Trejų metų Leylą ir beveik dvejų Aleksandrą su vyru filmų prodiuseriu ir režisieriumi Aleksandru Broku (41 m.) auginanti Gretė gyvenimą Kipre vadina svajonės išsipildymu. Ir iš tiesų tinkamesnę vietą jos darbui sunku būtų įsivaizduoti. Saulėtoje saloje vitaminų šaltiniai sirpsta tiesiog namų soduose, parduotuvėse gausu netoliese užaugintų vaisių, daržovių.
Kipriečių ir kitų Viduržemio jūros šalių gyventojų mityba pavyzdine laikoma visame pasaulyje – daugiau nei prieš dešimtmetį UNESCO ją pripažino kultūros paveldu.
„Kai tave supa aplinka, atspindinti tavo profesines ir gyvenimo vertybes, daug lengviau dirbti ir semtis įkvėpimo. Kipras man yra vieta, kurioje norisi spinduliuoti meilę sau ir kitiems. Šioje saloje labai suintensyvėjo mano nuojauta. Nors esu gana spontaniška ir mėgstu iššūkius, Kipre priimti greitus sprendimus tapo dar lengviau.
Be to, labai pasikeitė emocinė ir fizinė savijauta. Kai nuotaika puiki ir organizmas veikia lyg laikrodis, natūralu, kad ir idėjų, ir naujų planų kilo labai greitai. Jokių stebuklų – čia aplinka visomis prasmėmis labai palanki moteriai“, – salą, kurioje, anot legendos, iš jūros putos gimė meilės deivė Afroditė, gyrė tituluota gražuolė.
Nors dabartinis G.Brokienės gyvenimas lepina ramybe, taip buvo ne visada. Po širdimi nešiodama sūnų moteris nutarė įkurti savo verslą ir panaudoti daugiau kaip 8 metus kauptas žinias apie mitybą ir sveiką gyvenseną. Būdama penkis mėnesius nėščia ji dalyvavo Kinijoje vykusiame „Misis Globe 2020“ konkurse ir pelnė prestižinį „Life Legacy“ („Gyvenimo palikimo“) apdovanojimą. Gimus sūnui moteris nė neketino ilsėtis – iššūkiai, darbai vijo vienas kitą.
Nuleisti bures teko dėl to, kad moteris išgyveno stiprų emocinį išsekimą, kurį dabar vadina geriausia pamoka.
– Kaip ir kuo dabar gyvenate?
– Seniau, kaip ir daugelis žmonių, buvau linkusi ko nors laukti: tam tikrų datų, suplanuotų įvykių, kurie neva turėtų kai ką pakeisti gyvenime. Buvau išsikėlusi tikslus, laukiau, kol jų pasieksiu. Šiandien, kai man per trisdešimt metų ir esu išsikapsčiusi iš visų emocinių duobių, pagaliau sugebu įvertinti, kiek nemažai esu nuveikusi, ir tyliai pasididžiuoti savimi, pradedu labiau mėgautis kasdienybe.
Pamėgau žodį „procesas“. Jis vyksta visur: ir motinystėje, ir karjeroje, ir kasdieniame gyvenime. Dabar mokausi tame procese, kuris gali būti išties saldus, gyventi, nebeskubėti, visur siekti dar aukštesnės kokybės.
Tiesa, vis turiu sau priminti sustoti ir tuo procesu pasimėgauti, nes pasiekusi tikslą iš karto esu linkusi savęs klausti: kas toliau? Tokia jau esu – man nuolat reikia iššūkių. Toks pat ir mano vyras.
Laikau tai labai gera savybe. Ambicijos visada veda į priekį, tik nereikėtų pamiršti pusiausvyros kasdienybėje.
– Kalbėdama apie emocines duobes omenyje turite depresiją po gimdymo? Buvote apie ją užsiminusi po sūnaus gimimo.
– Manau, kad diagnozė „depresija po gimdymo“ turi būti nustatyta medikų, o aš į juos nesikreipiau. Tuometę būseną pavadinčiau labai stipriu perdegimu.
