Pasikalbėti Jonas pakviečia į savo biurą, įsikūrusį sostinėje, gražiame senoviniame pastate. Prie vartų stovi maskuojamosios spalvos automobilis su Ukrainos simbolika, organizacijos „Blue/Yellow“ logotipu, paremti kviečiančiu trumpuoju numeriu. Mašinos galinis stiklas, apklijuotas lipniąja juosta, akivaizdžiai liudija karo kasdienybę.
Viduje zuja savanoriai, o dėmesį atkreipia įvairūs ant sienų kabantys organizacijos ir jos įkūrėjo apdovanojimai, padėkos. Net dokumentų segtuvai mėlynos ir geltonos, Ukrainos vėliavos, spalvų. „O kaip kitaip, smulkmena, bet svarbi“, – šypteli vienas savanorių.
Jonas paprašo dar kelių minučių – prie kompiuterio rusų kalba su kažkuo tariasi, kiek dronų išsiųs tuoj pat. Išsiunčia keturis.
Negana to, skambina iš muitinės: „Jūsų apsaugos liemenės neatitinka standartų – reikia naujos deklaracijos.“ Mat įrašytos apsaugos liemenės pagal Europos Sąjungos standartus yra tos ryškios, kurias darželinukai velkasi eidami į miestą... „Tvarkysim, bus“, – muitininką patikina J.Ohmanas.
Galiausiai atsilaisvinęs tiksliai sutartu laiku vyras atsidūsta: „Matote, kuo ir kaip šiandien gyvename.“ Ir atsiprašo – greičiausiai pokalbio metu ne kartą teks atsiliepti į telefono skambučius ar gavus žinutę tuoj pat atrašyti.
„Rusai turi daug šovinių ir juos naudoja. Neseniai į mūsų remiamus du žmones prie fronto paleido 60 raketų! Viskas ten vyksta labai brutaliai. Mūsų žmonės važiuoja, dėliojame pagalbos siuntas, maršrutus. Čia jau nėra kada sėdėti ir kavutės gurkšnoti.
Tokia diena man normali. Žinoma, dirbame daug intensyviau nei prieš karą, rusai neleidžia mums snausti. Per Kijevo šturmą beprotnamis buvo ir pas mus, vėliau kiek aprimo, dabar vėl intensyvu. Deja, yra, kaip yra, o mes darome savo darbus ir jų tikrai be galo daug, žinome, ką darome, su kuo ir kaip dirbame. Turime daug atsidavusių, protingų, gebančių veikti čia ir dabar žmonių ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Kai reikia, rimtai susiburiame.
Chaosas. Arba tvarka chaose. Faktas, jog viską reikėjo daryti vakar, bet džiaugiamės, kad galime tikrai padaryti bent šiandien. Sunku, kad prašymų be galo daug, o dalykai, kurių prašoma, – deficitas“, – pasakojo vyras.
Jonas pasidžiaugė, kad žmonių pagalba čia itin svarbi. Tik dėl to organizacija turi pakankamai lėšų šiandien visa jėga padėti nuo karo kenčiančiai Ukrainai. Nors pagalba po truputį mažėja, žmonės pavargo nuo karo, tačiau, pripažįsta Jonas, niekada ankstesniais metais per tokį trumpą laiką nebuvo paaukotos tokios milžiniškos sumos. Juk Ukrainai „Blue/Yellow“ padeda jau nuo Krymo okupacijos 2014-ųjų pavasarį.
„Palaikymas yra milžiniškas. Išėjęs į gatvę, nesvarbu, kur – Vilniuje ar provincijoje, nuolat sutinku žmonių, kurie nori paspausti ranką, pakalbinti, pagirti. Kasdien susiduriu su tokiomis situacijomis. Kaip jaučiuosi? Nors esu pavargęs ir piktas, labai didžiuojuosi lietuviais. Visais, kurie tiesia pagalbos ranką“, – kalbėjo Jonas.
Jam pyktį kelia karas ir tai, ką Ukrainoje daro rusai. Jonas neslepia – norėtų juos visus išnaikinti, nušluoti nuo Žemės paviršiaus su visa jų valstybe ir bepročiu jos vadovu.
„Mariupolis, Kijevo apylinkės – ten vyksta protu nesuvokiami dalykai.
Ką jau kalbėti apie žuvusius, išniekintus – bunkeriuose, slėptuvėse sėdi kariai su kūdikiais.
