Vienturtis diplomatės sūnus gyvenamąją vietą keitė nuo vaikystės, jis tiksliai nebepamena, kiek kartų teko prisistatyti naujiems klasės draugams. Nors su mokyklos suolu Rokas atsisveikino gimtinėje, tuomet jautė, kad suvisam pasilikti Lietuvoje dar neatėjo laikas. Abiturientas neklydo – vėl išvykęs svetur jis tapo savo srities profesionalu.
Tiesa, norint tapti geru fotografu teko įdėti daug darbo. R.Darulio profesinis kelias dažnai klojosi lyg savaime – tarsi viskas iš anksčiau jau būtų nulemta žvaigždžių.
Būdamas paauglys jis į rankas paėmė senovinį senelio fotoaparatą „Kiev“. R.Darulio objektyve gamtos vaizdus pamažu keitė žmonių portretai, drabužiai, dar vėliau tos pačios, tik jau ant žemės žybsinčios žvaigždės.
Kiek kitaip klostėsi asmeninis gyvenimas. Kai jau atrodė, kad šeiminė idilė su sužadėtine manekene Julija Steponavičiūte (27 m.) ranka pasiekiama, likimas vyrui iškrėtė pokštą. Dabar žaizdas išsilaižęs mados vilkas po truputėlį žvalgosi į naujus medžioklės plotus, tačiau nebeskuba.
Ramybė juntama ir jo namuose – baltutėliame smilkalais kvepiančiame sostinės Naujamiesčio rajone esančiame lofte, kuriame telpa ir fotostudija, ir iš kelionių parsivežti suvenyrai. Kadaise kartu su sužadėtine įrengtas būstas dabar priklauso tik jam. Ten mes ir susitikome.
– Supanti aplinka išduoda, kad mėgstate estetiką ir minimalizmą. Priminkite, kodėl pasirinkote mados fotografijos kryptį?
– Mano santykis su mada prasidėjo kone atsitiktinai. Studijų Londone metais, kai tik pradėjau dirbti fotografu, daugiausia įamžindavau portretus, žmones. Mokslams pasibaigus nebuvau tikras, ką noriu veikti ateityje.
Vasarojau, susipažinau su lietuve, kuri į Londoną buvo atvykusi dėl modelio darbo. Pamenu, padariau jos portretų, o ji kadrus parodė savo agentams. Kaip tik tuo metu šie agentai ieškojo fotografų, galinčių fotografuoti testines – natūralias – manekenių nuotraukas, skirtas jų darbų aplankui atnaujinti. Jiems patiko mano kadrai, pasiūlė išbandyti šią poziciją.
Iki šiol pamenu, kokį pirmą įspūdį paliko modelių agentūra „Elite London“: gražus biuras, aplinkui sukinėjosi begalė manekenių – iki tol su profesionaliais modeliais ir apskritai mados aplinka nebuvau susidūręs.
Taip atėjo ruduo. Pradėjau uždirbti po 30 svarų (36 eurus) už testinę modelio fotosesiją, jų kasdien pasitaikydavo 2–3. Dar prisidurdavau asistuodamas kitiems fotografams.
– Ir štai šiuo metu esate vienas garsiausių lietuvių mados fotografų. Kaip pavyko pasiekti tokias aukštumas?
– Kad tai įvyktų, reikėjo įdėti daug darbo, be to, į darbą ilgą laiką investuodavau kone viską, ką uždirbdavau.
Kadangi asistavau kitiems, turėjau galimybę įgyti labai naudingos patirties. Iš pradžių dirbau fotostudijoje asistentu: turėjau ją prižiūrėti, nešioti daiktus, priimti klientus, virti jiems kavą. Būdamas šioje pozicijoje pamačiau, kaip atrodo profesionalios fotosesijos, kaip reikia elgtis aikštelėje, susipažinau su fotografų asistentais ir tapau vienu jų.
Įsidarbinęs fotografų asistentu fotografo darbą pamačiau iš dar arčiau, toliau mezgiau pažintis. Vėliau tapau laisvai samdomu asistentu, juo dirbau 4–5 metus.