Pokyčius pajutau, kai po gimdymo buvo praėję apie pusę metų. Tada manęs nebebuvo. Tiesiog. Buvau nebe Gretė. Nors tuomet ašarų upeliai netekėjo, kaip įprasta įsivaizduoti po gimdymo depresijos apimtą moterį, bedalindama save darbams, projektams labai išsekau emociškai.
Antrasis nėštumas mums buvo nuostabi staigmena. Labai norėjome dar vieno vaikelio, bet nesitikėjome, kad jis atkeliaus taip greitai. Trūko laiko atsigauti – nėštumai sekė vienas po kito. Nors fiziškai ir medicininiu požiūriu abu nėštumai buvo labai lengvi, kaip ir minėjau, emociškai buvo itin sunku.
Taip pat koją kišo karantinas. Grįžusi iš konkurso „Misis pasaulis“ finalo Honkonge maniau, kad pagaliau atsikvėpsiu, galėsiu ramiai susiplanuoti, kaip pradėti savo veiklą, parengti verslo planą ir laukti sūnaus gimimo. Dar prieš karantino pradžią nusprendžiau išsinuomoti labai gražias patalpas sostinės Antano Smetonos gatvėje, įvertinau savo tuometes finansines galimybes – atrodė įmanoma.
Tačiau po savaitės prasidėjo koronaviruso pandemija: baigėsi įprastas gyvenimas, užklupo nauji iššūkiai, užduotys ir be galo daug nežinomybės, o tai kėlė nemenką stresą. Viską teko uždaryti, buvo draudžiama bet kokia kontaktinė veikla. Teko greitai persiorientuoti ir pereiti prie nuotolinio darbo, o į gražiąsias biuro patalpas užsukti nebent dėl savo reikmių.
Be to, tuo metu pirmagimė Leyla buvo visai mažytė, dar nelankė darželio. Vis dėlto kažkaip išgyvenau. Dar ne tiek mes, moterys, sugebame.
Aleksandras gimė per mano tėčio gimtadienį, gegužės 26-ąją. Tada Lietuvoje įsigaliojo pandemijos atlaisvinimai. Aplankė mintis, kad išsilaisvino ne tik mano kūnas, bet ir visas pasaulis. Stačia galva nėriau į didesnius ir mažesnius projektus. Po gimdymo praėjus 3 mėnesiams išleidau dukrą į darželį ir pradėjau dirbti visu etatu.
Save pamiršau visiškai, nors teisinausi, kad viską sugebu. Praradau save dėl kažkokio nepaaiškinamo noro visiems palikti įspūdį apie nenugalimą moterį, kuri, deja, stačia galva nėrė į susinaikinimą.
Prie pablogėjimo dar prisidėjo hormonai. Daug metų lankiau sportinius šokius, žaidžiau tenisą. Buvau įpratusi jausti savo kūną, puikiai pažinau kiekvieną kūno amplitudę, jaučiau kiekvieną raumenį. Po sūnaus gimimo viską sunkino netirpstantys kilogramai, emocinis valgymas, psichosomatiniai reiškiniai...
Buvau lyg batsiuvys be batų. Kai mano konsultuojamos moterys viena po kitos pražysdavo lyg gėlės, aš save nustūmiau į tolimiausią kampą prisidengdama etikete „supermoteris“.
Vis dėlto kartais pasiekti dugną sveika, nes tada sužinai, kaip gražu yra aukščiau. O ir aš pati pavargau būti dugne. Aplinkiniai taip pat pradėjo klausinėti, kurgi ta tikroji Gretė.
Kreipiausi į ugdomojo vadovavimo specialistę. Ji pasitaikė tokia profesionali, kad vos per dvi sesijas, pasitelkusi sąmoningumą skatinančius klausimus, su jos pagalba aš pati save ištraukiau iš duobės.
Būtent tai ir lėmė dar didesnį mano susidomėjimą psichologija, emocinio valgymo priežastimis. Pradėjau mokytis ugdomojo vadovavimo įrankių, sąmoningumo skatinimo metodų, jie mano veikloje pasirodė aukso verti, paskatino moteris dar dažniau kreiptis į mane pagalbos. Juk mityba prasideda tikrai ne lėkštėje, o galvoje...
