Klausydamasi Monikos nebežvilgčioju į jos paveikslus, nes ši trapi moteris pati lyg įstabiausias daugiasluoksnis paveikslas, trykštantis spalvomis ir drąsiais teptuko potėpiais, besiveržiantis nesutramdoma energija, masinantis savo paslaptimis ir užburiančiomis istorijomis.
– Monika, tavo paveikslai – lyg jausmų vandenynas. Nesutramdomas, siaučiantis, banguojantis, bekraštis, pasakojantis tavąsias istorijas. Ar tikrai paveikslai yra tavo gyvenimo metraščiai?
– Aš vadinu juos dienoraščiais. Kiekviena diena turi savo istoriją. Gimsti nuo nulio, nugyveni, kaip nori, ir numiršti vakare. Bet ta diena lieka mano istorijoje. Tik turi atminti – tu renkiesi savo kelią. Mes patys nusiteikiame, kaip mums gyventi. Taip, mano paveikslai – mano gyvenimo etapai. Atsimenu juos. Mano kūryba prasidėjo nuo sunkių emocinių patirčių. Tie darbai buvo labai dramatiški, drastiški. Viską norėjau iš savęs išspjauti, išklykti.
Šiuo gyvenimo tarpu noriu atkurti tą savo tikėjimą, kurį vienu metu gal buvau pastūmusi į šalį, – jis labai galingas, išplukdė mane iš seklumos į krantą. Tai buvo mano svajonės, tikėjimas, kartais net juokas pro ašaras. Ir dabar aš tai įvertinau, ir ta pati varomoji jėga tapo ir mano kūrybos varikliu.
Supratau ir tai, kad gyvenime vis dėlto negali būti diktatorius. Kad ir ką sugalvotum, atsimuši į aplinkos reakciją, bet privalai sužaisti tokį žaidimą. Be pykčio. Iš tiesų geriausias ginklas gyvenime yra šypsena ir humoro jausmas.
Žinau savo istoriją, bet įdomu pažinti ir kitas.
– Gal tavo paveikslai slepia daugiau istorijų, nei žiūrovas mato? Tiesiog keliais sluoksniais užtapai, paslepi jas po dažų sluoksniu?
– Taip, kraujuojančia širdimi tenka paaukoti kažkokias detales dėl bendro vaizdo. Tada jau ima veikti mano profesionalus, racionalus, objektyvus mąstymas.
Jei kas nors peršviestų rentgenu paveikslus, oi, kiek daug užtapytų istorijų ten rastų! O kartais net vietoj užtapytų detalių palikti tik baltą dėmę, nes intuicija sako, kad ten turi būti tuštuma.
– Kodėl tavo paveikslai tokio didžiulio formato? Vis trūksta erdvės papasakoti tas istorijas?
– Taip, maži darbai man sugadina tiek nervų, – nusijuokė Monika. – Kartais savo kolekcininkams specialiai sukuriu mažesnių darbų, bet jie man tiek kainuoja!
Pati bandau suprasti, kodėl? Tikrai man visada trūksta vietos, erdvės. Ėmiau užsisakinėti drobes net iš JAV, nes tokių didelių matmenų Europoje nėra.
Gal tas paveikslų dydis yra mano pačios esybės dalis, kai neįtelpi į kokius nors nustatytus rėmus.
– Monika, papasakok apie savo paveikslą „Karalius mirė?“. Kas tas karalius? Gal praėjęs laikas, kurį norėtum pamiršti?
– Gal? Pirmiausia galvojau apie moteris. Feminizmo vėliava visada iškelta virš mano kūrybos. Esu savo gyvenime ne kartą permąsčiusi vyro ir moters santykius – ko mes tikimės, kodėl nusiviliame?
Mąsčiau apie tą karalių, kuris gyvena mumyse, moteryse. Ne karalienė, o karalius. Kodėl taip? Kartais bandome nuo jo išsivaduoti, kartais, atrodo, ir palaidojame.
Tas karalius mumyse, moteryse, yra įkūnytas vyro sugebėjimas mus valdyti pagal savo reikmes. Mūsų fantastišką gebėjimą visur suspėti ir pasitarnauti karaliui. Pirmiausia mums reikia sugebėti viduje nugalėti tą karalių. Nugalime, bet jis vėl prisikelia! Tas paveikslo sumanymas kilo iš savo draugių istorijų stebėjimo, iš mano pačios išgyvenimų, Vakarų kultūros paragavimo.
