Praėjusią vasarą įvykusios vestuvės su krepšininku Dominyku Domarku (29 m.) daug kam buvo staigmena. Tyliai nuo visuomenės, tačiau trankiai su artimaisiais šventę atšventusi pora taip ir nesuspėjo pasidžiaugti povestuviniu gyvenimu kartu.
Romantišką medaus mėnesį pakeitė Dominyko metų sutartis su krepšinio klubu Lenkijoje, o vėliau – Ukrainos Ternopilio miesto klubu „Ternopil-Tneu“. Tuomet niekas nė sapnuose nesapnavo, kad viskas pasisuks tokia linkme. Prasidėjęs karas šioje šalyje sukrėtė visą pasaulį, o kai ten mylimas žmogus, nežinomybės jausmas dar stipresnis. E.Straleckaitės-Domarkienės vyras į Lietuvą turėjo grįžti pasibaigus sutarčiai, vasarą, tačiau savo akimis išvydo tikrą siaubą.
Rusijai užpuolus Ukrainą ir atšaukus visus skrydžius D.Domarkas nutraukė sutartį su šiuo krepšinio klubu ir jam teko ieškoti būdų, kaip grįžti į saugią gimtinę. Po tris paras trukusios neramios kelionės sausuma Dominyką apkabino Lietuvoje be galo jo laukusi Eglė. Sugriuvus karjerai Ukrainoje krepšininkui atsivėrė nauji keliai Prancūzijoje.
„Buvome baisiai išsigandę. Vykstant šiai pasaulinei katastrofai daugeliui žmonių darbų planai pasikeitė. Mūsų šeima – ne išimtis.
Mūsų šeimos širdį, kaip ir visos Lietuvos žmonių, drasko ši nenusakomo baisumo pasaulinė tragedija. Kasdien mintimis siunčiame didžiausius linkėjimus Ukrainai ir meldžiame, kad visa tai greičiau baigtųsi“, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Eglė.
Pirmuosius santuokos metus porą skyrė skirtingos šalys, tačiau jungė viena širdis. Kai nori, viskas įmanoma. Dar iki parvykstant Dominykui, daugiau nei pusmetį, E.Straleckaitė-Domarkienė vos spėjo suktis ir neslėpė, kad pastarieji mėnesiai nebuvo lengvi: buitis, dukros Vakarės (4,5 m.) auginimas, darbas nuosavoje šokių studijoje.
Bet būtent dėl savo dievinamos veiklos praėjusią liepą ji nesusikrovė daiktų paskui vyrą ir pasirinko daug sudėtingesnį kelią – laukti jo ir meilę kurstyti per atstumą.
„Aš esu iš tų dirbančių moterų, negalėjau ir nenorėjau palikti savo darbo. Viskas priklauso nuo požiūrio – ar tavo stiklinė puspilnė, ar pustuštė. Neslėpsiu, mano kasdienybėje ji būdavo pustuštė, bet abu stengiamės save užkurti, įkvėpti. Gali verkšlenti, sau į galvą įsikalti, kaip viskas sudėtinga ir sunku, arba stengtis sau sakyti, kad viskas yra puiku“, – kalbėjo Eglė.
Moteris nuo pat ryto greitu tempu sukasi tarsi šokių aikštelėje. Iš pradžių – dukrą nuvežti į darželį, vėliau – įvairūs susitikimai, laikas sporto treniruotėms pas tėtį bokso salėje. Po pietų ji žingsniuoja į savo kartu su mama įkurtą šokių studiją Kaune, kurioje dažniausiai darbuojasi ligi vėlumos. Eglės ir jos mamos Jolitos duetas, subūręs savo trenerių komandą, nuolat įgyvendina naujas idėjas, kaip šokiu paįvairinti ne tik vaikų, moterų, porų, bet net ir senjorų grupes. Be to, visai neseniai Eglė pasišovė šokių treniruotes sujungti su sportu ir jas pavadino „DanceFit“.
