Kadaise pramogų pasaulio užkulisiuose dažnai aptarinėta pora dabar sako atradusi ramybę. Nors viskas šiuo metu sukasi apie sūnaus poreikius, vasarėjant jų gyvenime tvyro išlaukta harmonija.
Seniau garsios merginų grupės „Magnit“ (vėliau – „Kristal“) narei L.Žvagulienei atžalos gimimas padėjo perkainoti vertybes.
„Pasidarė nebesvarbu, kas ką apie mane mano, nebereikia nieko niekam įrodinėti“, – sakė moteris, kurios didžiausias pagalbininkas namuose ir kasdienybėje yra jos sutuoktinis.
Buvęs garsaus Vilniaus naktinio klubo „Mojito Nights“ bendraturtis R.Žvagulis jau kelerius metus dirba medienos eksporto įmonėje. Kaip jis pats sako, norėjo darbo, kuris padėtų prisitaikyti prie šeimos poreikių.
Prieš gimstant sūnui vyras rūpinosi visais statybos darbais – skubėjo, kad su šeima galėtų kuo greičiau įsikelti į namą sostinėje. „Jis rinko net užuolaidas“, – pradėdama pokalbį šyptelėjo jo žmona.
– Panašu, kad jūsų pažinties istorijoje nėra vietos abejonėms. 2014 metais susipažinote, po pusmečio kartu apsigyvenote. Sužadėtuvių irgi nereikėjo ilgai laukti – jos įvyko 2016-aisiais, po dvejų metų atšokote vestuves. Ar galima teigti, jog nuo pirmųjų dienų abu žinojote, kad sutikote vienas kito širdžiai ir sielai artimą žmogų?
Rytis: Galima sakyti, kad taip. Tiesa, santykių pradžioje, kai dar vyko vadinamasis santykių šlifavimas, neišvengėme konfliktų dėl buities. Visa kita klojosi puikiai – savaime, natūraliai.
Laura: Nuo pat pradžių sutapo mūsų vertybės. Abu jau norėjome kurti šeimą.
Rytis: Nuo pirmųjų dienų išsikėlėme sau tikslą su laiku susilaukti atžalos. Laukėme ir išlaukėme.
– Prieš įvykstant vestuvėms apie jus buvo šnekama dažnai. Susituokus kalbos tarsi nutilo. Atitolimas nuo viešumos buvo sąmoningas jūsų abiejų sprendimas?
Rytis: Susituokę visą laiką norėjome skirti sau, gyvenimo tikslams susikurti. Kaip ir anksčiau, taip ir po vestuvių laiką leidome kartu, su šeima. Niekada nebuvome dažni renginių svečiai. Manyčiau, kad atitolimas įvyko savaime.
– Panašu, kad nei anksčiau, nei dabar jūsų santykių neaptemdė joks juodas debesis. Kaip pavyksta išsaugoti juos darnius?
Rytis: Tarp mūsų kartais kyla konfliktų, tačiau jau mokame juos spręsti be liepsnų. Vietoj šauksmų abu renkamės tylą: pabūname vieni, pamąstome, pasivaikščiojame.
Žinoma, tyla trunka neilgai. Mes labai daug kalbamės, vienas kito atsiprašome. Manome, kad dėl smulkmenų tikrai neverta pyktis, švaistyti laiko.
– Santykių modeliai yra išmokstami, paveldimi. Gal vaikystėje artimoje aplinkoje patys matėte darnių santykių pavyzdžius, kuriais sekate ir šiandien?
Rytis: Galėčiau išskirti prieš santuoką bažnyčios organizuojamus sužadėtinių kursus. Manau, kad daugelis žmonių juos vertina nepakankamai. Mums su Laura šie kursai suteikė daugybę žinių apie bendravimą susituokus, tomis žiniomis sėkmingai vadovaujamės.
Abu matėme ir tėvų pavyzdį. Kiekvienas iš savo šeimų pasiėmėme po gabalėlį patirties ir kartu susikūrėme tokį gyvenimą, kokį gera gyventi abiem.
– Esate religingi žmonės?
Rytis: Tikrai planuojame krikštyti savo vaikus. Svarbiausia – krikštas, o po to vaikams jau patiems leisime apsispręsti, kokį religinį kelią jie nori rinktis.