– O tu pati nugalėjai tą karalių?
– Karalius mirė, tegyvuoja karalius!
– Supratau... Paveiksle matome daugybę detalių. Ir gėles, ir lėles, ir nuogus kūnus, ir net mašinos variklį!
– Čia daug detalių, kurioms visada jaučiu silpnybę. Pavyzdžiui, tie varikliai. Man tai kažkoks mechanikos stebuklas. Tapyti variklį – mano aistra. Jų yra daugelyje mano paveikslų ir ypač patinka juos derinti su moters kūnu. Net nežinau, ką tuo noriu pasakyti.
– Gal ta detalė – variklis – yra jūsų pačios esybės dalis?
– Gali būti. Tas varikliukas mano viduje nuolat sukasi, perkaista, net rūksta! Vyras dažnai pasako – gal jau eik į studiją, tapyk!
O plastikinės lėlytės – mano meilė, atkeliavusi iš vaikystės. Širdį skauda namie matant, kad jos guli sukrautos kampe. Pripirkau tų lėlių dukrytei, o jai visai jos neįdomios. Dažniau aš jas paglostau, paguldau.
Visai neseniai atsirado tatuiruotės tapyboje ir ant mano kūno. Matyt, dabar išgyvenu paauglystės laikotarpį. Namuose aš pati didžiausia paauglė, – juokiasi moteris, ant kurios riešo puikuojasi lotyniškas posakis „Pažink save“.
– Tavo tapyboje daug ir nuogo moters kūno.
– Studijų metais patyriau net pašiepimo dėl to. Bet kodėl? Gal čia kaip tik mano stiprioji pusė? Kodėl turėčiau teisintis? Geriau priešingai – aš padauginsiu nuogo kūno! Toks jau mano gal paaugliškas bruožas – jei kam nors nepatinka, aš dar padvigubinsiu! Kodėl turi būti blogai, jei savimi tiki? Aš savimi tikėjau.
Kitas ryškus etapas atėjo tada, kai susipažinau su dabartiniu savo vyru Rimu Užgiriu (52 m.). Meilės, naujo įkvėpimo, seksualinės energijos pliūpsnis. Tai išvirto į paveikslų ciklą. Taip, mano gyvenimas ir kūryba eina paraleliai.
Mano vyras iš Vakarų pasaulio kultūros. Jis palaikė mane: „Kodėl ne seksas, kodėl apie tai nepakalbėjus?“ Tai man suteikė stiprybės. Mes daug keliaujame, kalbamės. Grįžęs iš kelionių aiškiau pamatai mūsų kasdienybę, kurioje daug cenzūros, beveik visada iš vyrų pusės, nors jie ir iš tavo profesinės aplinkos. Kai stengiamasi tave lyg suvaldyti, pasisavinti, įsprausti į kažkokius rėmus, nes tu brauniesi lyg ir į jų teritoriją.
Taip atsirado mano paroda maištingu pavadinimu „FUCK identity, it’s all about sex“. Ir tai padėjo man išsilaisvinti nuo cenzūros, išsilieti.
– Tavo vaikystė ir maištinga, ir sudėtinga. Pabėgai iš mamos, gyvenai su tėčiu, blogai mokeisi. Iš vaikystės tu atėjai tokia nesutramdoma mergiotė iki šiol? Sunku buvo būti jaunai?
– Turbūt net vaikystėje, paauglystėje turi išgyventi daug dramų, nudegti, kad atsirastų varikliukas, kuris tave ves į priekį. Taip, esu patyrusi daug nuoskaudų, liūdesio, bet kasdien prisikeliu naujam gyvenimui.
Klaidinga manyti, kad turėjau nelaimingą vaikystę. Nors taip galėtų atrodyti. Mano vaikystė buvo labai laiminga. Norėčiau, kad ir mano mažieji vaikai Adelė Atėnė (6 m.) ir Zigmas Jokūbas (8 m.) tai patirtų.