„Dabar mano gyvenimo tempas skubus. Bet ir mano būdas toks: labai daug prisiplanuoju, lekiu iš vieno darbo į kitą. Dažnai pagalvoju, kad noriu pailsėti, bet juk pati visko ir prisiplanuoju.
Šiuo metu dar sunkiau sustoti ir dėl to nesaugumo jausmo, kurį patyrė visi savo verslą turintys žmonės. Kartais jau antradienio vakare jaučiuosi tarsi savaitės pabaigoje, bet kitą rytą su Vakaryte dainuodamos atveriame užuolaidas ir linksmu žingsniu keliaujame į naują dieną.
Esu labai dėkinga tėveliams, kurie kasdien gelbėja visais klausimais, ypač dėl Vakarės priežiūros. Apskritai man smagu, kad mane supa daug artimųjų ir draugų, kurie visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, tačiau taip jau yra suaugusiojo gyvenime, kad daugiausia kapstaisi pats, padedant nebent tik patiems artimiausiems, o man su artimiausiais labai pasisekė“, – kalbėjo Eglė.
– Jus visą gyvenimą lydi šokis. Ar niekada nebuvo šmėstelėjusi mintis apie kitokią veiklą?
– Pastaruoju metu tiek daug kalbama, kad viskas, ką darai, turi patikti. Peršama mintis, kad veikla turi suteikti vien tik teigiamas emocijas, o jei kas nors netinka, turi negaišti laiko ir mesti. Na, mano požiūris šiek tiek kitoks. Manau, kad darbas ir yra darbas: visada galima jame paieškoti naujų spalvų, užuot iškart metus savo profesiją.
Iš pradžių, kai lankiau privalomas choreografijos pamokas mokykloje, nei mano tėveliai, nei aš negalvojau, kad būsiu šokėja. Vėliau pirmoji šokių mokytoja įžvelgė manyje kai ką daugiau, pakvietė iš privalomų šokių mokykloje ateiti šokti ir į būrelį po pamokų – pamažu man pradėjo vis labiau patikti šokiai.
Viskas vyko natūraliai: augau, šokau, daug treniravausi, siekiau rezultatų. Netrukus patekau į šokių projektą, tuo metu vis dar šokau ir profesionaliai, tapau Lietuvos lotynų Amerikos šokių vicečempione, bronzos nugalėtoja suaugusiųjų grupėse, lygiagrečiai sekė pasiūlymai toliau dalyvauti televizijos šou projektuose, pradėjau iš to uždirbti pinigus. Džiaugiuosi, kad viskas ne tik pakrypo į sportinę pusę, bet ir tapau scenos žmogumi. Nors aktyviai dirbti su žmonėmis nėra paprasta, mane veža kitų emocijos, šypsenos.
– Instagrame turite apie 50 tūkstančių sekėjų. Viešojoje erdvėje vis daugiau diskutuojama, kaip karo metu elgtis socialiniame tinkle: vieni nuomonės formuotojai tvirtina, kad ir tokiu sunkiu metu reikia kelti jau anksčiau patvirtintas reklamas, uždirbti pinigų, o kiti sustabdė visas reklamines sutartis ir susitelkė į dalijimąsi naudinga informacija. Kurią pusę pasirinkote jūs?
– Galbūt nuomonės formuotojo žodis daugeliui įgavęs neigiamą atspalvį. Sutinku, visame tame tikrai daug tuštybės, bet yra ir daug gerų dalykų, reikia tik atsirinkti.
