Moteris stengėsi prisidėti ne tik asmeniškai, bet ir prekės ženklo vardu - įsigyjant jos kuriamų „Más924“ prekių. Lėšos, gautos už jas, buvo skirtos nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams. Organizuota, versli ji buvo nuo paauglystės, tad ir pasikeitusi situacija pasaulyje, ir pakitęs šeiminis statusas Monikos nesustabdė. Kūrėjos kasdienybėje viskas suplanuota valandų tikslumu ir spontaniškumui ten nėra laiko.
Kaip dažnai būdinga protingoms, taigi ir sveikai savikritiškoms asmenybėms, M.Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė visuomet norėjo, kad už ją pirmiausia kalbėtų jos darbai. Moteris nesireklamavo, daug kam neatskleidė, kas slypi po jos prekės ženklo pavadinimu. Ji tiesiog daug kūrė. Laukė.
Pirmosios žinutės, linksniuojančios talentingos dizainerės vardą, spaudoje pasirodė 2016–2017 metais. Pamažu atsiskleidė ir paslaptinga trijų raidžių bei skaičių derinio reikšmė. Žodis „Más“ ispanų kalba reiškia „daugiau“, o skaičiai 924 simbolizuoja rugsėjo 24-ąją – dieną, kai Monika nusprendė savo gyvenimo kartelę kilstelėti dar aukščiau.
Ir iš tiesų žvelgiant į moters gyvenimą yra ko pavydėti. Drauge su vyru verslininku – „Boardsports“ ir „Salt“ parduotuvių savininku bei ekstremalaus sporto mėgėju Jonu Kriščiūnu (37 m.) juodu augina dukrelę Umą (2 m.), prestižiniame sostinės Užupio rajone moteris neseniai atidarė mados namus, netoliese šeima įsirengė ir būstą.
Moteris puikiai suderina karjerą, laisvalaikį ir motinystę: keturis kartus per savaitę sportuoja, stengiasi sveikai maitintis, su šeima daug keliauja. Ir nors po kiekvienu dizainerės pasiekimu slypi daugybė valandų kruopštaus darbo ir planavimo, ji įsitikinusi – kai kur gyvenime nereikia perlenkti lazdos.
– Monika, mada domitės nuo mažumės. Paauglystėje, būdama šešiolikos, pradėjote dirbti modeliu. Kaip prisimenate šį jūsų, kaip manekenės, gyvenimo etapą?
– Buvo labai įdomu. Tais laikais ne kiekvienas turėjo galimybę plačiai keliauti po pasaulį. Juk daugelis tam neturėjo pinigų, nebuvo ir ypač pigių lėktuvų bilietų, kaip yra dabar. Radau būdą, kaip pakeliauti ir užsidirbti savo pirmuosius pinigus.
Tiesa, keliaudavau tik per vasaros atostogas. Agentūroje galiojo griežtos taisyklės, naktimis mūsų niekas niekur neišleisdavo, griežtai prižiūrėdavo, kad laiku grįžtume namo. Priklausiau pasaulyje žinomoms modelių agentūroms, tad į dviprasmiškas situacijas irgi nepakliūdavau: agentūrų savininkai buvo aiškūs, modelių atrankos vyko dieną, o klientai buvo profesionalūs savo srities specialistai.
Dirbau su įvairiausiais mados prekių ženklais. Teko dalyvauti „Furla“ akinių reklamos kampanijoje, dirbti su „Dolce & Gabbana“, „Dsquared2“ ir kitais mažesniais italų mados prekių gamintojais. Pamenu, kadaise draugė manekenė iš Kinijos rodė, kad mano veidas su „Furla“ akiniais jos gimtinėje puošė pastatus...
Galiu teigti, jog modelio darbas man padėjo ir savarankiškumo pagrindus: darbe turėjau būti atsakinga už save, į susitikimus atvykti laiku, pati važinėti metro, susiplanuoti visą maršrutą, galų gale – savo laiką ir pinigus. Tai buvo gera pamoka ir pastūmėjimas nuo tėvų nusitraukti savotišką bambagyslę.
– Baigusi mokyklą vėl pakėlėte sparnus. Milane ėmėte krimsti mados vadybos ir ekonomikos mokslus, bet duoną toliau valgėte iš modelio darbo.
