Lietuvą Olga ir kitos šeimos moterys bei mergaitės pasiekė kovo mėnesį. Keturias vienos šeimos moterų kartas: prosenelę, dvi anytas, dvi marčias ir tris vaikaites savo name Kėdainių rajone priglaudė verslininkų Aldonos ir Sauliaus Grinkevičių šeima.
Kai užsukau į svečius, penkiametė Ksenija ir pusseptintų Arina smalsiai dirsčiojo pro lauko duris. Kol iš lėto susipažinau su Lidija, Nataša, Galina, Natalija, Olga ir Polina, mažosios zujo aplink įdėmiai tyrinėdamos nepažįstamą žmogų, bet greit sutūpė šalia suaugusiųjų, klausėsi šnekų ir visą laiką glaudėsi prie mamos ir močiutės. Tuo metu trylikametė Polina tyliai užsidarė kambaryje ir nuotolinėje pamokoje mokėsi anglų kalbos.
Atsidūrus Lietuvoje šios šeimos galva iškart tapo Olga, kurios vyras – unikalaus šešėlių teatro „Papasony“ režisierius Andrijus Leliuchas. Kadangi jis turėjo draugą lietuvį, kreipėsi į jį, kad jis pasirūpintų visu šeimos moterynu.
„Su savo vyru susipažinau labai seniai, kai jis rinko šešėlių teatro trupę. Mūsų studija gyvavo ilgus metus, tačiau koronaviruso pandemija sustabdė jos veiklą, netekome patalpų. Nebeuždirbome pinigų, o gastroliuodavome tik tuomet, kai festivalių organizatoriai apmokėdavo mūsų kelionių išlaidas. O dabar dar karas prisidėjo...“ – liūdnai kalbėjo Olga.
Nepaisant visų šeimą ir teatrą užklupusių negandų, ji nepraranda vilties ir telefone rodydama ištrauką iš studijos spektaklio kalba apie savo svajonę – Lietuvoje suburti ukrainiečių aktorių trupę, kuri su šešėlių spektakliu važinėtų po mūsų šalį ir rinktų lėšas Ukrainos kariams.
„2015 metais mes jau lankėmės Lietuvoje, Druskininkuose rodėme spektaklį. Mūsų visa šeima – aktoriai. Tikiuosi, kad ir Natalijos dukrelės ateityje vaidins mūsų spektakliuose. Nors dabar teatro nėra, aktorės išsibarsčiusios po užsienį, o mano vyras režisierius Ukrainoje teikia humanitarinę pagalbą į karščiausius karo taškus, vis tiek ieškau galimybių, kaip mums susitelkti spektakliui ir susiplanuoti pasirodymus jūsų šalyje“, – kalbėjo Olga.
Trijų mergaičių: Arinos, Ksenijos ir Polinos mama Natalija ir jos vyras Ivanas taip pat buvo teatro „Papasony“ aktoriai. COVID-19 pandemija irgi pakeitė jų gyvenimą. Natalija įsidarbino grožio salone – Kijeve gražino antakius, blakstienas.
Šiuo metu moteris laukia, kol ateis siuntinys su darbo priemonėmis, kurias vyras jai išsiuntė, kad ir Lietuvoje galėtų dirbti grožio srityje. O kol kas čia kartu su Olga darbuojasi žemės ūkyje, Kėdainių šiltnamiuose prižiūri agurkus.
„Kolektyvas geras, mus nuveža, parveža. Nauji bendradarbiai mergaitėms padovanojo dviračius, juos su džiaugsmu ir dėkingumu priėmėme. Nenorėjome tiesiog sėdėti, todėl po savaitės, kai apsigyvenome pas Aldoną ir Saulių, įsidarbinome. Darbą mylime, be to, jis mus atitraukia nuo liūdnų minčių, nuolatinio naršymo internete ir naujienų apie karą skaitymo. Tai ir mūsų indėlis į tai, kad jūs Lietuvoje labai padedate ukrainiečiams“, – sakė Natalija.
