Vilniuje D.Bosas svečiuojasi ne tik darbo reikalais, bet ir aplanko prieš trejus metus gimusią anūkę Frėją. Žavesio ir jaunatviškumo nestokojanti verslininkė džiaugiasi tapusi močiute.
2009-ųjų sausio 23 dieną D.Bosas puošė „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ viršelį. Tuomet pasirodžiusiame interviu ji kalbėjo apie pasitraukimą iš verslo, buities darbus namuose ir persikėlimą gyventi iš sostinės į Palangą. Dabar Daina šį pokalbį ir tuometes aktualijas prisimena su šypsena.
„Visos šios permainos vyko prieš 13 metų – labai seniai. Iš Vilniaus išvykau, bet šeimininkauti namuose ilgai neteko. Tuo metu Karklėje buvo kuriamas naujas viešbutis ir restoranas „Gamtos perlas“. Tai buvo Antano dovana man dukters gimimo proga, ir aš vėl nėriau į darbus. Man buvo patikėta viešbučio ir restorano veikla.
Dabar, kai „Gamtos perlas“ išnuomotas ir perleistas į patikimas rankas, o ir Magdalena užaugo, aš vėl galiu lengviau atsikvėpti ir turiu kur kas daugiau laiko malonumams, – šyptelėjo Daina.
Tačiau pastarieji dveji metai Bosams, kaip ir daugeliui, buvo pilni iššūkių. Pirmiausia palietė pasaulį sukausčiusi pandemija, o prieš kiek daugiau nei mėnesį – karas Ukrainoje.
Tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, anot D.Bosas, primena slegiančio filmo siužetą, bet ne įprastą gyvenimą.
„Besibaigiant žiemai ir laukiant pavasario nuotaika buvo labai pakili. Atrodė, kad ir koronavirusas, ir kitos problemos po truputį eina į užmarštį ir gyvenimas stoja į įprastas vėžes.
Sulaukus saulėtų dienų ir pradėjus planuoti atostogas prasidėjo karas Ukrainoje ir viskas vėl nusidažė tamsiomis spalvomis“, – emocijomis dalijosi verslininkė.
– Karas Ukrainoje nepaliko abejingų. Kaip prisidėjote prie paramos Rusijos agresiją kenčiančiai tautai?
– Drauge su vyru Antanu aukojome pinigų organizacijai „Blue/Yellow“, priglaudėme nuo karo bėgančius žmones. Trijuose butuose esame apgyvendinę ukrainiečių šeimas. Stengiamės jiems padėti viskuo, kuo tik galime. Šie žmonės gyveno gražiuose butuose, namuose. Jie – išsilavinę, planavo savo ateitį, turi vaikų. Dabar jie gyvena visiškoje nežinomybėje ir šiuo metu nieko neturi.
Ukrainiečių tauta šiame kontekste man pasirodė labai stipri, ir taip gera klausytis, kai jie sako, kad nori grįžti, atstatyti namus ir laukia tos dienos, kai karas gimtinėje baigsis. Jie supranta, kad nėra aišku, kada tai įvyks.
– Slogios emocijos palietė ne vieną. Kaip jums pavyksta su tuo kovoti?
– Labai sunku mąstyti pozityviai, tačiau stengiuosi. Privalu dozuoti vaizdus ir informaciją, nes tai išties atsiliepia psichologinei būsenai.
Pastaruoju metu stengiuosi kiek atsiriboti nuo informacijos ir gyventi įprastą gyvenimą. Kai sportuoji, rūpiniesi buitiniais dalykais, nėra laiko sėdėti ir sugėrinėti informacijos. Stengiuosi kuo mažiau matyti tų klaikių vaizdų.
– Ar per visus šiuos metus prisijaukinote Palangą?
– Palanga yra nuostabi. Niekada pajūrio nekeisčiau į jokį didmiestį. Mes čia gyvename be jokio streso, kamščių gatvėse. Be to, daug keliaujame. Pasaulis atviras, finansai nevaržo, tad jei pasiilgstame didmiesčio šurmulio, šilumos ar kalnų, tiesiog perkame lėktuvo bilietus.