į bažnyčią neiname kiekvieną sekmadienį, bet ten tikrai apsilankome per šventes. Kartais užsukame į bažnyčias, pro kurias važiuojame. Trumpai pabūname jose, nusiraminame. Aš Didžiojoje Britanijoje lankiau katalikiškas mokyklas. Tiesa, mūsų šeima jas rinkosi dėl gero jų įvertinimo mokslų prasme.
– Laura, kai susipažinote su Ryčiu, buvote populiarios merginų grupės „Magnit“ narė. Kad dėl asmeninių priežasčių paliekate grupę, pranešėte 2016 metais. Po to kartu vėl koncertavote, tačiau po trejų metų grupę, kuri jau buvo persivadinusi „Kristal“, palikote galutinai. Apie išėjimų priežastis niekuomet neatviravote.
– Prie to, kad galutinai palikau grupę, prisidėjo mano darbas. Dirbau biure, nebuvo lengva tai suderinti su koncertų grafiku. Taip pat mačiau, kad prie grupės veiklos labiau prisideda kitos merginos ir kad aš šiai grupei negaliu atiduoti visos savęs. Muzikinei veiklai skyriau mažiau laiko, taip jau nutiko, kad teko ją palikti.
– Ar su buvusiomis kolegėmis Kristina Ivanova, Emilija Katauskaite palaikote artimus ryšius?
Laura: Taip! Tačiau kiekvieną dieną nesusitinkame, nebent su Emilija, su kuria labai geros draugės buvome dar prieš atsirandant grupei. Su Kristina susirašome, pasveikiname viena kitą gimtadienio proga, sulaukiau jos sveikinimų nėštumo, vaiko gimimo proga.
– Vis dar pagalvojate apie muzikinę karjerą ar tai jau visiškai užverstas jūsų gyvenimo puslapis?
Laura: Nesakau, kad niekada nebegrįšiu į sceną. Mano gyvenimas visuomet buvo glaudžiai susijęs su muzika, nemaniau, kad kada nors dirbsiu kitokį darbą. Bet viskas susidėliojo kitaip. Žinau, kad ne muzikoje esu geriausia, kad yra kitų sferų, kuriose galiu geriau save realizuoti. Vis dėlto muzika yra neatsiejama mano dalis.
Keista, bet nėštumo metu visiškai dingo noras dainuoti. Gimus Liutaurui jis vėl atsirado. Atrodo, kad gimus sūnui mano viduje vėl atgimė muzika. Žinoma, dabar visos mano dainos – jam.
– Kada planuojate grįžti į vizažistės darbą ir odontologijos kliniką, kurioje dirbote administratore?
Laura: Prieš gimstant sūnui su Ryčiu jau buvome aptarę, kad į vizažistės darbą grįšiu tuomet, kai tik Liutauras bus savarankiškesnis, – po pusmečio, metų. Į odontologijos kliniką planuoju grįžti po dvejų metų.
– O kaip ruošėtės nėštumui, kaip prabėgo tie 9 mėnesiai?
Laura: Skaičiau knygas, lankiau seminarus apie žindymą, vaiko priežiūrą. Niekada nenorėjau būti supermamytė. Manau, kad vaiko gimimui pasiruošiau pakankamai, tačiau teorija lieka teorija. Dabar auginimo klausimais tariuosi su medikais, stebiu, kas tinka mano sūnui, nes tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tinka ir kitam.
Nėštumo metu labai saugojausi, ilgai dvejojau, ar socialiniuose tinkluose dalintis savo nuotraukomis. Nėštumo neslėpiau, bet ir nedemonstravau.
Viskas tikrai nebuvo rožėmis klota. Emociškai buvo sunkiau nei fiziškai. Atrodo, kai tiek ilgai lauki ir kai tau per trisdešimt, į viską žvelgi kiek kitaip, galbūt šiek tiek rimčiau, nei būdama jaunesnio amžiaus. Išgyvenau, kad viskas būtų gerai. Kiekvienas naujas anksčiau nepatirtas pojūtis, skausmas kėlė dvejonių, nežinojau, ar viskas vyksta taip, kaip turėtų.