Moters vyras liko Ukrainoje. Ivanas – žurnalistas, spaudos atašė, iki tol jis, kaip ir daugelis šios šeimos narių, buvo aktorius, baleto artistas.
„Vyras tarnauja, laukiame jo ženklo, kada galėsime sugrįžti namo. Tik kur? Tiesą sakant, sunku apie tai pasakoti. Kai palikome savo namą, užrakinome duris. Atėjo rusų kariuomenė, išlaužė lauko duris, išmetė daiktus, pavogė, kas buvo vertinga, pasistatė krosnelę, šildėsi ir gyveno mūsų namuose. Vis galvoju, kaip reikės ten įeiti ir ką rasime“, – kalbėjo jauna moteris.
Kol Natalija su Olga dirba, mergaitėmis rūpinasi močiutės Galina ir Nataša. Jos mažąsias palydi ir parveda iš darželio. Polina mokosi Labūnavos pagrindinėje mokykloje. Močiutės ir valgyti gamina, ir namus tvarko, ir su anūkėmis pasivaikščioti eina. Nataša rūpinasi mergaičių mokslais, nes ji – buvusi muzikos pedagogė.
Galina dirbo gamykloje, ji buvo personalo specialistė, o dabar ant jos pečių kartu su anūkių priežiūra gula ir buities rūpesčiai. Abi močiutės mažakalbės, pasakojo mažai, retai įsiterpdavo, tačiau visas istorijas smagiai papildė prosenelė Lidija.
„Prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, kepėme pyragus, dažėme kiaušinius, ruošėme mėsos patiekalus. Su anūkėmis prisikepėme bandelių su troškintais kopūstais. Velykų dieną visa šeima susėdome bendrų šventinių pusryčių. Jeigu būtume išsibarstę po vieną, tuomet tikrai būtų siaubingai liūdna, bet dabar esame visos kartu“, – trumpai ukrainietiškas tradicijas pristatė Nataša.
Kai šeima priėmė sprendimą palikti Ukrainos sostinę, pirmiausia iš priemiesčių, kur gyveno, susirinko į Kijevą. Pasiėmė močiutes ir seserį Ulijaną, tada visos kartu pasitraukė į kaimą Vakarų Ukrainoje, kur laukė, kada bus išlaisvinta Irpinėje gyvenusi 86-erių prosenelė Lidija.
„Kad ir kaip buvo baisu, mano mama pasiliko Kijeve, ji nenorėjo palikti savo namų. Tuo metu su Lidija niekaip negalėjome susisiekti, nebuvo ryšio, į telefono skambučius ji neatsakė. Tiesiog sėdėjome ir laukėme, kol kažkokiu stebuklingu būdu mums pavyks ją rasti.
Kai vieną dieną pagaliau jos sulaukėme, iš kaimo pajudėjome į Lvovą. Prieš susėsdamos į autobusą niekaip negalėjome atsisveikinti su liekančiaisiais, nė viena nenorėjome išvažiuoti, o tada tris dienas keliavome į Lietuvą“, – su grauduliu pasakojo Olga.
Vyriausioji moteryne Lidija 60 metų gyveno Irpinėje, Kijevo priemiestyje, kur atsitraukus rusų kariams gatvėse, rūsiuose, masinėse kapavietėse liko gulėti šimtai nužudytų civilių. Išlikusių gyvųjų liudijimai sukrėtė visą pasaulį.
„Vasario 16-ąją tikrai šauniai atšvenčiau savo gimtadienį, o vasario 24-ąją rusai ėmė bombarduoti netoli esantį Hostomelio oro uostą, mūsų Irpinę. Man pasisekė, nes mūsų namas buvo senos statybos, dviaukštis, jis atlaikė sprogimus, o aplink buvę aukšti daugiabučiai po bombardavimų virto griuvėsiais.
Name gyvenome keturiese, visi pirmas tris dienas tik sėdėjome ir klausėmės sprogimų. Dar rodė televizorius, per kurį pranešė, kad mūsų mieste sugriauta dalis pastatų, parduotuvių. Nuo kovo 4 dienos visi sulindome į slėptuvę. Po to mano kaimynai pabėgo, name likau viena.