– Kuo, jūsų manymu, skiriasi gyvenimas sostinėje ir nedideliame pajūrio mieste?
– Viskuo, kuo tik gali skirtis didmiestis nuo mažo kurortinio miesto, kuriame šurmulys juntamas tik vasarą. Viskas priklauso nuo gyvenimo būdo ir galimybių. Tačiau sutinku, kad jaunimui labiau patinka gyventi didmiestyje. Mano pačios vaikai gyvena Vilniuje. Maria iš Palangos spruko vos sulaukusi penkiolikos.
– Sakoma, kad prie jūros palangiškiai nueina rečiau nei gyvenantys ne prie jūros. O ar jūs dažnai skiriate laiko pasivaikščiojimui pajūriu?
– Tai tiesa. Vasarą prie jūros mūsų nepamatysi. Draugiškai užleidžiame vietą miesto svečiams, o patys mėgaujamės jūra, kai visi išvyksta.
Būna, išeiname pasivaikščioti, pasmalsauti, kas naujo mūsų mieste, bet tai nutinka retai... Visas – geras ir blogas – naujienas sužinome iš draugų, kurie vasarą svečiuojasi Palangoje.
– Kokios vietos pajūryje yra jūsų mėgstamiausios?
– Mūsų namų kiemas. Čia turime viską, ko reikia kokybiškam poilsiui.
Taip pat Palangos parkai, pajūris ne sezono metu ir, aišku, mūsų puikieji restoranai, kurių kasmet atsiranda vis geresnių, ir tai džiugina.
– Prieš 13 metų interviu minėjote, kad bandote prisijaukinti ir buities darbus. Kaip sekėsi tai padaryti? Ar vis dar keliatės išleisti dukters Magdalenos į mokyklą?
– Nejaugi tikrai taip sakiau? Ko niekada neplanavau, tai prisijaukinti buities darbų. Neslėpsiu, ir tada, ir dabar – visada turėjau pagalbininkų buityje. Save labiau įvardinčiau kaip buitinių darbų namuose organizatorę. Juk, sutikite, svarbiausia – gerai paskirstyti darbus. Visi dirba savo darbus ir visi laimingi.
O Magdalena mokinė ir, žinoma, keliuosi jos išleisti į mokyklą. Nors ir su šia užduotimi puikiai susitvarko tėtis.
– Per šiuos metus tapote populiaria nuomonės formuotoja – dažnai savo įžvalgomis, kasdienybe dalijatės socialinio tinklo paskyroje. Ar į šią veiklą žiūrite kaip į darbą, ar tai jums tapo natūralia kasdienybe?
– Visada sakiau, kad žurnalistai gali karūnuoti žmogų kuo tik nori, ir visi patikės. Sakote, populiari nuomonės formuotoja... Na, taip, sekėjų skaičius šoktelėjo, bet aš to net nepajutau.
Iš pradžių tai buvo natūrali kasdienybė, vėliau neplanuotai visa tai virto darbu, bet tik iš dalies. Dirbu tik tada, kai pati tuo tikiu. Pinigai reklamuojant produktą mano atveju nėra pagrindinis variklis. Bet nesikuklinsiu ir nemeluosiu – nuomonės formuotojai šiuo metu uždirba nepadoriai daug.
– Atrodo, kad sekėjams rodote didžiąją dalį savo kasdienio gyvenimo. O kas lieka už kadro?
– Džiaugiuosi, kad taip atrodo, nes už kadro lieka labai daug. Socialinėje erdvėje dalijuosi savo mintimis apie tam tikrus įvykius. Niekada nieko nedarau dirbtinai ar to, kas prieštarautų mano įsitikinimams.
Žmonės, kurie mane seka, daro tai savo noru. Niekada neturėjau tikslo kam nors daryti įtaką. Sekėjai patys renkasi, kas jiems įdomu, ką sekti socialiniuose tinkluose, ir daro tai dėl įvairių priežasčių. Vienus seka tam, kad išgirstų naudingos informacijos, kitus – kad apkalbėtų ar net pasišaipytų.