– Baigusi mokyklą išvykau į Milaną studijuoti, tačiau studijas mečiau jau po pusės metų. Tada modeliu dirbau visu etatu, kiekvieną dieną. Nebesugebėjau suderinti studijų ir darbo, tuo pat metu vyko paskaitos ir modelių atrankos. Milanas – brangus miestas, kažkaip turėjau save išlaikyti.
Mokyklą pradėjau lankyti anksčiau, šešerių metų. Kadangi baigusi ją buvau jaunesnė nei dauguma, nusprendžiau tuos metus skirti darbui ir didesniam savęs pažinimui, srities, kurioje noriu dirbti ateityje, paieškoms.
– Jūsų gyvenimas aukštyn kojomis apvirto jau netrukus: grįžote į Lietuvą, pakeitėte studijų kryptį, įsidarbinote tarptautinėje farmacijos įmonėje. Kalbant apie pastarąjį karjeros posūkį, kas tai buvo? Tolesnės savęs paieškos, o galbūt noras kam nors ką nors įrodyti?
– Ne, tai nebuvo noras ką nors įrodyti. Mados pasaulis per modelio prizmę buvo greičiausias kelias pamatyti tai, ką norėjau pamatyti. Buvau šešiolikos ir turėjau galimybę iš arti stebėti garsius dizainerius, jų darbą: primatavimus, pasiruošimą mados savaitėms, susitikimus su klientais, užsakymų priėmimą... Juk taip paprastai tų užkulisių nepamatysi, nebent būsi pabaigęs prabangius mados universitetus.
Pamažu suvokiau, jog būtent dėl šio aspekto – mados pasaulio užkulisių – modelio darbas man ir yra įdomiausias. Be to, po metų Milane supratau, kad nuo milžiniško tempo, didžiulės konkurencijos, nuolatinio savo matmenų sekimo esu pavargusi. Aplankė supratimas, jog šis darbas yra tiesiog ne man.
Man nepatinka, kai žmonės mane vertina pagal išvaizdą. Mėgstu, kai esu vertinama pagal nudirbtus darbus, priimtus kūrybinius sprendimus, įžvalgas, galiausiai asmenybę – ne tik savo matmenis, užpakalį.
O juk mados pasaulyje į modelį dažnai žiūrima kaip į pakabą, tik po to atsisukama į žmogaus vidų. Tada, kai dirbau modeliu, mados pasaulis jau buvo pasikeitęs: nebebuvo tų ikoniškų modelių kaip dešimtajame dešimtmetyje, kai manekenės prilygo žvaigždėms, kai jų išvaizda ir asmenybės buvo vienodai svarbios.
Taigi nusprendžiau, kad noriu turėti tokį išsilavinimą, kuris man padėtų ir dirbti mados industrijoje, ir gilintis į kitą, platesnę, sritį. Baigiau tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas.
– Ir štai jau septynerius metus kuriate prekės ženklą „Más 924“. Kaip per šį laikotarpį keitėsi jūsų kūryba ir verslas?
– Pradėsiu nuo to, kas nesikeičia. Bėgant metams neišsižadame savo pamatinės vertybės – bendravimo su klientu.
Bendrauti su klientais man be galo patinka. Tam puikiai tinka ir mūsų studijos koncepcija. Čia viskas vyksta vienoje vietoje, beveik viskas yra iš stiklo. Ateidamas į parduotuvę klientas regi mano darbo kabinetą ir aš regiu jį. Jeigu matau, kad žmogus nori pabendrauti, išeinu ir pabendrauju.
Metai iš metų liekame prie vestuvinių, individualių suknelių kūrybos. Šis darbas yra artimiausias mano širdžiai, nes kurdami proginius drabužius dalyvaujame svarbiausiose klientų gyvenimo šventėse. Kai kuri paprastesnį drabužį – džemperį ar švarką, juo klientas gali puoštis kasdien, o kai kuri vestuvinę ar vakarinę suknelę, įeini į žmogaus gyvenimo istoriją.
Kurdami vestuvinius, ypatingoms progoms skirtus su klientėmis bendraujame ilgai, tai gali trukti ir metus, ir dvejus.
