Praėjusią vasarą įvykusios vestuvės su krepšininku Dominyku Domarku (29 m.) daug kam buvo staigmena. Tyliai nuo visuomenės, tačiau trankiai su artimaisiais šventę atšventusi pora taip ir nesuspėjo pasidžiaugti povestuviniu gyvenimu kartu.
Romantišką medaus mėnesį pakeitė Dominyko metų sutartis su krepšinio klubu Lenkijoje, o vėliau – Ukrainos Ternopilio miesto klubu „Ternopil-Tneu“. Tuomet niekas nė sapnuose nesapnavo, kad viskas pasisuks tokia linkme. Prasidėjęs karas šioje šalyje sukrėtė visą pasaulį, o kai ten mylimas žmogus, nežinomybės jausmas dar stipresnis. E.Straleckaitės-Domarkienės vyras į Lietuvą turėjo grįžti pasibaigus sutarčiai, vasarą, tačiau savo akimis išvydo tikrą siaubą.
Rusijai užpuolus Ukrainą ir atšaukus visus skrydžius D.Domarkas nutraukė sutartį su šiuo krepšinio klubu ir jam teko ieškoti būdų, kaip grįžti į saugią gimtinę. Po tris paras trukusios neramios kelionės sausuma Dominyką apkabino Lietuvoje be galo jo laukusi Eglė. Sugriuvus karjerai Ukrainoje krepšininkui atsivėrė nauji keliai Prancūzijoje.
„Buvome baisiai išsigandę. Vykstant šiai pasaulinei katastrofai daugeliui žmonių darbų planai pasikeitė. Mūsų šeima – ne išimtis.
Mūsų šeimos širdį, kaip ir visos Lietuvos žmonių, drasko ši nenusakomo baisumo pasaulinė tragedija. Kasdien mintimis siunčiame didžiausius linkėjimus Ukrainai ir meldžiame, kad visa tai greičiau baigtųsi“, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Eglė.
Pirmuosius santuokos metus porą skyrė skirtingos šalys, tačiau jungė viena širdis. Kai nori, viskas įmanoma. Dar iki parvykstant Dominykui, daugiau nei pusmetį, E.Straleckaitė-Domarkienė vos spėjo suktis ir neslėpė, kad pastarieji mėnesiai nebuvo lengvi: buitis, dukros Vakarės (4,5 m.) auginimas, darbas nuosavoje šokių studijoje.
Bet būtent dėl savo dievinamos veiklos praėjusią liepą ji nesusikrovė daiktų paskui vyrą ir pasirinko daug sudėtingesnį kelią – laukti jo ir meilę kurstyti per atstumą.
„Aš esu iš tų dirbančių moterų, negalėjau ir nenorėjau palikti savo darbo. Viskas priklauso nuo požiūrio – ar tavo stiklinė puspilnė, ar pustuštė. Neslėpsiu, mano kasdienybėje ji būdavo pustuštė, bet abu stengiamės save užkurti, įkvėpti. Gali verkšlenti, sau į galvą įsikalti, kaip viskas sudėtinga ir sunku, arba stengtis sau sakyti, kad viskas yra puiku“, – kalbėjo Eglė.
Moteris nuo pat ryto greitu tempu sukasi tarsi šokių aikštelėje. Iš pradžių – dukrą nuvežti į darželį, vėliau – įvairūs susitikimai, laikas sporto treniruotėms pas tėtį bokso salėje. Po pietų ji žingsniuoja į savo kartu su mama įkurtą šokių studiją Kaune, kurioje dažniausiai darbuojasi ligi vėlumos. Eglės ir jos mamos Jolitos duetas, subūręs savo trenerių komandą, nuolat įgyvendina naujas idėjas, kaip šokiu paįvairinti ne tik vaikų, moterų, porų, bet net ir senjorų grupes. Be to, visai neseniai Eglė pasišovė šokių treniruotes sujungti su sportu ir jas pavadino „DanceFit“.
