Pažvelgus iš šalies į nuomonės formuotoją bei laidų vedėją nė neįtartume, kad visai neseniai ji išgyveno vieną sunkiausių savo gyvenimo etapų. Po pusmečio skyrybomis pasibaigusios sužadėtuvės, skandalas dėl koronaviruso, virtinė teismų, bandymai susidoroti bei neigiamos replikos – visa tai pastaraisiais mėnesiais slėgė Gintarės pečius. Išgyventi ir nepalūžti sunkiu laikotarpiu jai padėjo stiprus šeimos ryšys ir artimiausių draugų palaikymas.
Nors praėję metai priminė amerikietiškus kalnelius, dabar žinoma moteris per gyvenimą žengia aukštai pakelta galva. Gintarė mėgaujasi kiekviena akimirka – keliauja, laiką leidžia su artimaisiais bei gyvena naujakurės rūpesčiais.
– Praėjusių metų vasarį susižadėjote su mylimuoju Dmitrijumi, o mažiau nei po metų, rugsėjį, sužadėtuves nusprendėte nutraukti. Dmitrijus buvo tapęs ir jūsų šeimos nariu. Kaip į tokį sprendimą reagavo artimieji?
– Prisipažinsiu, dėl šio sprendimo ilgą laiką nesijaučiau gerai. Labiausiai dėl to, kad puikiai sutariau su Dmitrijaus artimaisiais, – tėčiu, mama, jos sese bei močiute.
O iš savo šeimos, kaip visada, sulaukiau besąlygiško palaikymo. Esame labai artimi. Jie gali nesutikti su mano nuomone ir visada išsakyti savo, bet žinau – kad ir kokį sprendimą priimčiau, namuose visada rasiu užuovėją.
– Tikriausiai daugelis sutiks, kad išgyventi skyrybas po ilgai trukusių santykių nėra lengva. Kaip jums tai pavyko?
– Daug dirbau, sportavau ir keliavau. Turbūt kelionės – geriausias vaistas nuo visų asmeninio gyvenimo dramų.
– Ar tuomet, kai buvo besąlygiškai sunku, neprireikė specialistų pagalbos?
– Pastarieji metai buvo vieni sunkiausių mano gyvenime – daugybė skandalų, teismai, skyrybos. Turbūt nieko nuostabaus, kad tai atsiliepė sveikatai, tačiau iš to išsikapstyti pavyko natūraliomis priemonėmis.
Reguliariai gulėjau deguonies baro kameroje, lašinausi sveikatą stiprinančias lašelines ir kasdien dienos pabaigoje rašiau gražius dalykus, kurie nutiko tą dieną, kad priminčiau sau, jog gyvenime nėra vien niūrios spalvos. Tai – nuostabi praktika, ne kartą padėjusi išsikapstyti iš emocinės duobės.
Kai būna labai sunku, dienos pabaigoje į knygą rašau visus įvykius, net, atrodo, visai nereikšmingus, kurie tą dieną sukėlė teigiamų emocijų. Tai gali būti gražus praeivės žodis, nedidelė sėkmė darbe, pergalė sportuojant ar šiltas emocijas sukėlęs spektaklis. Labai svarbu pradėti nuo padėkos už tai, kad buvo puiki diena, ir jokiu būdu, kad ir kaip norėtųsi, nerašyti nieko, kas buvo blogai. Po poros savaičių gyvenimas nebeatrodo toks liūdnas ir niūrus, o po mėnesio nebelieka poreikio toliau ką nors rašyti.
– Po skyrybų nuotraukose buvo aiškiai matyti jūsų išvaizdos pokyčiai – netekote daug svorio. Kas lėmė tokius pokyčius?
– Kai patiriu didžiulį stresą, sutrinka miegas ir dingsta apetitas. Per pirmas porą savaičių nukrito kokie keturi kilogramai.
Kadangi mano svoris nėra didelis, tai tapo matoma plika akimi. Svoris sugrįžo ir šiandien jaučiuosi nuostabiai.
– Praėję metai jums buvo išties sunkūs. 2021-ųjų balandį prisipažinote, kad per atostogos Kipre sirgote koronavirusu. Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimo laviną. Kaip prisimenate šį įvykį?