Kiekvieną dieną gyvendavau su tokiu entuziazmu! Taip, aš gal taškiausi ne ta kryptimi, bet man to reikėjo. Per tai atsirado ir tas skubėjimas gyventi, ir netinkamų santykių, daug sukrečiančių istorijų, nes man reikėjo veiksmo.
Nemažai metų turėjo praeiti, kad suprasčiau – tai yra mano esybės dalis. Kad gerai jaučiuosi tada, kai turiu daug iššūkių. Dažnai manęs klausia – kaip tu suspėji, keturi vaikai, vyras poetas, tapai paveikslus? Bet man reikia daug veiklos.
Augau apsupta ir meilės, ir dėmesio, buvau tėvų vienturtė. Mano močiutė, mamos mama, buvo tiesiog mano geros vaikystės užtaisas. Ji labai stipri, valdinga moteris, labai apsiskaičiusi, kūrybinga, menininkė. Mes su ja tiesiog tyrinėjome pasaulį. Muziejai, parodos, koncertai, jos pasakojimai... Tapyti pradėjau gal 9-oje klasėje, irgi močiutės dėka. Ji viską man ant stalo sudėdavo, visas medžiagas. Labai vertino mano kūrybą. Visada mėgau piešti. Įstojau į dailės mokyklą S.Konarskio gatvėje. Aišku, ir mano fortepijono pamokos M.K.Čiurlionio menų mokykloje buvo jos dėka. Bet ir tvarka, režimas privalomas.
Tėtis buvo vyresnio amžiaus, mano mamos dėstytojas tuometinėje Konservatorijoje. Jis labiau turbūt vertino vaiko ir tėvo santykį. Drauge išgyvenome daug istorijų, kelionių. Man reikėjo laisvės, ir aš mielai pasirinkau gyventi su tėčiu. Mečiau fortepijono mokslus ir variau į miškus. Nuo 8 metų pabėgau iš mamos namų ir gyvenau su tėčiu iki jo mirties, kai man buvo 14 metų.
Labai jo ilgėdavausi. Jis gyveno Nemenčinės plente miško apsuptyje, o man labai reikėjo laisvės, kurios tėčio namuose gavau su kaupu. Buvau tokia padauža. Žiemą vasarą su draugais pridaryta tiek šunybių. Ietys, šaudyklės, pašautos kaimynų vištos, avys.
Atėjo paauglystė, atsirado ir mamos stygius. Bet viskas susiklostė dramatiškiau. Grįžau namo, o po savaitės mirė tėtis. Jis išgyveno dėl mano išėjimo, jam buvo netikėta. Ilgai kaltinau save dėl jo mirties... Tada prasidėjo ir paauglystės maištai. Ačiū mamai, kad ji nelabai bandė mane įstatyti į kokius nors rėmus.
Aš, man regis, subrendau gana vėlai, jei išvis subrendau. Iki šiol manyje gyvena maištautojas, kvailiotojas, nuolat sugundantis: „Imam ir padarom kokią nors nesąmonę!“
– Ištekėjai labai jauna, dar pati būdama padauža, naktinėtoja naktiniuose klubuose, tapai mama. Esi sakiusi, kad tave sustabdė... tragedija?
– Taip. Ištekėjau 21-erių. Jokių mokslų dar nebuvau baigusi, neturėjau jokio supratimo, ko man mokytis, nes mokykloje man buvo labai nuobodu. Nors buvau gabi, prastai baigiau mokyklą ir vėl išvariau į gatves. Ko aš noriu? Nieko nežinojau.
Vyrą taip pat susitikau „tūsovkėje“, gal net dabar jis ten. Ištekėjau staigiai, nes norėjau. Maniau, nors kažką jau būsiu nuveikusi savo gyvenime.
Bet kai ir to nebuvo gana, maniau – reikia pagimdyti. Dukrytės Indrė (19 m.) ir Saulė (18 m.) gimė viena po kitos.
Ir, galima sakyti, jos mane išgelbėjo. Suturėjo, nuleido ant žemės. Jų gimimas man gal ir dovanojo brandą. Man to reikėjo – sustoti. Atsirado drąsos, pasitikėjimo, motyvacijos, aiškumo, ką noriu daryti. Stojau į Dailės institutą, kai dar pienas iš krūtų tekėjo. Ir mano gyvenimas pasisuko kita linkme. Atsivėrė akys ir šeiminiame gyvenime.