Tuo pat metu dirbau su įvairiais prekių ženklais. Pavyzdžiui, modelių agentūroje pasinaudodamas gautais kontaktais pradėjau dirbti su elektronine drabužių, papuošalų ir galanterijos parduotuve ASOS – jos interneto puslapiui fotografuodavau apdarus.
Pastarajame darbe susipažinau su daugybe stilistų ir modelių, kartu ėmėme organizuoti fotosesijas, mano darytas nuotraukas imta spausdinti mados žurnaluose. Ten mano darbus pamatė ir agentūra, su kuria dirbu ir šiandien.
Netrukus man buvo paskirtas agentas, ir prasidėjo tikroji karjera. Didelėse rinkose, miestuose, tokiuose kaip Londonas ar Niujorkas, tikru fotografu dažniausiai nesi laikomas tol, kol neturi savo agento.
Negaliu nuneigti ir to, kad man sekėsi. Be to, gyvenau užsienyje, o tai jau pirmas žingsnis norint dirbti su užsienio prekių ženklais. Kita vertus, norint ko nors pasiekti užsienio rinkoje, reikia dirbti išties ilgai. Net ir dabar, kai mados versle sukuosi jau penkiolika metų, ne viską darau tokiu lygiu, kokiu norėčiau.
Kitaip yra Lietuvoje: čia mažai gyventojų, meno industrijoje kone visi vieni kitus pažįsta. Jaučiu, kad Lietuvoje dar trūksta žurnalų, naujų talentų. Jeigu Lietuvoje nuveiki ką nors išties įdomaus, paprastai esi pamatomas. Na, o į Londoną atvyksta geriausi. Ten jūra labai didelė, joje tikrai lengva paskęsti.
– Jūsų nuotraukos atsidūrė tokiuose prestižiniuose mados leidiniuose kaip „Elle“ ir „Vogue“, prieš jūsų objektyvą atsivėrė ne viena užsienio ir Lietuvos garsenybė, esate ir dokumentinio filmo apie olimpietę Rūtą Meilutytę („Rūta“) bendraautoris. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad jūsų vardas gimtinėje nėra visiems žinomas. Kodėl taip nutiko?
– Viena priežasčių yra tai, kad Lietuvoje praleisdavau mažai laiko. Iki 2018 metų manęs Lietuvoje faktiškai nebuvo. Tais metais išleidus filmą apie Rūtą dėmesio padaugėjo, o tada prasidėjo pandemija, per kurią vėl buvau Londone.
Nedaug dalyvauju Lietuvos socialiniame gyvenime. Be to, Lietuvoje visuomet dirbau ne su konkrečiais žmonėmis, o su įmonėmis, čia neapsikraudavau darbais.
Žinote, Lietuvoje visi mėgsta planuoti, fotosesijos datos klientai teiraujasi prieš mėnesį, fotografai sau tinkamą laiką gali siūlyti patys. Londone viskas atvirkščiai – ten klientai pasako datą, o fotografas nutaria, ar tą dieną yra laisvesnis, ar ne, data dažniausiai tvirtinama likus savaitei iki fotosesijos.
Taip jau sutapo, kad dabar planuoju pagrindinę veiklą kelti į Lietuvą. Noriu, kad Londonas taptų tik trumpa stotele ir kad čia, Lietuvoje, virtų didžioji mano gyvenimo dalis.
Kol kas esu atviras pasiūlymams. Vestuvių dar nefotografuoju, bet kartkartėmis dirbu su asmeninėmis fotosesijomis.
– Gal atskleistumėte, kiek kainuoja jūsų asmeninė fotosesija?
– Hm... Standartinės kainos nėra, ji gali būti įvairi. (Šypteli.)
– Kas yra geras fotografas? Kaip jį išsirinkti?
– Pasirinkti fotografą užsienio klientams, įmonėms padeda žinojimas, kad fotografas turi agentą. Tai – fotografo profesionalumo, saugumo garantas.
