės Sapiegų rūmų parke veikiančios kavinės duris pasigirsta vandens lašėjimas. Akį greitai patraukia neįprastomis, laboratoriją primenančiomis sąlygomis augančios daržovės. Tai – modernus hidroponinis daržas, itin didelio populiarumo sulaukiantis užsienio valstybėse.
Industrinio stiliaus kavinėje sunku nepastebėti ir lubas apraizgiusių lempučių, įvairiaspalvių kėdžių, originalių iš durų pagamintų stalų. Dar įdomesni stalai pūpso sode – vidury jų auga gėlės.
Lauke taip pat įrengta išskirtinė vaikų žaidimo aikštelė, vadinama „purvo virtuvėle“, sode stovi paštomatu pramintos kodinių spynų saugomos spintelės, kuriomis naudojasi daiktais besikeičiančios rajone gyvenančios mamos.
Rodos, kad dabar viskas čia turi savo vardą ir istoriją. O dar ne taip seniai kavinės pastate veikė ligoninės sandėlis ir jį supančiame kieme geresnių dienų laukė medicininių ir statybinių atliekų sąvartynas...
– Kaip kilo „Miesto laboratorijos“ idėja?
Goda: „Miesto laboratorija“, jos idėja kilo miesto darže, Vilniaus Sapiegų rūmų parke. Kartu su būsimosiomis įkūrėjomis susitikome sodindamos pomidorus. Nors visos gyvenome Antakalnio rajone, viena kitos anksčiau nepažinojome, keletą metų tiesiog kartu užsiėmėme daržininkyste.
Pamažu mus vienijantis hobis virto draugyste, ėmėme užsiimti papildoma veikla, tokia kaip derliaus šventės organizavimas. Greitai supratome, kad viskas sukasi ne tik apie daržus, bet ir apie bendruomenę, jos susitelkimą, kaimynų pažinimą. Pomidorai buvo tarsi pretekstas bendrauti.
Taip pat pradėjome galvoti apie ateitį: daržininkystės sezonas baigėsi, o tęsti bendruomenės veiklą norėjosi toliau. Ėmėme svajoti apie kavinę – prieš 5–6 metus Antakalnyje nebuvo kur išgerti arbatos, Sapiegų rūmų parkas tarnavo Šv.Roko ligoninės reikmėms.
Palankiai susiklostė aplinkybės: miesto savivaldybė nusprendė, kad ligoninę perkels į kitą vietą, o parką atvers IT startuoliams. Vieno pastato „Vilnius Tech Park“ nereikėjo. Čia, kur dabar veikia mūsų kavinė, buvo ligoninės sandėlis. Šis pastatas buvo pats nepatraukliausias, parko kampe. Antakalnio gyventojų bendruomenė paskelbė konkursą dėl jo įveiklinimo.
Kaip tik tuo metu buvome jau „prisirpusios“ – turėjome idėją, kurią reikėjo tik išgryninti. Galų gale nusprendėme, kad kursime bendruomenės centrą, kuris bus žalias, tvarus ir ekologiškas, veikiantis socialinio verslo principu. Konkursą laimėjome ir gyvuojame jau šešerius metus.
Tiesa, priėmėme sprendimą, kad mes su Agne paliksime prieš tai turėtus darbus ir įsidarbinsime kavinėje, o likusios įkūrėjos patars svarbiais klausimais.
– Pajamas jūsų veiklai generuoja kavinė?
Goda: Taip, dar verslo pradžioje nutarėme, kad negyvensime iš mokesčių mokėtojų pinigų. Verslą išlaikome iš kavinėje gautų pajamų, taip pat organizuojame renginius. Uždirbtą pelną reinvestuojame į bendruomenės veiklą. Plėtojame dvi sritis: bendruomenės telkimo ir visuomenės švietimo tvaresnio gyvenimo būdo klausimais.
– Kodėl pasirinkote ekologijos kryptį?
Goda: Viena mūsų komandos narių itin domėjosi ekologija, su ja susijusiomis temomis ji net rašė mokslinius darbus. Be to, ekologija, jos filosofija artima mums visoms – kolegė tiesiog parodė mums kelią.
Kai pradėjome veiklą, ekologiškas gyvenimo būdas buvo plačiai plėtojamas užsienio valstybėse, o Lietuvoje dėmesio sulaukdavo nebent atliekų rūšiavimas. Kadangi ekologija tuomet dar tik buvo pradėjusi skverbtis į lietuvių gyvenimą, mums apie tai šnekėti buvo itin įdomu. Dabar apie ekologiją kalba kone visi, taigi mums nebėra jokios intrigos, ekologija tapo tiesiog būtinybe.
– Minėjote, kad palikote anksčiau turėtus darbus. Kokiose srityse dirbote?
Goda: Beveik visą savo gyvenimą dirbau kine. Paskutinis mano darbas buvo susijęs su edukacinėmis programomis.