– Tai buvo vienas sunkiausių etapų mano gyvenime. Būdama Kipre nežinojau, kad susirgau koronavirusu. Jeigu šiai ligai atsiradus patys būtume galėję ją diagnozuoti, koronavirusas nebūtų tapęs pasauline pandemija.
Kelionėje laikiausi visų rekomendacijų bei prevencijos priemonių, temperatūros neturėjau, o pirmieji simptomai, pasirodę paskutinę atostogų dieną, nepriminė nei peršalimo, nei kitų ligų.
Grįžusi į Lietuvą iškart susisiekiau su šeimos gydytoju, tačiau buvau gydoma antibiotikais, nes koronaviruso man net neįtarė. Tik prabėgus savaitei, kai antibiotikai ir kitas gydymas nepadėjo, o sveikata kasdien prastėjo, buvo nuspręsta daryti PGR tyrimą, kuris parodė, kad sergu COVID-19.
Nors apie tikrąją savo sveikatos būklę žinojau tik aš ir mane gydantys medikai, viešumoje pradėjo sklisti neteisinga informacija ir tai virto keletą mėnesių trukusiu viešu persekiojimu – mane kaltino nebūtais dalykais, siekė sužlugdyti mano bendradarbiavimą su partneriais Lietuvoje ir užsienyje.
Tada supratau, kokia didelė yra viešumo kaina. O liūdniausia, kad didžiausia žala buvo padaryta mano sveikatai.
– Vėliau kuriam laikui atsisakėte darbo televizijoje. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
– Darbo televizijoje neatsisakiau, tiesiog priėmiau sprendimą nebevesti laidos „Bus visko“. Tai mano kūdikis, pati ne tik pristatau pašnekovus, bet ir juos kalbinu, rašau scenarijus.
Turiu dešimties žmonių komandą, jie, dirbdami šioje laidoje, išlaiko šeimas. Mano ligos istorija buvo taip iškraipyta, kad sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Nenorėjau, kad tai pakenktų laidai ir visai komandai.
– Šie metai jums – kelionių metai. Lankėtės Kipre, JAV, Naujuosius metus sutikote Dubajuje, o vėliau mėnesiui išvykote į Zanzibarą. Kas paskatino šias išvykas?
– Aš dievinu keliones, turiu draugų visame pasaulyje ir bent jau kol kas tik keliaudama jaučiu, kad gyvenu šimtu procentų.
Karantinas ir santykiai, kuriuose praleidau daugiau nei ketverius metus, buvo stipriai suvaržę gyvenimą. Būdama ir vėl laisva norėjau sugrįžti į save, vėl tapti ta asmenybe, kuri mane pačią įkvepia. Be to, kelionės ir nauji įspūdžiai yra geriausias vaistas nuo visų asmeninio gyvenimo dramų.
– Minėjote, kad Zanzibare atradote vidinę ramybę, nesuvaidintą džiaugsmą, tyrą meilę, ten jums buvo taip gera, kad net kelis kartus keitėte grįžimo į namus datą. Kuo jus šis kraštas taip sužavėjo?
– Visos šalys, kurias per tris mėnesius aplankiau, žavėjo prabanga, technologiniais pasiekimais, architektūra ir civilizacijos tobulumu. Lankiausi geriausiuose restoranuose, meno galerijose, puošiausi aukštakulniais ir įspūdingomis suknelėmis. Zanzibaras buvo viso to priešingybė. Be galo skurdi, tačiau pasakiškai graži sala žavėjo žmonių nuoširdumu, tyromis šypsenomis.
Beveik mėnesį pravaikščiojau basa. Ten niekas tavęs nepaklaus, kuo dirbi ar kiek uždirbi. Bendrauji su žmogumi dėl to, koks jis yra, o ne ką veikia gyvenime, kokį socialinį statusą turi ar kiek uždirba.
– Šią vasarą nusprendėte pakeliauti dar kitaip. Koks jausmas buvo pirmąkart keliauti vienai?
