Šalta Lietuvos žiema, vėsus pavasaris – gal kraustytis ten, kur lepina saulė? Kodėl gi ne, nusprendė prekės ženklo „Happeak“ ir tinklaraščio bei parduotuvės „Twinstory“ įkūrėjų šeima, Ispanijai priklausančią Fuerteventūros salą atradę dar tuomet, kai čia leido medaus mėnesį, – prieš šešerius metus.
Keliauti su vaikais sutuoktiniai pradėjo, kai jiems buvo penki mėnesiai, o su aštuonių mėnesių dvyniais jau sugalvojo išvykti kiek ilgėliau – žiemoti į Žaliojo Kyšulio salas, esančias šalia vakarinio Afrikos žemyno kyšulio.
„Ten visiškai kitas pasaulis, nei įprasta turistinėse vietose, kurios mums būna per daug triukšmingos ir apkrautos, tad buvo labai įdomu. Būtent tos kelionės pabaigoje kuriam laikui apsistojome Fuerteventūroje. Čia yra viskas, ko reikia, saugu, lengvai pasiekiama, yra lietuvių bendruomenė ir, žinoma, šilta, ramu, neperkrauta. Tuomet ją ir įsimylėjome. Ši vieta mums su vaikais labai tinka. Nors dvyniai buvo gimę beveik dviem mėnesiais per anksti, būtent kelionėse jie sparčiai patobulėjo, pasivijo ir net viršijo visus raidos lūkesčius“, – prisiminė Toma.
Pirmiausia mažyliams itin tiko smėlis – saugi erdvė jiems ropoti, stotis, eiti, žaisti ir patirti naujų dalykų.
Būtent Fuerteventūroje jie išmoko vaikščioti, nors ankstukams šis iššūkis buvo prognozuojamas kur kas vėliau.
Nuo tada šeima ir atvyksta čia kasmet, išskyrus tą žiemą, kai gimė jų pagrandukė Uma.
Šaltuoju sezonu gyvenimo šiltuosiuose kraštuose Toma nevadina atostogomis – jie negyvena viešbučiuose, kur nereikia rūpintis buitimi, be to, būnant Fuerteventūroje nesustoja ir darbai.
„Žinoma, čia aplinka tokia, kad laisvą laiką tikrai skiriame bangoms gaudyti, pasimėgauti saule, kitam aktyviam laisvalaikiui, tačiau kasdien stengiamės jo rasti ir darbams, ir vaikams ugdyti, ir pasauliui tyrinėti“, – sakė moteris.
Toma patikino – šiuo metu, net ir būnant toli nuo Ukrainoje vykstančios tragedijos, viską jaučia aiškiai, stipriai ir itin jautriai.
Kanarų salose taip pat vyksta palaikymo demonstracijos, o lietuvių bendruomenė, atrodo, dar labiau suartėjo.
Prie paramos nuo karo kenčiančios šalies gyventojams Dambrauskų šeima stengiasi prisidėti kaip gali: aukoja paramos fondams, per nuotolį užsako reikalingų prekių paramai, dalijasi reikiama informacija savo kanalais, o „Happeak“ padovanojo rūbelių kelioms ukrainiečių šeimoms tiesiogiai, naujagimiams skirtų rūbelių krizinio nėštumo centrui, kuris jau suteikė pagalbą ir pirmai nėštukei ukrainietei.
„Nesustosime ir prisidėsime, kaip tik galėsime. Visi, rodos, gyvename tomis pačiomis mintimis ir nuotaikomis. Net ir tokioje situacijoje, kai mane užvaldęs nerimas, liūdesys ir baimė, būtent vaikai ir priverčia susiimti, nepaskęsti niūriose emocijose, nors kartais tai labai sunku. Bet keliesi ir eini, nes vaikams reikia manęs, o man reikia jėgų ir sveikatos jais pasirūpinti“, – atviravo T.Dambrauskė.
Dambrauskų dienos saloje prasideda anksti tikrai ne dėl to, kad saulė šviečia į akis, – toli gražu ne.
Anksti keliasi jų vaikai. Po pusryčių visi keliauja tyrinėti pasaulio – kartais tai reiškia tiesiog žaidimų aikšteles miestelyje, kartais lipimą į kalną, ledų valgymą ar bangų gaudymą vandenyne.
Šeima važiuoja apžiūrėti ir kitų salos vietų, bet dažniausiai renkasi tiesiog gamtą: laukinius paplūdimius, kalnus, mažus miestelius, kuriuose matyti krašto istorija. Žinoma, čia pilna ir buities, indų, skalbinių, tvarkymosi, vaikų emocijų ir ligų. Viskas kaip ir įprastame gyvenime.
