Lengvų kelių nebūna – dėl svajonės atverti sielą muzikai reikėjo paaukoti įprastą vaikystę, anksti išmokti savarankiškumo, gyventi pagal griežtą dienotvarkę. Meistriškai keturias smuiko stygas valdanti muzikantė iš pirmo žvilgsnio gali sudaryti griežtos moters įvaizdį, bet jos namuose netyla nuoširdus juokas, skamba indai, o pro langus net niūriausią dieną skverbiasi šviesa.
– Smuiku pradėjote griežti septynerių. Kaip šis instrumentas atsidūrė jūsų rankose?
– Vaikystėje mane labai dažnai vesdavosi į koncertus, spektaklius, ypač į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT). Mėgdavau žiūrėti į vadinamąją orkestro duobę. Mane traukė visi instrumentai, bet užsimaniau smuiko. Paprašiau, kad man jį nupirktų, – sakė, kad turiu išmokti groti. Mane nuvedė į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, patikrino klausą, duomenis. Sako: smuiku grieši.
– Kokioje aplinkoje jūs augote?
– Mano abu tėvai yra menininkai. Mane daugiausia augino ir lavinimu rūpinosi močiutė, kuri yra gydytoja. Ji visą gyvenimą domėjosi menu, vaikščiojo į visus koncertus, turbūt nėra praleidusi nė vieno spektaklio LNOBT. Mano vaikystė buvo pilna meno, dailės, laisvo mąstymo žmonių. Papuolus į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kurią aš ir baigiau, tai neišvengiama. Esi įkurdinamas kitame – muzikos – pasaulyje. Man neatrodė, kad gali būti kitaip, – tai yra mano pasaulis, mano vieta, kur aš turiu būti. Man nekilo abejonių.
– Kokia buvote mokinė?
– M.K.Čiurlionio menų mokykloje jungiamas ir bendrasis lavinimas, ir aukšto lygio muzikinis lavinimas, todėl buvau mokinė, kuri beveik nebūdavo namuose, bet nuo ryto iki vėlaus vakaro galėjote mane sutikti mokykloje. Mūsų dienos buvo kur kas ilgesnės nei kitų vaikų – ateidavome aštuntą valandą ryto, išeidavome labai vėlai – kartais septintą valandą vakare ir dar vėliau. Taip pat dar visokios repeticijos ir sugalvoti projektai su mokyklos draugais, tad šį laikotarpį atsimenu ir kaip labai intensyvų, ir drauge smagų, kupiną veiklos, draugysčių ir muzikos.
– Atestatas rankose, vienas etapas baigtas. Pravėrėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijos duris.
– Atsirado daug laisvės – daug grodavome. Tuomet ir buvo sukurtas Naujų idėjų kamerinis orkestras. Pirmame kurse Gediminas (Gediminas Gelgotas. – Red.) sugalvojo, kad nori rašyti muziką, kurią atliktų orkestras. Subūrė kolektyvą, pasikvietė ir mane – paprašė, kad būčiau koncertmeisterė. Mielai sutikau – visos kūrybinės iniciatyvos, ypač ta vadinamoji popamokinė veikla, mane labai traukė. Nėra šalia stovinčio dėstytojo, kuris sakytų, ką daryti, kas blogai, o kas gerai. Sprendėme visus dalykus patys – nuo organizacinių dalykų iki repertuaro.
Grojau nuo pirmos dienos, kai pirmame kurse Gediminas subūrė orkestrą. Į šią veiklą pasinėriau su entuziazmu, atidaviau visą širdį. Vėliau tai tapo labai rimta veikla – turėjome didelių ambicijų, o tikslų pasiekėme aukštesnių, nei tikėjomės.
Mus tai labai džiugina – mes tobulėjome, ieškojome, stengėmės. Pradžioje buvo projektai, pavieniai koncertai, o dabar tai tapo mano nuolatine darbo ir kūrybine veikla.
Turime vidutiniškai apie 60 koncertų per metus Lietuvoje ir užsienyje.
– Ir jūs užaugote kaip solistė, ir pats orkestras. Su NIKO šiandien pasirodote garsiausiose pasaulio koncertų salėse, nors pradžioje nebuvo aišku, kiek tai rimta...
– Pradžia buvo eksperimentinė, ieškojimų... Kita vertus, pradžia buvo be galo kūrybiškas laikas. Dabar yra ir repertuarai, ir įsipareigojimai, ir užsakymai. Tada buvome laisvi studentai – darėme, ką norėjome.
