Karolinos ir jos sužadėtinio reperio Dominyko Ježerio (25 m.) dukrai Isabelle – vieni metai ir keturi mėnesiai. Kai ji gimė, laiminga motina ant rankos plaštakos pasidarė tatuiruotę su dukros vardu „Isabelle“ ir maža širdele.
Ji neslepia, kad dabar jos ir sužadėtinio gyvenime viskas pasikeitė. „Tėvystė – labai sudėtingas dalykas. Mudu su Dominyku esame dar tik pradinukai. Dar viskas prieš akis ir mudu patys mokomės“, – pasakojo K.Meschino.
– Karolina, jau antrą kartą švęsite Motinos dieną. Kokie jausmai užplūsta prieš šią šventę?
– Vis dar negaliu priprasti prie mamos statuso. Tik dabar tai ateina į galvą, kai dukra pradėjo mane šaukti „mama“.
Dabar jaučiu didelę pagarbą visiems, kurie yra tėvai. Dabar, kai suprantu, kiek reikia pasiaukoti auginant vaiką, kiek tai reikalauja dėmesio, meilės, pastangų, streso ir ašarų, ir dar visko ir geriausia prasme, ir blogiausia.
Motinystė man yra stebuklas to, ką gali moters kūnas ir kokių jausmų suteikia vaikas. Jaučiuosi taip, kad per šiuos metus ir keturis mėnesius paaugau daugiau negu per visą gyvenimą. Paaugau tiek širdimi, tiek siela, tiek protu. Esu labai dėkinga ir Dominykui, ir gyvenimui, kad man davė tokią dovaną – Isabelle.
Man Isabelle – didžiausia laimė ir turtas ir aš jaučiuosi visiškai išprotėjusi dėl jos. Atrodo, ji taip mane supranta, kad... Aš tikiu, kad į Isabelle įsikūnijo mano močiutės siela.
Aš turėjau ypatingą ryšį su močiute – tėčio mama iš Italijos. Mudvi buvome kaip vienas žmogus. Mudvi labai artimai bendravome, ji man buvo viskas. Dažnai su močiute matydavomės, nuvykdavome per Velykas, kitas šventes, vasarą. Mane palikdavo vasarą pas ją atostogauti ištisus mėnesius.
Per nėštumą daugiausia ir verkiau dėl to, nes žinojau, kad močiutė su Isabelle nesusitiks.
Labai ilgas atsisveikinimas buvo su ja – lėta, daug dienų besitęsianti jos mirtis. Ir kai dešimt dienų atverkę sėdėjome šarvojimo salėje prie jos karsto, mano mama pasakė: „Per šiuos metus mūsų šeimoje, gal tavo pusbroliams, gims vaikas, ir jis bus mergaitė, pamatysi.“
Ir per tuos metus pastojau, ir gimė mergaitė.
Isabelle su mano tėčiu turi ypač artimą ryšį. Aš net tokio ryšio neturiu, kaip tėtis su anūke. Būna, kartais net pavydžiu. Atsimenu, kai tėtis pirmą kartą man uždėjo ranką ant pilvo, Isabelle sujudėjo. Kažkokia magija yra tarp tėčio, Isabelle ir močiutės.
– Esate sakiusi, kad iki 30 metų norėtumėte susilaukti trijų vaikų.
– Taip! Aišku, pasvajoti labai smagu. Visą laiką norėjau būti jauna mama, visą laiką norėjau šeimos, nes man šeima – vertybė numeris vienas ir svarbiausias dalykas.
Kol kas neskubu su antru vaiku, kad ir kaip visi klausinėja: tai kada antras? Man taip norisi pasidžiaugti Isabelle ir jos vaikyste ir jai duoti viską, ką tik galiu. Tikrai manau, turėsiu dar vaikų. Gal iki 30-ies ir antras atsiras.
– Kažkada stipriai maištaudavote prieš tėvus, kai jie jūsų neišleisdavo į repo koncertus, reikalaudavo laiku grįžti namo. Ką dabar manote apie maištingą savo paauglystę? Kaip pati auklėjate ir auklėsite dukrą?
– Mano tėvai buvo labai griežti ir mane griežtai auklėjo. Ir aš visą laiką sakydavau mamai: „Na, jau kai aš turėsiu vaikų, tai juos auklėsiu, kaip aš noriu. Aš būsiu jiems draugė, o ne taip kaip tu.“
Bet dabar mudvi su mama – geriausios draugės. Maždaug nuo 17–18-os metų tarp mudviejų atsirado labai artima draugystė.
Kai laukiausi, atsirado stiprus dėkingumas mamai. Kiek visko ji turėjo patirti! Jau laukdamasi pradėjau jos atsiprašinėti. Ir dabar, kai būna gimtadieniai, kitos šeimos šventės, tiesiog dėkoju tėvams už viską, ką jie man davė.
