Gelminės rankas jau puošia sužadėtuvių žiedas su deimantu, kurį Mantas jai užmovė ant piršto Maldyvų salose.
Kalbantis abiejų akys vis įsmigdavo į tą sužadėtuvių žiedą. Labai gražus, su dideliu deimantu. „Nesigilinau, kiek karatų, – juokėsi Gelminė. – Bet Mantas sakė, kad jei pamesiu, bus labai blogai. Tai supratau, kad geriau nepamesti.“
Jau susižadėję juodu išvyko į kitą kelionę – į Azorų salas. Grįžusi iš ten Gelminė stačia galva puolė į darbus, nors medikai ją yra perspėję nepersidirbti, nepervargti, nes po pakilimo fazės bus gili duobė, iš kurios reikės sunkiai kapstytis.
Žiūrovai įsidėmėjo gražią nedidelio ūgio aktorę kino filmuose „Šventasis“, „Išgyventi vasarą“, „Lietuviški svingeriai“, „Pats sau milijonierius“. 2017 m. G.Glemžaitė yra pelniusi Sidabrinės gervės apdovanojimą už geriausią antraplanį moters vaidmenį filme „Šventasis“. Tais pačiais metais ji buvo nominuota Lietuvos metų kino aktore festivalyje „Kino pavasaris“.
Naujausias Gelminės darbas – komedijoje „Kartą kaime“. Tad ne veltui pailsėti nuo darbų, atsigauti po karantinų juodu su Mantu buvo išdūmę į Azorus.
„Buvome vienoje saloje – San Migelio, kuri yra didžiausia Azorų salyno sala. Įvairi ji: nuvažiuoji į vieną pusę – vienoks kraštovaizdis, nuvažiuoji į kitą – kitoks. Apvažinėjome ją, apžiūrėjome, išnaršėme. Labai įdomu, gražu. Azoruose – įspūdinga gamta, kalnai, augalija.
Mudviem su Mantu patinka aktyviau leisti laisvą laiką. Su žygio batais vaikščiojome po kalnus. Man Azorai dešimt kartų įdomiau už Maldyvus, nes Maldyvuose nelabai yra ką veikti.
Sakėme: tikrai dar grįšime į Azorus. Labai patiko ta kelionė. Kitokia nei ankstesnės. Ir Mantui labai patiko. Sakė, kad tai geriausia jo gyvenimo kelionė“, – kelionės įspūdžiais dalijosi aktorė.
– Gelmine, dauguma lietuvių, kurie nori egzotikos, važiuoja į Maldyvus. Jūs taip pat vasario mėnesį buvote Maldyvuose ir ten Mantas jums pasipiršo. O dabar sakote: Azorų salos įdomesnės už Maldyvų. Šiurkštokai juokauju, bet gal jūsų šventė įvyko ne toje saloje?
– Įvyko, kur įvyko. Atskirai ant jūros kranto mums buvo padengtas staliukas. Be jokių įmantrybių Mantas priklaupė, kažką pasakė ir pasipiršo. Neįtariau, kad pasipirš, nes jis jau nuo pat ryto buvo sakęs, jog eisime vakarieniauti ant jūros kranto. Net nelabai atsimenu, ką jis pasakė, nes man buvo šokas. Mes apie tai nebuvome kalbėję.
– Kai pagalvoji, o kodėl moteris turi visą gyvenimą būti vyro draugė arba mylimoji?
– Taip. Bet sužadėtuvės – tai dar ne vedybos. Tačiau pasipiršdamas žmogus parodo savo ketinimus. Tada viskas dar aiškiau, ramiau ir paprasčiau. Na, gal aš ir buvau leidusi suprasti, kad mano ketinimai visai rimti, bet jo nespaudžiau. Man orumas neleidžia to daryti.
Mantas – šaunus. Aš jį myliu ir mudu gerai sutariame. Vestuvių dar neplanuojame, nes dabar turime pakankamai kitų reikalų. Norisi viską ramiai suplanuoti, nuspręsti, kokios šventės norėsime – didelės ar mažos, nesinori lėkti kaip akis išdegus. Vestuvės įvyks tikrai ne šią vasarą.