„Tik tiek, kad kasdien matant saulę, girdint vandenyno bangavimą, purtant smėlį iš plaukų pavyksta įsikrauti ir gerų emocijų, ir naujų jėgų. Darbus įterpiame laisvesniu laiku arba pasikeisdami su vyru, užsiimdami su vaikais. Taip pat viena svarbiausių mano pareigų keliaujant, kol vaikai dar nelanko mokyklos, – jų ugdymas. Norint visa tai suderinti: pačiai mokytis, dirbti, vaikus mokyti, rūpintis namais, buitimi, keliauti ir dar pasimėgauti tuo laiku, kai tai yra tiesiog laikini namai ir neturi galimybės prireikus išsikviesti pagalbos, tikrai reikia nemažai pastangų. Vis dėlto kai nori, susiplanuoji, susidėlioji, kartais naktimis, bet pavyksta“, – pasakojo T.Dambrauskė.
Neseniai savo instagramo paskyroje Toma pasidalijo žinute, kurioje rašė, kad emociškai dar niekad neturėjo tokios sunkios kelionės, labiausiai kaip mama.
„Tikrai ne kartą buvo nuverkta dėl bejėgystės jausmo, kai nekenčiau savęs dėl negebėjimo valdyti situacijos ar kai jaučiausi bloga mama“, – su sekėjais mintimis dalijosi ji.
Kas nutiko? Toma atvira – tokiose kelionėse emocijų visiems šeimoje visuomet būna daug ir pačių įvairiausių. Juk jie iškeliauja iš įprastos komforto zonos į naują gyvenimo ritmą, aplinką su kitokiomis veiklomis, kitais pojūčiais ir dienotvarke.
„Net su vyru Lietuvoje tiek daug laiko kartu ar net bendroje patalpoje nebūname kiek čia. O ir su vaikais praleidžiame daug daugiau kokybiško laiko kartu nei namie, kur jie lankytų darželį ar tiesiog užsiimtų jiems įprasta veikla namie su savais žaislais, ritualais ir įpročiais, kur nereikia nuolat sekti kiekvieno jų žingsnelio. Tad natūralu, kad daugiau ir pavargstame. Visi“, – pasakojo Toma.
Vis dėlto moteris nesijaučia bloga mama. Ji dirba tuomet, kai mažieji miega arba yra užsiėmę kita veikla.
Sunkiausias etapas ir savęs kaltinimas, pasak Tomos, būna tuomet, kai ji jaučiasi pervargusi ir nesugeba į visas situacijas reaguoti ramiai, o tinkamiausius būdus dažnai atranda tik vėliau, analizuodama jau įvykusią situaciją.
„Aš vis dar mokausi atrasti tinkamiausius būdus sau nurimti, persikrauti ir savęs nekaltinti už klaidas“, – atviravo ji.
Toma įsitikinusi, kad misija – auginu tris mažus vaikus ir esu ne tik gera mama, bet ir atidi sau, savo norams ir siekiams moteris – įmanoma.
Juk pirmiausia kiekviena mama, kuri rūpinasi ir stengiasi dėl savo vaikų, yra geriausia mama savo vaikams.
„Būti gera sau – tai pasirūpinti savimi. Tai yra tik mūsų pačių pareiga, žinoma, reikalaujanti pastangų. Svarbiausia suprasti, kad niekas kitas, tik mes pačios, atsakingos už tai. Niekas kitas neprivalo mūsų padaryti laimingų.
Visuomet norėjau savo vaikus auginti pati, be auklių ar kitos pagalbos, tad ir priėmiau šią atsakomybę, nors pripažįstu – pavargstu. Tačiau ir tada pati ieškau būdų, kas man galėtų padėti pervargimo etapu“, – pasakojo trijų mažylių mama.
Toma visąlaik norėjo ne tik auginti vaikus, bet ir dirbti, kurti, išreikšti save. Tai ji ir daro.
Jai nesvarbu, kad tam laiko turi tik naktimis ar kai vaikai užsiėmę, ji atranda laiko ne tik įprasminti save kaip mama, bet ir kitiems savo poreikiams. Galbūt lėčiau, galbūt rečiau, bet daro tai ir dėl savęs.
„Man meilė sau – labai plati sąvoka. Buvimas su vaikais ir augimas kartu su jais man jau yra meilė sau, nes tuo metu aš augu ir pildau save“, – atviravo ji.