Instagrame, kaip ir realiame gyvenime, pasitikėjimą ir pagarbą reikia užsitarnauti.
– Kokia jūsų viešumo kaina?
– Viešumo kaina yra mokėti priimti apkalbas ir nebūtinai palankią nuomonę apie save. Tiesa, žmonės dažnai nuomonę painioja su šmeižtu. Bet ši liga dabar pagydoma pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius, todėl visada linkiu neperlenkti lazdos komentuojant.
Kita vertus, aptarinėjami ir apkalbami tik įdomų gyvenimą gyvenantys žmonės. Apie neįdomius juk niekas nekalba.
– Vakarėliai iki šiol jums nesvetimi. Tuomet duotame interviu minėjote, kad atsirenkate, į kuriuos eiti, o į kuriuos ne. Kokiuose renginiuose lankotės, o kokius praleidžiate?
– Vakarėlių vis mažiau. Atsirenku tik tuos, dėl kurių galiu ir noriu į kitą Lietuvos galą pirmyn ir atgal sukarti 700 km. Mes gyvename Palangoje, tad į kiekvieno sausainio pristatymą Vilniuje ar Kaune neprivažinėsi. Tai vargina, o man patinka komfortas.
Kitas dalykas, kai tai darbas ir už tai yra mokama.
– Į renginius dažniausiai jus lydi dukra Maria. Vis dažniau juose pasirodote ir su Magdalena, tačiau Antanas draugiją palaiko retai. Kodėl?
– Vienas mūsų turi likti namuose, nes turime mokyklinio amžiaus dukrą, kuri lanko būrelius ir yra visur vežiojama. Be to, turime du augintinius, kurie yra Antano vaikai ir tik jis jais rūpinasi.
Antanas dalyvauja tuose renginiuose, kurie jam labiausiai patinka, pavyzdžiui, medžioklėje.
– Renginiuose visuomet atrodote pribloškiamai. Koks jūsų grožio receptas?
– Ačiū už komplimentą. Man visada patiko grožis, estetika ir stilius.
Šiais laikais amžina jaunystė, regis, pasiekiama kiekvienam. Grožio industrijos specialistai randa vis daugiau priemonių, padedančių paslėpti amžių. Vieni tuo pasinaudoja, kiti guodžia save, kad tai tuštybė. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Mes patys renkamės, kaip gyventi ir kaip atrodyti.
Visada domėjausi naujovėmis ir viskuo, ką gyvenimas ir šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti. Šioje srityje aš labai išlaidi. Bet tai nėra viskas.
Svarbiausia yra vidinė būsena, o tai prasideda nuo gerų ir sveikų santykių šeimoje. Kai jie geri, aš galiu atsipalaiduoti, kokybiškai dirbti ir ramiai ilsėtis, ir tai atsispindi mano veide. O visa kita – sportas ir sveika mityba. Toks mano gyvenimo būdas.
– Kaip bėgant metams pasikeitė jūsų požiūris į grožio procedūras?
– Pasikeitė tik tiek, kad dar labiau patobulėjau šioje srityje. Lankiau Militos Daikerytės makiažo kursus. Išmokau pati pasidaryti dieninį makiažą, pirkti kokybiškas, man tinkančias ir reikalingas priemones, o ne tas, kurių pakuotės gražiai blizga.
Grožio procedūromis lepinuosi labai dažnai, bet tik tam, kad maksimaliai palaikyčiau sveiką ir gražią odą. Masažai, lazerinės procedūros, mezoterapiniai kokteiliai – visa tai darau, bet tik patikimose klinikose. O dabar taip madingo veido koregavimo užpildais vengiu, nes blogų rezultatų socialiniuose tinkluose apstu. Pasitikiu plastine chirurgija, kai to tikrai reikia.
– Pastaraisiais metais žiniasklaidoje pasirodė begalė naujienų apie braškančias žinomų porų santuokas. Jūs su Antanu koja kojon žengiate jau daugiau nei dešimt metų. Koks jūsų santuokos receptas?