– Žmonės susižada – vieni jauni, kiti vyresni, bet beveik visi sako: „Mes neskubame.“ Ar tai nereiškia, kad sužadėtiniai vienas kitu nepasitiki, nori vienas kitą išbandyti?
– Ne. Atvirkščiai – manau, kaip tik pasitiki, kai neskuba. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, visiškai nepriklausantis nuo jo amžiaus. Dabar gyvename tokiais laikais, kai žmonės neskuba kurti šeimos kaip mūsų tėvų karta, kuri tuokėsi 20–21 metų. Dabar viskas dešimtmečiu pasislinkę tolyn.
Mano bendraamžiai draugai tik dabar kuria šeimas. Pirma daugelis turbūt apie karjerą galvoja, nori pagrindą po kojomis pasidėti.
– Kodėl nutarėte prabilti apie jus kamuojantį bipolinį sutrikimą?
– Tikrai Lietuvoje dar yra ta stigma – psichologinių sutrikimų baimė. Man pačiai buvo gėda dėl to, todėl ir nusprendžiau prabilti.
Supratau, kad taip negali būti, tai nėra mano kaltė ir man neturėtų būti gėda. Kai neturi ko slėpti, tavęs negali sužeisti ir įskaudinti.
Norėjau būti visiškai atvira ir parodyti savo silpnąsias puses. Tada automatiškai tampi stipresnis. Aš taip pasijutau prabilusi, man labai padėjo tas kalbėjimas, žmonių reakcija. Supratau, kad aš nuo to tiktai stipresnė, o ne silpnesnė.
Antroji priežastis – ryžausi prabilti dėl kitų žmonių, kurie susiduria su psichologinėmis problemomis. Kiek jų daug! Vos ne kas antras arba jo artimas žmogus yra su tuo susidūręs.
Kadangi daugeliui gėda apie tai kalbėti, kartu ir ieškoti pagalbos. Juk mums vis dar baisu eiti pas psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą.
Noriu, kad žmonės, kurie tai patiria, matytų visuomenėje pavyzdžių, kaip reikia ieškoti išeities, pagalbos. Juk tos problemos netruks amžinai, tu gali išmokti su tuo gyventi, su tuo tvarkytis. Ir tau gali net puikiai sektis.
– Bipolinis sutrikimas susideda iš dviejų fazių – maniakinės ir depresinės. Maniakinėje, pakilimo, fazėje žmogus yra labai aktyvus: kuria planus, daug dirba, visur dalyvauja. O per depresinę fazę gali nutikti ir blogų dalykų. Kaip išlaikote pusiausvyrą?
– Čia ir yra esminis dalykas – išmokti, kad tavo gyvenimas nebanguotų. Būna periodų, kai tau tiesiog nebereikia miego, jautiesi labai energingas ir kūrybingas.
Tau iš tikrųjų sekasi. Tu taip savimi pasitiki, jog ir kiti tiki, kad darbą padarysi. Ir iš tikrųjų padarai. Kurį laiką. Kol dar nebūna pervargusios tavo smegenys, tavo organizmas. Tai – pagrindinis simptomas.
Jeigu pajuntu, kad man užtenka labai mažai miego, turiu energijos ir viskas man puiku, suprantu, kad tai yra negerai. Ta diagnozė, sakyčiau, man labai padėjo, nes kai nežinai, kas tau yra, nežinai, kaip su tuo kovoti.
Man ilgą laiką buvo diagnozuojama depresija. Lengvos formos depresija yra buvusi ir paauglystėje, ir kai buvau vyresnė. Buvau gydoma antidepresantais.
Palaipsniui jie mane pakylėjo į viršų. Per daug pakylėjo – prasidėjo maniakinė fazė. Man pasireiškia ir depresijos, ir pakilimo epizodai. Bipolinį sutrikimą galima diagnozuoti tik tada, kai pasireiškia abu epizodai: ir depresija, ir tas pakilimas – manija.