Toma domisi asmeniniu tobulėjimu, stebi save ir atranda būdų, kaip augti, kaip save labiau pažinti ir dar aiškiau suprasti gyvenimo pamokas. Tai, pasak jos, ir keičia žmogų.
„Neseniai atradau labai gražią mintį: „Iš tiesų atsiskleidi tada, kai nesieki įtikti kitiems.“ Mes nuo mažens esame formuojami aplinkos, prie kurios vis bandome prisitaikyti. Gyvename tokiais laikais, kai tobulumo siekimas yra toks stiprus ir taip plačiai išplitęs visose srityse, kad pasidaro lengva pamesti save ir daryti ne tai, ko norime, o tai, ko iš mūsų tikimasi arba verčia mus užgriuvę lūkesčiai iš aplinkos sukurtų vadinamųjų standartų. Atėjo laikas, kai pradėjau pertvarkyti šį suvokimą, ieškoti, kokia esu ta tikroji aš, ir daryti tai, kame jaučiuosi savimi“, – pasakojo moteris.
Nuo mažų dienų Toma visiems kartodavo: „Užaugusi būsiu mama, turėsiu dvynukus – berniuką ir mergaitę, dar vieną vaikutį kiek vėliau.“
Šiandien ji šypsosi – galbūt tokie penkiametės norai suaugusiesiems skambėjo gana juokingai, tačiau tai nepasikeitė ir tada, kai mergina suaugo.
„Norėjau to, bet ir supratau, kad to suplanuoti neįmanoma, kaip ir įgyvendinti spragtelėjus pirštais. Net nenutuokiau, kad šis kelias išsipildymo link bus pilnas iššūkių“, – sakė ji.
Prieš septynerius metus ji atrašė į pirmąją žinutę, gautą iš tuomet dar tik būsimo savo vyro Gedimino.
Jau po savaitės pora gyveno kartu. Praėjus dar kelioms dienoms mergina pasidalijo su naujuoju draugu noru turėti tris vaikus.
Gediminas jau turėjo sūnų, be to, yra dešimtmečiu vyresnis, tad abejonių, ar vyras norės kartu keliauti jos svajonių link, tikrai buvo.
„Nebijojau būti atvira, nes amžius jau leido žinoti, ko noriu, nenorėjau švaistyti laiko ir galėjau drąsiai tai pasakyti. Sulaukiau atsakymo: bus! 3 vaikai iki 30-ies! Dabar skamba juokingai, bet tokia buvo mūsų pradžia. Ir šiame kelyje nieko nebuvo lengvo, bet viskas to verta“, – sakė ji.
Pirmasis Tomos nėštumas truko neilgai. Negana to, persileidimas neįvyko savaime, teko medikamentais skatinti gimdymą ir atsisveikinti su Žemuogėle – taip tėvai vadina savo pirmąjį vaikelį. Moteris neslepia: vaiko netektis jai prilygo pačios mirčiai.
Tuomet T.Dambrauskė ieškojo įvairios pagalbos, kaip sau padėti, kaip vėl gyventi, kvėpuoti, iš naujo išmokti šypsotis, valdyti panikos priepuolius.
Vienas pagalbos sau būdų, kuriuos jai rekomendavo ir psichoterapeutai, buvo dalytis patirtimi.
„Kai pasidaliji, našta tampa lengvesnė. Negana to, pradedi matyti, kiek daug žmonių aplinkui išgyvena tokias pat netektis, ir jautiesi nebe viena. Laikui bėgant pamačiau, kad tai padeda ne tik man, bet ir kitoms moterims, šeimoms, patyrusioms panašių išgyvenimų. Tad dalytis patirtimi pradžioje man buvo tiesiog pagalba sau. Vėliau tai tapo didele bendryste“, – atviravo ji.
Po sunkių išgyvenimų sutuoktiniai nenuleido rankų ir kreipėsi į pagalbinio apvaisinimo specialistus.
Nuleisti rankų, pasak Tomos, neįmanoma, kai sieki savo svajonės, kurios troškai visą gyvenimą. Juolab kai teko kovoti už savo ir dar negimusių vaikų gyvybę.
„Tuo metu negalvoji, kad tai sunkus išbandymas, tiesiog darai viską, kas būtina, kad pavyktų, net jei tiesiog brutaliai save verti nejausti skausmo, kad tik nesubyrėtum. Tądien, kai sužinojau, jog po ilgų ir skausmingų procedūrų aš vėl laukiuosi, mane dėl stiprios hiperstimuliacijos komplikacijos guldė į ligoninę ir prašė leidimo naikinti nėštumą, kad pati likčiau gyva“, – prisiminė moteris.
