Gailė turi dvi gimtines – Lietuvą, kurioje gimė, ir Venesuelą, kur praėjo jos vaikystė ir paauglystė. Kalbantis kildavo nuojauta, kad šios moters gyslomis teka venesuelietės, Lotynų Amerikos moters, o ne lietuvės kraujas. „Šito nepaneigsi“, – kvatojosi Gailė.
Aktorės temperamentas tiesiog liejasi per kraštus, ji nuolat gestikuliuoja.
Gailė kilusi iš menininkų šeimos. Jos mama Rūta Railaitė-Butvilienė – balerina, tėtis Raimondas Butvila – smuikininkas. 1992 m. jie su vaikais išvyko į Venesuelą pagal kultūrinius mainus dvejiems metams. Sūnui Šarūnui tada buvo septyneri, Gailei – dveji su puse.
G.Butvilaitę labai stipriai paveikė karas Ukrainoje. Tai – lyg žmonių žudymų, plėšikavimų aidas, atsiritęs iš tolimosios Venesuelos.
„Prieš gerą mėnesį buvau Barselonoje. Ten beveik nėra žinių apie karą Ukrainoje, žmonės negyvena tuo, kaip Lietuvoje, nes mums tai – labai arti. Kai ateina tokios baisios žinios iš Ukrainos, kad rusai subombardavo Mariupolio gimdymo namus, dramos teatrą, Kramatorsko geležinkelio stotį, kad vyko žudynės Bučoje, kitą dieną tiesiog sunku gyventi.
Kai susprogdino teatrą, labai bloga buvo, prasidėjo panikos priepuoliai. Parašiau tėtei: „Parsivežk mane namo. Tuoj apalpsiu. Atvažiuok.“ Ir kai jis parašė „atvažiuosiu“, iš karto pagerėjo. Pasidarė ramu. Pas tėvus buvo gerai“, – pasakojo G.Butvilaitė.
– Gaile, dažnai būnate Ispanijoje, Barselonoje. Ten vyksta kažkokie jūsų darbai, kuriuos iki šiol laikote paslaptyje?
– Taip, turėjau darbo Barselonoje nuo rugsėjo mėnesio iki vasario pabaigos – filmavausi aštuonių serijų „Amazon Studios“ prodiusuotame televizijos seriale „Be pėdsakų“ („Sin huellas“).
– Ar anksčiau filmavotės Ispanijos televizijos serialuose?
– Anksčiau buvo pora darbų kine, tačiau šis – pirmas didelis vaidmuo. Tai tarptautinis serialas, komedija, kuriame filmuotis man – tikrai didelis laimėjimas. Tame seriale vaidinu prostitutę Marlene. Noriu pasakyti, kad tai filmas ne apie prostituciją, o apie dvi valytojas: čigonę ir meksikietę. Tiesiog jos susitinka su mano heroje ir ši joms padeda vienoje misijoje.
Pagrindinius vaidmenis atlieka ispanė Carolina Yuste. Ji yra laimėjusi Ispanijos nacionalinį Goyos kino apdovanojimą. Kitą pagrindinį vaidmenį atlieka meksikietė Camil Sodi, ji – Lotynų Amerikos žvaigždė.
Bet šis serialas, išskyrus mano personažą, neturi nieko bendro su prostitucija.
Ispanijoje prostitučių daugiausia iš Rytų Europos. Prostitucija Ispanijoje – dekriminalizuota. Valstybė leidžia, kad tai vyktų. Tai duoda valstybei penkis milijonus eurų pelno per dieną.
Tai plati ir labai jautri tema Ispanijos moterims, nes trys iš penkių vyrų įpratę kas savaitę eiti į prostitucijos namus. Jie net darbo susitikimus rengia viešnamyje ir ten pasirašo darbo sutartis. Jie laimi futbolo rungtynes ir varo pas prostitutes, ir jiems tai yra normalu.
O moterys, kurios ten laikomos, žinoma, yra ne savo noru. Jos – iš Rytų Europos, iš jų atimti pasai, kad dirbtų prostitutėmis. Jeigu moteris turi pinigų, prostitucija neužsiims.