Per šį laiką spėji pažinti žmogų, su daug klienčių bendravimą tęsiame ir vėliau, liekame draugėmis. Būna, jos susilaukia vaikų ir apsilanko norėdamos, kad sukurtume drabužius krikštynų šventei.
Jaučiu, jog kasmet nuotakos manimi vis labiau pasitiki. Vis rečiau pasitaiko tų, kurios keltų griežtus reikalavimus. Dabar pasitaiko, kad nuotaka ateina ir sako: „Monika, daryk taip, kaip tu nori.“ Kai kurios nuotakos net leidžia nebekurti eskizų, jos nori atėjusios į primatavimą sulaukti staigmenos.
Na, o kurdama drabužių kolekcijas bendrauju su savimi, savo komanda, konstruktoriais, asistentėmis, audinių tiekėjais, bet tai nėra bendravimas su pirkėju. Su klientais bendraujame po to, jau pristačius kolekciją.
Kas keičiasi? Nuolatos stengiamės tobulėti, atrasti naujų krypčių. Savo produktų asortimentą praplėtėme net iki papuošalų. Prekiaujame juvelyrika, puošta sertifikuotais deimantais ir kitais brangakmeniais. Kitaip tariant, savo pavadinimo reikšmę „daugiau“ stengiamės pildyti visose srityse: klientui galime pasiūlyti nuo klasikinių kojinių iki prabangių papuošalų, nuo puošnios vakarinės suknelės iki kostiuminių kelnių.
– Vis dėlto kam teikiate pirmenybę – kolekcijoms ar užsakymams?
– Proginiai rūbai pasižymi sezoniškumu, vestuvės dažniausiai vyksta vasarą. Taigi „ready-to-wear“ kolekcijų drabužius kuriame ir siuvame žiemą, kai sulaukiame mažiau individualių proginių drabužių užsakymų. Turime planą vieniems metams į priekį, tad niekas nenukenčia.
– Kalbant apie juvelyrikos kolekciją susidarė įspūdis, kad jos pristatymui ruošėtės tikrai ne vienus metus. Kodėl jos valanda išmušė būtent dabar?
– Pagaliau radome labai gerus gamintojus ir turime puikius sertifikuotų deimantų tiekėjus. Reikia pripažinti, kad norint užsiimti tokia veikla itin daug laiko tenka skirti tinkamų meistrų, tiekėjų paieškoms. Juvelyrikos kūrimas – labai ilgas procesas, kuriame susipina eskizai, 3D vizualizacijos, tapatiems dirbiniams skirtų panašių deimantų paieškos...
Apskritai mados versle daug kas užtrunka. Reikia planuoti ir pinigų srautus: nuspręsti, kada galime išlaidauti, o kada tenka pataupyti. Kokybiškus audinius užsakome iš užsienio, kai kurie į Lietuvą atkeliauja per 3–4 mėnesius. Papuošalus taip pat gaminame ne Lietuvoje.
– Kodėl nusprendėte kurti prabangius papuošalus? Juk, kaip pati sakėte, juvelyrika – ne bižuterija, ji reikalauja daugybės papildomo darbo.
– Savo gyvenimo poreikius visuomet stengiuosi patenkinti pati. Jeigu matau, kad rinkoje nėra to, ko man reikia, suprantu, kad yra niša, kurią galima užpildyti. Nes jeigu reikia man, galbūt reikia ir dar kam nors?
– Kadaise buvote prekės ženklo „Jaguar“ ambasadorė Lietuvoje, o su vyru – ir „Adidas“ batų modelio EQT ambasadoriai. Ar laikais, kai itin populiarios mados kolaboracijos, pagalvojate, kad norėtumėte su kokiu nors prekės ženklu pristatyti bendrą kolekciją?
– Be abejo, kodėl gi ne. Sulaukiame įdomių pasiūlymų, o ir patys nuolat galvojame apie panašaus pobūdžio dalykus. Esu labai pozityviai nusiteikusi kitų dizainerių atžvilgiu, nelaikau jų savo konkurentais. Manau, kad visi turime savo kelią ir savo požiūrį. Juk gyvename visuomenėje, vienoje šalyje, galų gale – pasaulyje. Negalime į viską žvelgti siaurai.
– Dizainerė Agnė Kuzmickaitė turi drugelius, „Chanel“ – legendinį tvidą, o „Fendi“ – savo logotipu margintą raštą. Kuo išsiskiria „Más 924“?