Šiam sutrikimui gydyti reikalingi nuotaikos stabilizatoriai. Kai kuriais atvejais – ir antidepresantai. Bet pagrindinis vaistas – tie stabilizatoriai, kurie stabilizuoja tavo nuotaikas, o ne dar aukščiau pakylėja į viršų. Kadangi ilgą laiką buvau gydoma nuo depresijos, man bipolinio sutrikimo ir negalėjo diagnozuoti. Nežinojau, kas man yra.
Aišku, labai tuo domėjausi, daug skaičiau ir pamažu supratau, kas man yra. Bet iš pradžių nenorėjau to sutrikimo pripažinti.
– Gal psichologinei sveikatai turėjo įtakos ir pervargimas: intensyvios studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, filmavimasis kino juostose, kiti darbai?
– Simptomus pajutau dar prieš filmą „Šventasis“. Aišku, studijos buvo sunkios ir emociškai, ir fiziškai, ir visaip kaip. Žinoma, visko buvo: ir sudėtingesnių laikotarpių, ir lengvesnių. Tikrai nelinkusi nieko kaltinti dėl to, kas man atsitiko, – nei dėstytojų, nei darbų. Tai mano pačios dalykai.
Kodėl mane užklupo tokia liga? Pagrindinis dalykas buvo tai, kad netausojau savęs, nesekiau savo psichologinės būsenos. Aktoriaus specialybė nėra iš lengvųjų tiek emociškai, tiek fiziškai. Didžiulė psichologinė įtampa tvyro nuolat. Turi išmokti atsipalaiduoti, nurimti, neimti visko per giliai į širdį.
Bet dabar jau išmokau, kad pirmiausia turiu žiūrėti savo sveikatos ir emocinės būklės, labiau paisyti režimo: jeigu matau, kad persidirbau, turiu nebijoti sustoti, padaryti pauzę ir šiek tiek atsitraukti.
Jau nemažai laiko praėjo nuo tų sunkiausių etapų. Bet žinojau, kad panašių dalykų gali pasikartoti ateityje. Savo ligą išmokau valdyti, bet niekada nesakyk „niekada“.
Esminis dalykas, kurį išmokau ir kas, manau, dabar ir ateityje, jei bus problemų, man padės, – tai žinojimas, kad tai praeina.
Jeigu jauti, kad nebegali, vis tiek turi judėti į priekį ir išjudėsi. Niekada nereikia pasiduoti ir nuleisti rankų.
– Turbūt ir Mantas jums padeda nenuleisti rankų? Daug sportuojate – ir viena, ir kartu su Mantu. Siekiate, kad sveikame kūne būtų sveika siela?
– Taip, šiai tezei pritariu 100 procentų. Man asmeniškai sportas labai svarbu. Tai padeda turėti dienos režimą. Taip pat matai rezultatus, jauti, kad esi stipresnis: toliau nubėgi, daugiau pakeli, esi greitesnis, vikresnis. Tai suteikia pasitenkinimo jausmą.
Sportuodamas esi susikoncentravęs į konkretų judesį, veiksmą, organizme gaminasi serotoninas. Žmogus tuo metu būna labai laimingas.
– Ne veltui serotoninas vadinamas laimės hormonu.
– Žinoma, kad taip. Ar didelį stresą patiri, ar psichologinių problemų turi, judėjimas yra labai svarbu. Mudu su Mantu pastaruoju metu užsiimame krosfitu. Į šią sporto programą įeina kardiotreniruotės, svorių kilnojimas, gimnastika.
Ko tik nedarome! Bėgame ratu po sporto salę, irkluojame su irklavimo treniruokliu, miname dviratį, šokinėjame, lipame ant dėžių, darome atsispaudimus, atsilenkimus, prisitraukimus. Nelygu, kaip treneris viską sudėlioja.
Abu kartu į sporto klubą dirbti su treneriu einame du kartus per savaitę. Jeigu norime, einame sportuoti ir papildomai.