Neneigsiu – tas tamsusis periodas dabar man atrodo lyg pasirinkimas būti aukos pozicijoje, kai vis lauki, kad kažkas ateis ir tave išgelbės, paspaus stebuklingą mygtuką tau neįdedant pastangų. Ne, turiu jus nuvilti – taip nebus. Laukti paguodos ar turėti lūkesčių dėl kitų – laiko gaišimas.
– Sveikos gyvensenos, sąmoningumo principai didelę reikšmę įgijo po sūnaus gimimo, tačiau šiomis vertybėmis paremto verslo ėmėtės jau laukdamasi antrojo vaiko. Kada apskritai susidomėjote sveiku gyvenimo būdu?
– Sveika gyvensena domiuosi beveik dešimt metų. Viskas prasidėjo dėl asmeninio poreikio. Baigiau šokti, baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, tapau stiuardese. Po mokyklos baigimo visiškai pasikeitė mano gyvenimo būdas: nebeliko reguliarios mitybos, fizinio aktyvumo, rutinos. Prasidėjo vakarėliai, sunkus darbas: sveikata subyrėjo, priaugau labai daug svorio.
Buvau jauna, tuomet dar nežinojau, kad gyvenu savo sveikatos sąskaita. Bėgant metams buvo įvairių eksperimentų, dietų, alinančių režimų.
Vieną dieną supratau, kad per metus trunkančias varžybas su savimi ir savo problemomis aš vienareikšmiškai pralaimiu. Tik tuomet kilo mintis į sveiką mitybą pradėti gilintis per mokslo prizmę, žinias, o ne tuščiai vaikytis socialinėse medijose ar portaluose aprašomų dietų ir kitų stebuklų. Ir man pavyko!
Buvo be galo įdomu stebėti savo savijautos ir mitybos režimo pokyčius. Jiems įtaką darė natūralūs, neišvengiami gyvenimo pokyčiai, tokie kaip darbo vietos keitimas, kelionės, šventės, nėštumai ir panašiai.
– Kokią veiklą apima dabartinis jūsų verslas?
– Prieš gimstant Leylai buvau tikra korporatyvinė dama – mano CV puikuojasi ne vienos garsios Lietuvos įmonės pavadinimas ir aš tuo labai didžiuojuosi. Ankstesniuose darbuose įgytos žinios rinkodaros ir pardavimų srityse, mokėjimas įsiklausyti į kliento poreikius lėmė sėkmę ir dabartinėje veikloje. Dabar mano pagrindinė veikla yra sveikos gyvensenos konsultacijos, autorinės mitybos programos.
Kai moterims pasakau, kad joms nereikės sverti maisto ar skaičiuoti kalorijų, jos nustemba. Mano veikla susijusi ne su tuo, o su tikrumu, su realiu gyvenimu ir kad jame tikrai bus visko. Mitybos planas, kai sulaukus tam tikros valandos būtinai reikia suvalgyti grikius su virta vištos krūtinėle, jums meluoja, moterys. Tai – laikina ir netikra. Ir laimės ten nerasite.
Juk ir maistas, ir restoranai yra neatsiejama kultūrinio ir socialinio gyvenimo dalis. Per virtuvę mes pažįstame svečias šalis, patiekalais mėgaujamės ir susitikę su draugais, šeima. Maistas jau seniai nebėra skirtas tik energijai ir išgyvenimui.
Renkantis mitybą šiandien svarbu neprarasti sąmoningumo. Reikia maitintis taip, kad sau padėtume, o ne pakenktume, suvokti, kodėl norisi vieno ar kito produkto, kokia iš tiesų yra jo teikiama nauda ar daroma žala.
Šiais laikais pernelyg daug nepagrįstų taisyklių, moksliškai nepatvirtintos informacijos, pseudospecialistų. Mano nuomone, svarbiausia yra tiesiog visur išlikti sąžiningam sau, mityboje taip pat. Gyvename gausos amžiuje. Nepasimesti ir sekti motinos gamtos sukurtomis prigimtinėmis duotybėmis taip pat nėra lengva užduotis – to ir mokau moteris.