Agnė: Aš iki šiol dirbau darbe, kuriame dėmesys buvo skiriamas pažeidžiamoms visuomenės grupėms, žmogaus teisėms. Darbas nevyriausybinėje įmonėje man nebuvo naujiena.
Goda: Vis dėlto mums abiem veikla, susijusi su verslu, buvo nauja patirtis. Daug kas mus gąsdino, neva be reikalo užsiimame tokiu verslu, kad su kavinių verslais nesusitvarko net ir didelę patirtį sukaupę verslininkai.
Agnė: Dar mums sakė, kad iš karto susipyksime! Neišvengėme kritikos ir dėl kavinės vietos. Pasitaikė teigiančių, jog nesulauksime klientų dėl to, kad kavinė įsikūrusi uždaroje vietoje.
Goda: Šiandien pažvelgiu atgal ir matau, kad išlikome per karantinus. Per pandemiją bankrutavo daug didelių verslų.
– Ar susiduriate su didele konkurencija? Juk Sapiegų rūmų parke ir aplink jį veikia ne viena kavinė.
Goda: Nuo pat pradžių veiklą orientavome į bendruomenę, visus kvietėme kavinę kurti kartu: ją remontuoti, dažyti, restauruoti baldus. Teigėme, kad ši vieta bus skirta ne tik mums, o visiems.
Agnė: Kai kūrėmės, vyko viso parko virsmas: buvo vykdoma visų pastatų renovacija, parkas buvo ką tik atvertas visuomenei, nebuvo jokių kavinių. Visiems buvo be galo įdomu, kas čia vyksta. Jeigu verslą būtume pradėjusios kurti dabar, būtų daug sunkiau.
Goda: Kadangi kavinę kūrėme visi kartu, daug žmonių jaučiasi jos bendraturčiais: čia yra jų baldų, indų, kitų daiktų. Mūsų klientai labai lojalūs, apie 60–70 procentų klientų yra tie patys nuolatos apsilankantys žmonės.
Atvyksta ir išties daug naujų lankytojų – kavinės populiarumas auga.
Agnė: Mums labai svarbu išlaikyti aukštą kartelę. Žmonės nesunkiai pajunta, kai darbas atliekamas atmestinai.
– Jūsų kavinėje sunku atrasti vienodai atrodantį puodelį, originaliai atrodo net stalai – jie padaryti iš senovinių durų. Iš kur semiatės įkvėpimo kavinės dizainui?
Agnė: Daug idėjų randame „Pinterest“ tinklalapyje. (Juokiasi.) Įprastus stalus pakeitusios durys kavinėje atsirado vienai mūsų pastebėjus jas statybų konteineryje.
Goda: Šios durys – iš aplink esančių pastatų. Galime teigti, kad pasirinkusios tokį stalų dizainą išsaugojome ir paveldą. (Šypsosi.) Vėliau pastebėjome, kad tokie stalai iš tiesų labai brangūs, kuriami dizainerių.
Apskritai nuo pat pradžių nusiteikėme „Miesto laboratoriją“ kurti tvariai. Metėme sau iššūkį – nusprendėme visuomenei įrodyti, kad kavinę galima įkurti neįsigijus nė vieno naujo daikto.
Mūsų pastate nėra šilto vandens, tad reikalingas vandens šildytuvas. Pastarąjį, arbatinukus, šaldytuvus mums atidavė žmonės. Pirmąją orkaitę nusipirkome Jungtinių Valstijų ambasados surengtame aukcione, mokėjome 30 eurų. Galėjome nusipirkti įprastą kasos aparatą, bet specialiai ieškojome dėvėto.
Į viską pažvelgėme kūrybiškai. Tarkime, virtuvės spintelei reikėjo rankenėlių. Galėjome jų nusipirkti, bet meistras mums pasiūlė jas pasigaminti iš sulenktų šaukštų.
Daiktų paieškos mums pačioms buvo be galo įdomios, be to, neturėjome ir lėšų – buvome nutarusios į verslą neinvestuoti šeimos santaupų, o ir viešosioms įstaigoms tuo metu bankai nesuteikdavo paskolų.
Agnė: Vėliau džiaugėmės, kad neturėjome paskolos. Jeigu būtume ją pasiėmusios, jau seniai būtume uždariusios kavinę.
Goda: Matyt, mus kažkas apsaugojo. Tiesa, dabar jau turime nemažai profesionalios virtuvės įrangos – dėvėta tiesiog neatlaiko kavinės naudojimo tempo. Pirmiausia reikiamos įrangos ieškome skelbimuose, o jei nerandame, perkame tokią, kuri tarnautų ilgiau.