– Prisipažinsiu, man tai buvo nemažas iššūkis. Labai įdomu pažinti save ir savo baimes. Tai priėmiau kaip dvasinę saviugdos patirtį. Pradžioje buvo tikrai nejauku, bet giliai viduje žinojau, kad privalau atrasti komfortą būdama viena su savimi. Tik tada būsiu nuoširdžiai laiminga santykiuose su kitu žmogumi. Ir man pavyko. Labai dažnai susikuriame iliuziją, kad laimė priklauso nuo daugybės sąlygų.
– Kaip tiek kelionių pavyko suderinti su darbu televizijoje?
– Mano darbo pobūdis leidžia keliauti ir dirbti iš bet kurios pasaulio šalies, tačiau tokį gyvenimo būdą sau gali leisti toli gražu ne kiekvienas.
Būnant santykiuose sunku prisitaikyti prie antrosios pusės. Mes tikrai nemažai keliavome, bet ne tiek, kiek norėjosi man.
Pinigai yra uždirbami, o laiko nenupirksi ir neatsuksi atgal. Tai puikiai suvokdama stengiuosi iš gyvenimo ir kiekvienos akimirkos imti maksimaliai viską.
Aš noriu šeimos, vaikų. Jaučiu, kad atėjo tam laikas, ir puikiai suvokiu, jog toks aktyvus gyvenimas nesuderinamas su šeima, todėl sau pasakiau, kad tai yra mano paskutinė nerūpestinga vasara ir ketinu ją praleisti taip, kad nesinorėtų gręžiotis atgal ir gailėtis, jog ko nors nepadariau.
– Dabar gyvenate naujakurės rūpesčiais – įsigijote kotedžą prestižiniame sostinės Antakalnio rajone. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
– Vieta gal nėra prestižinė, bet taip, įsigijau namą Vilniuje. Įvertinusi kylančias kainas, infliaciją ir savo šios dienos finansines galimybes priėmiau sprendimą, kad tai – protingas žingsnis.
– Kiek laiko prireikė, kad išsirinktumėte tinkamą variantą?
– Kai prasidėjo karantinas, turėjome pramogą važinėti automobiliu po nuosavų namų kvartalus ir dairytis į gražiausius namus. Pati nepastebėjau, kaip ėmiau dairytis tinkamų sklypų, tačiau jokio konkretaus plano įsigyti namą neturėjau, kol vieną dieną neišėjau pietauti su draugu. Jis papasakojo, kad nupirko kotedžą savo vaikams, ir prasitarė, kad yra likęs paskutinis namas naujai statomame rajone. Puiki kaimynystė – visi namai priklauso draugams arba draugų draugams. Sprendimą priėmiau spontaniškai, vos tik apžiūrėjusi namą.
– 180 kvadratinių metrų kotedžas – didelis ir erdvus. Kaip įsivaizduojate jo interjerą?
– Vos tik priėmiau sprendimą jį pirkti, iškart susisiekiau su geriausia interjero dizainere, kokią žinau. Tai Vaida Žemaitytė, interjero dizaino studijos „Cle De Maison“ įkūrėja, kuri yra pelniusi daugybę pasaulinių apdovanojimų už savo kūrinius.
Esu iš tų, kurie pasitiki profesionalais ir jiems patiki visus darbus. Ši interjero dizaino studija turi išskirtinį braižą.
Kotedže bus keturi kambariai, iš vieno darysiu drabužinę, kitas bus skirtas šeimai ir draugams. Svetainė su labai aukštomis lubomis ir dideliais langais, didžiulė terasa, miegamasis ir darbo kambarys. Turėsiu ir nemažą žemės lopinėlį. Nuosavų namų bei kotedžų komplekse numatyta įrengti padelio ir teniso aikštynus. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu.
– Vienai prižiūrėti tokio dydžio namą nelengva. Ar planuojate samdyti pagalbininkų?
– Pirkdama kotedžą įsipareigojau laikytis kaimynystės taisyklių – bendru sutarimu visi nusprendė, kad lauko darbus visiems atliks ta pati kompanija, o namams tvarkyti jau daug metų turiu pagalbininkų.