– Kiek laiko iki šio serialo skraidėte į aktorių atrankas Ispanijoje?
– Norėčiau sakyti: ketverius metus. Bet kovido pandemija tęsėsi dvejus metus, taigi skraidžiau į atrankas dvejus metus. Dėl karantino bent pirmajame etape pats galėjai save nufilmuoti ir nusiųsti vaizdajuostę. Jeigu pereini į antrą etapą, jau reikia nuskristi. Mūsų darbas – vaikščioti į aktorių atrankas kiekvieną dieną. Apie ketverius metus turiu agentę Ispanijoje.
– Jūsų vaikystė ir paauglystė praėjo Venesueloje, kur kalbama ispanų kalba. Ar lietuviškai, ar ispaniškai kalbate geriau?
– Ispaniškai. Tik tame seriale turiu kalbėti su akcentu – taip, kaip mano mama čia, Lietuvoje, kalba ispaniškai. Aš mamą mėgdžioju. (Juokiasi.)
– Ispanų kalbos žinios jums atvėrė platesnius horizontus kino pasaulyje negu lietuvių kalba?
– Tai faktas. Be ispanų kalbos žinių tame seriale nesuvaidinčiau. Kitą paimtų, ne mane.
– Bet jūs pati dėjote daug pastangų, kad patektumėte į ispanų kiną?
– Žinoma! Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijau aktorės profesiją, bet visada norėjau ką nors daryti užsienyje. Man patinka Lietuvoje, bet ne tiek daug čia visko vyksta, kad save išreikštum. Dėl to truputėlį liūdna.
Gal prieš ketverius metus kaip tik išvažiavome gastrolių į Ispaniją su Oskaro Koršunovo spektakliu „Apvalytieji“. Kaip tik mano brolis jau savaitę gyveno Barselonoje.
Kokius du mėnesius iki tų gastrolių nagrinėjau, kokios ten vaidybos mokyklos, kokie agentai. Siunčiau elektroninius laiškus, kad galėčiau su jais susitikti. Gal 200 laiškų išsiunčiau, atsakė gal 10.
Pasinaudojau proga, kad turėsiu kur pernakvoti, todėl Barselonoje pasilikau savaitę. Mano pirmas susitikimas buvo su ta agente, kuri dabar dirba su manimi, ir iš karto pajutau, kad tai – mano agentė.
– Bet ji jums vaidmenį surado tik per ketverius metus!
– Ne, aš turėjau ir kitų vaidmenų, tuo labiau kad nevyksta viskas taip greitai. Agentės darbas nėra surasti vaidmenį. Prodiuseris, kuris prodiusuoja filmą, paskleidžia žinią, kokių jam reikia aktorių. Jeigu agentė turi panašių aktorių, į atranką nusiunčia jų vaizdajuostes.
Prieš ketverius metus buvo kitaip. Daugelį kartų negalėjau nuskristi į Barseloną, į aktorių atrankas, nes Lietuvoje man buvo spektakliai. Tad negalėjau net pretenduoti į vaidmenis. Kita vertus, 90 proc. išgirsti atsakymą: „Ne!“ Tai yra normalu.
– Iš proto varo tokie atsakymai?
– Nelengva. Nes yra etapai: pirmoji atranka, antroji, susitikimas su režisieriumi. Ypač sunku, kai labai norisi, kai labai didelis darbas. Ir sunkiausia, kai esi per plauką nuo to vaidmens. Ir tada pasako: „Ne.“ Va, tada labai skauda.
– Du karantinai, kai nei spektakliai, nei koncertai nevyko, stipriai trenkė scenos žmonėms per kišenę ir turbūt per savivertę. Ar ispanai žmoniškai sumokėjo už darbą tame seriale?
– Taip, neblogai – vis dėlto tarptautinė rinka.
– Užmokesčio nepalyginsi su Nacionaliniu dramos teatru?
– Nepalyginsi. Užmokestis aktoriams Nacionaliniame dramos teatre liūdina.