Veikla, prasidėjusi su antruoju nėštumu, jau yra pažengusi, užaugo kartu su mano klientėmis – jų poreikiais, pastabomis ir atsiliepimais bei rezultatais.
Vis dėlto dirbu tik su moterimis, neturinčiomis sveikatos sutrikimų, su tomis, kurių tikslas yra pažinti maisto įvairovę, patirti naujų skonių, su maistu įgauti daugiau energijos, moteriškumo, motyvacijos. Mesti svorį nesant pagrįstos priežasties neturi būti pagrindinis moters tikslas.
– Ar pasiilgstate ankstesnio gyvenimo etapo?
– Visiškai nieko nepasiilgstu! Kai žmonės kartais paklausia, ar ko nors gailiuosi, taip pat atsakau neigiamai. Kiekviena sąmonė ar nesąmonė, sėkmė ar nesėkmė yra patirtis.
Nėra laiko gilintis į problemas, ko nors gailėtis ar ilgėtis. Viską priimu kaip savo gyvenimo patirtį, savo asmeninę legendą, kaip sakė rašytojas Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“. Iš kur žinai, kiek tau duota laiko? Kodėl dabar jį švaistai kažko besigailėdama?
– Neseniai gyvenimu ėmėte mėgautis po Kipro saule. Kodėl nusprendėte apsigyventi būtent ten?
– Kipre pirmą kartą apsilankiau 2015-aisiais, kai dar nebuvau pažįstama su savo vyru. Drauge su bičiuliais atvykome aplankyti kitų draugų, tad daug linksminomės. Tuomet pažinti salos iš viso neteko. Prieš tai esu lankiusis keliose Graikijos salose, tad didžiulio skirtumo iš pradžių net nepajutau.
2017 metais mama pasiūlė vėl apsilankyti Kipre, išskridome aš, mama, tėtis ir Aleksandras, kuris tuo metu jau buvo mano sužadėtinis. Iš pradžių mamai sakiau, kad Kipre bus nuobodu. Tačiau mano tėvai labai daug keliauja, prieš kur nors išvykdami atlieka namų darbus: pasidomi šalimi, jos kultūra, susiplanuoja kelionių maršrutus.
Tąkart Kipras man sužibo naujomis spalvomis. Supratau, kad ši sala be galo unikali. Patiko klimatas, jūra, maistas – viskas. Po šios kelionės tapome dažni Kipro svečiai.
2021 metų gruodį, paaugus vaikams ir nuslūgus pandeminiam triukšmui, pasiūliau šeimai į Kiprą išvykti mėnesiui, tačiau giliai širdyje jau žinojau, kad liksime ilgesniam laikui.
Dabar, kai pakeitėme gyvenamąją vietą, darbai, tikslai, ambicijos liko tie patys. Abu dirbame tarptautiniu lygmeniu: aš – per nuotolį, o ir Aleksandrui nesvarbu, iš kokios šalies skraidyti. Esame pasaulio žmonės.
– Kaip į pokyčius reagavo vaikai?
– Puikiai. Jie labai atviri pokyčiams, prie jų pripratę. Mėgstu sakyti, kad ten, kur gerai jaučiasi mama, taip pat jaučiasi ir vaikai.
Jie džiaugiasi saloje gyvenančių kačių gausa, ant medžių vešančiais apelsinais, kiekviena diena jiems kupina naujų įspūdžių. Netrukus pradėsiu jiems ieškoti darželio.
– Kaip vaikai sutaria tarpusavyje? Į kieno iš jūsų, tėvų, pusę linksta jų charakteriai?
– Mūsų vaikai – nuostabi komanda! Jau prieš gerus pusę metų prasidėjo tas etapas, kai mažasis Aleksandras tapo įdomiu žaidimų partneriu Leylai. (Šypsosi.) Tai reiškia, kad mamai atsilaisvino rankos.
Kai laukiausi, labai bijojau, kad reikės tą meilę padalinti dviem vaikams. Juk aš – vienturtė, buvo sunku suprasti, kad motinos meilės tikrai užteks visiems. Taip pat labai išgyvenau, kaip į naują šeimos narį reaguos tuo metu dar visai maža Leyla, tačiau viskas susiklostė puikiai.