– Ką jums tai reiškia? Džiaugsmą, profesinį iššūkį?
– Viską, ką paminėjote. Tai atsakomybė, pasididžiavimas ir džiaugsmas. Esame iš mažos šalies su milžinišku kultūriniu paveldu, aukštu kultūriniu lygiu. Turime privilegiją groti gerose salėse būdami lietuviai – stygininkai, užauginti šioje šalyje. Žinoma, mes stažavomės užsienyje, pati dukart buvau Austrijoje. Turime europinio mokslo patirties, o tas pasididžiavimo jausmas yra įpareigojantis.
– Kaip jūs išgyvenote karantiną? Kiekvieno iš mūsų gyvenimo ritmas pasikeitė, pasaulis buvo it sustingęs. Kaip priėmėte tą priverstinę pauzę?
– Visiems menininkams karantinas vienareikšmiškai reiškia sąstingį. Ir kūrybinės idėjos sunkiai generuojasi, ir nežinomybė prie to prisideda – jauti nerimą, nežinai, kada vėl stovėsi ant scenos.
Kartais pradedi galvoti – o kam tavo profesija reikalinga? Tai nelengvas metas. Kaip ir visi nelengvi dalykai, tai suteikia daug išminties, stiprybės, verčia nepasiduoti.
Mes su ansambliu aštuonis mėnesius neturėjome jokio koncerto, buvo labai sunkus laikas. Gaudavome elektroninius laiškus, žinutes – vienas po kito koncertai buvo nukeliami iki neaišku kada.
Dabar džiaugiamės, kad rinka atsigavo: vėl prasidėjo renginiai, koncertai, žmonės grįžo į koncertų sales. Grįžo dar labiau įvertinę meną, muziką – jie suprato, kaip žmogaus dvasia skursta be meno. Kai klausytojai rodo, kad jiems reikia muzikos, meno, tai yra didžiausias atpildas.
Nepaisant sunkių laikų, žmonės norėjo eiti į koncertus ir vis dar eina, tik su dar didesniu dėkingumu ir džiaugsmu.
– Per tą pauzę kilo klausimas „o ką daryčiau, jeigu...“?
– Ši pandemija privertė sau užduoti tokį klausimą. Supratau, kad tai vis tiek būtų muzika.
Jeigu nebūtų lemta groti, turbūt užsiimčiau pedagogine veikla. Tai dariau, man ši veikla yra paralelinė šalia grojimo.
Mokydama kitą visuomet mokausi ir tobulėju pati.
– Ar rutina jus įtraukia?
– Be abejo. Ši profesija sunki, turi daug ką aukoti: ir laiką, ir energiją, ir fiziškai nelengva. Tačiau bet kokioje srityje siekiant profesionalumo būna sunkių momentų. Kartais nebesinori to daryti, bet žinai, kad niekuo kitu gyvenime nenorėtum užsiimti. Tuomet reikia rasti laiko kokybiškam poilsiui ir vėl su džiaugsmu ir energija eiti pirmyn.
– Koncertinėse erdvėse, kai į jus scenoje atsuktos ryškios šviesos, esate rimta, juodo kostiumo pečiai jus įrėmina, susikaupusi valdote instrumentą. Kokia jūs kasdienybėje?
– Kai reikia, profesinėse situacijose esu tvirta, griežta, bet gyvenime yra kitaip. Oficialiau apsirengusi geriau jaučiuosi, manau, tai natūrali šios profesijos pasekmė, nes turi būti labai disciplinuotas.
Jau vaikystėje laikiausi griežto režimo – grojau po 4–5 valandas. Vaikai dažniausiai turi daug laisvės, o mes jos neturėjome. Mes, muzikantai, žinojome, kad kol nepagrosi, nieko negalėsi – nei žaisti, nei su draugais susitikti. Vėliau prasideda konkursai – turi labai anksti išmokti pralaimėti, suvokti, kas yra konkurencija. Tokius dalykus supranti būdamas dešimties metų. Tai labai užgrūdina, suformuoja valią.
Todėl ne darbo metu mėgstu truputį išlyginti pusiausvyrą ir tampu žaisminga, atsipalaidavusi, nerimta ir emocionali.
