Jungtinėse Amerikos Valstijose apsistoti pastūmėjo ne tik karjera, bet ir meilė. Los Andžele ji jau trejus metus džiaugiasi mylimo vyro draugija.
„Laimė mėgsta tylą“, – įsitikinusi atlikėja ir nesileidžia į smulkias detales.
Tačiau gyvenimo svetur pradžia nebuvo tokia saldi ir neatrodė tarsi amerikietiška svajonė.
„Gyventi JAV pradėjau pačiu neramiausiu metu. Šiam sprendimui priimti neturėjau laiko. Dėl koronaviruso pandemijos buvo uždaromos sienos, o aš, būdama Lietuvoje, per valandą susikroviau lagaminus ir išskridau pirmuoju reisu. Iki šiol prisimenu tą baimę, nežinomybės jausmą, tarsi bėgčiau nuo karo...
Šioje šalyje išgyvenau pandemiją, „Black Lives Matter“ judėjimą po savo langais, prezidento rinkimus ir vis dar nepabėgau. Vadinasi, nepaisant visko, privalumų yra daugiau nei trūkumų“, – šypsosi N.Šiaudikytė.
– Kodėl sparnus pakėlėte būtent į JAV?
– Mano planuose ar vaikystės svajonėse niekada nebuvo gyvenimo svetur, tuo labiau už jūrų marių. Viskas susiklostė savaime. Kartais galvoju, kad gyvenimas viską pats sudėliojo.
Prieš penkerius metus mano gyvenime įvyko labai daug pokyčių. Palikau merginų grupę („Naujos pupytės“. – Aut.), nutrūko sužadėtuvės su tuometiniu ilgamečiu draugu. Tai buvo labai sunkus periodas, jis paskatino ieškoti savęs ir leistis į bet kokias avantiūras.
Palikusi merginų grupę norėjau tęsti solinę karjerą. Tuo metu ieškojau kompozitorių užsienyje. Taip viskas susiklostė, kad mane supažindino su muzikos kūrėjais, gyvenančiais Los Andžele. Ir labai greitai pas juos išvykau. Los Andžele įrašėme mano pirmąją dainą „Thank you“.
– Gyvenote tarp Lietuvos ir Los Andželo. Kodėl?
– Pirmus dvejus metus skraidžiau pirmyn ir atgal nesvarstydama galimybės ten pasilikti, nes vis dar intensyviai koncertuodavau, turėjau daug užsakymų, pasirodymų televizijoje. Nuo pat pradžių nebuvo nė menkiausios minties gyventi Amerikoje.
Nors mano močiutė sakė: „Vaikeli, pasilik, čia tavo šalis. Galimybių šalis.“ Ji taip norėjo, kad atsikraustyčiau į JAV ir būčiau arčiau savo tetos Niujorke, kad ir mano mamos sesė turėtų ką nors artimo šalia. Tačiau mano atsakymas būdavo toks pat: „Kam man kraustytis į JAV, pradėti viską iš naujo, jeigu turiu mėgstamą veiklą, iš kurios gerai uždirbu, ir artimiausius žmones Lietuvoje? Niekada.“ Bet ne veltui sakoma – niekada nesakyk „niekada“.
Mano tėvai – labai pasaulietiški žmonės, jie mane taip pat skatino išbandyti savo jėgas svetur. Tačiau tuo periodu buvau labai užsiėmusi – projektai, koncertai, pasirodymai „Eurovizijos“ atrankose, tad apie jokias dideles permainas savo gyvenime nesvarsčiau.
– Apsigyvenote Los Andžele. Kaip pavyko prisijaukinti šį miestą?
– Pradžioje man jis visai nepatiko. Neturėjau draugų, nieko nepažinojau, buvau tiesiog turistė. Toks gyvenimas po dalyvavimo įvairiausiuose filmavimuose ir nuolatinių koncertų manęs visai nežavėjo. Tačiau mano prodiuseriai sakė: „Tu turi turėti viziją, o ne mėgautis tik tuo, kad esi žinoma dainininkė šalyje, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių.“
Mano prodiuseris Andrew skatino mane tobulėti, pastūmėjo susitvarkyti atlikėjos darbo vizą. Jei ne jo palaikymas, patarimai, bendradarbiavimas, gal net nebūčiau ten, kur esu šiandien.
Gauti šią vizą man pavyko per daugiau nei metus. 2020-ųjų sausį jau turėjau antspaudą pase, o po dviejų mėnesių pasaulį sustingdė koronaviruso pandemija.
Dokumentų tvarkymas buvo labai sudėtingas procesas, kainavęs daug nervų ir pinigų. Tuo metu mano gyvenime atsirado antroji pusė.
