Plastikos chirurgas D.Daunoravičius kartais pagalvoja, kad gyvena per intensyviai. Kiekvienas jo darbo dienos rytas prasideda su trimis vaikais – keturiolikamete Ūla, vienuolikamečiu Bernardu ir šešiamečiu Leonu – jie rengiasi, valgo, keliauja į darželį ir mokyklą. Metukų Vincentas lieka namuose su žmona, taip pat gydytoja akušere-ginekologe Ieva.
Klinikoje jau užverda kitas gyvenimas – čia laukia pacientai, jų konsultacijos, operacijos. Būna dienų, kai čia per visą dieną jis neturi nė penkių minučių prabangos ramiai atsikvėpti.
„Mano darbas reikalauja daug psichologinių, o kartu ir fizinių jėgų. Būna dienų, kai operacijos būna sudėtingos, sprendimai nelengvi, tad ir išėjęs iš klinikos galvoju apie tai, kas jau praėjo, – mintyse nešuosi darbus ir į namus...
Šiandien ta diena, kai šios mintys ir liko darbe, – diena buvo puiki“, – šypsojosi D.Daunoravičius.
Vyras atviras: ir ryte išsimiegojęs ir pailsėjęs, ir vakare, kai jėgų ir energijos kur kas mažiau, ir tuomet, kai naktį kėlėsi prie sergančio vaiko, ir kai tiesiog ne ta koja išlipo iš lovos, gydytojas negali sau leisti blogos dienos.
„Neturime teisės būti pavargę nei emociškai, nei fiziškai. Labai džiaugiuosi, kad man tai sekasi. Matyt, turiu tinkamų psichologinių savybių.
Ir mano tėtis – ginekologas, Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje Ričardas Daunoravičius – visą gyvenimą dirbo sunkų ir atsakingą darbą, bet visuomet tai darė su vidine ramybe. Aš tai mačiau ir man tai atrodo natūralu – taip ir turi būti.
Kita vertus, tos vidinės ramybės, tikiu, išmokstama – tereikia gerai susidėlioti prioritetus. Sunkiau gal ne man pačiam, o artimiesiems, kai grįžęs namo atsakinėji į galybę pacientų užklausų, – mūsų srityje tai neišvengiama“, – pasakojo gydytojas.
– Dainiau, kodėl pasirinkote tokį kelią? Ar jūsų sprendimas tapti gydytoju – medikų dinastijos tęsinys?
– Mano senelis buvo gydytojas, močiutė – akušerė, prosenelė – farmacininkė. O tais laikais farmacininkas buvo laikomas kone šeimos gydytoju. Kai tai matai kiekvieną dieną, kelias atrodo labai natūralus.
Baigęs mokyklą bandžiau maištauti – kai reikėjo rinktis studijas, stojau ir į teisę, ir į ekonomiką. Įstojau visur, reikėjo apsispręsti. Pamenu, važiuojame su tėčiu mašina, svarstau, kokias studijas pasirinkti. Tėtis niekada neidealizuodavo savo darbo, tad taip ir pasakė: „Žinai, sūnau, yra daug lengvesnių gyvenimo kelių nei medicina. Tu gerai pagalvok.“
Jaunam žmogui dažnai norisi daryti priešingai, nei jam pataria suaugusieji. Tačiau man šie tėvo žodžiai sudėliojo mintis, padėjo tašką: renkuosi mediciną, kelias nebus lengvas, bet man įdomus.
Įtakos pasirinktai sričiai, matyt, padarė ir mamos giminė. Mama Gražina – muzikologė, senelis Leonas Žuklys – skulptorius, abu profesoriai. Močiutė Marija – talentinga tekstilininkė. Kaip ir mano vaikystės namuose, taip ir pasirinktoje specialybėje susieina medicina, mokslas ir menas.
Šiandien suprantu, kad pasirinkau teisingai, – dovana dirbti srityje, kuri tavęs nenustoja dominti, uždega, kelia iššūkių, kuriuos įdomu spręsti. Čia negali sustoti – turi nuolat tobulėti. Šioje nemonotoniškoje, intelektinių, fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujančioje veikloje jaučiuosi visiškai savo vietoje ir tuo labai džiaugiuosi.
Manau, kad nebūčiau geras ekonomistas, – man nepatiktų tai, ką darau, ir tai neduotų puikių rezultatų.
– Augote šeimoje, kur tėvas visada buvo pavyzdys. Koks judu sieja ryšys?
– Taip, tėtis man visada buvo autoritetas. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju, kaip vaikams gali būti kitaip. Kartais, kai vaikai skundžiasi ar priešgyniauja, pajuokauju, kad jiems su tėvais nepasisekė, ką dabar padarysi. (Juokiasi.) Man tikrai pasisekė su tėvais.
Turėjau nuostabią šviesią vaikystę, ją visada smagu prisiminti. Negaliu sakyti, kad tėtį turėjau visada, kai tik norėdavau, – jis visą gyvenimą daug dirbo. Dirbo ir naktimis, tuomet po budėjimų dienomis miegodavo. Vienas mano vaikystės prisiminimų – naktis, namuose suskamba telefonas, tu – vaikas, pabundi, prišoki prie lango ir matai pūgoje tolstantį tėčio siluetą. Kažkam jo reikia – jis važiuoja į darbą.
Ypatingų laisvalaikio pramogų su tėčiu lyg ir nebuvo – nevažiuodavome savaitgalį dviese pažvejoti, bet ryšys visada buvo stiprus – gal dėl to, kad visada jaučiau jo pasitikėjimą ir palaikymą. Tai suteikė man puikų gyvenimo pagrindą.
