Gailė turi dvi gimtines – Lietuvą, kurioje gimė, ir Venesuelą, kur praėjo jos vaikystė ir paauglystė. Kalbantis kildavo nuojauta, kad šios moters gyslomis teka venesuelietės, Lotynų Amerikos moters, o ne lietuvės kraujas. „Šito nepaneigsi“, – kvatojosi Gailė.
Aktorės temperamentas tiesiog liejasi per kraštus, ji nuolat gestikuliuoja.
Gailė kilusi iš menininkų šeimos. Jos mama Rūta Railaitė-Butvilienė – balerina, tėtis Raimondas Butvila – smuikininkas. 1992 m. jie su vaikais išvyko į Venesuelą pagal kultūrinius mainus dvejiems metams. Sūnui Šarūnui tada buvo septyneri, Gailei – dveji su puse.
G.Butvilaitę labai stipriai paveikė karas Ukrainoje. Tai – lyg žmonių žudymų, plėšikavimų aidas, atsiritęs iš tolimosios Venesuelos.
„Prieš gerą mėnesį buvau Barselonoje. Ten beveik nėra žinių apie karą Ukrainoje, žmonės negyvena tuo, kaip Lietuvoje, nes mums tai – labai arti. Kai ateina tokios baisios žinios iš Ukrainos, kad rusai subombardavo Mariupolio gimdymo namus, dramos teatrą, Kramatorsko geležinkelio stotį, kad vyko žudynės Bučoje, kitą dieną tiesiog sunku gyventi.
Kai susprogdino teatrą, labai bloga buvo, prasidėjo panikos priepuoliai. Parašiau tėtei: „Parsivežk mane namo. Tuoj apalpsiu. Atvažiuok.“ Ir kai jis parašė „atvažiuosiu“, iš karto pagerėjo. Pasidarė ramu. Pas tėvus buvo gerai“, – pasakojo G.Butvilaitė.
– Gaile, dažnai būnate Ispanijoje, Barselonoje. Ten vyksta kažkokie jūsų darbai, kuriuos iki šiol laikote paslaptyje?
– Taip, turėjau darbo Barselonoje nuo rugsėjo mėnesio iki vasario pabaigos – filmavausi aštuonių serijų „Amazon Studios“ prodiusuotame televizijos seriale „Be pėdsakų“ („Sin huellas“).
– Ar anksčiau filmavotės Ispanijos televizijos serialuose?
– Anksčiau buvo pora darbų kine, tačiau šis – pirmas didelis vaidmuo. Tai tarptautinis serialas, komedija, kuriame filmuotis man – tikrai didelis laimėjimas. Tame seriale vaidinu prostitutę Marlene. Noriu pasakyti, kad tai filmas ne apie prostituciją, o apie dvi valytojas: čigonę ir meksikietę. Tiesiog jos susitinka su mano heroje ir ši joms padeda vienoje misijoje.
Pagrindinius vaidmenis atlieka ispanė Carolina Yuste. Ji yra laimėjusi Ispanijos nacionalinį Goyos kino apdovanojimą. Kitą pagrindinį vaidmenį atlieka meksikietė Camil Sodi, ji – Lotynų Amerikos žvaigždė.
Bet šis serialas, išskyrus mano personažą, neturi nieko bendro su prostitucija.
Ispanijoje prostitučių daugiausia iš Rytų Europos. Prostitucija Ispanijoje – dekriminalizuota. Valstybė leidžia, kad tai vyktų. Tai duoda valstybei penkis milijonus eurų pelno per dieną.
Tai plati ir labai jautri tema Ispanijos moterims, nes trys iš penkių vyrų įpratę kas savaitę eiti į prostitucijos namus. Jie net darbo susitikimus rengia viešnamyje ir ten pasirašo darbo sutartis. Jie laimi futbolo rungtynes ir varo pas prostitutes, ir jiems tai yra normalu.
O moterys, kurios ten laikomos, žinoma, yra ne savo noru. Jos – iš Rytų Europos, iš jų atimti pasai, kad dirbtų prostitutėmis. Jeigu moteris turi pinigų, prostitucija neužsiims.
– Kiek laiko iki šio serialo skraidėte į aktorių atrankas Ispanijoje?
– Norėčiau sakyti: ketverius metus. Bet kovido pandemija tęsėsi dvejus metus, taigi skraidžiau į atrankas dvejus metus. Dėl karantino bent pirmajame etape pats galėjai save nufilmuoti ir nusiųsti vaizdajuostę. Jeigu pereini į antrą etapą, jau reikia nuskristi. Mūsų darbas – vaikščioti į aktorių atrankas kiekvieną dieną. Apie ketverius metus turiu agentę Ispanijoje.
– Jūsų vaikystė ir paauglystė praėjo Venesueloje, kur kalbama ispanų kalba. Ar lietuviškai, ar ispaniškai kalbate geriau?
– Ispaniškai. Tik tame seriale turiu kalbėti su akcentu – taip, kaip mano mama čia, Lietuvoje, kalba ispaniškai. Aš mamą mėgdžioju. (Juokiasi.)
– Ispanų kalbos žinios jums atvėrė platesnius horizontus kino pasaulyje negu lietuvių kalba?
– Tai faktas. Be ispanų kalbos žinių tame seriale nesuvaidinčiau. Kitą paimtų, ne mane.
– Bet jūs pati dėjote daug pastangų, kad patektumėte į ispanų kiną?
– Žinoma! Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijau aktorės profesiją, bet visada norėjau ką nors daryti užsienyje. Man patinka Lietuvoje, bet ne tiek daug čia visko vyksta, kad save išreikštum. Dėl to truputėlį liūdna.
Gal prieš ketverius metus kaip tik išvažiavome gastrolių į Ispaniją su Oskaro Koršunovo spektakliu „Apvalytieji“. Kaip tik mano brolis jau savaitę gyveno Barselonoje.
Kokius du mėnesius iki tų gastrolių nagrinėjau, kokios ten vaidybos mokyklos, kokie agentai. Siunčiau elektroninius laiškus, kad galėčiau su jais susitikti. Gal 200 laiškų išsiunčiau, atsakė gal 10.
Pasinaudojau proga, kad turėsiu kur pernakvoti, todėl Barselonoje pasilikau savaitę. Mano pirmas susitikimas buvo su ta agente, kuri dabar dirba su manimi, ir iš karto pajutau, kad tai – mano agentė.
– Bet ji jums vaidmenį surado tik per ketverius metus!
– Ne, aš turėjau ir kitų vaidmenų, tuo labiau kad nevyksta viskas taip greitai. Agentės darbas nėra surasti vaidmenį. Prodiuseris, kuris prodiusuoja filmą, paskleidžia žinią, kokių jam reikia aktorių. Jeigu agentė turi panašių aktorių, į atranką nusiunčia jų vaizdajuostes.
Prieš ketverius metus buvo kitaip. Daugelį kartų negalėjau nuskristi į Barseloną, į aktorių atrankas, nes Lietuvoje man buvo spektakliai. Tad negalėjau net pretenduoti į vaidmenis. Kita vertus, 90 proc. išgirsti atsakymą: „Ne!“ Tai yra normalu.
– Iš proto varo tokie atsakymai?
– Nelengva. Nes yra etapai: pirmoji atranka, antroji, susitikimas su režisieriumi. Ypač sunku, kai labai norisi, kai labai didelis darbas. Ir sunkiausia, kai esi per plauką nuo to vaidmens. Ir tada pasako: „Ne.“ Va, tada labai skauda.