Keletą kartų teko apsilankyti pas gydytojus, keletą kartų pagulėti ligoninėje – buvo kilusi tam tikra rizika. Vis dėlto paskutiniais nėštumo mėnesiais jaučiausi gerai, pradėjau daugiau judėti, tvarkytis namuose. Tvarkytis man labai patinka, kurį laiką negalėjau to daryti, tad paskutinėmis nėštumo dienomis kuopiausi. (Juokiasi.)
Visą nėštumo laikotarpį jaučiausi labai graži, nebeliko jokių kompleksų. Mėgavausi kiekviena akimirka. Būna, moterys sako, kad reikia mėgautis nėštumu, nes jis – gražiausias laikotarpis moters gyvenime. Galiu pasakyti, kad taip ir yra.
– Ar gimus sūnui pavyko lengvai susitvarkyti su emocijomis?
Laura: Nenoriu idealizuoti savęs, sakyti, kad man viskas labai gerai. Noriu, jog ir kitos mamos žinotų, kad yra ne tik šviesi motinystės pusė. Gera žinoti, kad kažkas susiduria su tuo pačiu kaip ir aš.
Tapus mama kilo įvairių iššūkių. Pavyzdžiui, vaikui prasidėjo pilvo diegliai, jis verkė, nežinojome, ką daryti. Buvo ir ašarų, ir dvejonių, ar esu gera mama.
Sakyčiau, sunkesnės buvo pirmosios savaitės, mėnuo. Praėjo kiek laiko, kol suvokėme pokyčius, prisitaikėme prie naujų aplinkybių. Prisitaikyti nebuvo lengva, gyvenimas pasikeitė absoliučiai – apsisuko 360 laipsnių!
Rytis: Namuose gyvename su nauju direktoriumi. Visi planai sukasi aplink jį. Anksčiau dienos planus dėliodavome pagal save, o dabar viskas priklauso nuo sūnaus.
Laura: Žinoma, abu iš anksto numatėme, kad bus daug nuovargio. Laimei, pailsėti mums jau leidžia mūsų močiutės, seneliai.
Tiesa, po vaiko gimimo susitikusi su Ryčio mama išgirdau, kad aš pasikeičiau. Pokyčius pajutau ir pati. Pasidarė nebesvarbu, kas ką apie mane mano, nebereikia niekam nieko įrodinėti. Pasikeitė mano vertybės, prioritetai. Pasidarė kur kas lengviau. Kur kas.
Be to, Rytis mane emociškai labai palaikė. Visada žinojau, kad jis mane visur ir visada palaikys, kad bus puikus tėtis, tačiau mano lūkesčiai pasiteisino dviem šimtais procentų. Pamačiau jį tarsi iš kitos pusės. Atrodo, kad dėl šių naujų dalykų įsimylėjau jį iš naujo.
– Kaip sūnui išrinkote vardą?
Rytis: Nors sulaukėme daug vardų pasiūlymų iš draugų ir šeimos, savo variantų niekam nesakiau. Su Laura buvome išsirinkę keletą vardų, bet gimus sūnui abejonių nebeliko.
– Ar žinojote, kad gims berniukas?
Laura: Žinojome. Tačiau ilgą laiką maniau, kad laukiuosi mergaitės. O Rytis visą laiką buvo užtikrintas, kad gims sūnus. Kai sužinojome, jog Rytis neklysta, maniau, kad jis sprogs iš laimės. (Juokiasi.)
– Kaip į Liutauro gimimą reagavo jo pusseserė ir pusbrolis, Ryčio brolio Ąžuolo (36 m.) ir dainininkės Inetos Puzaraitės (30 m.) dukra Barbora (6 m.) ir sūnus Bernardas (4 m.)?
Rytis: Bernardas gavo broliuką, o Barbora tapo auklyte.
Laura: Kai buvome susitikę, Barborai pasirodė, kad Liutauras jai jau pasakė pirmąjį žodį. (Juokiasi.)
– Ar gimus vaikui sustiprėjo ryšys su jūsų pačių tėvais?
Laura: Tikrai taip. Kur kas dažniau susiskambiname, susitinkame. Sakiau ir savo, ir Ryčio mamai, kad turime būti labai dėkingi savo tėvams. Užauginti vaiką – labai didelis darbas.