– Manau, kad į šį klausimą turėtų atsakyti mūsų klientai. Kartais to pati paklausiu ir savęs. Žmonės tą išskirtinumą paprastai pastebi, bet kadangi aš pati tuo gyvenu, man viskas rutuliojasi natūraliai. Darbuose perduodu savo estetikos suvokimą, kuriu taip, kaip pati viską suvokiu.
Žinoma, nuo pat kūrybos pradžios man patiko įdomios drabužių linijos, iškirpimai, asimetriški sprendimai. Išlaikome minimalizmą, bet kartu stengiamės išgauti ir įdomesnes formas, paryškinti tam tikrus figūros bruožus.
Negaliu patvirtinti, net kvailai jaučiuosi, nes galbūt to kiti nepastebi, bet man atrodo, kad sugebame pabrėžti moters patrauklumą. Dauguma mūsų suknelių pasižymi seksualumu, stiliaus aštrumu. Tikrai nesiuvame maišo tipo suknių.
– Ar per visus šiuos metus pasitaikė vadinamųjų nuotakų siaubūnių?
– Iš šalies galiu pasirodyti kiek griežtas žmogus, tačiau klientų atžvilgiu esu labai lanksti. Dar nebuvo taip, kad visiškai nesusikalbėtume su klientėmis.
Aš ir pati buvau nuotaka, pati planavau vestuves, žinau, kad prieš didžiąją dieną neretai sutrinkama.
Tad kiekvienai nuotakai pabrėžiu, kad būsiu jos šaltas protas. Nes kiekviena tą dieną nori būti pati gražiausia gyvenime, bet kartais iš didelio rašto išeinama iš krašto. Reikia neperspausti, turi būti išlaikoma pusiausvyra.
Be to, padedu sukurti visą vestuvinį įvaizdį. Nuo nuotakos puokštės, batelių iki makiažo ir šukuosenos.
– Pasisiuvote ne tik dvi vestuvines sukneles, bet ir daugybę kasdienai tinkančių apdarų. Per savo vestuves užsiėmėte ir jų dekoravimu, ir organizavimu, pati kūrėte savo namų ir studijos interjerus... Kaip save apibūdintumėte jūs?
– Manau, kad esu atsakinga. Nesigiriu, bet tai, ką pažadu, įgyvendinu. Na, nebent tam trukdytų force majeure aplinkybės. Tikrai atsakingai žvelgiu į savo pareigas darbe ir namuose. Jeigu pasakau, kad namo grįšiu septintą, tuo laiku ir grįžtu.
Dar mėgstu planuoti. Jau dabar esu susiplanavusi susitikimus iki rugsėjo mėnesio. Mane šiek tiek nervina žmonės, kurie gyvenime neturi aiškaus plano, man sunku su jais bendrauti, trūksta konkretumo. Nors esu kūrybininkė, neprarandu racionalaus proto. Manau, kad šios savybės man labai padėjo karjeroje.
– Esate viena garsiausių Lietuvos dizainerių. Ar planuojate siekti, kaip ir teigia jūsų prekės ženklas, „daugiau“ versle: išplaukti į platesnius vandenis – dalyvauti tarptautinėse mados savaitėse, mados namus-parduotuvę atidaryti ir kituose Lietuvos miestuose ar net šalyse?
– Tų minčių yra visada. Bet, kaip ir minėjau, esu konkretus, planą turintis žmogus. Visuomet regiu tam tikrą įvykių eigą, tad manau, kad mes Lietuvoje dar turime apsišlifuoti kai kuriuos kampus, kad būtume tam pasiruošę.
Esame sulaukę pasiūlymų vestuvinėmis suknelėmis prekiauti Berlyne, Paryžiuje. Tačiau šiuo gyvenimo momentu noriu būti visiškai užtikrinta, kad visas mano gamybos procesas vyktų sklandžiai ir kad komanda jaustųsi gerai. Kai pajusiu, jog viskas veikia puikiai, kad Lietuvoje esame padarę viską, manau, kad galbūt judėsime toliau.