– Bet praradai vaikus...
– Taip, tada mane ir ištiko tragedija. Vyras iš keršto atėmė vaikus, atsivežė iš darželio ir uždarė mūsų namuose, iš kurių mane išvijo. Nes namas esą buvo tik jo. Teismui buvo svarbiau, kad jis turi gyvenamąjį plotą, o aš ne. Nedirbau, buvau III kurso studentė. Net negalėjau savo dukryčių pamatyti, laikydavo uždaręs namie, apsistatęs tvoromis, net į darželį nebevedė.
Iki šiol prisimenu tą siaubą... Atrodė, kad mirsiu. Tiesiog raudodavau. Visi prieš mane: darželis, teisėja, vaikų teisės...
Mane buvo ištikęs šokas. Bet tai buvo ir spyris į nugarą – nepasiduok! Atsirado žmogus, kuris man padėjo, nors nebuvo nei vyras, nei meilužis. Žinomas visuomenėje žmogus, aš jam iki šiol dėkinga. Išsinuomojau butą, po dviejų mėnesių man grąžino dukrytes, ta pati teisėja man priteisė vaikus.
Grįžau į tapybą. Ir to meto paveiksluose matyti, kaip aš blaškausi, bandau įvairias raiškas, temas, jokio stiliaus nerandu. Bet jau turėjau ką papasakoti.
Motyvuotai ėjau į tikslą. Apsigyniau magistro darbą, baigiau doktorantūros studijas. Mokiausi gal net 10 metų, nelengva drauge auginti ir vaikus. Bet užaugo nuostabūs vaikai.
– Mūsų pokalbio metu dažnai akcentavai – feminizmas. Kodėl? Ar tam turėjo įtaką skaudūs išgyvenimai pirmoje santuokoje, kiti jaunystėje nuvylę potyriai?
– Nesigilinau į pačią feminizmo sąvoką, bet suvokiu tai, ką pati patyriau savo kailiu ir net dabar patiriu. Gal ir atrodo, kad tai senas reikalas, bet nesenas. Kiekviena ko nors pasiekusi moteris žino, kad jai tai kainavo daugiau nei jos kolegai vyriškiui. Bet koks kaimynas gali tave užsipulti, nes nebijo – tu moteris, neapsiginsi. Kiek reikia turėti stiprybės įrodinėjant, kad tu verta. Žinau, kad jei būčiau vyras, su daugeliu problemų man nebūtų tekę susidurti iki dabar. Ir kaip kūrėjai.
Be to, niekada nebuvau pilka pelė, o tai labai vyrus erzina. Esu, kokia esu, tegu ir išsišokėlė. Nebūsiu vargšelė su drobiniu maišu, nesurezganti nė žodžio.
– Tavo gyvenimas labai pasikeitė, kai sutikai savo dabartinį vyrą, vertėją, poetą, JAV gimusį R.Užgirį.
– Labai pasikeitė. Gal buvau nusipelniusi tokio vyro, – juokiasi Monika. – Jau buvau pati save „susirinkusi“, įpusėjusi doktorantūrą.
Ir susipažinome tokioje vietoje – per poezijos skaitymus Užupyje. Rimas – didelis meno, tapybos mėgėjas, intelektualas. Lengvai bendraujantis, užmezgantis pokalbį, Amerikoje gimęs ir užaugęs, jis – vakarietiškos kultūros žmogus. Buvo taip įdomu patį pirmą vakarą kalbėtis. Patraukė iškart, nežinau, gal net kažkokia chemija sutapo. Įvyko kažkoks sprogimas. Važiavau troleibusu namo ir šypsojausi – čia tas lemtingas susitikimas, kurio taip ilgai laukiau. Tai įvyko!
Atėjo naujas gyvenimas su visais naujais potyriais. Po pusantrų metų ištekėjau, o ne gyvenau susimetusi. Po metų gimė mūsų sūnus. Dar po metų – dukrytė. Vienu žodžiu, mano Pelenės istorija baigėsi laimingai – suradau savo kurpaitę.
