Lietuvoje Olesia gyvena penkerius metus. Ji jau spėjo išmokti ir lietuvių kalbą.
Už savo vaidmenis Operos ir baleto teatre O.Šaitanova pelnė ne vieną apdovanojimą: 2018 m. jai įteikta Jurgio Žalkausko premija, šių metų kovą teatre ji buvo paskelbta Metų baleto soliste.
Per praėjusias Kalėdas Olesia aplankė Charkove gyvenančius tėvus. Buvo ramu, viskas buvo gerai, ji maloniai praleido laiką su savo šeima. Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad vasario 24 d. dar neprašvitus Rusija užpuls Ukrainą ir prasidės karas?
– Olesia, šis beprasmis karas sujaudino visą pasaulį. Rusijos karo veiksmai Ukrainoje ciniški, nes šaudoma į civilius žmones, vaikus, griaunamos mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės, o gražusis uostamiestis Mariupolis beveik sulygintas su žeme. Ar jus labai sukrėtė šis karas?
– Taip. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, – tikra beprotybė. Pirmomis karo dienomis negalėjau nei miegoti, nei valgyti – nieko negalėjau daryti. Pirmąją karo savaitę Operos ir baleto teatre buvo rodomas baletas „Bajaderė“, kuriame šokau. Susikaupti ir šokti man buvo labai sunku.
Mano tėvai liko Ukrainoje. Jie pabėgo iš Charkovo. Dabar jie Lvove, kuris yra prie Lenkijos sienos.
Iš Charkovo tėvai pasitraukė pirmąją karo dieną – vasario 24-ąją. Juodu atsibudo 5 val. – buvo girdėti bombardavimai. Buvo atakuojami Charkovo, Dnipro, Kijevo oro uostai.
Iš karto jie negalėjo suprasti, kas vyksta tokį ankstų rytą. Stvėrė į rankas telefoną ir puolė ieškoti naujienų internete. Taip sužinojo, kad Ukrainoje prasidėjo karas. Tai jiems buvo labai netikėta.
Aš apie tai sužinojau tik 9 val. – daug SMS žinučių gavau iš draugų lietuvių: sakyk, kas vyksta Ukrainoje, kaip laikosi tavo tėvai, ar viskas gerai? Puoliau skambinti mamai ir klausti, ar tikrai Ukrainoje prasidėjo karas.
Tuo metu tėvai buvo vaistinėje ir negalėjo kalbėti. Vaistinėje buvo daug žmonių, visi pirko vaistų.
Po kiek laiko vėl paskambinau ir pasakiau, kad jiems reikia važiuoti į Lvovą, o mama: ne, ne, liksime čia, viskas bus gerai. Pradėjau verkti ir tiesiog maldavau: dėl manęs sėskite į mašiną ir važiuokite į Lvovą.
Pagaliau jie išvažiavo. O po dviejų valandų pradėjo bombarduoti Charkovą. Neįsivaizduoju, kad nebeliks Charkovo.
Kelionė buvo sunki: kelyje buvo daug automobilių, visur eilės, kilo problemų dėl benzino, dujų.
Jie važiavo iki Dnipro, ten pernakvojo. Paskui važiavo iki Umanės ir nakvojo ten. Iš Umanės planavo išvykti 7 val., tačiau išvyko dviem valandomis anksčiau, nes Umanę apšaudė rusai. Pagaliau jie pasiekė Lvovą ir planavo vykti į Lenkiją. Iš ten galima patekti ir į kitas Europos šalis.
Tačiau mano tėčio nepraleido per sieną. Jam – 50 metų, o tokio amžiaus vyrai šiuo metu negali išvykti iš Ukrainos, nes bet kuriuo metu gali būti mobilizuoti į karą. Tėtis turi sveikatos problemų, greičiausiai nebus pašauktas į karą, bet ir išvykti iš Ukrainos negali.
Mama viena atsisakė važiuoti. Bet man ramiau, kai jie kartu.
– Lvove netrūksta karo pabėgėlių. Kaip ten įsikūrė jūsų tėvai?
– Mano šeima ten nuomojasi butą. Mano tėtis – karo lakūnas, bet trisdešimt su trupučiu metų išėjo į pensiją. Tada įgijo antrąjį aukštąjį išsilavinimą, yra ekonomistas. Dabar jis neturi darbo, bet gal pavyks į jį grįžti. Mama – muzikos mokytoja, dėsto fortepijoną, bet dabar taip pat nedirba.
Aš dirbu, galiu jiems padėti. Bet tėtis sako, kad jau gavo ir pensiją, ir atlyginimą. Bet jau pradėjo bombarduoti ir Lvovą. Man labai neramu.
– Kaip palaikote ryšį su tėvais?
– Per dieną susiskambiname kokius penkis kartus. Visada rytą, po pietų, vakare skambinu mamai ir klausiu, kaip laikosi, ar kaukia sirenos. Sirenos Lvove kaukia kiekvieną dieną, ir tada žmonės bėga slėptis į slėptuves, rūsius.
– Turbūt ir giminių turite Ukrainoje. Kur jie gyvena ir kaip laikosi?
– Kryme gyvena tėčio brolis su šeima, bet dabar mes nebendraujame. Jie nenori su mumis bendrauti. Ten klesti Rusijos propaganda. Ten niekas nežiūri, nesiklauso CNN, BBC, kitų žiniasklaidos priemonių. Bet yra žmonių, kurie supranta tikrąją padėtį.