Mano auditorija nėra tokia didelė kaip kai kurių didžiausių nuomonės formuotojų, bet galiu tik pasidžiaugti, kad tie, kurie mane seka, daugiausia yra sąmoningi ir šilti žmonės, kuriems patinka mano kasdienybė, kurie nori išgirsti mano nuomonę, klausia manęs rekomendacijų. Aš su sekėjais dalijuosi tikrai pozityvia, mano manymu, naudinga ar aktualia informacija. Pavyzdžiui, šiuo metu iš visos širdies stengiuosi kuo daugiau rodyti ir kalbėti apie šią Ukrainos tragediją, skatinti visus kuo daugiau rodyti vieni kitiems, pasauliui, kas vyksta. Šiuo metu socialiniai tinklai turi didžiulę galią – tai lyg pasaulinis ekranas.
Tikiu, kad visi nuomonės formuotojai gali atkreipti masinį dėmesį į svarbiausius dalykus. Šiandien dėl to Europos žmonės vis labiau vienijasi ir gali įkvėpti ukrainiečių tautą nepalūžti.
– Daugiau nei prieš dešimtmetį išgarsėjote šokių projektuose. Žinomumas jums padeda ar labiau kiša koją?
– Būtų neteisinga sakyti, kad trukdo. Dėkoju tiems, kurie mane pastebėjo, prodiuserei Neringai Kavaliauskienei, kuri pakartotinai kvietė mane dalyvauti įvairiuose šou. Be to, buvo ir žurnalistų, kuriems, matyt, aš patikau – manau, kad ir jie prisidėjo prie mano žinomumo vis mane kalbindami.
Mano karjera iš dalies išsirutuliojo dėl žinomumo. Tuo metu dar buvau labai jauna, džiaugiuosi, kad šalia buvo ir tikslingai eiti padėjo mano didžiausi autoritetai ir palaikytojai – tėveliai. Juk daugelį jaunų žmonių populiarumas sugadina. Aš, kaip ir tada, ligi šiol klausiu tėvelių daug patarimų, man svarbi jų nuomonė ir manau, kad tai yra mano laimėjimas.
Žinoma, yra ir kita populiarumo kaina, kuri gali erzinti. Nors mano populiarumo pikas, manau, jau praėjo, dažniausiai esu įpratusi nevalingai save kontroliuoti: kaip bendrauti su žmonėmis, kaip elgtis.
Žinoma, turiu būdų, kaip pailsėti ir nuo visko pabėgti. Vasaromis dažnai būnu tėvelių sode, taip pat labai mėgstu keliauti, o svarbiausia man yra namai. Tai – mano šeima. Labai myliu ir savo draugus, kurių turiu gal ne tiek daug, tačiau visi jie tikri.
Be viso to, taip pat turiu poreikį pabūti ir viena. Mėgstu prisileisti vonią, užsidegti daug žvakių, pasileisti raminančią muziką ir skaityti knygą... Vėliau – palepinti kūną įvairiais kremais.
Tiesa, turiu pripažinti, kad tokiam lyg iš filmo ištrauktam kadrui dažnai sutrukdo tai, kad mėgstu švarą ir tvarką. Jeigu reikia rinktis: ar pagulėti vonioje, ar išplauti grindis, susitvarkyti stalčius, dažniausiai pasirenku pastarąjį variantą.
Atrodo, jei grindys purvinos, negaliu atsipalaiduoti – jaučiu, kad galvoje vis dega lemputė. Su tuo reikėtų padirbėti.
– Klausantis jūsų atrodo, kad iš jūsų sklinda begalinė energija. Kokia esate moteris?
– Galvoju, kaip į šį klausimą atsakytų mano artimieji. Bijau, kad jie sakytų, kad ta energija visada sprogsta bambėjimu ir ginčijimuisi. (Juokiasi.) Bet aš manau, kad esu linksmas žmogus, tik reikia mane pralinksminti. O jei iš tikrųjų, yra taip: nors tikrai nuoširdžiai stengiuosi būti ir būnu linksma, daug dėmesio skiriu aplinkiniams, juos įkvepiu, ypač savo šokių treniruočių metu, grįžusi namo, po treniruočių, išjungiu bet kokį aplink sklindantį garsą ir nuvargusi noriu, kad manęs niekas nejudintų, būnu irzloka.
