Sąmoningo gyvenimo būdo festivalį-stovyklą „Masters of Calm“ Jurga ir Mindaugas galėtų laikyti penktuoju, kuriam perduodamos visos jų šeimoje užaugintos patirtys.
– Jurga, Mindaugai, kaip judu apibrėžtumėte šiuolaikinę šeimą? Kur prasideda ir kur baigiasi jūsiškė?
Jurga: Mano akimis, pasaulyje niekas labai nepasikeitė. Prieš tūkstantmečius parašytų knygų autoriai nagrinėja tas pačias problemas kaip ir šiuolaikinė visuomenė – tarpusavio santykių, meilės ir pagarbos.
Kaip dabar, taip ir prieš tūkstančius metų vaikai manė, kad pažįsta pasaulį geriau nei suaugusieji, kad gali įsivesti naują tvarką, naują požiūrį, elgtis taip, kaip nebūtų išdrįsę jų tėvai. Tačiau saulei nesvarbu, kuriai kartai šviesti.
Mindaugas: Man šeima – mano tvirtovė, mano tiesioginės įtakos zona. Suprantu, kad negaliu nuraminti pasaulio karų ar įkvėpti žmonijai daugiau pagarbos gamtai, tačiau galiu pasirūpinti, kad mano vaikai turėtų tvirtą vertybinį stuburą, kad jie į pasaulį eitų su pagarba ir dėkingumu, į skaudinančius dalykus žiūrėtų proaktyviai.
Mūsų namuose nėra keiksmažodžių. Ar aš galiu apsaugoti savo vaikus nuo burnojančių žmonių? Žinoma, kad negaliu. Tačiau mano galioje jiems padovanoti švarios kalbos įgūdį.
Išmokyti juos sakyti žmonėms komplimentus, į kiekvieną veiksmą reaguoti ne atoveiksmiu, o pirmiausia ieškoti priežasties.
– Kuris iš jūsų yra tas, kuris buria šeimą, neleidžia jums pamesti vieniems kitų?
Jurga: Žinoma, Mindaugas. Juk aš – siaubinga darboholikė. (Šypsosi.) Jis nuolat man primena, kad, nepaisant visų mūsų darbų ir veiklų, svarbiausi projektai vieni kitiems esame mes patys.
Kad atlikti bankinius pavedimus ar ruošti sutartis gali tik tada, kai visos galvelės paglostytos, visos burnos pamaitintos ir atsakyta į šimtus „mamaaa“.
Mindaugas: O aš sakyčiau – Jurga. Kaip be mamos?! Kai kas nors nutinka, vaikai dažniausiai juk eina jos pagalbos prašyti.
Tik vyresnėliui esu panašiai svarbus kaip mama. (Juokiasi.)
– Kokius šeimos prisiminimus atsinešėte iš savo vaikystės? Ar tokie prisiminimai vėliau kaip nors veikia gyvenimą ir kūrybą?
Mindaugas: Visi prisiminimai ir patyrimai veikia mūsų dabartį, pasirinkimus, laimėjimus ir klaidas. Vienas kolega yra taikliai pasakęs – kai mano vaikai užaugs, pirmoji pilnametystės dovana jiems bus dveji metai psichoterapijos. Pridedame mes į vaikus ir gerų, ir ne itin malonių schemų. Kad atpažintume, kurios padeda, o kurios kenkia, reikia rimtai su savimi padirbėti.
Jurga: Kol augau, iš savo mamos mokiausi moteriškumo. Kaip kalbėti, kada patylėti, kaip pasiekti, ko nori, vyrui nė sekundės neabejojant, kad situaciją valdo jis. Dar – švelnumo ir subtilumo, moteriško išdidumo ir savivertės. Tai dovanos, kurias atsinešiau į savo šeimą.
Kita vertus, užtrukau daugybę metų, kol išmokau savo vyrui pasakyti tikrąją pirkinių kainą, – mama ją sumažindavo per pusę. Kartais pagaunu save elgiantis taip, kaip būdama paauglė žadėjau niekuomet nesielgti, jei tik turėsiu savo vaikų. Iš pasąmonės vis dar lengvai iššoka frazės, kurių anuomet nebūčiau norėjusi girdėti pati.