Kita vertus, kiekviena verslo plėtra yra papildomas stresas. Kadangi man labai svarbus bendravimas su žmonėmis, nežinau, ar noriu pasiekti tą lygmenį, kai prarasiu ryšį su klientais. Esu žiūrėjusi ne vieną dokumentinį filmą, klausiusi dizainerių pasakojimų. Jie teigė, kad išplėtus verslą prasidėjo masinė gamyba, milžiniškai padidėjo tempas, medžiagos buvo pradėtos pirkti nebe šimtais, o tūkstančiais metrų. Pasak jų, išplėtęs mados verslą tarsi įlipi į greitai važiuojančią mašiną, iš kurios nebegali išlipti.
Tarkime, jeigu jaučiuosi psichologiškai pavargusi, nekūrybinga, galiu savo komandos paprašyti leisti man pailsėti. Savaitei išvykstu į mišką, nusipiešiu naujus eskizus, grįžtu į darbą. Manęs niekas nespaudžia.
Atsidūrus masinės gamybos mašinoje ir laiku nepristačius savo darbų baudos gali siekti tūkstančius, šimtus tūkstančių eurų.
Aišku, kiekviena kryptis turi savo privalumų ir trūkumų. Tačiau nežinau, ar noriu nuošalyje palikti įsiklausymą į kiekvieną klientą, tą atsisėdimą kartu kuriame nors biuro kampe ir nieko daugiau, be jo, nematymą.
Pasikartosiu, bet esu labai patenkinta ir mūsų studija. Esame įsikūrę pačiame Vilniaus centre, Užupyje, turime savo kiemelį, kartu su kolektyvu gaminamės pusryčius. Tose pačiose patalpose veikia ir siuvykla, yra įsikūręs mano kabinetas. Čia visi dirbame kaip šeima. Tai man labai svarbu. Darbe noriu jaustis kaip namuose: ramiai, gerai, kokybiškai.
– Kartu su šeima – vyru Jonu ir dukrele Uma – daug keliaujate. Gal kada nors kilo minčių emigruoti ar su šeima laikinai apsigyventi kokiame nors mieste, pavyzdžiui, Paryžiuje? Panašu, kad pastarasis jums labai patinka: čia susižadėjote, įsiamžinote vestuvinėje fotosesijoje, jūsų mopsų veislės šunelis irgi pavadintas prancūzišku – Hugo – vardu. Galų gale ir Užupis kartais įvardijamas kaip Vilniaus Monmartras.
– Taip, Paryžių tikrai mėgstu. Vis dėlto gyventi kitoje šalyje nelabai norėčiau. Man patinka Lietuva, patinka Vilnius, jo dydis ir patogumas. Nemėgstu kamščių, o čia viskas yra pasiekiama ranka. Važiavimas į darbą pusantros valandos man atrodo laiko gaišimas. Žinoma, per tą laiką gali klausytis kokios nors audioknygos, bet vis tiek. Prarandi pusę gyvenimo malonumo.
Man patinka gyventi kitaip, jaučiu, kad man svarbi gyvenimo kokybė ir komfortas, – didelis miestas daug ką atima. Mūsų namai, kaip ir studija, yra Užupyje. Į darbą kartais einu pėsčiomis.
Apskritai jeigu turi galimybę išvykti į Paryžių kada tik nori, tai kam ten gyventi?
Taip pat širdy esu patriotė. Man patinka mano žmonės, patinka, kad mes galime kalbėti savo kalba. Man patinka, kad esu ne emigrantė, kad čia yra mano šalis. Nesinori kur nors gyventi ir nuolat jaustis, kad čia yra ne mano gimtinė. Galiu svetur paatostogauti, pasimokyti, pasisemti idėjų, bet kiekvieną dieną ten gyventi ir jausti, kad ne čia įleistos mano šaknys? Nenoriu.
– Su vyru susipažinote draugų rate ir kartu jau skaičiuojate beveik dešimtmetį, 2016-aisiais susituokėte. Esate sakiusi, kad radus tinkamą žmogų bėgant metams meilė tik stiprėja. Kaip išlaikote gerus santykius?
– Esame žmonės, kuriems reikia savo erdvės, niekada nesistengiame savintis kitų žmonių. Kiekvienas iš mūsų turime savo pomėgius, veiklą, tad daug laiko leidžiame atskirai.