Esu degtukas. Su svetimais beveik visada esu taktiška ir mandagi, draugiška, o su artimaisiais galiu dažnai susprogti. Galiu pykti labai ilgai, jei nebus išsikalbėta, susitaikyta.
Neduok Dieve, jei susipykus man duoda laiko pabūti vienai! Tai man prilygsta sniego gniūžtei – ji tik didėja ir didėja, analizuoju situaciją ir tai į gera neveda... Tiesiog vienas atviras, nuoširdus pokalbis gali viską pakeisti ir iškart atlyžtu.
– Be kokių grožio ritualų neįsivaizduojate savo kasdienybės?
– Man pirmoje vietoje – sportas, fizinis aktyvumas, išsikrovimas. Be kasdien vedamų treniruočių moterims, kurių metu visos būname šlapios, pirmoje dienos pusėje visad sportuoju papildomai.
Šiltuoju sezonu mėgstu važinėtis riedučiais, pas tėtį lankau bokso treniruotes.
O kalbant apie kremus ir kosmetiką, procedūras, tai vyras juokiasi, kad nebūna vakaro, kad aš prieš miegą nepasitepčiau lūpų vazelinu ir kūno kremu.
Nė karto nėra buvę, kad nenusivalyčiau makiažo ir su juo užmigčiau.
Turiu nekokią veido odą, tad jai skiriu daug dėmesio, lankausi pas kosmetologę, domiuosi naujausiomis procedūromis.
Tikiu, kad žmogaus laimė priklauso ne tik nuo santykių su aplinkiniais, bet ir nuo santykio su savimi. Kai rūpiniesi savimi, gerai jautiesi ir nuotaika geresnė.
– Jūsų dienos aktyvios, tad tikriausiai nereikia galvoti apie mažiau kaloringus maisto produktus.
– Prieš keliolika metų mane titulavo moteriškiausias kūno formas turinčia šokėja. Daugelis merginų galbūt tuo didžiuotųsi, tačiau 11-oje klasėje aš gėdijausi tokių etikečių.
Prisimenu, ne kartą esu kalbinta apsinuoginti įvairiose fotosesijose, tačiau visad atsisakydavau, nes nenorėjau, kad tai būtų mano kelias į žinomumą.
Kad mano kūno linijos man teiktų džiaugsmą, turiu įdėti tikrai labai daug darbo. Jeigu yra žmonių, kuriems kilogramai krinta nuo streso, tai man ne. Jeigu kas nors dirba dvigubai, pervargsta ir sulysta, tai man atvirkščiai.
Kad sau patikčiau ir jausčiausi gerai, turiu atsisakyti taip mėgstamų saldumynų, valgyti labai tiksliomis valandomis ir sėkmingai vaikščioti su maisto dėžutėmis, kuriose kruopščiai atrinkti produktai.
– O koks šiandien yra jūsų gyvenimo etapas?
– Jei sietume su sunkumais, tikriausiai dabar turėčiau atsisėsti ir pasiimti kibirą saldumynų. (Šypsosi.) Bet tikiu, kad viskas susitvarkys ir praeis: tiek padėtis pasaulyje, tiek mūsų šeimoje – negali visad būti sunku. Juk visi žinome, kad po audrų ateina gražios, saulėtos dienos. Tikėkime tuo!
Mano išsvajotas gyvenimo paveiksliukas būtų toks: dirbti galbūt šiek tiek mažiau, bet tą patį mėgstamą darbą, nepamiršti savęs, savo pomėgių ir juos vis plėsti.
Norėčiau pakeliauti po pasaulį kasmet po keletą kartų, kas savaitgalį linksmai pietauti su mylima, gausia, ateityje vis gausėsiančia šeima ir kasdienybėje atrasti daug paprastų džiaugsmų: daugiau juoktis ir vis labiau mylėti gyvenimą.