Gal todėl tokia didžiulė mūsų kūrybos dalis sukasi apie santykius komandoje, klasėje, šeimoje – tėčio ir sūnaus, mamos ir dukters, vyro ir žmonos. Kuriame įrankius, padedančius šeimos nariams susikalbėti, paprastai, be dramų aptarti metų metus širdies užkaboriuose pelijusius klausimus. Nepatikėsite – kartais užtenka vos penkių minučių, kad kardinaliai pasikeistų intymus poros gyvenimas, kad irzulį kėlę neišpildyti lūkesčiai būtų išsakyti ir įgyvendinti, kad kiekvienas būtų išgirstas ir suprastas.
– Nuo ko prasidėjo jūsų šeima? Kaip šiandien iš laiko perspektyvos atrodo jos pradžia?
Jurga: Pamačiau jį studijų laikais akmenuotoje Kauno senamiesčio gatvelėje. Pamačiau ir įsimylėjau. Aš, nuo mokyklos baigimo niršiai neigusi meilės egzistavimą, teigusi, kad žmonės kartu turi būti tik dėl praktinių sumetimų, įsimylėjau studentą oranžine spalva dažytais plaukais.
Po pusantrų metų – dar vaikai – atšokome vestuves. Aš – pasidabinusi 30 kvadratinių metrų tiulio nuometu ir su trimis kalijomis rankose, Mindaugas – ryškiai oranžiniu kostiumu ir žvilgančiais marškinėliais.
Prie šermukšnių uogomis puoštos „Čaikos“ mus fotografavo ne tik artimieji, bet ir žurnalistai – labai jau neįprastai atrodėme įprastinių vestuvių fone. Antraštės jau tada buvo sensacingos: „Tuokėsi be rūtų vainikėlio.“ Na, nesegėjau aš jo – stilistas neleido! Kartais dūkdama Mindaugui primenu, kad vis dar laukiu savojo sužadėtuvių deimanto, – jis man taip ir nepasipiršo. (Juokiasi.)
O ir vestuves sugalvojome spontaniškai – draugas stilistas labai norėjo kam nors pasiūti ypatingą vestuvinę suknelę. Susisukome per pusantro mėnesio – tiek užtruko susitvarkyti dokumentus, pranešti tėvams ir įtikinti Kauno siuvėjas, kad oranžinis kostiumas – gera idėja vestuvėms.
Tuo metu stebėjausi, kad tarsi niekas nepasikeitė, tik kitą rytą pabudome kaip vyras ir žmona. Dabar žinau – pasikeitė daugybė dalykų: socialinis statusas, atsakomybė vieno už kitą, lengviau atsikvėpė mūsų mamos, o aš įgijau tą taip retai įvardijamą, bet moterų be galo trokštamą saugumą.
Mindaugas: Man tikriausiai šeima prasidėjo, kai gimė Jovaras. Tada atėjo aiškus suvokimas, kad atostogos baigėsi. Iki tol su Jurga turėjome nuostabiai spalvotą ir nuotykių pilną gyvenimą, kuriame buvome tik du vienas kitam atsakingi suaugę žmonės.
– Kiek laiko užtruko, kol subrandinote savo šeimą?
Mindaugas: Tai nėra baigtinis procesas. Kasdien brandiname, kasdien – nauji etapai, nauji iššūkiai ir suvokimai.
Jurga: Mus nuolat kas nors pavadina jauna šeima. Ir nors mūsų jaunėliui rudenį sueis tik septyneri, santuokoje gyvename jau 23 metus.
Išties, kol nebuvo vaikų, buvome labiau bičiuliai, bendrakeleiviai, galėjome sau leisti daugiau dramos. Dabar esame brandesni, sėslesni, ramesni – esame atsakingi ne tik už vienas kito džiuginimą, bet ir už vaikų fizinį ir emocinį saugumą.
Ar tai reiškia, kad galima nustoti darbuotis kuriant tarpusavio santykius? Anaiptol. Vis dėlto nėra lengva rūpinantis tokia vaikų gausa nepamiršti vienam kito.
– Jurga, esate sakiusi, kad tikite meile iš pirmo žvilgsnio. Ar galite patarti, kaip ją saugoti?