Man ir mano šeimai Krymas – tai Ukraina. Neįsivaizduoju, kad Krymas dabar Rusijos. Aš gimiau Kryme, Sevastopolyje, ir iki septynerių metų ten augau. Mano tėtis gimė netoli Odesos.
– Jūsų dėdės šeima tiki ta Rusijos skleidžiama propaganda ir melu?
– Manau, kad taip. Man nei dėdė, nei pusbroliai, nei pusseserės – niekas neparašė ir nepaklausė: „Olesia, kaip tu dabar laikaisi?“ Manau, jog dėl to, kad jie bijo. Nes rusai gali susekti.
– Jūs padedate jauniesiems baleto šokėjams iš Ukrainos. Kaip sugalvojote tokią netradicinę pagalbą ir kaip viskas vyko?
– Padedu vaikams ir jaunuoliams, kurie Ukrainoje mokėsi baleto, bet dėl karo neteko galimybės mokytis toliau.
Esu be galo dėkinga M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovui Eligijui Butkui ir mokyklai, kad sutiko priimti mokytis ukrainiečių vaikus iš Kijevo nacionalinės baleto mokyklos.
Man pavyko per savo kontaktus į Lietuvą atvežti 13 vaikų ir jaunuolių nuo 10 iki 18 metų. Vieni atvažiavo su mamomis, kiti – vieni. Pastarieji gyvena M.K.Čiurlionio menų mokyklos bendrabutyje. Atvykusiems su tėvais ieškojau butų Vilniuje. Juos priėmė gyventi lietuvių šeimos.
Specialybės pamokos, kurių labai daug, jiems vyksta drauge su lietuviais. O matematiką, fiziką ir kitus dalykus jiems dėsto pedagogai iš Ukrainos nuotoliniu būdu. Be to, jiems dėstoma ir lietuvių kalba.
Gal tokia mano misija? Negaliu padėti savo šeimai, bet galiu padėti kitiems. Turiu ką nors daryti. Juk tokia sunki padėtis Ukrainoje.
Ukrainoje esu žinoma kaip primabalerina, turiu ten kontaktų, tad nedelsdama puoliau skambinti į Kijevo nacionalinę baleto mokyklą.
Tuos vaikus mes dar globojame individualiai. Aš globoju keturias mergaites.
– Kaip susiklostė aplinkybės, kad jūs pati kažkada atvykote į Lietuvą? Ar meilės istorija, ar darbas dėl to kalti?
– Kartą man paskambino Krzysztofas Pastoras (tuometis LNOBT baleto trupės meno vadovas. – Red.) ir sako: Olesia, ar jūsų repertuare yra „Don Kichotas“? Taip. Ir jis pradėjo pasakoti, kad po 10 dienų Vilniuje bus „Don Kichoto“ premjera, bet iškilo kažkokių problemų. Ar aš galiu atvažiuoti sušokti Kitri? Galiu.
Atvažiavau, turėjau apie 10 dienų iki premjeros. Ji gerai praėjo. Po premjeros mane pakvietė dirbti teatre kaip primabaleriną. Taip, pagalvojau, aš norėčiau čia dirbti.
Kijeve jau buvau sušokusi visą klasikinį repertuarą, bet modernių baletų ten nebuvo. O čia yra. Man buvo labai įdomu dirbti europietiškoje trupėje su nauju choreografu. Čia viskas man buvo nauja. Taip ir pasilikau Vilniuje. Operos ir baleto teatre dirbu jau penkeri metai.
2013 m. baigiau Kijevo valstybinę baleto mokyklą. Trejus metus dirbau Ukrainos nacionaliniame akademiniame operos ir baleto teatre, buvau primabalerina.
Nesu ištekėjusi, vaikų neturiu, visą mano gyvenimą užpildo baletas. Noriu sušokti Karmen, nes jos mano repertuare nėra.
– Gal ir butą Vilniuje spėjote nusipirkti?
– Ne, butą iki šiol nuomojuosi. Kaip tik planavau šiemet pirkti. Tačiau nepirksiu, nes karas, nesaugu. Dabar geriau butą nuomotis, nes niekas nežino, kas bus.
Mūsų, baleto šokėjų, karjera labai trumpa. Kartais skaičiuoju, kiek man liko šokti: 12, 13, 14 metų? Todėl baletas – mano gyvenimas. Esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie padeda man būti scenoje.
Bet dabar man baletas – antrame plane. Dabar svarbiausia, kad Ukrainoje baigtųsi karas, būtų taika ir mano šeima būtų saugi.
Olesios Šaitanovos dosjė
- LNOBT O.Šaitanovos sukurtų vaidmenų kraitėje – Odeta-Odilė („Gulbių ežeras“), Kitri („Don Kichotas“), Žizel („Žizel“), Džuljeta („Romeo ir Džuljeta“), Medora ir Gulnara („Korsaras“), Gamzati ir Nikija („Bajaderė“), Lenė ir Teismo valytoja („Procesas“), Mergina („Stebuklingas mandarinas“), Solistė („Bolero“), Pachita („Pachita“), kiti.
- Anželikos Cholinos teatre ji šoko Lizą balete „Pikų dama“.