Man labai svarbu turėti savo rutiną, eiti ten, kur noriu, o ne privalau eiti. Mano vyrui galioja tas pat. Jeigu jis nori vykti sportuoti, slidinėti ir aš kartu vykti negaliu, mes leidžiame vienas kitam užsiimti mėgstama veikla ir be antrosios pusės įsikišimo.
Manau, kad poroje labai svarbu atrasti ir bendrą abiem patinkančią veiklą, kurti bendras tradicijas. Kadangi turime dukrytę Umą, viskas pavyksta puikiai – abu norime praleisti laiką su ja. Tiesa, kai norime užsiimti savo veikla, kuris nors vienas iš mūsų pabūna su vaiku. Na, o kai norime būti šeimoje, laiką leidžiame visi trys.
– Ar radus sielos draugą ir per tiek metų aštrius santykių kampus nušlifavus tarsi deimantą vis dar kyla konfliktų?
– O kam nekyla? Man atrodo, kad tuomet, kai tų konfliktų nebekyla, partneriui yra tiesiog dzin. Tiesa, mums abiem jau yra per trisdešimt metų, esame nebe vaikai. Yra atsiradęs suvokimas, kada verta ginčytis, o kada nuo ginčo niekas nepasikeis. Natūralu, kad pasaulį regiu pro savo prizmę, o mano vyras – pro savo.
Svarbu kitam žmogui leisti turėti savo nuomonę ir nebandyti nieko įrodyti. Nes mes visi esame per daug skirtingi. Negali norėti, kad visi mąstytų kaip tu. Turi su tuo susitaikyti ir kitus žmones toleruoti. Nereikia stengtis pakeisti vienam kito. Nors kai esi dar jaunas, nori, kad visi elgtųsi taip, kaip tau norisi. Kuo vyresnis daraisi, tuo labiau supranti, kad esi tiesiog kvailys, jeigu taip darai, nes kenki tik pats sau. Nes taip niekada nebus. Mylėti turime visus žmones.
Žinoma, yra tokių, kurie sau didelių reikalavimų nekelia. Tokie žmonės didelių reikalavimų nekelia ir kitiems. Kadangi su vyru kiekvienas sau esame išsikėlę labai aukštus tikslus, daug norime ir vienas iš kito.
– Kaip pavyksta viską suderinti ir rasti laiko sau?
– Man labai padeda sportas ir rutina. Kai tik išsimušu iš rutinos, prasideda chaosas. Mano darbo knygelėje viskas surašyta valandų tikslumu: esu pasižymėjusi, kada sportuoju, kada valgau, kada vykstu į parduotuvę. Net vykdamos į susitikimus su kolege pasiruošiame grafiką, nusibrėžiame maršrutą. Jeigu nesusiplanuočiau savo dienos, nieko nespėčiau.
Daugiau sau leidžiu savaitgaliais, bet darbo dienomis galioja griežta tvarka.
Ir jeigu kas nors sakys, kad taip gyventi nuobodu, tai man nenuobodu. Mano darbas labai įdomus, taip pat įdomus mano laisvalaikis.
– Motinystės atostogose irgi neužsisėdėjote, į darbą grįžote po mėnesio. Kam tiek skubos?
– Taip, motinystės atostogų neturėjau. Darbe niekas nestoja. Vestuvines sukneles netrukus besituoksiančioms nuotakoms atidaviau dar iki gimdymo, penktadienį, o vaiką pagimdžiau sekmadienį. Gerai man viskas susidėliojo, viską irgi buvau susiplanavusi. (Juokiasi.)
Pirmuosius mėnesius į darbą išeidavau ne visai dienai. Tuomet sekiau viską, kas vyksta, priimdavau kūrybinius sprendimus, bet salone pabūdavau valandą, dvi, o tada grįždavau namo pamaitinti dukros. Ir po to vėl nuvažiuodavau į saloną. Jeigu būtume gyvenę Niujorke, tokios prabangos sau nebūtume galėję leisti.
– Ar tapus mama nutiko taip, kaip ir sakoma: aukštyn kojomis apvirto gyvenimas?
– Jeigu atvirai, prisimenu tą momentą, kai vaikui buvo pilvo diegliai. Buvo tikrai sunku, dukra nemiegodavo iki aštuonių ryto. Nesu kuo nors išskirtinė, visi, kurie turime vaikų, esame perėję per tą patį.