– Pastaruosius metus jūsų gyvenimas priminė amerikietiškuosius kalnelius. 2019-aisiais iširo jūsų santuoka su dukros Vakarės tėčiu Justinu. Ar šiandien galite įvardyti skyrybų priežastį?
– Tai, ką reikėjo apgalvoti, išanalizuoti, išdiskutuoti ir nuspręsti – jau buvo padaryta. Mes su buvusiu vyru bent iki pilnametystės turėsime bendradarbiauti dukros auginimo ir auklėjimo klausimais. Tačiau tiems intrigų mėgėjams nieko negaliu pasakyti, nes, mano nuomone, problemos sprendžiamos už uždarų durų, o ne viešai.
Skyrybos nebuvo vienos dienos įvykis, tai procesas, kuris gana ilgas ir neatsitinkantis per dieną. Kai tai įvyko, sulaukiau kvietimų į įvairias laidas, bet atsisakau kalbėti apie tai.
Deja, mano gyvenimas pasisuko taip, kad nesijaučiu galinti dalyti patarimus. Tikiu laime ir meile – be galo to trokštu ir labai norėčiau, kad bent po penkiolikos metų savo pavyzdžiu galėčiau pasidalyti laimingo gyvenimo receptu. Bet dabar viskas šviežia.
Visada buvau iš tų žmonių, kurie nenori pernelyg atvirauti apie meilę ar skyrybas. Esu ištikima sau. Baiminuosi tokių frazių kaip „amžinai būsiu iki gyvenimo galo“, „myliu iki begalybės“. Žodis – ne žvirblis. Jis būna užfiksuotas ir išlieka ilgai. Dabar, atrodo, kad po visų savo gyvenime priimtų sprendimų širdyje esu labai rami ir laiminga, bet, nepaisant to, ką nors mokyti ir dalyti patarimus sudėtinga.
Negaliu drąsiai sakyti, kad jei kas nors netinka – skirkitės. Tai labai individualu ir turėtų būti sprendžiama artimiausioje aplinkoje, o, svarbiausia, savyje. Kiekvieni santykiai yra kitokie. Manau, kad su metais visi suprantame, kad negalima žmonių nei teisti, nei kuo nors stebėtis. Galima tik save padrąsinti matant, kad visiems visko nutinka ir gyvenimas yra labai nenuspėjamas ir sudėtingas.
– Jei pati galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte?
– Vienareikšmiškai nieko nekeisčiau – nė vienos savo sekundės, nė vieno veiksmo ar akimirkos. Kad ir kokia būčiau, tai esu aš ir savęs niekada neišsižadėsiu.
Dabar pati garsiai ištarusi šį atsakymą supratau: esu tikrai laiminga...
– Ar įmanoma Eglę išvysti verkiančią?
– Nepažįstamiems – nemanau. Ir prie artimųjų nedažnai. Esu jautri, tačiau kad ir kaip skauda, nurysiu seilę, įsikąsiu sau į liežuvį ir eisiu toliau.
Dabar daug kalbama, kad nereikia visko laikyti savyje, geriau išsiverkti. Aš irgi esu už tai, kad būtina tas emocijas išlieti, būtina rasti žmogų, kuriam galima išsiverkti. Gerai, kad turiu keletą tokių žmonių, tačiau verkiu tik labai kritiniais atvejais, nes pravirkti man reiškia pasiduoti, o aš pasiduoti nemėgstu.
Čia kaip bėgant ilgą distanciją. Yra žmonių, kurie bėga tą distanciją sustodami, pailsėdami, bet tai ne man. Bijau, kad sustojusi nebeturėsiu jėgų pradėti iš naujo, tad užsispiriu ir stengiuosi prabėgti tą „mirties tašką“, po kurio palengvėja.