Baimės manyje jau nebėra, ją užgesino pyktis. Kita vertus, nors esu arti karo baisumų, esu Lietuvoje, o ne apkasuose ten. Jau pripratau prie minties, kad žūsta žmonės. Jau žuvo ir tų, kuriuos pažinojau, bet patys artimiausi kol kas visi gyvi. Kita vertus, laukiu – žinau, kad dar bus tas momentas, kai prie artimo vardo sąrašuose pamatysiu kodą 200, – viskas, nebėra. Tai neišvengiama kare“, – sakė vyras.
Jonas atviras – karo realybėje pradedi labai mylėti gyvenimą. Jausmai tampa kur kas stipresni. Laimės suteikia ir du vyro kačiukai – ateina, prisiglaudžia, prašosi glostomi. Tokios akimirkos J.Ohmanui itin brangios.
Kas rytą Jonas keliauja į sporto klubą – čia jis užsimiršta, įsikrauna jėgų, išsilieja ir palaiko formą psichologiškai. Be sporto, sako, neįsivaizduoja dienos pradžios. Jis daug skaito, mokosi ukrainiečių kalbos, mat yra gabus kalboms.
Vyras juokiasi, kad draugai galėtų jį dažniau pakviesti į šventes, gimtadienius. Ir nors prisipažįsta – matyt, tektų nuolat kalbėti telefonu, bet toks aplinkos ir žmonių pakeitimas greičiausiai būtų į naudą.
„Kitaip, ypač be sporto, per tiek metų šalia karo išprotėtum. Darome gerus darbus – tai irgi padeda jaustis reikalingam, padedančiam. Man tai svarbu, emocinė grąža čia labai didelė.
Kas man sunkiausia? Atlaikyti stresą. Visą dieną man skambina, rašo, prašo. Kad ir kiek darai, tai yra per mažai. Nesugebėti, nespėti, daryti per mažai – sunkiausias jausmas pastaruoju metu. Visko mes tiesiog neaprėpiame, nors dirba daugybė žmonių, – nesu vienas karo lauke“, – pasakojo vyras.
Surinkti pinigus, rasti reikiamus dalykus, nupirkti, susivežti į sandėlį, vežti juos į Ukrainą per Lenkijos pasienį – o tai nėra visai paprasta, pristatyti tai žmonėms, kuriems labiausiai reikia, negana to, tinkamai užpildyti visus dokumentus – savo ir bendraminčių darbus vardijo Jonas.
J.Ohmanas įsitikinęs, kad matydama Ukrainos patirtį ir situaciją ten Lietuvos kariuomenė turėtų ruoštis pagal šios mums artimos šalies pavyzdį.
„Ar Lietuva turi ruoštis karui? Žinoma. Man tai savaime suprantama. Rusija yra baisiau nei baisu, šitie orkai, tarakonai ateina, siautėja, daro nesuvokiamus dalykus. Ką jie padarė Bučoje? Ir nieko, iš savo valstybės kareivos net gavo garbės apdovanojimus!
Ką tai sako: šaunuoliai, gerai padirbėjote, taip ir toliau?
Dėl tokios kaimynės tokiu metu, koks yra šiandien pasaulyje, visada turime būti pasiruošę. Nesakau, kad karas bus rytoj. Bet ką gali žinoti? Jie gali panaudoti branduolinį ginklą Ukrainoje. O mes visai šalia“, – svarstė švedas.
Karą iš arti, ukrainiečių vienybę ir ryžtą matantis švedas neabejoja, kad esant reikalui lietuviai pademonstruotų tokį patį dvasios tvirtumą. Išsibėgiotų, bėgtų į kitas šalis labai maža dalis mūsų tautiečių.
„Lietuviai tikrai gintų savo Tėvynę, neabejoju tuo. Ir šiandien matau daugybę žmonių, kurie padeda, daro, ieško, perka. Šie įvykiai, kaip mes juos matome – Rusija išveš, sušaudys, – mus keičia. Žurnalistai, mokytojai, savarankiškai mąstantys žmonės Rusijai nereikalingi.
Ir tai liečia mus, mūsų aplinką, žmones. Audra nepraeis. Ukrainoje kariauti geriau – visada geriau kariauti ne savo teritorijoje. Mes ir dabar kare su Rusija. Jei mes tai suprantame, pradedame atitinkamai elgtis. Mes naiviai tikime, kad tai praeis, neleidžiame sau galvoti apie blogiausią scenarijų. O turėtume“, – svarstė Jonas.