– Smuikas – didžioji jūsų gyvenimo dalis. O kaip atrodo eilinė diena, kai joje nebūna muzikavimo? Gal mėgstate ilgus pasivaikščiojimus, sportuojate? Nuo ko pradedate rytą?
– Jeigu ilsiuosi, tarkime, būna diena po koncerto, visada stengiuosi išsimiegoti. Ryte išgeriu puodelį kavos ir netrukus imu griežti – laukia kiti koncertai ir programos.
Stengiuosi būti pailsėjusi, kitaip raumenys būna pervargę. Pailsiu būdama namuose, leisdama laiką su draugais. Mėgstu gaminti, pasikviesti draugų į svečius – kalbėtis, klausytis muzikos. Dažniausiai ne klasikinės – reikia nuo to pailsėti!
Muzikantui būtina mankšta – reikia pasirūpinti nugara. Labai daug stovime, tai mūsų rutina, tad diena be mankštos neprasideda.
– Ar turite savo firminį patiekalą?
– Pirmas klausimas svečiams būna – ar jūs alkani? Jeigu labai alkani, gaminu dažniausiai mėsą. Jeigu mažiau alkani, ant stalo keliauja užkandžiai.
Dar ieškau savo firminio patiekalo, man patinka juos gaminti įvairius. Vieną dieną noriu pabandyti troškinį, kitą – užkepėlę, dar kitą – azijietišką sriubą.
Man patinka pažinti kiekvienos šalies kultūrą, kvapą. Keliaudama mėgstu paragauti įdomesnių patiekalų, nueiti į neturistinį restoraną – geriausiai, kad jis būtų senas, jau ilgai veikiantis. Tai tarsi svečioje šalyje pabūti svečiuose pas ką nors virtuvėje. Tokia mano svajonė – pažiūrėti, kaip žmogus gamina, ar žiūri televizorių, o gal kalba telefonu su mama? Pamatyti tą virtuvę visomis prasmėmis.
– Daug keliaujate, kai leidžiatės į gastroles. Būdama svetur galvojate apie namus? Kas jums yra namai – erdvė, kurioje gyvenate? Miestas? O gal pajūris?
– Apie namus galvoti beveik nebūna laiko – gastrolės visada yra labai intensyvios: oro uostas, viešbutis, salė, repeticijos, koncertas, viešbutis, oro uostas, vėl kita šalis... Namai man yra mano žmonės – mano artimieji, draugai ir NIKO kolegos.
O mano sielos namai yra pajūris. Jeigu žinau, kad naujame mieste bus jūra, aš visada išplėšiu valandėlę laiko ir nueisiu į pajūrį. Man labai to reikia – pajūryje aš atsigaunu, susiharmonizuoju, pailsiu. Per trumpą laiką išeinu kaip naujai gimusi.
– Vasarą spėjate aplankyti lietuviškąjį pajūrį?
– Jį mėgstu, bet tą laukinį – man jis pats gražiausias. Mano vaikystė prabėgo Karklės kaime, prie Olando kepurės.Ji man labai brangi.
– Kokia jūs namuose?
– Namai man yra atsipalaidavimas. Man svarbu, kad drabužiai nevaržytų, – namuose mėgstu tvarkytis pati ir grojant svarbu, kad rūbai nevaržytų judesių. Mėgstu knygą paskaityti atsisėdusi ant kilimo su arbatos puodeliu, kokią mankštą padaryti.
Jei laukiu svečių, tuomet mėgstu atrodyti kitaip, puošniau. Namuose man labai svarbu geras kvapas ir daug šviesos. Mėgstu atsidaryti langus, įsileisti natūralios šviesos.
– Muzikos, meno, gastrolių ir lėkimo pasaulyje jums lieka laiko meilei?
– Meilei visada lieka laiko. Ji yra visada – ir kai laiko yra, ir kai jo nėra. Meilė yra – ir visiems aplinkui, ir sau.
– O kas jums yra meilė sau?
– Tą pojūtį žinau, bet galvoju, kaip jį išreikšti žodžiais. Su meile žiūrėti į save kaip į vaiką – tu jam atleidi, net jei jis netobulas, pavargęs. Džiaugiesi, kai jam sekasi. Meilė sau – priėmimas savęs visokio be išankstinio nuteisimo, pasmerkimo. Priimi save, kaip priimtum šalia esantį. Visas gyvenimo patirtis – tiek geras, tiek blogas – priimi kaip pamokas ir už tai padėkoji.