Užtat žiūrovai mato labai gražų fasadą, kai eina į teatrą. Fojė labai gražiai viskas padaryta.
Kai vaidinu scenoje, man taip linksma ir gera, norisi kuo daugiau vaidinti. Tačiau teatras nėra ta vieta, kur dirbdami galime normaliai gyventi. Lietuvoje iš teatro nepragyvensi, reikia ir papildomų darbų.
Dar Muzikos ir teatro akademijoje mums sakydavo, kad menininkas turi būti alkanas, kad jis turi badauti. Kad mes turime būti kariai, kad su mumis reikia eiti į karą. To aš niekada nesupratau.
Juk mano emocijos visada turi būti atviros, vadinasi, aš turėčiau būti pailsėjusi, pavalgiusi, kad emocijos skleistųsi. Kodėl aš turėčiau elgtis taip, lyg būtų karas? Žodis „vaidinti“ angliškai yra „play“ (žaidimas. – Red). Ir kai aš tai priimu kaip žaidimą, man yra lengva, linksma. Ir žiūrovams yra linksma. O kai priimdavau vaidmenis kaip karą, man būdavo sunku.
Teatre toks požiūris, kad turime jaustis dėkingi, kad gauname vaidmenį. Jeigu ne tu jį suvaidinsi, kitas suvaidins. Mums ne kartą buvo pasakyta, kad nepakeičiamų aktorių nėra.
Šitas pasaulis nėra palankus moterims. Moterims mažai vietos ir teatre, ir tai mes jaučiame.
– Bet juk yra daugybė moteriškų vaidmenų!
– Trys! Meilužė, motina, ragana. 80 proc. – vyrų vaidmenys. Žinoma, yra ir kitokių moterų vaidmenų, bet juos vis dėlto parašė ne moterys, o vyrai. Vyrų pasaulis – kitoks. Mūsų, moterų, balsas yra labiau emocingas ir kažkodėl tai traktuojama neigiamai: ai, ji taip pasakė, tai ji išprotėjo. Ai, tai ji įsižeidusi. Aš neįsižeidusi. Aš tai pajutau ir man tai atrodo neteisinga.
Jaučiu, kad moterų balsas Lietuvoje stipriai užgožiamas. Labai didelis skirtumas nuo Ispanijos. Ten moterys aršiai kovoja už savo teises, todėl ir rezultatai jaučiasi.
Tame seriale, kur filmavausi, buvo po lygiai režisierių: du vyrai ir dvi moterys. Kadangi mano tema – jautri, jai buvo skirtos moterys režisierės. Ten, jautėme, tu gali pasisakyti ir būsi išgirstas, čia – nelabai. Džiaugiuosi, kad pamažu tai keičiasi.
Lietuvoje nelygios vyrų ir moterų teisės. Ir alga nelygi. Kai pavažinėjau po pasaulį, tai pamačiau. Ir bandau už tai pakovoti.
Užsienyje, ypač Ispanijoje, moterys jau nekritikuoja viena kitos. O pas mus vis dar kritikuoja, ir tai yra pagrindinė Lietuvos moterų klaida. Va, šita jį kabina. Va, šita tokia truputį pasileidusi. O gal jai to reikia? Gal jai trūksta meilės? Reikia įlįsti į tos moters psichologiją.
Esu atsirinkusi žmones, su kuriais bendrauju. Ir taip susiklostė, kad porą metų daugiausia bendrauju su moterimis. Mano gyvenime daug moterų ir visos neįtikėtinai skirtingos, tokios kurios, atrodo, neturėtų viena su kita draugauti. Bet kažkaip susidraugavome ir palaikome viena kitą, nors mūsų nuomonės skiriasi nuo A iki Ž.
– Ar Venesueloje moterys užguitos kaip vergės, o vyrai – karaliai?
– Ten jos išmoko karaliauti vyrų pasaulyje. Šeimos galva yra vyras, o kaklas – moteris. Ir tas kaklas tą galvą sukioja ten, kur nori. Moterys ten gerbiamos. Labai. Nė viena nėra užaugusi galvodama, kad ji negraži. Nes jai kiekvieną dieną, kiekvieną minutę sakoma, kad ji yra labai graži.