– Šis vyras pakeitė tavo požiūrį į vyrišką giminę? Kas tau yra vyras, kas yra jo atsakomybė? Sakei, kad esi iškentėjusi ir netikusių santykių.
– Taip, Rimas labai atsakingas. Nežinau, ar požiūris keitėsi. Gal mano pačios supratimas augo. Aš pati pasikeičiau, ir atsirado tas vyras.
Labai vertinu begalinę savo vyro atsakomybę – vaikams, man, manęs priėmimą su visu mano užgyventu bagažu. Ne tik man jis daug davė, bet ir mano vyresnių dukrų požiūris į gyvenimą pasikeitė. Joms Rimas – pavyzdys.
Jo tėvai – lietuviai emigrantai po karo. Jų namuose prie Bostono mes visi leidžiame vasaras. Nuostabūs Rimo tėvai, jie daug keliauja, išsilavinę, dėmesingi. Beje, Rimo tėtis – mokslininkas, biofizikas, bet lieja akvareles, turbūt kaip marti aš jam patikau.
O mama – buvusi mokytoja, ji – mamų mama. Nepaprastai nuoširdžiai mane priėmė su vyresnėmis dukrytėmis. Gauname tiek daug meilės.
– MO muziejuje kažkada buvo paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“. Tu dalyvavai. Ar tikrai sunku mylėti?
– Tai ne tik vyro ir moters meilė, bet ir meilė kitokiam, kitai rasei. Kaip mylėti kitoniškumą? Taip supratau tą parodą.
Visada reikia duoti šansą įsileisti meilę. Duoti šansą patikėti tuo, kuris nori būti mylimas. Visi nusipelno meilės. Ir baisiausi dalykai pasaulyje atsiranda todėl, kad žmonės negavo meilės. Gaila, kad tos dramatiškos istorijos pasaulyje dėl meilės stokos vis kartojasi.
– Ar tau šeima nėra apynasris, ribojantis polėkį? Kai tavo kūrybos valandas tirpdo pareigos, kai, užuot tapiusi, turi eiti virti pietų ir tikrinti vaikų namų užduotis? O gal šeima kaip tik tau buvo tas būtinas apynasris, sutramdęs tavo padūkėlišką gyvenimą?
– Taip, man visą gyvenimą atrodė, kad turiu skristi, bėgti, skubėti. Man gyvenimo prasmė atėjo sugrįžus į kažkokius rėmus. Į juos mane įrėmini mano vaikai ir šeima. Gal ir keista, bet man šeimos gyvenimas kaip tik davė laiko kūrybai, ir aš jį labai vertinu.
Kai turi viso pasaulio laiką, jį tiesiog ištaškai. Tapybai kasdien galiu skirti 4 valandas. Mano dienotvarkė man yra pasaka, svajonė. Dieve, už ką man taip? Visi eina į darbą, o aš nueinu į kavinę ir skaitau. Po to į studiją. Turiu tokius gerus vaikus, kad net pati stebiuosi.
Visa buitis pakabinta ant manęs. Remontuoti, sienas perdažyti, baldus perstumti, vinis sukalti, pomidorų balkone priauginti tenka man. Juk mano vyras poetas! Ir man patinka, kai viskas sutvarkyta. Tada ieškai sprendimo, ir aš esu geriausias sprendimų ieškotojas. Bet man patinka.
Pasirodo, esu ir labai ūkiška. Kasdien paruošti šeimai skirtingas vakarienes iš gausybės patiekalų – šventas reikalas. Didelis padengtas stalas, visa šeima, nori nenori, vakarieniauja kartu. Rimas įvedė tokią tradiciją, ir kitaip nebeįsivaizduoju.
– Ar yra kas nors, ko savo mylimam vyriškiui neatleistum?
– Net nežinau, ką jis turėtų padaryti. Rimas yra net nesveikai sąžiningas. Mes abu turime humoro jausmą, daug juokiamės. Ir per tuos juokus gal iškalbame savo baimes ir nepasitenkinimą.
Jei matytum, kad žaidžiame į vienus vartus... Šeimoje, meilėje turi būti mainai. Tu duodi, bet ir gauni. Ir išsilaiko ta ugnelė tarp mūsų, ir mes dar svaigstame vienas nuo kito.