Ir dviračiais važinėjame. Dar joga, pilatesas man patinka, bet į šias treniruotes dabar nevaikštau. Labai mėgstu bėgioti lauke. Kuo ilgesnį atstumą. Ne dėl greičio, o dėl ištvermės. Praėjusią vasarą nubėgau pusmaratonį – 21 kilometrą. Kaip man tai labai daug. Viena bėgau, su niekuo nesivaržiau. Bėgau tiesiog sau, kad įveikčiau tą atstumą. Neatsimenu, per kiek laiko nubėgau. Svarbiausia, kad apskritai nubėgau.
– Kai išsiskyrėte su ankstesniu draugu kino režisieriumi Andriumi Blaževičiumi, vaidmuo jo filme „Bėgikė“ atiteko kitai aktorei, nors iš pradžių, kaip pats režisierius yra sakęs viename interviu, jis buvo skirtas jums. Ar gailitės netekusi gero vaidmens?
– Manau, viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Negaliu sakyti, kad vaidmuo „Bėgikėje“ buvo skirtas man. Tai visiškai nesvarbu.
Manau, kad pavyko puikus filmas, ir labai tuo džiaugiuosi. Tikrai nejaučiu nuoskaudos.
– Daug dirbate. Kas jums labiau prie širdies – kinas, teatras, televizija ar laidos „YouTube“ kanale?
– Man patinka, jog ir mano profesija, ir gyvenimas dabar eina tokia kryptimi, kad galiu išbandyti viską. Dėl to nesu prisirišusi prie kokio nors vieno dalyko. Man patinka įvairovė.
Kinas labiausiai patinka, jis turi savo magiją – labai didelę. Teatras, aišku, irgi turi savo magijos. „YouTube“ gal mažiausiai tos magijos, bet man ten irgi labai smagu. Ten mes su merginomis kuriame tinklalaidę.
Užsienyje tinklalaidės seniai populiarios, o Lietuvoje, manau, jų bumas prasidėjo per karantiną. Gal dėl to, kad žmonės turėjo sėdėti namie, ne tiek daug turėjo veiklos ir kažkaip reikėjo laiką prastumti. Reikėjo ir mums, aktoriams, kuo nors užsiimti. Visi mūsų renginiai – spektakliai, filmavimai – buvo sustabdyti, nieko nevyko.
Todėl aš, Aistė Kabašinskaitė ir Ieva Mackevičienė sugalvojome tinklalaidę „Dar tos čia“.
Visada aptariame, kokia tema šiandien kalbėsime, bendraujame ir su savo žiūrovais, tarp kurių – daugiausia moterys, klausiame, kas joms aktualu. Kartais ir pačios moterys paprašo pakalbėti kokia nors konkrečia tema.
– Ar tiesa, jog atsisakėte vaidinti kriminaliniame televizijos seriale „Rimti reikalai“ dėl to, kad buvo pasiūlytas labai mažas uždarbis?
– Taip. Mano lūkesčiai buvo didesni. Tiesiog nesusitarėme: jų pasiūlyta suma neatitiko mano lūkesčių. Aš vaidinau Godą – gyvenime pasimetusią merginą.
Kartais iš menininkų tikimasi, kad jie dirbs vos ne veltui ar pusvelčiui, nes tai yra tokia šiek tiek nuo žemės pakylėta specialybė, todėl jie turi būti gyvi menu. Ir tokiems žmonėms esą neturėtų rūpėti žemiški malonumai, tokie kaip orus gyvenimas, nuosavi namai.
– Negi menininkui reikia gyventi bendrabutyje kaip sovietmečiu? Ir tik būk geras, nereikalauk iš prodiuserių gero atlygio, būk alkanas.
– Taip, egzistuoja pasakymas, kad menininkas turi būti alkanas, atseit tada geriau kuriasi. Aš tam visiškai nepritariu. Gal kai kuriuos tai ir veikia. Kai man labai blogai, negaliu užsiimti nei kūryba, nei kuo nors kitu.
Jeigu dirbsi vien valstybiniame teatre, tikrai labai mažai uždirbsi. Bet aktoriai visada gali ką nors papildomai daryti.