Nors ten paskirstyta, kas už ką atsakingas, moterys turi balsą. Ir dar kokį! Ir vyras gerbia tą balsą. Aišku, kartais būna, kad per daug balso moteris turi. Tada vyras rėkia. (Juokiasi.) Mano draugų iš Venesuelos mamos – labai stiprios moterys. Ir mano mama stipri. Tai man patinka.
Venesueloje, kur jautėmės lygiavertės visose srityse, buvo tokios pat sąlygos, teisės ir galimybės kaip ir vyrų. Lietuvoje viskas gerokai atsilikę. Dar vis manome, kad feminizmas – tai judėjimas prieš vyrus. Feminizmas nieko bendro neturi su vyrais.
– Kitos menininkų šeimos, išvykusios į Venesuelą pagal kultūrinius mainus dvejiems metams, grįžo, o jūsiškė Karakase liko ilgam. Ar ta šalis ir jos spalvingas gyvenimas jums patiko?
– Venesueloje gyvenome 18 metų! Man ten viskas patiko. Ten viskas magiška. Mes gyvenome Karakase, mokiausi labai geroje – Emilio Friedmano – mokykloje ir konservatorijoje. Tėtis ten dėstė, tai mudu su broliu turėjome galimybę gauti gerus mokslus. Dieną mokėmės elementarių dalykų, po to – muzikos ir menų. Jų buvo mokoma kaip lygiaverčių.
Mokyklos įkūrėjas net sakydavo: mes čia mokome fizikos, chemijos, tų visokių nesąmoningų dalykų. Tai galvai. Bet mokome ir muzikos, ir poezijos, o tai – širdžiai.
– Kokius ten darbus dirbo jūsų tėvai, koks būdavo šeimos laisvalaikis?
– Mama dėstė baletą, turėjo daug darbų: ji dirbo teatre, Ninos Novak privačioje baleto mokykloje, mano mokykloje, universitete. Tėtis taip pat daug bėgiojo po darbus. Aš ir brolis su draugais mokykloje buvome labai užsiėmę.
Kai būdavo ilgesnis savaitgalis, važiuodavome į gamtą, prie Karibų jūros. Bendrauti su žuvytėmis man būdavo linksmiausias dalykas. Aš augau tame vandenyje su žuvytėmis. Tai labiausiai ir prisimenu iš vaikystės. Ir dar smėlį.
– Ar jūsų tėvams teko bendrauti su senąja lietuvių karta, kuri emigravo į šią Lotynų Amerikos šalį po Antrojo pasaulinio karo?
– Jie mus priėmė lyg būtume jų šeimų nariai. Eugenija ir Vladas Mažeikos su mumis bendravo iš širdies. Jie su mumis keliavo, jie mums buvo kaip giminės. Tai – ypatinga šeima. Net trys jų kartos negyveno Lietuvoje, bet visi susituokę su lietuviais, iki šiol kalba lietuviškai, tačiau nė karto nėra buvę Lietuvoje. Vienintelis, kuris buvo atvažiavęs į Lietuvą, – tai mažasis Rainis iš ketvirtosios kartos. Jis bene prieš 10 metų buvo atvykęs į „Dainų dainelę“.
Kai atvažiavome, Venesueloje dar buvo Lietuvos ambasada. Ambasadorius Vytautas Dambrava sekmadieniais organizuodavo lietuviškas mišias. Po mišių būdavo balius. Mes taip ir susipažinome. Kai prezidento rinkimus laimėjo Hugo Chávezas, Lietuvos ambasada išsikraustė į Argentiną. Ten išsikraustė ir Dambravos.
Mes visada nuomodavomės namą. Ilgiausiai nuomojomės iš vienos moters. Kai ji mirė, sūnus nusprendė parduoti tą namą, tad mes ir vėl turėjome susirasti, kur gyventi. Bet brolis tada jau buvo išsikraustęs į Švediją. Venesueloje jau vyko neaiškūs dalykai. Aš pati nežinojau, ar norėsiu joje likti.