– Kuo svajoja tapti jūsų vaikai? Ar galimas medikų dinastijos pratęsimas? Juk ir jūsų žmona Ieva – gydytoja akušerė-ginekologė.
– Abu su žmona nenorime vaikų statyti į kokius nors rėmus, šiomis temomis kalbamės abstrakčiai, pabrėžiame, jog yra daugybė įdomių profesijų, o dabar svarbu kaupti žinias, kad turėdami platų akiratį galėtų pasirinkti tai, kas bus prie širdies. Vis dėlto vilties, kad nors vienas iš vaikų pasuks medicinos keliu, neprarandu. (Juokiasi.)
Ūla – meniška, gili, jautri. Šiemet ji baigia muzikos mokyklą – nuo pirmos klasės griežia smuiku. Laiką tarp muzikos pamokų leidžia žirgyne, o kai grįžta namo, užsiima kūryba savo kambaryje.
Vyriausias sūnus yra labai atsakingas, preciziškas, turi loginį mąstymą, ramų požiūrį. Jei norėtų, jis, mano galva, galėtų tapti puikiu gydytoju.
Leonas stebina komunikabilumu, spinduliuoja gera nuotaika, yra labai aktyvus, bet ir galintis ilgai susikaupti jį dominančioje veikloje, norintis mokytis.
Apie Vincentą mažiau galiu pasakyti – tik metus jį pažįstu. Tiesa, pirmi jo žingsniai rodo tvirtą būdą – jis turi tikslų, kurių apskaičiuotai ir su užsispyrimu siekia.
– Jūs pats nuo vaikystės domitės kosmosu – kone kiekvieno vaiko svajonė nuskristi į Mėnulį ar kitą planetą. Siekdamas šios vaikystės svajonės jūs net užpildėte prašymą dalyvauti tarptautinėje astronautų atrankoje vos Lietuva gavo teisę ten būti. Negana to, patekote ir į antrąjį etapą.
– Taip, kosmosas man, kaip ir, matyt, daugeliui vaikų, buvo labai įdomus nuo vaikystės. Savo kambaryje turėjau nuotrauką su Mėnulio vaizdu iš „Apollo“ misijos – ją tėtis buvo gavęs iš draugų Amerikoje. Ji man nuolat primindavo, kad yra kažkas daugiau už Šeškinės daugiabučių kiemą ir metalines sūpynes.
Sovietiniais laikais tikros informacijos apie kosmosą buvo mažai, atgavus nepriklausomybę tai tapo viena mano domėjimosi sričių.
Tačiau viena yra apie tai skaityti, domėtis, o kita – kai pats nuvažiuoji tame dalyvauti. Anketą užpildžiau tikrai drąsiai, nes nemaniau, kad mane atrinks į kitą etapą. Iš 23 tūkst. žmonių bus atrinktas vienas arba du.
Man pasisekė, kad tiesiogiai prie to prisiliečiau. Patekau į antrąjį etapą ir labai džiaugiausi gavęs progą išbandyti save.
– O kas, jei būsite atrinktas šiam gyvenimo nuotykiui?
– Jau žinau, kad nesu atrinktas, – nebuvau pakviestas į trečiąjį etapą. Ir, tiesą sakant, man labai palengvėjo! Juk tai, kur dabar esu, kūriau kone nuo mokyklos baigimo. O mintis trejiems metams viską uždaryti ir išvykti tikrai gąsdino.
– Apie gyvenimo prasmę, vertybes turėjome daug laiko pagalvoti pasaulį kaustant pandemijai. Po to karo siaubas visai šalia – Ukrainoje. Tai, manau, ne vienam taip pat atvėrė akis ir padėjo suvokti, kas yra svarbiausia, kokie laimingi esame ir kiek daug turime. Ir kalbu visai ne apie materialius dalykus.
– Pasaulį sukrėtę įvykiai – pandemija, karas sudrebino pamatus tiems, kurie įsivaizduoja, kad gyvenime gali viską kontroliuoti, bet iš tiesų priminė pagrindines vertybes.
Pandemijos pradžia man kaip tik leido pabūti su šeima – dėl karantino sustabdžius klinikos veiklą, o vaikams mokantis nuotoliniu būdu išvažiavome gyventi į sodybą, tik žmona grįždavo budėti į gimdyklas. Užsiauginau barzdą ir mėgavausi tuo laiku.
Karas dar labiau pabrėžė mūsų trapumą ir tvirtų vertybių poreikį, tik jos mums gali padėti išlikti. Man svarbu tikėjimas, atsakomybė, meilė šaliai ir artimui.
Klausiau savęs, kuo galiu padėti karo siaubiamai Ukrainai? Suprasdamas, kad šiuo metu mano specialybės gydytojų ten nereikia, turiu atsakingai tęsti savo darbus ir remti pinigais – tai mūsų klinika ir daro.
Vaikams gerą pavyzdį parodė seneliai – jie priėmė 10 ukrainiečių karo pabėgėlių. Mano tėvas įstojo į Šaulių sąjungą. Tai nebuvo netikėta – mūsų šeima visada degė patriotiškumu. Džiugu, kad tiek tautiečių, kaip prieš 31 metus, taip ir dabar, yra pasiryžę ginti Lietuvą.
Šis laikas tikrai padėjo įvertinti, ką turime, kasdien dėkoti už sveikatą, šeimą, galimybę dirbti ir grįžti į namus. Buvo dienų, kai pagalvodavau, kad gal rytojaus ir nebus, bet tai nesukėlė baimės, o tik padidino džiaugsmą tos akimirkos, kai aplink vaikai, žmona. Ir sustiprino suvokimą, kaip svarbu būti teisingam, sąžiningam, o viską, ką darai, daryti su meile.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