Mudu su Dominyku jau dabar šnekame, kaip čia apsaugojus dukrą nuo visų pasaulio blogybių. Aš dabar stengiuosi mėgautis akimirka ir negalvoti, kas bus. Bet paauglystė – man vienas labiausiai baimę keliančių dalykų. Paauglystės labai bijau, tuo labiau kad save atsimenu, kokia tada buvau.
Mergaitės man atrodo tokios trapios. Ir Isabelle man – angelas, šventas angelas... Stengsimės išauginti dorą žmogų ir išleisti į gyvenimą.
– Kokias išdaigas krėsdavote paauglystėje?
– Buvau paauglė iš vadovėlio – dariau viską, kas blogai, ko negalima daryti. Draugai, cigaretės, sidras. Jo paragavome su draugais pas kažką kieme. Visko, ko tėvai neleidžia, norėjosi. Draugai galėdavo grįžti namo 9 valandą vakaro, aš – jau 6-ą. Po kelerių metų tėvai jiems leisdavo grįžti 24 valandą, man – 8-ą. Ir visą laiką mane taip saugodavo.
Aš buvau sudėtinga paauglė. Mano paauglystė buvo vienas ilgas namų areštas. Buvo atimtas kompiuteris, telefonas. Tai aš, būdavo, pasiskolinu telefoną, nusiperku vienkartinę kortelę ir susirašinėju su draugėmis. Gerai ištampiau nervus tėvams.
Visiškai kitaip elgiuosi dabar, kai pati esu mama. Dabar, kai pati turiu dukrą, kartais atrodo, kad negalėsiu jos per daug saugoti, nes kai susidurs su realiu gyvenimu, bus dar sunkiau. Bet jeigu viską leisi, tai nebus jokios kontrolės.
Jau atėjo tas amžius, kai Isabelle pradėjo daug ką suprasti, į daug ką reaguoti, pavienius žodžius gaudyti. Labai imlus vaikas. Stengiamės paisyti, kaip elgiamės, ką šnekame, nes matome, kad ji jau pradeda atkreipti dėmesį, mus kopijuoti, o dar net nekalba.
– Kaip jūsų dukra atkeliavo į šį pasaulį? Ar sunkiai išgyvenote nėštumo laikotarpį?
– Ne, bet man buvo privaloma daryti cezario pjūvį, nes mergytės padėtis pilve buvo netaisyklinga ir jai du kartus virkštelė buvo apsisukusi aplink kaklą.
Kai turėjau eiti į operacinę, atsimenu, stovėjau prieš veidrodį, glosčiau pilvą ir verkiau. Man atrodė, kad per trumpai pabuvau su tuo pilvu, taip buvau prie jo pripratusi.
Man nėštumas buvo toks malonus, nebuvo jokių komplikacijų. Tiesa, pykino, bet nė karto nevėmiau. Kadangi dirbau iki paskutinės dienos, kiek galėjau pati, kiek karantinas leido, tai man labai greitai praskriejo tas laikas.
– Ar neišgąsdino medikų pranešimas, kad jums teks daryti cezario pjūvį?
– Faktas, kad išsigandau. Prisigalvojau visokių blogų dalykų, labai kankinausi dėl to.
Paskutinį nėštumo mėnesį gydytoja pasakė, kad jeigu mergaitės padėtis nepasikeis, reikia rezervuoti gimdymo datą, t.y. kada daryti cezario pjūvį.
Nustebome: mes patys galime išsirinkti datą, kada gims vaikas?! Pradėjome su Dominyku studijuoti Pitagoro kvadratus, domėtis visokia numerologija.
Pagal numerologiją, geriausia diena sausio pradžioje buvo 7-oji. O man jau 6 dieną prasidėjo kažkokie įtartini dalykai ir labai blogai jaučiausi. Kai nuvažiavome pas gydytoją, ji pasakė, kad gimdos kaklelis jau prasivėręs ir galiu gimdyti. Bet juk dar 6 diena! Man reikia pagimdyti 7-ą!
Apie tuos, kurie gims 6 dieną, buvo parašyta, kad plauks pasroviui visą gyvenimą ir karmos taškus taupys kitam gyvenimui. O gimę 7 dieną pasaulį gali užkariauti.
Išvažiavome namo laukti kitos dienos.
Rytą nuvežė mane į operacinę, ir gimė Isabelle. Viskas vyko labai sklandžiai.
Pirmos trys dienos buvo sunkios, nes po operacijos negalėjau atsistoti. Dominykas pirmas išmoko pervystyti vaiką, o man buvo miela į tai žiūrėti. Po to jis mane mokė šitų dalykų.
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją rasite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