Žmonės fotografo profesionalumą gali įvertinti pagal jo darbus, rekomendacijas. Jeigu turite konkrečią užduotį, tarkime, sukūrėte megztinių kolekciją ir norite ją įamžinti, siūlau rasti fotografą, kuris jau yra daręs ką nors panašaus.
– Kuri fotosesija labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Itin jaudinausi fotografuodamas įmonių „SpaceX“ ir „Tesla“ įkūrėjo Elono Musko (50 m.) motiną modelį Maye Musk (74 m.). Fotografavau ją rudenį, per savo gimtadienį, fotosesija vyko Londone.
Maye modeliu dirba daugiau nei 50 metų, tačiau prisipažino, kad būtent dabar yra jos karjeros pikas. Šiuo metu ji gyvena Niujorke, prieš tai – Los Andžele. Kai ją fotografavau, Maye minėjo, kad miestus pakeitė dėl darbų gausos.
Dieną prieš šią fotosesiją vyko britų mados apdovanojimai „The Fashion Awards“, į kuriuos ji ir atvyko. Pamenu, paklausiau jos, kaip ten sekėsi, o ji su stipriu Pietų Afrikos akcentu man atsakė, kad viskas buvo nuostabu, ir pridūrė, jog su dainininke Madonna (63 m.) ir Didžiosios Britanijos „Vogue“ žurnalo redaktoriumi Edwardu Enninfulu (50 m.) iki keturių ryto linksminosi renginio dūzgėse. Ryte ji jau dalyvavo mūsų fotosesijoje. Maye – labai energinga, žavinga moteris.
– Esate susidūręs ir su pačia Madonna.
– Taip, tuomet buvau trečiasis vieno Londono fotografo asistentas, buvome trys asistentai. Tuo metu Madonna režisavo filmą „W.E.“. Jai reikėjo veikėjų nuotraukų, kurios atsidurtų filme, tarkime, ant kavos staliuko.
Prieš susitikimą su Madonna buvome parengti: mums sakė, kad negalime prie jos prieiti ir pradėti šnekučiuotis, privalome į ją kreiptis tiesiog raide M.
Prisimenu, prieš fotosesiją ji visai komandai paspaudė ranką. Kažkuriuo metu ji mus paskubino fraze: „Time is money and the money is mine“ („Laikas yra pinigai ir pinigai yra mano“). Madonna buvo griežta.
Esu dirbęs su Bryanu Adamsu (62 m.). Jis yra ne tik dainininkas, bet ir fotografas. Fotografu jis tapo savo noru, nes yra turtingas. B.Adamsas taip pat yra sukūręs savo žurnalą „Zoo Magazine“.
Fotosesijai ruošėmės jo namuose Londone, jis taip pat turi namus Niujorke, Paryžiuje. B.Adamso būstas Londone labai gražus, ant upės kranto, ten įkurta ir nedidelė fotostudija.
Atlikėjas man pasirodė žemiškas. Pasakiau jam, kad esu iš Lietuvos, o jis Lietuvą, čia vykusius koncertus prisiminė su džiaugsmu.
– Kitaip nei B.Adamsui, jums Londonas neįtiko. Sakėte, kad šio miesto niekuomet nelaikėte savo namais. Vis dėlto tarptautinę karjerą galėjote daryti ir kituose pasaulio didmiesčiuose, kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Mokyklą lankiau Jungtinėse Valstijose, kelerius metus gyvenau Čikagoje, metus Dubline. Mokyklą keičiau, man rodos, aštuonis kartus, keliskart per metus kraustydavomės dėl mamos darbo – ji yra diplomatė.
Vienuoliktoje klasėje grįžau į Vilnių, po metų mama vėl gavo paskyrimą į Niujorką, tačiau tą kartą kraustytis nebenorėjau – likau gyventi vienas, baigiau dvyliktą klasę.
Vykti į Londoną irgi paragino mama. Kai baigiau mokyklą, Lietuva jau metus buvo įstojusi į Europos Sąjungą, atsirado galimybė studijuoti užsienyje. Lietuvoje, Vilniaus dailės akademijoje, fotografijos studijuoti nenorėjau, Jungtinėse Valstijose mokslai buvo ir yra labai brangūs, o studijuojantiems Londone buvo lengva gauti paskolą.