Įdomu tai, kad tuomet, kai įrenginėjome kavinę, reikėjo atitikti visus higienos reikalavimus: turėti reikiamą skaičių šaldytuvų, kriauklių. Kai pas mus atvyko inspektoriai, sakė: „Oho, mes dar taip nematę, bet viskas tvarkinga, nėra prie ko prisikabinti.“
Agnė: Žmonės savo namuose prikaupę išties daug daiktų. Dabar jie mums rašo jau patys, teiraujasi, ar reikia jų turimų virtuvės įrankių, kitų daiktų, rastų, pavyzdžiui, įsigytuose butuose. Vieną rytą prie kavinės durų radome drabužių kabyklą, papuoštą raudonu kaspinėliu. Iki šiol nežinome, kas ją mums padovanojo.
Būna, kad ir patys dovanojame daiktus. Įdarbinome ukrainietę, kurios namuose nieko nebuvo, tad padėjome.
– Kokia yra hidroponinio daržo atsiradimo istorija?
Agnė: Kadangi parke kūrėsi IT bendruomenės, mums reikėjo sugalvoti ką nors startuoliško. Idėja įkurti hidroponinį daržą kilo natūraliai, lauko daržininkystė tiesiog persikėlė į vidų. Šiuo metu pas mus dirba vaikinas, kuris šį daržą prižiūri.
Goda: Mūsų daržas atlieka edukacinę funkciją. Jis skirtas supažindinti visuomenę su kitomis daržininkystės formomis.
Hidroponinis daržas labai taupus: jam reikia tik nedidelio kiekio vandens ir elektros – taupių LED lempų. Sakoma, kad toks daržas perpus taupesnis nei tradicinis.
Hidroponinis daržas aktualiausias ten, kur trūksta dirbamosios žemės: megapoliuose, ant dangoraižių stogų. Girdėjome, kad hidroponiniai daržai veša ir apleistuose Londono metro tuneliuose. Taip pat tokie daržai pasiteisina šalyse, kuriose yra trumpas daržininkystės sezonas.
Agnė: Kitas svarbus hidroponinio daržo aspektas yra tai, kad jis augintoją priartina prie vartotojo. Jeigu salotos auginamos Londono metro, jas gali valgyti londoniečiai, daržovių nereikia vežti iš kitų miestų, šalių.
Goda: Tiesa, mes hidroponinį daržą įsirengėme patys. Norintieji gali tokį daržą nusipirkti, yra hidroponinio daržo sistemų, kurios telpa ant darbo stalo.
– Kokio maisto galima paragauti jūsų kavinėje?
Goda: Visame versle vadovaujamės ta pačia filosofija. Mūsų meniu – nedidelis. Maistas ruošiamas iš šviežių sezoninių vietinių produktų.
Agnė: Manome, kad geriau yra tuomet, kai maisto pritrūksta, nei tada, kai jo prigaminama per daug. Tačiau išsprendėme ir šią problemą.
Goda: Bendraujame su Antakalnio vaikų globos namais, jiems atiduodame likusį maistą.
Be to, savo virėjams liepiame rūšiuoti šiukšles. Iš pradžių jie į mus žiūrėdavo išpūtę akis, sakė, kad neturi laiko. Dabar visi prie to jau priprato. Dar nusipirkome kompostinę, kuri organines virtuvės atliekas per parą paverčia kompostu.
Kavinėje nenaudojame vienkartinių indų. Maistui išsinešti įsivedėme daugkartinių dėžučių depozitinę sistemą. Klientams, kurie nori maistą išsinešti, jį dedame į plastikinę daugkartinio naudojimo dėžutę, kuri kainuoja du eurus. Dėžutę galima grąžinti mums ir atgauti pinigus arba pasilikti sau.
Kiekvienam klientui, kuris nori išsinešti kavos, visais įmanomais būdais siūlome kitus variantus, netgi raginame išsinešti mūsų keraminius puodelius! Neseniai pas mus apsilankė klientai, nešini savo puodeliais. Čia yra pokyčiai!
Agnė: Per karantiną ir po jo žmonės buvo įpratę masiškai naudoti vienkartinius indus. Atpratinti juos nuo to buvo labai sunku. Apskritai karantinas mums buvo liūdniausias laikas: turėjome nuspręsti – pereiti prie vienkartinių indų naudojimo arba užsidaryti. Neturėjome kito pasirinkimo, naudojome vienkartinius indus, bet kokybiškesnius.
Esame edukacinis centras. Žmonių švietimas yra mūsų misija. Pavyzdžiui, kai atvėrėme duris, neturėjome vienkartinių šiaudelių, neleidome vaikams per šventes atsinešti balionų, vienkartinių indų. Žinoma, buvo nepatenkintų, tačiau po keleto metų vienkartiniai plastikiniai indai buvo uždrausti visoje Europos Sąjungoje.
Goda: Verslo prasme kartais priimame „neteisingus“ sprendimus. Kol vieni pataikauja klientams, mes jiems diegiame savo idėjas.