Leyla – labai globėjiška ir meili mažajam broliui, o ir jis linkęs mieliau apsikabinti nei timptelėti ją už plaukų, nors, žinoma, būna visko. Abu moka dalintis žaislais, susigalvoti žaidimų. Vis dėlto išdaigų daugiau, nes mažasis kopijuoja sesę.
Didžiuojuosi savo vaikais, nes jie auga labai savarankiški, smalsūs. Jokių specialių auklėjimo taisyklių neturiu ir netaikau, strategijų vaikų auginimo klausimais nekuriu, viskas, kuo tikiu motinystėje, – motina gamta ir jos mums suteiktais instinktais bei gebėjimu išnešioti, pagimdyti ir užauginti žmogų. Šį požiūrį natūraliai išsiugdžiau tada, kai sužinojau, kad laukiuosi pirmagimės.
Be to, tikiu, kad auginame stiprias asmenybes, nesisavinu vaikų – juk jie atėjo į šią Žemę kurti savo asmeninių legendų. Abu vaikai nuo kūdikystės visada yra kartu su mumis. Nėra jokių šiltnamio sąlygų, todėl ir problemų išeiti į restoraną, renginį ar apskritai viešą vietą nekyla. Jie abu savo socialumu lenkia dažną bendraamžį.
Kalbant apie charakterius, greičiausiai Leyla bus panašesnė į mamą, jai kartais pasireiškia moteriški kaprizai. Aleksandras – tėčio kopija. Tokio atkaklumo, ryžto ir kantrybės nesupainiosi su niekuo. (Šypsosi.)
Negaliu nepagirti ir savo vyro. Aleksandro ir vaikų ryšys – unikalus. Sukurti tokį santykį, bendravimo stilių, prieraišumą, manau, tikrai yra talentas. Neįsivaizduoju geresnio tėčio savo vaikams. Kiek jie visko kartu prisigalvoja! Mama, žinoma, tose linksmybėse retai pageidaujama.
– Ar jau pavyko įsilieti į Kipro gyvenimą? Gal susipažinote su lietuviais, kurių šioje saloje gyvena nemažai?
– Lietuvoje esu Tarptautinės moterų asociacijos, kuri vienija Lietuvoje gyvenančias užsienietes, diplomatų, ambasadorių, NATO karininkų žmonas, narė.
Atvykusi į Kiprą nutariau apsilankyti pasaulyje žinomo, daugelyje valstybių veikiančio „Global Woman Club“ (Tarptautinio moterų klubo) susitikimuose. Nors į pirmąjį susibūrimą nedėjau daug vilčių, jis paliko nuostabų įspūdį. Susipažinau su šveicarėmis, libanietėmis, prancūzėmis ir kitų tautybių moterimis.
Kipre pažinčių su lietuviais – tik keletas, atsitiktinių, bet tikrai kokybiškų. Viena pažįstama lietuvė Kipre gyvena jau 10 metų ir dirba didžiausioje Kipro nekilnojamojo turto plėtojimo kompanijoje. Kita pažįstama saloje taip pat gyvena daug metų, čia plėtoja garsų Lietuvos kosmetikos gamintojų ženklą.
Žinote, koks esi, tokius ir pritrauki! Aplink mane – vien veiklios moterys.
– O kokį įspūdį jums paliko kipriečiai?
– Kipriečiai, kaip ir visi pietiečiai, kurie gyvena ekonomiškai stipresnėse valstybėse, be galo draugiški, šilti, atviri, padedantys žmonės.
Vis dėlto Kipras yra buvusi Didžiosios Britanijos kolonija ir tai labai justi. Eismas čia vyksta kairiąja kelio puse, daug Didžiosios Britanijos piliečių Kipre turi atostogų vilas, dažnai ir restoranuose pamatysi tradicinių angliškų patiekalų, kaip antai angliškų pusryčių, kurie tikrai nėra artimi Viduržemio jūros regionui.