– Stebėtinai daug skyrybų pastaruoju metu. Labai liūdna, bet dar liūdniau, kai žmonės nemoka gražiai išsiskirti, – santuokoje nugyvenę ilgus metus nusprendžia viešai aiškintis santykius.
Nežinau, kas gali būti kvailiau už pasiguodimą televizijos kameroms ar žurnalui.
Mes su Antanu susitikome brandžiame amžiuje, turėdami šiokios tokios gyvenimiškos patirties. Visos audros jau buvo išgyventos, visos pamokos išmoktos, todėl abu tiksliai žinojome, kaip norime gyventi. Būtų kvaila kartoti senas klaidas.
O apie tobulos santuokos receptą paliksiu pasakoti tiems, kurie kartu nugyveno visą gyvenimą, nes tai tampa retenybe.
– Nebūna namų be dūmų. Dėl ko dažniausiai su vyru nesutariate?
– Kokie ten dūmai, greičiau dūmeliai, nes žmonės pykstasi dėl niekų. Mes irgi, būna, pykstamės dėl smulkmenų, bet tai vyksta labai trumpai.
Nekalbadienių pas mus nebūna ir miegoti neiname susipykę, nes man tai nepatinka. Per 17 draugystės metų dar nebuvome ir turbūt jau nebūsime taip rimtai susipykę, kad reikėtų pertraukos santykiuose ar bėgti į skirtingas puses.
Štai kad ir dabar aš ramiai atsakinėju į jūsų klausimus, o Antanas vis ateina iš kito kambario ir ragina mane baigti, nes pasigenda mano draugijos. Malonu, ar ne?
– Kokias išskirtumėte teigiamas ir neigiamas savo savybes?
– Manau, kad esu patikima ir sąžininga. Visada rūpinuosi artimaisiais ir jie žino, kad gali manimi pasikliauti.
Blogų savybių irgi turiu, bet kam į jas baksnoti? Gal jūs jų nė nepastebėsite.
– Esate Danijos pilietė, tačiau aktyviai dalyvaujate Lietuvos socialiniame gyvenime. Neliekate nuošalyje, kai pastebite netinkamus valdžios ar žmonių poelgius arba veiksmus. Kodėl iki šiol neatsisakėte Danijos pilietybės?
– Mano dalyvavimas socialiniame gyvenime ir Danijos pilietybės turėjimas niekaip nesusiję. Kodėl turėčiau atsisakyti to, ką gauti taip sunku, o dabar ir apskritai nebeįmanoma? Pilietybės klausimas gyventi man netrukdo. Kas žino, gal kada nors bus galimybė turėti dvigubą pilietybę?
– Apie jūsų gyvenimą Danijoje mažai žinoma. Kiek laiko ten gyvenote ir kaip atrodė jūsų kasdienybė?
– Į Daniją su būsimu vyru išvykau būdama 22-ejų. Buvau jauna, gyvenimas tik prasidėjo ir jis prasidėjo nuostabioje šalyje, puikioje daniškoje šeimoje tarp išsilavinusių žmonių. Ten subrendau kaip asmenybė, mokiausi kalbų. Vėliau dirbau, išmokau bendrauti ir visaip stengiausi integruotis į danišką gyvenimą. Tai man gerai sekėsi. Taip gerai, kad nusipelniau daniškos pilietybės, o ji nėra taip lengvai dalijama.
Tapau Danijos piliete ir man atrodė, kad į Lietuvą niekada negrįšiu. Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Mes su vyru ir mano broliu nusprendėme kurti verslą Lietuvoje. Grįžome čia, daug ir sunkiai dirbome, kol sukūrėme tai, ką planavome.
Lietuvoje gimė dukra Maria. Deja, bet mūsų šeima subyrėjo, o daugiau juk viską žinote.
– Ar iki šiol palaikote santykius su buvusiu vyru?