Bet nesu iš tų žmonių, kurie skundžiasi. Būna, kiti sėdi ir dejuoja, kad neišsimiegojo. Tačiau žmonės vaikus augino ir augina dar sunkesnėmis sąlygomis. Man tiesiog juokingai skamba.
Juk gyvename puikioje šalyje, esame saugūs, virš galvų nesproginėja bombos, galime nusipirkti maisto, yra sauskelnių. Manau, kad reikia truputį mažiau panikuoti ir viską geriau planuoti. Mūsų proseneliai užaugino senelius karo metu, užauginsime ir mes.
– Kaip motinystė jus pakeitė kaip moterį?
– Tiesiog gyvenime atsirado dar vienas žmogus, kurį be galo myli ir kuriuo turi besąlygiškai pasirūpinti, kad jis būtų sotus, visapusiškai laimingas, apsirengęs. Supratau, kad pasaulyje atsirado dar didesnė jėga, dar didesnė meilė, išaugo atsakomybės jausmas.
– Kokia mama esate – griežta ar daugiau leidžianti? Kaip auklėjate savo dukrelę?
– Et, nežinau. Stengiuosi elgtis teisingai: mažiau rodyti filmukų, nepirkti saldėsių, liepiu laiku eiti miegoti. Mano mama turi medicininį išsilavinimą, tad, pavyzdžiui, ji pataria vietoj saldumynų dukrai nupirkti ekologiško juodojo šokolado. Tikrai nepildau visų dukters norų, juk žinote, kokie jie būtų.
Stengiuosi dukrą išsivesti papramogauti, kartu keliaujame. Manau, kad esu subalansuota mama, stengiuosi auklėdama dukrą priimti logiškus sprendimus. Nesu išprotėjusi supermamytė.
– Dukrai kūrėte sukneles ir per jos krikštynas, ir mūsų žurnalo fotosesijai, vaikiškų rūbų atsirado ir jūsų parduotuvėje. Ar jau pradėjote ugdyti Umos stiliaus, estetikos pojūtį? Ar jums atrodo svarbu tai perteikti vaikui?
– Man atrodo, kad ji jau jį turi. Būna, Uma pati ateina ir pareguliuoja, kaip rengsis. Mano nuomone, mus formuoja tai, ką matome aplinkui. Nebūtina apie tai kalbėti ar į tai sutelkti dėmesį. Užtenka matyti.
Stengiuosi jai nepirkti plastikinių žaislų, man patinka natūralesni daiktai, tarkime, mediniai žaisliukai. Taip pat nemėgstu labai ryškių spalvų, blizgučių, dukrą rengiu ramesnio, organiškesnio stiliaus rūbais.
– Manoma, kad vaikų gabumai muzikai, dailei ir šokiui pasireiškia ankstyvame amžiuje. Gal jau tokių pastebėjote?
– Mūsų dukra apskritai dažnai elgiasi ne pagal amžių. Pavyzdžiui, ji puikiai kalba, su ja jau galiu šnekėtis kaip su suaugusiu žmogumi. Jai kiek daugiau nei dveji metai, kiti vaikai iš viso pradeda kalbėti tik nuo trejų. Be to, ji šiek tiek kalba rusiškai bei angliškai. Anglų kalba ji moka išvardyti spalvas, skaičiuoti iki dešimties.
Anglų kalbos ją mokome patys. Tarkime, pirma iki dešimties suskaičiuojame lietuviškai, o tada – angliškai. Rusų kalbos ji pramoko atostogų Turkijoje metu, žaidė su rusiškai kalbančiais vaikais. O ir mes patys jos visiškai nevaržome, kuo daugiau kalbų mokės, tuo geriau. Šeimoje bendraujame laisvai.
Modelio darbas Monikai leido pakeliauti, užsidirbti savo pirmuosius pinigus ir suvokti, kad jai įdomiausia – mados pasaulio užkulisiai, o ne podiumas.
„Nuo pat kūrybos pradžios man patiko įdomios drabužių linijos, iškirpimai, asimetriški sprendimai. Išlaikome minimalizmą, bet kartu stengiamės išgauti ir įdomesnes formas, paryškinti tam tikrus figūros bruožus“, – taip savo kolekcijas apibūdina Monika.
