Praėjusių metų liepos 28-ąją pasakiškoje šventėje aukso žiedus su mylimuoju Luku (28 m.) sumainiusi žinoma moteris jųdviejų meilės istorijoje nutarė padėti tašką.
Nors santuoka truko mažiau nei metus, dainininkė savo gyvenime nieko nenorėtų keisti.
Šie išgyvenimai padovanojo begalę naujų potyrių, išmokė ją likti stiprią, o svarbiausia – būti savimi.
Šri Lankoje ne vieną mėnesį praleidusi ir ten skyrybų žaizdas išsigydžiusi Marija į Lietuvą grįžo atvira širdimi. Žinoma moteris sako esanti pasirengusi rašyti savo gyvenimo scenarijų iš naujo.
– Kada pajutote, kad byra jūsų puoselėti santykiai?
– Meilė neturi nei pradžios, nei pabaigos. Meilė yra amžina. Mes visada mylime ir visada kokia nors forma, prasme ar veiksmu esame meilėje. Žmogus be meilės tiesiog neišgyventų ir nesvarbu, kam ji skirta, – sau, šeimai, augintiniui, gamtai ar mylimam žmogui.
Jei kalbėtume apie dviejų žmonių meilę, kad ji skleistųsi, augtų, šviestų ir atneštų vaisių, ją puoselėti ir dėl to aukotis turėtų du žmonės. Tuo turbūt viskas ir pasakyta. Įvardinti tikslios datos, kada viskas pradeda griūti, neįmanoma. Tiesiog vieną dieną verkiančia iš skausmo širdimi pajunti, kad nieko nebus.
– Kodėl nusprendėte skirtis? Santykiai nutrūko jūsų ar Luko iniciatyva?
– Tą labai skausmingą tašką padėjau aš, nes yra dalykų, kurių tiesiog negali atleisti ar toleruoti šeimoje.
Bet kuri save gerbianti moteris būtų pasielgusi taip pat. Tai pamatas, be kurio šeima neįmanoma. Tai pagrindas, pasitikėjimas, tikėjimas ir vertybės, kurios buvo sulaužytos.
– Būna, kad žmonės bando lipdyti irstančius santykius. Sakykite, kaip buvo jūsų atveju?
– Likau viena savo skausme, savo svajonėse, savo naujai sukurtoje šeimoje. Viskas sugriuvo kaip kortų namelis. Patyriau labai daug skausmo, pažeminimo, nesupratimo.
– Tokiose situacijose didžiausia atrama tampa šeima ir draugai. Kaip buvo jums?
– Kai pasklido žinia, visi viską žinojo geriau už mus. Aplinka leido sau viską – dergti mus, trypti purvinais batais be jokių skrupulų. Buvo toks jausmas, kad visi aplink tobuli, – kuria šeimas tik iš meilės ir gyvens „ilgai ir laimingai“.
Mano didžiausia stiprybė ir saugiausias uostas tuo metu buvo mano šeima ir geriausi draugai, kurie iškentėjo su manimi šitą pragarą.
– Esate aktyvi socialiniuose tinkluose, turite beveik 90 tūkst. sekėjų instagrame, kur dalijatės savo kasdienybe. Kaip tai, kad jums sunku, pavyko nuslėpti nuo sekėjų?
– Gal tai ir paradoksas, bet nieko neslėpiau. Viskas vyko natūraliai ir tyliai. Tiesiog apie tai nešnekėjau. Reikėjo laiko pačiai susivokti, kas vyksta, ir kadangi laikas buvo rekordiškai trumpas, daugelis nepastebėjo mano situacijos.
– Metų pradžioje leidotės į nuotykius Šri Lankoje. Ten išbuvote ne vieną mėnesį. Kaip prisimenate šią patirtį?
– Vykti į Šri Lanką nutariau visiškai neplanuotai ir netikėtai. Vienas geriausių draugų pasiūlė keliauti kartu ir bent truputį atsijungti nuo visko, kas tuo metu vyko. Neslėpsiu – buvau visiškoje tamsoje ir priimti sprendimą buvo tikras iššūkis.
Mes visi esame žmonės su savo emocijomis ir išgyvenimais ir tas užsidarymas savo pasaulyje, pabėgimas nuo visų ir manymas, kad įkišę galvą kaip stručiai į smėlį išspręsime visas savo problemas, yra tikra saviapgaulė.
– Ką jums davė ši kelionė?
– Šis pasiūlymas privertė perlipti per save. Kelionė buvo iššūkis, kurį aš priėmiau, ir dabar galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.
Keliavome, kvėpavome Šri Lankos oru. Viskas buvo kitaip – spalvos, žmonės, kvapai, saulė, medžiai... Atrodė, kad patekau į kitą pasaulį.
– Iš pradžių salą tyrinėjote su bičiuliu, o vėliau likote viena. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
– Keliavome po visą salą. Pamačiau ir pažinau labai skirtingą ir kontrastingą Šri Lanką. Baigiantis laikui, skirtam su draugais, pradėjau jausti, kad dar nesu pasiruošusi grįžti.
Supratau, kad atėjo laikas pažvelgti realybei į akis ir priimti sprendimą, kuris man buvo gyvybiškai svarbus.
Daugeliui aplinkinių tai atrodė neatsakinga ir vėjavaikiška, bet aš tam pasiryžau. Sustabdžiau viską, kas vyko Lietuvoje, ir nusprendžiau likti Šri Lankoje neribotam laikui.
Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai svetimoje šalyje likau viena. Tai kartu ir laisvė, ir baimė. Leisti sau pabūti vienam su savimi – tikriausiai didžiausia prabanga.
– Ar nesigailėjote likusi viena svečioje šalyje?
– Galiu pasakyti, kad tai buvo geriausia gyvenimo patirtis. Visuomet esame spraudžiami į tam tikrus rėmus, taisykles, saistomi įsipareigojimų sau ir kitiems. O šis potyris leido suprasti, kad nesėkmė yra dar didesnės sėkmės pradžia. Juk gyvenime viską renkamės patys, niekas už mus nepasirinks.
– Į kokius nuotykius leidotės?
– Gyvendama Šri Lankoje po truputį tapau tarsi vietine gyventoja. Pamačiau tiek, kiek nė vienas turistas nepamatytų. Teko lankytis gražiausiuose paplūdimiuose, pasiekiamuose tik pėsčiomis, valgyti skaniausią maistą kavinukėse vos už 2 eurus. Sutikau daugybę nuostabių žmonių tiek vietinių, tiek atvykusių.
Būdama ten lankiau muaitai treniruotes, jogą. Kur tik buvo įmanoma, vaikščiojau pėsčiomis.
Išlaisvinau emocijas, kurias buvau užslėpusi. Supratau, kad tai vieta, kur galėsiu viską išgyventi, priimti ir paleisti. Tai vieta, kur aš galiu kvėpuoti ir būti savimi. Tai buvo pradžia mano kelionės, kuri tęsiasi iki šiol. Kur bus jos finišas, nežino niekas.
– Gal Šri Lankoje susiradote bičiulių?
– Šri Lankoje žavi ne tik beprotiško grožio gamta, šiltas ir gaivinantis Indijos vandenynas, bet ir be galo šilti vietos gyventojai.
Ten dainavau daug daugiau nei Lietuvoje. Dainuodama vakarais klubuose ar paplūdimio kavinėse gydžiausi sielos žaizdas.
Tai atvėrė man daugiau galimybių. Susidraugavau su nuostabiais žmonėmis iš Sakartvelo. Mes atradome tokį ryšį, kad negalėjome išsiskirti. Po mėnesio jautėmės kaip šeima ir visi, norėdami įprasminti šią draugystę, pasidarėme vienodas tatuiruotes. Tuo viskas nesibaigė. Gavau pasiūlymą dainuoti festivalyje Sakartvele ir jam dabar ruošiuosi.
– Minėjote, kad kelionėje būta ne tik saulėtų, bet ir tamsių dienų su ašaromis ir liūdesiu.
– Ten būdama išgyvenau visą jausmų paletę. Į santuoką ėjau atvira širdimi, tekėjau iš meilės. Niekada to nesigailėjau ir nesigailėsiu. Gaila tik vieno – per vėlai supratau, kad ne visi žmonės sukurti šeimai.
Teko išgyventi visas stadijas – liūdesio, pykčio, kaltinimo – ir aplinkos, ir savęs, ir kitų. Laikui bėgant supratau, kad neužsibrėšiu jokių terminų ir lūkesčių, kada pasveiksiu. Supratau, kad grįšiu tik tada, kai vėl jausiu pilnatvę ir norą judėti pirmyn.
– Paskutinėmis kelionės dienomis sekėjams pranešėte apie skyrybas. Kas paskatino apie tai prabilti viešai?
– Žinia pasidalijau su pasauliu pirmiausia dėl savęs. Pagaliau išdrįsau tai pripažinti ir įvardyti garsiai.
Jaučiau, kad atėjo laikas gyventi toliau. Stebėjau žmones, mačiau, jog daugybė porų skiriasi, bet maniau, kad man niekada taip nenutiks. Bet nutiko, ir labai skaudžiai.
Esu be galo dėkinga savo šeimai, draugams, sekėjams ir žmonėms, kurie mane tiesiog palaikė, – gavau tiek meilės, užuojautos ir palaikymo, kad negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Daugybė moterų rašė man ir dalijosi savo istorijomis. Gera buvo suvokti, kad nesu viena.
Supratau, kad neklysta tiktai tie, kurie nieko nedaro. Viskas visatoje nuolat keičiasi. Kiekviena pabaiga yra daugybės naujų dalykų pradžia.
Laimingos santuokos recepto, deja, nėra. Mes jį kuriame visą gyvenimą ir visų jis skirtingas. Tik tikslas vienodas – būti laimingiems.
– Grįžusi į Lietuvą iškart kibote į darbus – prasidėjo koncertai, o netrukus pristatysite naują dainą. Ar ji apie pastarųjų metų išgyvenimus?
– Daina, kurią pristatysiu artimiausiu metu, yra apie tai. Skausmą, džiaugsmą ar liūdesį išdainuoti man visada buvo lengviau nei iškalbėti. Į dainą sudėjau ir daug savęs. Dažnai sakau, kad didžiausia tamsa būna prieš aušrą. Toje tamsoje ir paliksiu viską.
– Ar jaučiatės visiškai išsigydžiusi širdį ir galinti ją atverti naujiems jausmams?
– Tai sužinosiu tik tada, kai jie užgims. Juk širdis niekada nemeluoja. Viską gydo laikas. Svarbiausia, kad esu sveika, laiminga ir žinau, ko noriu iš gyvenimo ir kur einu.