Teologiją po mokyklos baigimo studijavęs vyras įsitikinęs, kad tarp karo ir religijos yra glaudus ryšys. Štai neseniai klausydamas rusų Stačiatikių bažnyčios vyskupo patriarcho Kirilo kalbos apie šventą reikalą – karą jis įtūžo. Tačiau šventų karų istorijoje buvo daug.
„Religija su karu turi daug daugiau bendra, nei mes norėtume. Paauglystėje būdamas bažnyčioje nutariau, kad stosiu į teologiją. Tačiau studijuodamas supratau, kad šie mokslai ne man. Išėjau, bet supratimą apie teologiją, religiją, bažnytinį gyvenimą turiu. Religija, kaip ir politika, labai slidus reikalas“, – kalbėjo J.Ohmanas.
Kad ir kokia skaudi šiandien yra karo Ukrainoje realybė, J.Ohmanas kalbėdamas drąsiai taria žodžius „po karo“ – taip vis tiek anksčiau ar vėliau bus. Tačiau vyras įsitikinęs, kad ištarti šiuos žodžius realybėje galėsime dar negreitai, galbūt po dešimtmečio.
Rusija tikrai nesitrauks, ji pasiryžusi daryti bet ką, kad laimėtų šį karą. „Jiems nesvarbu žmonės – nei savo, nei kiti žūstantys kariai. Pasakysiu tiesiai – jie turi daug šovinių ir juos naudos. O mes eisime kartu su Ukraina iki pergalės.
Mums tikrai nereikia žinoti visko, visko ir nežinome. Valstybės imasi sudėtingų sprendimų ir juos vykdo. Gal kaip nors, gal susitarsime? Ne. Mane stebina toks požiūris, jo matau ir Lietuvoje. Mes padedame Ukrainai? Ne visai. Mes irgi kariaujame su Rusija, turime tai pripažinti“, – sakė jis.
Po karo Jonas turi planų sukurti vaidybinį filmą apie visa tai, kas dabar vyksta Ukrainoje. Be to, jis vėl rašys knygas. Knygos Jono gyvenime visada užėmė itin svarbią vietą. Mokykloje jis mokėsi gerai, bet greitai atlikęs užduotis griebdavosi knygų, skaitė visur ir viską.
„Kartais apie kai kuriuos dalykus žinojau daugiau negu mokytojas. Tarp klasės draugų buvau kitoks, tas, kuris mokytojams pridaro bėdų, nepatogus mokinys.
Kita vertus, pats būdamas mokytoju turėjau dvi grupes, su kuriomis labai gerai sutardavome. Tai buvo protingiausios merginos, pirmūnės, ir labiausiai pašėlę vaikinai. Buvo nereali chebra – juk ir pats toks esu, du viename. Randu bendrą kalbą su visais. Draugiškumas, ėjimas į kontaktą – labai svarbios savybės ir kare“, – pabrėžė J.Ohmanas.
Pernai pats išleidęs „Donbaso džiazą“, Jonas jau pradėjo rašyti „Ukrainos bliuzą“, o ateityje mato ir kūrinio „Rusijos rokas“ viziją.
„Ukrainos kariai mums siunčia vaizdo medžiagą, kaip jie nukauna rusų karius. Dešimtis jų, šimtus. Ir jie tai daro klausydamiesi AC/DC muzikos, dainos „Thunderstruck“. Tai ir mano vaikystės muzika. Keista sąsaja – mano vaikystė, Švedija, karas Ukrainoje.
Matau aplink save mylinčius žmones, šeimą, vaikus. Po karo. Artumas, intymumas, pasidalijimas – brangu, tai gyvenimo prasmės elementas. Nemažai išmokė ir pamokos – santykiai, kurie iširo: ir mano, ir draugų. Kita vertus, esu superidealistas, tad jei nevesiu, tiek to. Tada darysiu kitus dalykus.
Neslėpsiu, kartais tiesiog eidamas gatve ir matydamas žaidžiantį vaiką šypsausi jam ir mintyse siunčiu palinkėjimą: „Kad tik tau, mažyli, viskas būtų gerai.“
Arba skaitydamas paskaitą Lietuvos kariuomenės šauktiniams pagaunu save, kad į tuos jaunus vyrus žiūriu kaip į savo vaikus – tėviškai, globėjiškai“, – atviravo vyras.