– Vasarą ištekėjote už krepšininko Dominyko, o šventę jums pavyko kruopščiai nuslėpti nuo žiniasklaidos ir tik vėliau pasidalijote keliomis šventės akimirkomis. Kokios buvo vestuvės?
– Labai stengėmės, kad niekas, be artimųjų, nežinotų. Norėjosi, kad vestuvių dieną nebūtų per didelio darbo, dėmesio, kokių nors ne iš tų kampų nufotografuotų nuotraukų.
Norėjau atsipalaiduoti, pasimėgauti. Ir iš tikrųjų, tiesą sakant, neatsimenu, kada taip nuoširdžiai šypsojausi, šokau, linksminausi. Man skaudėjo žandikaulį nuo šypsenos. Labai gera, kai šypsosi ne tik lūpos, bet ir plaučiai, o per mūsų su Dominyku vestuves šypsojausi visais savo organais.
Svarstėme, ar norime šventės tik sau, ar su artimaisiais. Nusprendėme, kad tų švenčių sau gyvenime dar bus daug. Juk yra kelios šventės, kurios turėtų įvykti ne tik sau, bet ir artimiesiems, kurie myli mus ir nori kartu atšvęsti tą džiaugsmą.
Vieną šiokiadienį susituokėme bažnyčioje, pasidarėme ir fotosesiją. Ta diena buvo tobulai suplanuota, tai buvo nuoširdžiausias ir stebuklingas laikas bažnyčioje vien su artimiausiais, kunigu. Vėliau, po fotosesijos, grįžome ir pasisėdėjome su šeima, ramiai pakėlėme taures šiltai besikalbėdami, išsimiegojome.
Ir tik po dar vienos dienos surengėme šventę. Tai buvo vien šventimo diena – negalvojome apie jokias fotosesijas, neturėjome dėl ko jaudintis ar ko vargti.
– Nors nesimėtote frazėmis „amžinai laiminga“, panašu, kad šiandien į jūsų širdį pasibeldė ramybė. Koks yra jūsų vyras?
– Draugavome nuo septyniolikos metų, buvome jauni, buvo daug pertraukų, o dabar vėl mus likimas suvedė. Esu degtukas, o Dominykas visuomet prieis iš už nugaros, uždės ranką ir nuramins. Jis toks mūsų balzamas. Aišku, būna visko, net Dominyką galiu išvesti iš kantrybės. (Juokiasi.)
Mane žavi, kad jis visada taktiškas, mandagus, sentimentalus, valingas ir žodžio žmogus. Visada pagalvos ne tik apie mane ir Vakarytę, bet ir apie mano tėvelius, su kuriais jie puikiai sutaria.
Dominykas – sportininkas, tačiau aštraus proto, kaip tik šiuo metu baigia antrą magistrą. Žodžiu, galėčiau dar tęsti, bet negalima vyrų pergirti.
Neidealizuoju: mes ir pasipykstame, ir pasiginčijame, ir patrankome duris. Būna visokių dienų. Bet, kaip Dominykas mėgsta sakyti, reikia ir tų pipiriukų.
– Tikriausiai sunku meilę kurstyti per atstumą...
– Na, mūsų pirmieji santuokos metai yra kitokie nei daugumos žmonių. Per visą laiką daugiausia bendraujame vaizdo skambučiais. Nors nelengva, mums labai svarbūs pokalbiai – stengiamės daug kalbėtis, nėra dienos, kad nepasidalytume tiek dideliais, tiek mažais dalykais.
Būti artimiems draugams ir turėti apie ką kalbėtis su vyru – man atrodo, vieni svarbiausių dalykų santykiuose. Tikiuosi, to nepamesime.
Dar mums linkėčiau, kad neaptingtume ir nepaskęstume savo buityje, nepamirštume, dėl ko pradėjome žavėtis vienas kitu, palaikytume vienas kitą ir stebintume. Tebūnie, kad vyras – labiau. (Juokiasi.)