T.Dambrauskė nė akimirkos nesuabejojo – ji atsisakė dar kartą netekti vaikelio ir paprašė gydytojų daryti viską, kad jį išsaugotų. Tuomet ji buvo išvežta į operacinę. Šiandien moteris neslepia – niekam nelinkėtų tokio ilgo ir skausmingo gyvenimo ligoninėje, kokį tuomet teko patirti jai. Ir be jokių garantijų, kad pavyks tai išgyventi be praradimo.
„Tik po kelių savaičių gydymo sužinojau, kad manyje plaka dar dvi širdelės. Nors ir labai apsidžiaugiau, medikai po šios žinios tik dar labiau baiminosi, ilgai neleido man lengvai atsipūsti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Mat daugiavaisis nėštumas, ir dar tokiomis aplinkybėmis, mano organizmui buvo labai sunki užduotis“, – pasakojo Toma.
Dar skausmingesnė nei tai buvo patirtis, kuri laukė jau gimus dvyniams. Juos gimdydama moteris nė nenutuokė, kas jos laukia, kai vaikeliai gimsta gerokai per anksti.
Gimus pirmajam iš dvynių Toma net neišgirdo jo verksmo – tik pamatė, kaip skubiai jį medikų brigada išneša į reanimaciją.
„O man šaukia: „Gimdyk toliau.“ Juk laikas čia labai svarbus. Gimus antram iš dvynių taip pat maldavau pasakyti, ar viskas gerai, bet liepė gimdyti toliau, juk dar liko placentos. Tada prasidėjo stiprus kraujavimas. Staiga iš 16 medikų bei vyro palatoje liko tik chirurgė. Būtent tada suvokiau, kad ir man gali kažkas nutikti... Keletą valandų buvau viena.
Rodos, ką tik pagimdžiau du vaikus, bet neturiu jų šalia, nematau jų, niekas nesako, kaip jie, ar kvėpuoja, juk jie per maži... Pamenu tą sumišimo jausmą ir bejėgystę, norėjosi kaukti, bet neleidau sau verkti.
Atėjęs vyras pasakė, kad negalėsiu pamatyti vaikų iki kitos dienos ryto, bet reikia jiems kas keletą valandų nešti nutraukto pienelio. Tas pieno traukimas ir nešimas prie reanimacijos durų buvo vienintelis dalykas, kuris mane gelbėjo ir laikė“, – atviravo T.Dambrauskė.
Pirmojo pasimatymo su vaikais reanimacijoje Toma bijojo tiek, kad net pykino. Moteris bijojo nepažinti savo vaikų – juk dar nebuvo jų mačiusi.
O atėjus – verkiančios kitų ankstukų mamos, aparatų pypsėjimas, daugybė laidelių aplink jos vaikus. Vis dėlto svarbiausia Tomai tuomet buvo matyti besikilnojančias mažylių krūtines ir suprasti – jie kvėpuoja! Kad ir padedami aparatų, bet kvėpuoja.
„Nesulaikiau ašarų... Džiaugsmo! Ir visas fizinis skausmas buvo nublankęs prieš tą patį didžiausią baimės keliamą skausmą – kad tik vaikai liktų gyvi. Dar buvo ilgas kelias ir gyvenimas ligoninėje, kol mes pagaliau grįžome namo ir visi tie sunkumai, skausmas pradingo užmaršty“, – pasakojo ji.
Šiandien penkiamečiai Vėja ir Uvis – visiškai skirtingos asmenybės su kardinaliai kitokiais poreikiais, skoniais, dienos ritmu ir visais kitais dalykais. Mama juos vadina tiesiog vienodo amžiaus broliu ir sese. Moteris neslepia – nuolat primena sau, kad nederėtų lyginti, bet visų dvynių mamos taip daro.
„Galimybės vienodos, maitinu panašiai, o jie skiriasi kaip diena ir naktis.
Tiesa, ryšį juodu turi tikrai ypatingą. Net ir susipykę dešimt kartų per dieną jie pasigenda vienas kito, rūpinasi. Man jie – stebuklas ir visai neperdedu tai sakydama“, – šypsojosi dvynių mama.
Trečias Tomos nėštumas buvo visai kitoks nei ankstesnieji. Pirmiausia dėl to, kad buvo netikėtas, nors ir labai lauktas.
Medikai porai prognozavo menką galimybę pastoti be pagalbos dešimties metų laikotarpiu. Tačiau Toma nepaliovė svajojusi patirti nėštumą be streso, be krūvos aplink zujančių gydytojų, ramybėje.