Švedas J.Ohmanas Lietuvoje gyvena jau 15 metų. Jis puikiai kalba lietuviškai. Jo darbai, pagalba Ukrainai daromi su Lietuvos vėliava, be to, už nuopelnus mūsų valstybei vyras gavo ir Lietuvos pilietybę.
„Neapsigaukite, aš nesu lietuvis. Šaknys yra gilu ir svarbu, mano istorinė, visuomeninė patirtys kitokios. Mano privalumas tas, kad iš prigimties – ir tai yra švedų bruožas – pasitikiu žmonėmis. Bet nesu toks uždaras, kokie yra mano tautos atstovai. Visada suteikiu galimybę, netikrinu žmonių, nelaukiu. Tikiu tavimi, nebent parodysi man, kad neturėčiau. Kita vertus, tai ir mano minusas, naivumas.
Matau, kaip Lietuvoje žmonės ėda vieni kitus. Ir suprantu tai. Vadinamuosius heiterius matau ir socialiniuose tinkluose“, – sakė jis.
Tiesa, iš Jono profilio jie stebuklingai dingo – užsiėmęs vyras juos arba apsukdavo aplink pirštą, pats pasišaipydavo, arba tiesiog nekreipdavo dėmesio. O pasiūlęs tokiems susitikti nė karto nesulaukė teigiamo atsakymo.
„Esu rimtas taikinys, galiu atsišaudyti. Be to, mane labai gina kiti žmonės – muštynės socialiniuose tinkluose dažnai vyksta net be manęs. Jei peržengei raudonąją liniją – mirsi. Viskas. Jie tai jaučia“, – kalbėjo Jonas.
Dar vienas Jonui itin svarbus dalykas – valstybė. Kodėl jis padeda Ukrainai?
„Nes kyla pavojus mano valstybei, t.y. Lietuvai. Darau tai kaip švedas, esu savo stiliaus – čia gyvenu, man rūpi. Esu stiprus, gebantis ginti vyras, kur aš bėgsiu? Baikit, net negaliu apie tai galvoti. Ne.
Esu nuotykių ieškotojas, man patinka sudėtingos situacijos, moku suktis. Mano slapyvardis Panda, bet patikėkite – galiu būti ir grizlis.
Pastebėjau, kad lietuviai į šią problemą žiūri kitaip, – ant savo pečių deda valstybės atsakomybę. O aš esu valstybė. Jei verkiant reikės, be jokių asmeninių ambicijų eisiu vadovauti Lietuvai. Ir savo darbus darau be jokių ambicijų.
Dar viena mano motyvacija – demokratija. Man demokratija yra geresnio gyvenimo garantija“, – samprotavo J.Ohmanas.
Sakoma, kad namai ten, kur širdis. Jonas šypsosi – jo širdis čia padalinta perpus, tad jis puikiai supranta Józefą Pilsudskį, kurio kūnas palaidotas Lenkijoje, o širdis – Vilniaus Rasų kapinėse. Švedijoje gimęs ir augęs vyras įsitikinęs – gimtosios šalies iš širdies ištrinti nepavyksta niekam. O ir trinti nereikia.
Jonas įsitikinęs, kad jei Ukraina laimės karą, mūsų šalys ilgam užsitikrins gražų ir laimingą gyvenimą. Todėl jis deda ir dės absoliučiai visas pastangas, kad taip įvyktų. Karą Ukrainoje vyras vadina mūsų karu, tik vykstančiu ne mūsų teritorijoje. O jei nepavyks, po penkerių metų vėl sulauksime karo.
„Gyvenimas gerėja, žmonės užsidirba, kuria savo ateitį, gražiai augina vaikus – aplink mane tai vyksta ir aš tai matau. Ir gėriuosi. Lietuviai pasirinko teisingą kryptį jau nuo 1991-ųjų“, – sakė jis.
Jonas save vadina romantiku, o darbuose, kuriuos daro, mato didžiulę prasmę. Ramybė jam būti kaime. Vasarą praleidęs sodyboje jis jau pagal saulę supranta, kiek valandų. Katinai ateina, išeina, miega ant kelių. Gamtoje, ją stebėdamas Jonas įsikrauna energijos. Jis pastebi smulkmenas, atkreipia dėmesį į pražydusius medžius, sužaliavusias pievas.
„Labai prisirišu prie vietos – esu katinas, visai ne šuo“, – juokėsi jis.