Nesinorėjo tėvams ieškoti ko nors stabilesnio, be to, viskas buvo labai pabrangę. Ir tada ponia Ona, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlė, priėmė mus gyventi pas save. Taip ir praleidome paskutinius metus Venesueloje pas ponią Oną.
Lietuviai yra neįtikėtini. Jie visada – už savus. Mes visada priimdavome vieni kitus, lyg tai būtų šeimos nariai: va, senas šeimos narys, kurio nepažįstu, atvaro atostogų į Venesuelą. Ir mes jį priimame, nors niekada jo nematėme.
Kai man buvo 10 metų, į Venesuelą atvažiavo gastrolių Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“. Mano brolis buvo aktorių gidas. Kai man buvo 12 metų, atvažiavo O.Koršunovas su spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas“.
– Ir ten – Venesueloje – susipažinote su būsimuoju savo režisieriumi čia, Lietuvoje? Mistiška pažintis. Ką tada pagalvojote?
– Tada jis man nepatiko, nes nekreipė į mane dėmesio. Taip, praėjo daug daug metų! Aš vaidinu čia, Lietuvoje, jo „Išvaryme“ Eglę. Ir ne tik – jis buvo mano kurso vadovas, mano mokytojas.
Niekada iš jo nepajutau pažeminimo dėl to, kad esu moteris. Jis viską prisimena iš Venesuelos, tik sako, kad aš buvau va tokio dydžio (maža. – Red.). Man linksma su juo. Man faina, kad su juo galiu labai atvirai kalbėtis. Kai rudenį filmavausi Barselonoje tame seriale, jis irgi buvo ten – teatre statė „Dėdę Vanią“. Labai linksma būdavo susimatyti ir pakalbėti apie gyvenimą. Visada jaučiu, kad daug ko galiu iš jo išmokti.
Visi tų spektaklių aktoriai buvo mūsų namuose. Labiausiai susidraugavau su Viktorija Kuodyte, kuri „Hamlete“ vaidino Ofeliją, ir Andriumi Mamontovu, kuris vaidino Hamletą. Juodu atėjo į mano mokyklą paklausyti, kaip aš griežiu smuiku.
Viktorija su manimi labai gražiai elgėsi. Iki šiol prisimenu, kaip ji mane pasiėmė į užkulisius. Ji, apsivilkusi tą savo žalią spektaklio suknelę, man, vaikui, parodė mėgstamiausią savo sceną iš spektaklio: ten Hamletas sako savo monologą, o virš jo krinta ta ledo dulksna.
Viktorija nereali. Iš jos pasakojimų ir iš to, ką mačiau iš už kulisų, mano vaizduotėje susikūrė labai stipri spektaklio scena.
– Aišku, tada nepagalvojote, kad pati atsidursite Lietuvoje, kad vaidinsite Lietuvos teatruose?
– Ne, nepagalvojau. Bet aš nuo trejų metų žinojau, kad norėsiu vaidinti.
Venesueloje buvau pradėjusi dirbti modeliu.
Išvažiavau iš ten, kai man buvo 18-a, gal 19-a. Išvykau metams padirbėti modeliu į Londoną. Bet ten užsinorėjau mokytis aktorystės. Ir nusprendžiau, kad aktorystės mokysiuosi Lietuvoje. Buvau gal 20-ies. Panašiu metu ir tėvai grįžo į Lietuvą.
– Kodėl nusprendėte grįžti? Juk Venesuela – tai melodinga Lotynų Amerikos muzika, nuostabūs šokiai. Neįmanoma to palikti, užmiršti.
– Paskutiniais metais, kai aš buvau paauglė, kai prezidentas H.Chávezas Venesueloje pastatė XXI a. socializmą, ten ypač prasidėjo plėšikavimai, žmonių grobimai, žudymai. Ten tapo labai nesaugu.
Nenešiodavome nei grandinėlių, nei auskarų, nes tai – mirties nuosprendis. Vairuoji mašiną ir pristoja prie tavęs motociklininkas su pistoletu rankoje ir prašo telefono. Todėl vakarais nelabai kur išeidavome – nei pašokti, nei kur kitur.