– Kadangi mūsų vaikai jau suaugę, turiu pripažinti, kad vis mažiau. Einamuosius klausimus deriname tiesiogiai su suaugusiais vaikais. Per svarbius jų gyvenimo įvykius visada susitinkame.
Vietos po saule užtenka visiems: ir buvusiam vyrui, ir man, ir dabartiniam vyrui Antanui. Viena didelė šeima ir viskas, kad vaikai nesijaustų blogai.
Jei pradžioje turėjome kokių nuoskaudų, galų gale vis tiek sugebėjome išlikti civilizuoti ir mandagūs vieni kitų atžvilgiu. Gal man tiesiog pasisekė, kad buvęs vyras – protingas žmogus.
Tiek jis, tiek jo tėvai, Luko ir Marios seneliai, yra svečiavęsi mūsų su Antanu namuose. Turbūt aiškiau ir neapibūdinsi, kad mūsų santykiai – kaip sveikų ir brandžių žmonių, kurie pirmiausia paiso vaikų interesų, o ne demonstruoja savo įžeistą ego ir ambicijas.
– Prieš trejus metus tapote močiute – jūsų sūnus Lukas su žmona susilaukė pirmagimės. Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Būti močiute – nuostabus ir kartu labai keistas jausmas, ypač kai jautiesi tokia jauna. Bet mano amžiuje normalu būti močiute. Tai mano naujas statusas, ne būsena. Aš dar nebaigiau auginti savo vaikų, tad būti močiute realiai neturiu laiko.
– Kaip dažnai susitinkate su anūke?
– Gyvename skirtinguose miestuose, visi esame dirbantys žmonės ir labai užsiėmę, tad susitinkame ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Frėja dar labai maža, todėl lanko mus tik su savo tėvais. Viena ji nesijaustų saugi net su močiute, o mes ir neketiname daryti jokio spaudimo. Palauksime, kol užaugs ir pati panorės. Viskam savo laikas.
– Pastarieji metai daugeliui buvo nelengvi dėl pandemijos. Kaip ji pakeitė jūsų kasdienybę, įpročius?
– Gyvename keistu laikotarpiu. Jei prieš keletą metų kas nors būtų pasakęs, kad reikės izoliuotis, kad nešiosime kaukes ir turėsime galimybių pasus, nebūčiau patikėjusi. Bet panašu, kad ir prie to galima priprasti.
Labai tikiuosi, kad greitai visa tai baigsis ir mes vėl grįšime į normalų gyvenimą. Labai vargina žmonių susipriešinimas. Norisi ramybės ir daugiau tolerancijos, net jei pažiūros skiriasi.
Pandemija vienaip ar kitaip pakeitė visų mūsų gyvenimą, ir tikrai ne į gerąją pusę. Jei ne mes, tai mūsų artimieji nukentėjo. Laimėtojų šiuo laikotarpiu nėra, tad ir džiaugtis nėra kuo, net jei pandemija tiesiogiai mūsų ir nepalietė.
– Daugelis sako, kad šis laikas iš esmės pakeitė vertybes, – materialūs daiktai, rodos, prarado prasmę. Kaip manote jūs?
– Nesu linkusi filosofuoti šia tema, nes dar kartą įsitikinau, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Mano vertybės jau seniai nusistovėjusios. Žinau, kas man svarbu ir kas ne taip svarbu.
Kiekvienas šį laikotarpį išgyvename skirtingai. Vieni prarado artimus žmones, verslą, santaupas, kiti rado būdų sukurti naujus verslus, užsidirbti. Kiek žmonių, tiek istorijų.
– Praėjusiais metais dalyvavote projekte „Kaukės“. Kaip nusprendėte ryžtis tokiai avantiūrai?
– Pastebėjau, kad geriausi dalykai mano gyvenime nutinka visai netikėtai, o mano „aš nešoku ir nedainuoju“ laidose virto projektu „Kaukės“.
Tai buvo nuostabi kelionė scenos žmonių užkulisiais, kurios niekada nepamiršiu ir kurią su pasididžiavimu dedu į savo patirčių skrynelę.