Dingo elektra, vanduo, bet aš buvau jo pasitaupiusi, todėl net gatvėje pastačiau kitiems atsigerti. Tada prapuolė dujos. Baisiausia, kai dingsta dujos. Aplink šaudo, į gatvę negaliu išeiti, devynias dienas sėdėjau kambario kampe ant sofos, toli nuo lango, kuris vis dar buvo neišdaužtas, kol išgirdau beldimą į langą. Išsigandau. Išgirdau berniuko Sašos balsą: „Ar jūs Lidija?“ Atsakiau, kad aš. Jis liepė eiti į netoliese esančią cerkvę, kur daug žmonių, jiems duoda maisto“, – čia pokalbis nutrūksta, nes Lidija braukia ašaras ir spaudžia ranką prie širdies sakydama: „Sunku labai ant širdies. Bet į cerkvę nėjau, nes turėjau vandens, tyliai sėdėjau viena kambarėlyje. Vieną naktį buvo ypač baisu, visą laiką aidėjo šūviai, sprogimai, dangų be perstojo raižė liepsnos. Laimė, turėjau seną radijo aparatą su baterijomis. Visą laiką jo klausiau ir viską užsirašinėjau.
Esu surašiusi kiekvieną karo dieną... Aš neišgyvenau dėl savęs. Man jau jokio skirtumo, kada mirti. Jaudinausi, kur Olga su Andriuša, kur Nataša su mergytėmis, kur kiti mano vaikai. Telefoną turiu, bet ryšio nebuvo, pažiūriu – 40 praleistų skambučių. Nors paskambinti negaliu, bet, ačiū Dievui, pasidarė lengviau, vadinasi, jie visi gyvi, nes man skambina. Tik tai mane gelbėjo.“
O tada kambaryje vėl pasirodė Saša ir liepė Lidijai kuo skubiau eiti į cerkvę, bet ji dar kartą atsisakė.
„Tąkart Saša su manimi buvo griežtas, stovi įsisprendęs rankas ir rėkia: „Tučtuojau eikite į cerkvę! Jus surado, aš jums pasakiau, eikit tuoj pat! Teko paklusti“, – dabar jau su šypsena prisimena moteris.
Šis karas – antrasis Lidijos gyvenime. Antrojo pasaulinio karo metu jai buvo penkeri metai, tačiau ir anuos įvykius ji aiškiai prisimena ir trumpai atsiminimai ją nuneša į aną, vaikystės karą, kai jos mamai su trimis vaikais teko slėptis ieškant saugaus prieglobsčio.
„Ir dabar, ir prieš aštuoniasdešimt metų karas atrodo taip pat, ir jausmai, baimė, garsai tokie patys. Niekas nepasikeitė. Aname kare Donbase vokiečiai sužeidė mano tėtį. 2014 metais Donbase kariavo mano anūkas.
Dabar anūkai irgi gina mūsų tėvynę. Mūsų šeimoje visi patriotai. Vyrai kariauja, o mes, moterys, čia. Žinokite, koks gražus jūsų Lietuvos dangus, lygumos, šviesu, tokia graži gamta. Man čia labai patinka, viską fotografuoju savo planšetiniu kompiuteriu ir kitiems rodau. Jūsų žmonės labai geri, nuoširdūs, jautrūs. Aldona labai rūpinasi manimi, visai kaip dukra“, – kalbėjo Lidija.
Ukrainietės kiekvieną vakarą susiskambina su vyrais, kovojančiais už jų šalies laisvę. Jie savo moteris ramina, kad viskas gerai.
„Jie mums nepasakoja, kas ten vyksta. Mums svarbiausia, kad jie gyvi ir kovoja dėl Ukrainos. Gyvename pas jus ir laukiame signalo, kada mūsų vyrai lieps grįžti“, – sakė Olga.