– Ar jus kas nors buvo sustabdęs gatvėje, pistoletą įrėmęs?
– Taip, beveik įrėmęs. Ir mamai buvo negerų atsitikimų. Kažkaip stebuklingai iš to išsisukome. Ten niekas neina gatve – mašinomis važiuoja. Tais laikais eiti gatve buvo mirties nuosprendis. Po šeštos valandos vakaro – tamsu, nesustoji degant raudonai šviesoforo šviesai, važiuoji pirmyn. Neidavai į tam tikras miesto vietas, daugiau būdavai namie.
Jeigu kur nors eidavome, tai pas ką nors į namus. Visi mano draugai – iš labai gerų šeimų. Tėvai mus apsaugojo. Mano draugų tėvai mane priimdavo kaip savo vaiką. Tikrai galiu pasakyti, kad priklausau mažiausiai dešimčiai šeimų. Iki šiol mes, mūsų šeimos, tėvai – ypatingi draugai.
Vėliau, kai pradėjau dirbti modeliu, užsitęsdavo renginiai. Dirbau svarbiausius darbus. Važiuodavai į miestą (Karakasą. – Red.) ir matydavai mano nuotrauką ant reklaminių skydų.
– Vadinasi, jūsų laikais Venesueloje įvairūs pavojai užgožė romantiką?
– Ne! Romantikos vis tiek buvo daugiau. Ta muzika, tos spalvos, ta gamta – tai buvo vis tiek aukščiau visko.
– Kodėl netęsėte modelio karjeros Venesueloje, o išvykote į Londoną?
– Ir dėl to, kad ten buvo nesaugu. Niekada nemačiau ten savo ateities. Visada norėjau vaidinti. Nuvykau į kažkokio serialo atranką, nors man tie serialai – telenovelės – niekada nepatiko. Visada norėjau rimtų vaidmenų. Bet vis tiek nuėjau. Labai jaudinausi.
Atėjau su tokia laisva suknele. Ir man pasakė: „Čia televizija, reikia ateiti su aptempta suknele. O jeigu neturi papų, reikia į liemenėlę įsidėti kojines.“ Ir aš supratau, kad nenoriu čia dirbti, nors Venesueloje ir matriarchatas.
– Ar svajojate nuvažiuoti į Venesuelą?
– Labai daug svajoju apie tai. Ypač dabar. Labai skauda, nes jau 10 metų ten nebuvau. Beveik visi mano klasės draugai išvažiavo – kas į Europą, kas į Ameriką. Dažnai su jais kalbamės, dažnai juos matau. Jie man labai artimi. Su daugeliu draugų susitinku Ispanijoje. Dvi savaitės iki pandemijos skridau į Panamą, kur vyko klasės draugės vestuvės. Daug kas atskrido į vestuves.
Bet keli draugai jau grįžo į Venesuelą, nes ten jau susitvarkė gyvenimas – nebežudomi žmonės gatvėje.
Mes, baigusieji Emilio Friedmano mokyklą, turime stiprų ryšį. Lapkritį skridau į Madridą dviem dienoms, nes buvo aktorių atranka. Perėjau į trečią etapą, todėl turėjau skristi ir taip greitai negalėjau surasti, kur apsistoti.
Parašiau vienam draugui iš savo mokyklos, su kuriuo nebuvau kalbėjusi 10 metų. Jis, jo žmona, jų vaikas ne tik kad priėmė mane, bet ir elgėsi taip, lyg būčiau jų šeimos narys. Ir net su jo mama ėjome susitikti.
– Vis sukatės darbų sūkuryje, skraidote į Ispaniją. Ar norėtumėte sukurti šeimą?
– Taip. Norėčiau turėti penkias mini Gailytes, kurios mėtytųsi blynais. Labai linksma būtų. Bet metai eina, ir tai neįvyksta. Nesinori su bet kuo ir bet kaip. Tai gal dar neatsirado tas žmogus?