– Auginate dukrą Vakarę. Matyti, kad visur su ja einate – ir į renginius, ir į parduotuves, ir pramogaujate kartu. Kokia esate mama?
– Oi, mūsų Vakarytė tikrai labai charizmatiškas vaikas. Retai kas nors lieka jai abejingas. Ji labai komunikabili, nuo kūdikystės visur lekiu su ja ir jai labai patinka su manim keliauti.
Turbūt istorija kartojasi, nes ir mano mamytė mane visą gyvenimą visur vedžiojosi. Tad lieka tikėtis, kad Vakarei užaugus istorija tęsis ir ji mane norės visur vedžiotis taip pat, kaip aš dabar noriu visur eiti su savo mama.
Nepaisant to, manau, kad esu gana griežta. Mano tėtis yra karininkas, atsargos majoras ir bokso treneris – atrodo, stiprios valios žmogus, bet jis dar ir dabar, kai man vos ne trisdešimt, jeigu tik galėtų, ateitų man ir lovą paklotų, ir šiukšles išneštų. (Šypsosi.)
O štai mama mus su broliu auklėjo griežčiau. Nors su mama daug dūkdavome, juokaudavome, bet jei jau ką nors ne taip padarydavome, užtekdavo vien mamos žvilgsnio.
Mes apskritai esame labai artimi su tėveliais, esame tvirta šeima, viskuo dalijamės ir viską žinome vieni apie kitus.
Nuo mažens buvome auklėti turėti savo pareigas, atsakomybę. Toks auklėjimo modelis man yra pavyzdys. Man atrodo, kad viena sunkiausių gyvenimo užduočių yra užauginti gerą, atsakingą, jautrų, darbštų žmogų.
– Kaip su Vakare sutaria Dominykas?
– Dominyko santykiai su Vakaryte labai gražūs, jie – mane labiausiai džiuginantis reiškinys. Kaip gera, kai namie visi myli vieni kitus, džiaugiasi vieni kitais ir turi tokį artimą ryšį.
– Ar pati būdama šokėja dukrai linkėtumėte tokios pat ateities?
– Mes, tėvai, vaikams galime linkėti daug ko. Norėčiau, kad ji būtų valinga, ir stengiuosi auklėti ją taip, kad nemestų kelio dėl takelio. Ji turi savo užduočių, dienotvarkę, kurios stengiamės išmokti laikytis.
Treniruodama vaikus matau, kad šiuolaikiniai vaikai turi labai daug galimybių rinktis. Tad tėveliai yra ta organizacija, kuri turėtų padėti vaikams suprasti pagrindines gyvenimo vertybes, pakloti pamatus jų sampratai, kai reikia, juos nukreipti tinkama linkme, parodyti, kad reikia pabaigti pradėtus darbus, pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Norėčiau, kad Vakarė atrastų tą sritį, kurioje jaustųsi gerai, o mano pareiga visomis jėgomis jai padėti eiti ta kryptimi nesidairant į šalis.
Šiuo metu Vakarė lanko čiuožimą, matau, kad mėgsta dainuoti, turi klausą, tačiau daryti pareiškimus, kuo užaugęs bus 4 metų vaikas, būtų absurdiška. Kaip toje vaikiškoje dainelėje, „kuo norėsiu, tuo ir būsiu“.
Vakarytei primenu ir apie tvarką, ir apie tai, ką privalome daryti kasdien. Bet laviruojame tarp pareigingų šiokiadienių ir svaigulingai smagių savaitgalių. Jie prasideda kepant blynus, kuriuos valgome mūsų lovoje žiūrėdamos filmukus, o baigiasi kokia nors mini ekskursija, aplankant vis naujas vietas, atrandant naujos veiklos.
Visada stengiuosi sau priminti mamytės žodžius: „Lepinkime vaikus, nes nežinome, ką jiems paruošė gyvenimas.“