Jurga: Nenuilstant ieškoti būdų, kaip įsimylėti savo žmogų vis iš naujo. Girti jį, stebėtis jo unikalumu, palaikyti net ir tais atvejais, kai truputį abejoji būsima sėkme. Žavėtis jo gerosiomis savybėmis, sutelkti visus savo pagarbos išteklius, stengtis ne tik klausytis, bet ir girdėti. Niekuomet nepeikti girdint kitiems. Kalbėtis – kad gyvenimo netemdytų neišsakyti, taigi ir neišpildyti, lūkesčiai. Ir būti dėkingam – už kiekvieną akimirką kartu, už dovaną būti šalia.
Vyras neturi būti patogus, jis neturi jums atstoti geriausios draugės – tik savarankišką, galingą, savo vertę žinantį, savo tikslų ir siekių turintį vyrą taip lengva pamilti vėl ir vėl.
– Auginate keturis vaikus, ar tai buvo sąmoningas jūsų sprendimas?
Jurga: Žinote, mano vyresnioji dukra (10 m.) neseniai pareiškė, kad TIEK vaikų ji turėti neplanuoja. Į klausimą „Kodėl?“ atsakymas buvo paprastas: „Kad nereikėtų visais keturiais taip smarkiai rūpintis.“
Kai į mūsų pasaulį įžengė Jovaras Vėtra, apie didelę šeimą nė kalbos nebuvo. Rodės, taip ir nugyvensime gyvenimėlį trise. Tuo metu siekiau karjeros, dirbau rimta moterimi rimtame darbe ir daugiau laiko praleisdavau komandiruotėse nei namuose.
Iki galo mano pasaulį į vietas sudėliojo labai skaudžiai pasibaigęs nėštumas. Tą naktį baltoje ligoninės palatoje supratau, kad jokia karjera, jokios pareigos ar visuomenės nuomonė negali būti svarbiau už gyvybės dovaną. Mano vaiko gyvybės dovaną. Ryto sulaukiau aiškiai suvokdama, kad nebijau turėti daugiau vaikų. Kad visiems visko užteks. Ir kad visi, kurie nuspręs ateiti į mūsų pasaulį, bus labai labai laukiami.
Mūsų vaikai auga kartu su mūsų veiklomis – yra daugybė nuotraukų iš „Whatansu“ stovyklų, kuriose ant peties ar prie širdies laikome ir savo mažuosius. Ilgamečiai mūsų organizuojamo festivalio „Masters of Calm“ svečiai juokiasi, kad šešerius metus mane buvo labai sunku pamatyti vieną, – nuolat buvau arba besilaukianti, arba su kūdikiu ant rankų.
Mindaugas: Jei prieš penkiolika metų kas nors būtų pasakęs, kad būsime šeimoje šešiese, būčiau labai skaniai pasijuokęs. Man tai atrodė beprotybė – turėti tiek vaikų. Tik dabar suprantu, kad tai didžiulė dovana, – gyventi gausioje šeimoje su tiek vaikų.
– Šiandien žmonės dažnai skaičiuoja – nepajėgsiu išmokyti, išleisti į gyvenimą... Kas nutiks, jei visi taip skaičiuos?
Jurga: Davė Dievas burną – duos ir duonos. Jauniems žmonėms sakau, kad niekuomet nėra tinkamo laiko turėti vaikų, – mokslai, finansai, karjera, karai ir pandemijos, kelionės, svajonės, įsitikinimai, ambicijos. Jei taip galvosi, gali ir likti tik sau.
Įtikinėti save ir kitus, kad taip ir turi būti, kad pirmiau karjera, o ne vaikai, gali gana ilgą laiką. Kol ten, giliai viduje, nepaisydamas visuomenės nuomonės, pradeda tiksėti biologinis laikrodis.
Neseniai manęs paklausė, ar nesigailiu pasirinkusi motinystę, juk gyvendama viena galėčiau būti dar efektyvesnė, pasiekti karjeros aukštumų, pakeisti pasaulį...
Lygiai taip pat sulaukiu klausimų, ar nesijaučiu pranašesnė už kitas turėdama didelę šeimą. Galvoju, kad man labai pasisekė prisimatuoti abu pasaulius, – negaliu skųstis visatai, kad dėl karjeros negalėjau savęs realizuoti motinystėje ar dėl motinystės neįgyvendinau savo profesinių užmačių.
Svarbiausia – nesidairyti aplinkui, su niekuo nesilyginti. Tiek, kiek pasirenki veikti gyvenime, tiek ir yra pakankama. Jei tik tai daro tave laimingą.