Į Londoną išvykome trys bendraklasiai, visi stojome į tą patį universitetą ir mums pavyko. Nė vienas negrįžome iš karto, kaip buvo planuota, aš Londone užsilikau ilgiausiai, ten pragyvenau 12 metų.
Kai baigiau mokyklą, iš aštuonių dvyliktokų klasių į Didžiąją Britaniją išvykome keturiese. Praėjus keleriems metams išvykdavo jau maždaug po dešimt žmonių iš klasės – buvo studijų užsienyje bumas.
Vis dėlto tiek metų praleidus užsienyje su Lietuva mane siejo ypatingas ryšys, gimtinė visada traukė, man tiesiog labai gera čia būti. Visuomet norėjau turėti namus, į kuriuos galėčiau sugrįžti. Tais namais tapo Vilnius. Negaliu paaiškinti, kodėl, tačiau būtent čia jaučiuosi geriausiai.
Žinoma, sprendimu grįžti į Lietuvą savotiškai šaunu sau į koją, nes, pripažinkime, mados fotografija šioje šalyje nėra labai išplėtota. Kita vertus, čia lengviau galiu užsiimti asmeniniais projektais. Galbūt ateityje dar kur nors išvyksiu, tačiau kol kas namai čia.
– Šiuos namus kūrėte su buvusia sužadėtine garsia manekene J.Steponavičiūte. Kartu praleidote devynerius metus. Kodėl išsiskyrė jūsų keliai?
– Buvo visko, tačiau galiu pasakyti tik tiek – santykiai iširo jos iniciatyva.
– Skyrybos po kartu praleisto kone dešimtmečio turėjo būti sudėtingos. Kaip pavyko iš smulkių gabalėlių vėl susirankioti save?
– Buvo sudėtingas etapas. Norint, kad užgytų žaizdos, reikia tam tikro režimo ir laiko. Žengiau daug žingsnių. Pirmus kelis mėnesius liūdėjau, tada pasiraitojau rankoves: ėmiausi projekto Vilniaus Halės turguje, išbandžiau Wimo Hofo metodą: kvėpavimo pratimus, maudymąsi po šaltu dušu, meditavau, užsirašinėjau savo mintis, sportavau.
Pasitelkiau ir psichoterapiją. Manau, kad tai labai naudingas dalykas, ir ne tik skyrybų atveju.
Psichoterapija man asmeniškai labai padėjo. Išbandyti ją rekomendavau ir savo mamai, močiutei, tačiau jos niekaip nesutiko – matyt, dėl to kalti vyresnės kartos įsitikinimai. Dabar psichoterapiją siūlau ir savo bendraamžiams.
Kai jau atrodė, kad pradedu atsigauti, prasidėjo pandemija, tačiau viskas išėjo į gera. Po skyrybų jau praėjo dveji su puse metų. Jaučiuosi visai gerai, dėl santykių nebesuku galvos.
Dabar man aktualūs kiti dalykai, kad ir dabar vykstantis karas. Apskritai trečiasis XXI amžiaus dešimtmetis klostosi nekaip. Morališkai man nelengva, nes užsiimu veikla, kuri dabartiniame kontekste gali pasirodyti nenaudinga visuomenei ir betikslė.
– Ar fotografijos pasaulyje jaučiamos Ukrainos karo nuotaikos?
– Londone truputį mažiau juntama, kad Ukrainoje vyksta karas. Britai nereaguoja taip jautriai, galbūt nevisiškai supranta visos situacijos tragizmą. Iš kolegų girdėjau, kad kai kurie užsienio užsakovai dabar netgi bijo vykti į Lietuvą, kuri yra labai populiari filmavimų vieta. Svetimšaliai fotografuotis į Lietuvą atvyksta retai.
Manau, kad mados fotografija yra prabangos prekė. Paprastai naujų stilingų nuotraukų norisi tuomet, kai gyvenimas klostosi gerai. Atsidūrus stresinėse situacijose fotosesijos atsiduria antrame plane.