„Aš feisbuke seku mūsų merą Aleksandrą Markušiną. Man rūpi, ką jis rašo apie Irpinę, kokios ten naujienos. O kaipgi, turiu žinoti, kas vyksta namuose. Turiu dienoraštį, iš pradžių jame rašiau apie savo dantų tvarkymą, o dabar – apie karą. Pradėjau vasario 24-ąją ir kasdien pildau, kas nutiko per dieną“, – šypsosi Lidija rodydama tankiai mėlynu rašalu prirašytas sąsiuvinio eilutes.
Baigiantis pokalbiui nuo Irpinės mero pasukame link Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio. Šiek tiek ir papolitikuojame.
„Prezidentas – profesija. Jo darbas – būti stipriu tautos vedliu. Anksčiau galbūt mes jį nelabai priėmėme, bet dabar mūsų Prezidentas yra vienas pasaulio lyderių.
Be to, jis į valdžią atėjo demokratiniu būdu, o tai anksčiau pas mus buvo neįprasta. V.Zelenskiu pasitikėjo ir išrinko dauguma mūsų žmonių“, – kalbėjo Olga.
Natalija V.Zelenskį mėgo dar nuo tų laikų, kai jis įsitraukė į „Linksmųjų ir išradingųjų klubą“, kūrė parodijų programas, komedijas, režisavo ir pats vaidino.
„Pas mus neįprasta, kad į tokį aukštą postą atėjo žmogus ne iš politikos srities. Žiūrėjome serialą „Tautos tarnas“, kur V.Zelenskis vaidino Ukrainos prezidentą.
Tada manėme, kad tai utopija, o dabar matome, kad tai realybė. Jis aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, rodo, ką dirba, kalba žmonėms suprantama kalba, todėl jis mėgstamas. O aš ir kaip aktorių jį labai vertinu“, – sakė Natalija.
Ukrainietes priėmusi kėdainiškė bendrovės „Daumantai LT“ bendraturtė A.Grinkevičienė pasakoja, jog vos tik prasidėjus karui Ukrainoje jų šeima neturėjo nė menkiausios abejonės, kad savo tuščiame name Pelėdnagiuose priglaus bent penketą ukrainiečių, žinoma, jeigu tik atsiras karo pabėgėlių, ieškančių saugaus prieglobsčio Kėdainiuose.
„Taip jau būna gyvenime, kad planuoji vienaip, o nutinka kitaip. Vyro giminaitis, kuris draugauja su vienu ukrainiečiu, paklausė, ar mes negalėtume priglausti gausios jo bičiulio šeimos iš Kijevo ir jo priemiesčių. Sutikome ir dabar vietoj penkių žmonių pas mus gyvena devyniese“, – sakė A.Grinkevičienė.
Grinkevičių šeima vis užsuka aplankyti viešnių ir pasidomi, kokios pagalbos joms reikia. Žinoma, daugiausia paramos ukrainietėms reikėjo iš pradžių, kai kovo 18-ąją jos atvažiavo į Kėdainius.
Karo pabėgėles priėmusi Aldona padėjo susitvarkyti dokumentus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, mergaites užrašyti į mokyklą, darželį, surasti visoms tinkamų drabužių, patalynės.
„Toks rūpinimasis ir pagalba tėra smulkmena, nes Lietuvoje nėra karo. Smagiausiai atsimenu mūsų pirmą ilgą kelionę į Vilnių, Ukrainos ambasadą, kur vežiau 86 metų Lidiją susitvarkyti dokumentų pasui gauti. Bėgdama iš Irpinės moteris jį paliko namuose.
Guvi senolė išpasakojo visą savo gyvenimą, kalbėjo apie patirtą siaubą ir matytus vaizdus, kai rusai bombardavo Irpinę, o šalia to Lidija smagiai pasakojo apie savo kelionę, kai prieš keletą metų ji viena su nuotykiais skrido pas dukrą į Australiją. Ir dabar paso jai reikia todėl, kad ji turi planą – ruošiasi pas dukterį į Brisbaną.
Du karus išgyvenusios moters istorijos ir ateities reikalai man teikia vilties ir šviesos, kad vieną dieną stos taika ir mes visi grįšime prie įprasto gyvenimo“, – kalbėjo A.Grinkevičienė, „Daumantai LT“ bendraturtė.