Mindaugas: Gyventi baimėje yra didžiausia nesėkmė. O kas, jeigu? Anksčiau Dzūkijoje šeimas, kurios turėjo vos tris vaikus, vadindavo bevaikėmis. Kuo gausesnė šeima, tuo didesni šansai išgyventi. Dabar mūsų visuomenėje išgyvenimo klausimo nebėra. Mes tikrai turime sąlygas turėti duonos su sviestu ant stalo, užtikrinti vaikų išsilavinimą. Visko yra daugiau. Daugiau dėmesio galima skirti naujajai kartai, turime daugiau žinių, kaip būti gerais tėvais. Daugiau galimybių. O ir pensijos nereikės laukti iš valstybės, jei turėsite daugiau vaikų. (Juokiasi.)
– Matote labai daug skirtingų žmonių – vaikų, paauglių, vyrų ir moterų, kurie susirenka į jūsų organizuojamas stovyklas. Kaip manote, kodėl vieniems pasiseka išlaikyti šeimos ryšius iki pat galo ir perduoti juos savo vaikams, o kitiems ne?
Jurga: Šiltesnių, jaukesnių, atviresnių santykių gali nenorėti tik negyvas žmogus. Tačiau kasdienė rutina, aksioma tapę įpročiai taip įsuka į pragmatiškumo verpetą, jog dažnas net nepagalvoja, kad santykiai – irgi darbas. Juk žolė žalesnė ne pas kaimyną, o ten, kur ją laistai. Dažnai naujam bendravimo stebuklui sukurti tiesiog užtenka kokybiškai praleisto laiko kartu. Suvokimo, kad nepakanka būti viename kambaryje ar automobilyje. Kad reikia būti SU žmogumi. Iš naujo išsiaiškinti jo veikimo instrukciją, jo meilės ir atsiprašymo kalbas, išvaryti iš kambario per metų metus jame apsigyvenusius dramblius, nors truputėlį susimažinti savo ego – kad ant sofos tilptų dar bent vienas. Mūsų atveju – visi šeši.
Mindaugas: Santykiai tikrai yra darbas. Kasdienis nuoseklus darbas. Šalia buities privalote rasti laiko vienas kitam. Filmą kartu pažiūrėti, lego padėlioti, kompiuterinį žaidimą išbandyti, surengti greitojo skaitymo konkursą, miške užkurti laužą... Mes taip ir kuriam. Skiriame vieni kitiems laiko. Bent 10 minučių asmeninio laiko kiekvienam šeimos nariui per dieną. Patikėkite, labai padeda.
– Ar bendras pomėgis, bendras darbas stiprina šeimos ryšius? Jūs su Mindaugu dirbate kartu, kartu įgyvendinate savo idėjas. Viena tokių – „Masters of Calm“ festivalis, kuris šiais metais „Auksinėje girioje“, Asvejos regioniniame parke, vyks jau vienuoliktą kartą. Kaip tai brandina šeimą?
Jurga: Mindaugas visuomet nerimavo, kad dirbdami kartu sugadinsime santykius.
Ir tikrai – kai dirbi sau, nėra paprasta atskirti darbą ir poilsį. Nuo mūsų sprendimų priklauso daugybė žmonių – aš vadovauju nuostabiausiai patirtinių stovyklų organizatorių ir neformalaus švietimo ekspertų – „Whatansu“ – komandai, Mindaugas nenuilsdamas augina kasmet vis didesnį „Masters of Calm“ festivalį, rūpinasi mūsų renginių namais „Auksine giria“, akylai sergi „Vyrų kalvės“ bei „Vyrų kalvės akademijos“ paaugliams procesus, veda komandos formavimo mokymus. Kartu pečius suremiame „Porų savaitgaliuose“, vebinaruose bei nuotoliniuose mokymuose mamoms bei tėčiams. Mūsų telefonai skamba nuolat. Kai per Mindaugines neapsižiūrėję suorganizavome valdybos susirinkimą, kolega juokėsi: šita chebrytė padirbėtų ir Paskutinio teismo dieną.
Mums su Mindaugu išties reikia sąmoningai vienas kitam priminti, kad vakaras – poilsio metas, kad po aštuntos valandos į telefono skambutį galima nereaguoti, o per atostogas – tiesiog atostogauti.