„Tiesiog svajojau, kad kada nors tos svajonės virstų realybe. Ir tai nutiko pačiu gražiausiu metu! Kita vertus, be pirmųjų patirčių tikriausiai nevertinčiau to kaip lengvos patirties, dėl to esu labai dėkinga už kiekvieną pamoką.
Trečias nėštumas buvo iššūkis vien dėl to, kad tuo pat metu jau reikėjo pasirūpinti dviem mažais vaikučiais. Bet jis buvo tikrai lengvesnis. Dvyniai gimė gerokai per anksti, o Uma net per ilgai užsibuvo. Dėl noro žindyti dvynius pačiai reikėjo įdėti velniškai daug pastangų ir man pavyko juos maitinti net pusantrų metų, bet kaskart tai buvo tikrai sudėtingas, daug jėgų ir nemigos naktų reikalaujantis darbas, o gimus Umai viskas vyko sklandžiai nuo pirmos dienos.
Supratau, kaip yra paprasta su vienu vaiku, kai gali miegoti kartu, kai gali tiesiog nešioti ant rankų ir viską daryti, kai gali daug daugiau savęs duoti vienam mažyliui.
Žinoma, viskam vykti lengviau ir sklandžiau padėjo mano jau turimos žinios ir patirtis. Dvyniai mane išmokė be galo daug“, – pasakojo moteris.
Umos ir vardas reiškia ramybę. Savo gimimu mažylė visai šeimai sustiprino meilę. Vėja ir Uvis užaugo pernakt. Toma pamatė, kokie jie gali būti rūpestingi, savarankiški, mylintys. Šiandien jau visko iš brolio ir sesers sparčiai mokosi Uma – mažylė labai anksti pradėjo kartoti dvynių elgesį.
„Daugelio dalykų net nereikėjo mokyti man. Dvyniai – mano didžiausia pagalba, geriausia komanda ir jie visi trys – mano nuostabiausi“, – šypsojosi Toma.
Moteris tikra – motinystė šiandien jai suteikia pilnatvę, kasdien plečia visas suvokimo apie laimę, meilę, kantrybę, nuovargį ar ištisus metus be miego ribas. Motinystė moterį ne tik gerai supurtė, bet ir suteikė tiek jėgų, kiek gyvenime nemanė turinti. Ji kasdien ko nors moko, o būdama mama Toma atrodo save.
Kaip moteris su vyru randa laiko, energijos ir jėgų ne tik auginti vaikus, bet ir rūpintis verslais? Toma tikra: kai reikia išlaikyti šeimą ir išreikšti save, atrasi ir būdų, kaip tai padaryti.
Naujausias, visai nuo nulio Tomos sukurtas projektas – „Twinstory“ parduotuvė ir lavinamosios kortelės, į tai ji sudėjo labai daug savęs.
Kone visko moteris mokėsi ir kūrė poilsio ir miego kaina, kai vaikai miegodavo, arba naktimis maitindama mažylę. Ji pirko planšetinį kompiuterį, mokymus, kaip juo piešti, ir mokydavosi saugodama vaikų miegą. Vėliau siuvo pirmuosius maišelius kortelėms, daug bandė, ieškojo gamintojų, draugiškų gamtai pakavimo sprendimų, mokėsi finansinio raštingumo, sukūrė internetinę parduotuvę.
„Twinstory“ lavinamosios kortelės išties yra motinystės įkvėptas dalykas. Su savo vaikais leisdama 24 val. per parą ieškojau būdų, kurie man pačiai padėtų užsiimti su jais, juos sudomintų ir dar lavintų.
Tad pabandžiau sudėti tai, kas mano vaikams pasiteisino ir padeda ne tik jiems, bet ir mamoms atrasti lengvesnių būdų sukoncentruoti vaikų dėmesį, mokyti juos, žaisti su jais ir panašiai“, – pasakojo verslininkė.
Šiandien T.Dambrauskė drąsiai vadina save laiminga. Nors laimė – kintanti būsena, skirtingai suvokiama kiekvieno. Vis dėlto tapusi mama ji puikiai suprato – jos laimė yra šalia esantys sveiki vaikai. Visa kita ji gali susikurti pati.
„Iššūkiai, kuriems prireikia jėgų, dovanoja pamokas – vienareikšmiškai augina ir skatina judėti į priekį, o tai taip pat yra laimė.
Turėti tris vaikus buvo ilgiausiai manyje gyvavusi svajonė, tačiau jų turiu ir daugiau. Jas ir pildysiu“, – šypsojosi jauna moteris.