Apskritai žmogaus tautybės nesureikšminu. Tiesa, asmens charakteriui daug įtakos daro šalis, kurioje jis gyvena, tačiau taip pat svarbu, kaip tu pats pradedi pokalbį, bendrauji. Kitas žmogus yra tarsi tavo atspindys.
– Kokia veikla užsiimate su klube sutiktomis moterimis?
– Kai prasidėjo karas Ukrainoje, man paskambino buvusi klientė iš Maroko ir pasakė, kad jos bičiulė Marija bėga iš Charkovo miesto. Į Kiprą tuo metu iš Ukrainos kaip tik buvo atvykusi jos mama.
Esu socialus, greitai reaguojantis žmogus. Netrukus paskambinau minėto klubo vadovei šveicarei Elizabeth, kuri vadovauja ir Niujorko klubui.
Marija į Kiprą atvyko turėdama du megztinius, aukštojo mokslo diplomą ir vaistų, nes yra medikė. Jos mama taip pat faktiškai neturėjo nieko tinkamo toliau gyventi Kipre. Kartu su klubo narėmis ukrainietėms surinkome begalę daiktų, iš Londone gyvenančių lietuvių gavome didžiulę finansinę paramą. Toks buvo mano pirmasis žingsnis šiame klube.
Kiek vėliau, kai kartu su Marija sėdėjome Kipro prekybos centre, „Starbucks“ kavinėje, buvo sunku patikėti, kad priešais yra žmogus, kuris vos prieš tris dienas buvo Ukrainoje. Apie savo gimtinę ji pasakojo ramiai, tik vėliau sužinojau, kad ji tris paras buvo nemiegojusi.
Ji neišsakė jokių neigiamų komentarų apie Rusiją ar Putiną. Marija nešvaistė laiko. Susidarė įspūdis, kad jai nėra ką kalbėti šiomis temomis. Ji jau buvo Kipre, prasidėjo naujas gyvenimas, į kurį reikėjo kabintis. Žinau, kad Kipre ji jau turi darbą.
– Kokios nuotaikos vyrauja Kipre nuo karo Ukrainoje pradžios?
– Kipriečiai labai gerai žino, kaip dabar jaučiasi Ukrainos žmonės. Jie juos užjaučia, tačiau kitaip nei lietuviai. Į susiklosčiusią situaciją kipriečiai žvelgia pozityviau: stengiasi padėti ukrainiečiams įsidarbinti, nežvelgia į juos su gailesčiu, padrąsina gražiu žodžiu, patikina, kad viskas bus gerai. Vis dėlto vitaminas D daro savo.
Kipre nuo seno gyvena nemažai ukrainiečių, saloje kabo Ukrainos vėliavos, rengiami įvairūs paradai. Ne paslaptis, kad dėl tam tikrų valdžios sprendimų Kipre yra apsistoję ir daug rusų. Tarp jų pasitaikė tokių, kurie iš karo zonos atvykusiems ukrainiečiams Kipre užleido savo vilas.
– Smalsu, kokius tikslus sau keliate ateityje?
– Turiu rimtų planų supažindinti mūsų šalies moteris su salos teikiamais stebuklais ir malonumais. Nesu apsisprendusi dėl formato, bet greičiausiai tai bus moterų stovyklos, kitaip vadinamos retritais: pasakojančios apie laiko ir dėmesio sau svarbą, supažindinančios su Viduržemio jūros regiono mityba, leidžiančios moterims pailsėti, pabūti su savimi, leisti kitiems pasirūpinti jomis.
Į programą norėčiau įtraukti ir kitų sričių specialistų, kurių Kipre tikrai labai daug. Pavyzdžiui, seksologę. Lietuvoje moterys vis dar gėdijasi sekso temos, nėra linkusios ja diskutuoti, ieškoti pagalbos, tačiau tai be galo svarbi tema moters pilnatvei.
Apskritai Kipras yra puiki nauja rinka pradėti verslą. Čia žmonės domisi naujovėmis, rūpinasi sveikata ir savo gerove. Čia lengva plėtoti ryšius ir ieškoti naujų galimybių. Tereikia drąsiai žengti į priekį, nes galimybių per akis, jei tik jos neužmerktos iš baimės.