Mindaugas: Mes turime vieną daržą, bet lysvės skirtingos. Gerbiame vienas kito darbą. Aišku, neapsieiname ir be vadinamojo koučingo sesijų, patarimų vienas kitam. Kaip Jurga sakė, augame kartu su projektais. Festivalis „Masters of Calm“ jau vienuolikos metų, žengia į paauglystę. Manau, išmokome kurti santykį šeimoje kurdami veiklas, nuolat bendraudami su žmonėmis. Viską, ką naudojame festivalyje, stovyklose ar „Vyrų kalvėje“, naudojame ir šeimoje.
– Buvo laikas, kai mėgote triukšmingus vakarėlius, bet šiandien jūsų gyvenimo būdas yra tvarus – žalioji mokykla, jokių svaigalų, daug laiko gamtoje. Kaip atradote šitą kelią?
Jurga: Tai irgi Mindaugo nuopelnas. Grįžęs iš Airijos, išgyvenęs dvi motociklo avarijas jis atsidūrė esminėse pokyčių ir sąmoningo gyvenimo paieškose. Man tereikėjo pagarbiai sekti iš paskos.
Ar visi jo sprendimai mane džiugino? Anaiptol! Man, smalsiai pasaulio virtuvių gurmanei, pradžioje buvo nelengva iš parduotuvės pareiti be plekšnės ar kepsnio, o vakarienei neatkimšti vyno butelio. Ilgainiui radau savo asmeninę vidinę motyvaciją viso to nedaryti. Ir vieni privalumai! Dabar apsipirkimo procesas kur kas trumpesnis, ramia širdimi praleidžiu mėsos gaminių, žuvies ir alkoholio skyrius, žinau, kuriuose produktuose yra kiaušinio ar česnako, tad prie jų lentynų stabčioti irgi nereikia.
Sklinda legendos, kad į mūsų komandą priimami tik visapusiškai blaivūs žmonės. Taip ir yra! Negalime sau leisti, kad griūtų mūsų stovyklautojų pasitikėjimas vadovų gyvenimo būdu. Renginiuose elgiamės taip, kaip gyvename. Nemokome nieko, ko praktikoje netaikome patys. Ne veltui ant „Vyrų kalvės“ marškinėlių puikuojasi užrašas „Atsakomybė už mintis, žodžius ir poelgius“.
Mindaugas: Jurga viską pasakė, o aš esu dėkingas, kad radome jėgų pradžią išgyventi be kaltinimų, priekaištų, pamokslų, tyčiojimosi. Jurga yra miesto žmogus, bet kai pakeitė pavardę, po truputį pradėjo keistis ir įpročiai. (Juokiasi.)
– Kaip įsivaizduojate šeimos ateitį Lietuvoje, o ir pasaulyje? Kaip manote, kiek šansų išlikti turi šeimos institucija?
Jurga: Prigimtinės, pamatinės vertybės privalo išlikti. Kaip išlikdavo ir pasakose apie novatoriškus karalius, nusprendusius atsikratyti senolių. Ir taip, kaip karalystės gyventojų gyvybę savo žiniomis ir išmintimi išgelbėdavo geraširdžio sūnaus nuo karaliaus rūstybės paslėptas senas tėvas, taip tvirtas šeimos tradicijų stuburas turėtų išgelbėti šiek tiek pakrikusį, bet vis dar nuostabiai spalvotą pasaulį.
Kadaise socialiniuose tinkluose perskaičiau klausimą: „Kas atsitiktų, jei rytoj atsibudęs rastum tik tai, už ką padėkojai šiandien?“ Nuo to laiko dėkoju. Kasdien. Už taiką ir skalsą. Už tvirtą šeimą, mylintį vyrą ir nuostabius vaikus, už savo tėčio rūpinimąsi ir sesers meilę, už šilumą, kuria buvau apsupta nuo vaikystės ir kuria dabar galiu dalytis su savo vaikais. Nes kada nors jie ja dalysis su savaisiais.
Mindaugas: Galime pasižiūrėti istoriškai – kad ir kiek kartų bandyta keisti šeimos sampratą, viskas anksčiau ar vėliau grįždavo į pirminį – prigimtinį tašką. Šeima kaip institucija yra ateities žmonijos pagrindas. Kuo stipresnė šeima, tuo stipresnė tauta. Turime nuostabų laiką mokytis labiau gerbti, priimti, atjausti vieni kitus, tai ir panaudokime šį laiką tinkamai.