Žinojau, kad atvykusi gyventi į Los Andželą nebūsiu viena. Tai labai padėjo nepalūžti ir nemesti visko pusiaukelėje, nors buvo visokių minčių.
Tikriausiai man, kaip ir daugeliui moterų, priimant svarbius sprendimus reikia palaikymo. Šiandien man atrodo, kad be jo palaikymo to nebūčiau padariusi.
Gyventi pradėjome tik per pandemiją. Nesiskirdami nė dienos praleidome pusantrų metų... Tai buvo pats didžiausias ir geriausias išbandymas santykiams, kokį tik galima įsivaizduoti.
– Kaip atrodė jūsų gyvenimo Los Andžele pradžia?
– Tai buvo karantinas. Buvimas kartu 24 valandas per parą, maisto gaminimas, skalbimas, tvarkymas ir jokių patogumų – gyvenome vieno kambario bute. Tokia buvo mūsų gyvenimo pradžia.
Nepaisant nežinomybės, streso pandemijos metu, begalinio tėvų ir Lietuvos ilgesio, mūsų santykiams tai išėjo į gera. Mes žinome, kad mūsų meilė ir santykiai tikri, neparemti niekuo kitu, tik noru būti kartu nors ir po palme.
– Kas tuo metu buvo sunkiausia?
– Esu labai bendraujanti, aktyvi asmenybė. Gyventi tarp keturių sienų su ribotomis galimybėmis judėti buvo tikras iššūkis. Buvo visko. Ir dienų, kai žiūrėdavau į lubas ir verkdavau, norėdavau viską mesti ir grįžti į Lietuvą.
Sunkiausia buvo tai, kad iki pandemijos dar nebuvau susikūrusi stabilaus gyvenimo JAV. Turėjau vos kelias drauges, neturėjau pažinčių. Šiandien žmones, kurie mane supa, turiu tik dėl savo noro ir pastangų. Peržengiau per savo ego ir stačia galva nėriau į pažintis – dariau viską, kad susipažinčiau su naujais žmonėmis. Pradėjau rašyti pažįstamiems, ar kas nors turi kokių draugų Los Andžele. Klausiau, gal galėtų mane su jais supažindinti.
Ne kartą teko nusivilti. Kai kurios draugystės užsimezgė ir greitai baigėsi. Gyvenimas be draugų man buvo labai liūdnas. Juk kai nieko nepažįsti, jautiesi svetimas tame mieste. Labai norėjau tai pakeisti.
Kurti gyvenimą nuo nulio, kai tau jau trisdešimt ir tavo amžiaus draugės dažniausiai jau gyvena sėslų gyvenimą, tikrai buvo sunku. Tačiau šiandien visi sunkumai jau praeity. Susikūriau gyvenimą tokį, apie kokį svajojau.
– Prakalbote apie mylimąjį. Kaip judu susipažinote?
– Mes susipažinome Niujorke. Tiek aš, tiek jis tądien neturėjome būti ten, kur susitikome. Jis turėjo eiti į pasimatymą, tačiau jis neįvyko. O aš buvau ištempta į miestą, nors labai norėjau ilsėtis namuose. Tai buvo mano pirmos dienos Niujorke. Visada tikėjau, kad egzistuoja aukštesnės jėgos ir tam tikri dalykai yra suplanuoti už mus.
Susipažinome vienoje populiarioje Niujorko vietoje. Jis mane pamatė ir užkalbino. Apsikeitėme kontaktais, ir kitą vakarą jis mane pakvietė vakarienės. Nors jis man patiko nuo pirmos pokalbio minutės, santykiai greitai nesiklostė. Nepuolėme į juos, nes žinojau, kad gyvensiu Lietuvoje, ir neturėjau jokių minčių puoselėti santykius su žmogumi, kuris gyvena kitame žemyne.
– Kuo jis jus sužavėjo?
– Pirmiausia savo vertybėmis. Tai geras, nesugadintas vyras – taip mėgstu sakyti. Jis jaučia labai didelę pagarbą moterims, yra elegantiškas ir išsilavinęs. Be abejo, žavi jo pasiekimai. Visas šis derinys atitinka mano vyro idealą.
Būna, kad teoriškai viskas atitinka, bet nėra kibirkšties. Mūsų atveju kibirkštis buvo nuo pat pradžių. Tuo metu man buvo sunku patikėti, kad galima sutikti žmogų, kuriame niekas neerzina. Buvo visokių minčių – ieškojau melo, kabliukų... Visaip jį testavau, bet, pasirodo, galima sutikti sau tinkantį žmogų.
– Kuo užsiima jūsų mylimasis?
– Mano antroji pusė dirba su investicijomis ir nekilnojamuoju turtu.
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją rasite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