„Dabar mano gyvenimo tempas skubus. Bet ir mano būdas toks: labai daug prisiplanuoju, lekiu iš vieno darbo į kitą. Dažnai pagalvoju, kad noriu pailsėti, bet juk pati visko ir prisiplanuoju.
Šiuo metu dar sunkiau sustoti ir dėl to nesaugumo jausmo, kurį patyrė visi savo verslą turintys žmonės. Kartais jau antradienio vakare jaučiuosi tarsi savaitės pabaigoje, bet kitą rytą su Vakaryte dainuodamos atveriame užuolaidas ir linksmu žingsniu keliaujame į naują dieną.
Esu labai dėkinga tėveliams, kurie kasdien gelbėja visais klausimais, ypač dėl Vakarės priežiūros. Apskritai man smagu, kad mane supa daug artimųjų ir draugų, kurie visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, tačiau taip jau yra suaugusiojo gyvenime, kad daugiausia kapstaisi pats, padedant nebent tik patiems artimiausiems, o man su artimiausiais labai pasisekė“, – kalbėjo Eglė.
– Jus visą gyvenimą lydi šokis. Ar niekada nebuvo šmėstelėjusi mintis apie kitokią veiklą?
– Pastaruoju metu tiek daug kalbama, kad viskas, ką darai, turi patikti. Peršama mintis, kad veikla turi suteikti vien tik teigiamas emocijas, o jei kas nors netinka, turi negaišti laiko ir mesti. Na, mano požiūris šiek tiek kitoks. Manau, kad darbas ir yra darbas: visada galima jame paieškoti naujų spalvų, užuot iškart metus savo profesiją.
Iš pradžių, kai lankiau privalomas choreografijos pamokas mokykloje, nei mano tėveliai, nei aš negalvojau, kad būsiu šokėja. Vėliau pirmoji šokių mokytoja įžvelgė manyje kai ką daugiau, pakvietė iš privalomų šokių mokykloje ateiti šokti ir į būrelį po pamokų – pamažu man pradėjo vis labiau patikti šokiai.
Viskas vyko natūraliai: augau, šokau, daug treniravausi, siekiau rezultatų. Netrukus patekau į šokių projektą, tuo metu vis dar šokau ir profesionaliai, tapau Lietuvos lotynų Amerikos šokių vicečempione, bronzos nugalėtoja suaugusiųjų grupėse, lygiagrečiai sekė pasiūlymai toliau dalyvauti televizijos šou projektuose, pradėjau iš to uždirbti pinigus. Džiaugiuosi, kad viskas ne tik pakrypo į sportinę pusę, bet ir tapau scenos žmogumi. Nors aktyviai dirbti su žmonėmis nėra paprasta, mane veža kitų emocijos, šypsenos.
– Instagrame turite apie 50 tūkstančių sekėjų. Viešojoje erdvėje vis daugiau diskutuojama, kaip karo metu elgtis socialiniame tinkle: vieni nuomonės formuotojai tvirtina, kad ir tokiu sunkiu metu reikia kelti jau anksčiau patvirtintas reklamas, uždirbti pinigų, o kiti sustabdė visas reklamines sutartis ir susitelkė į dalijimąsi naudinga informacija. Kurią pusę pasirinkote jūs?
– Galbūt nuomonės formuotojo žodis daugeliui įgavęs neigiamą atspalvį. Sutinku, visame tame tikrai daug tuštybės, bet yra ir daug gerų dalykų, reikia tik atsirinkti.
Mano auditorija nėra tokia didelė kaip kai kurių didžiausių nuomonės formuotojų, bet galiu tik pasidžiaugti, kad tie, kurie mane seka, daugiausia yra sąmoningi ir šilti žmonės, kuriems patinka mano kasdienybė, kurie nori išgirsti mano nuomonę, klausia manęs rekomendacijų. Aš su sekėjais dalijuosi tikrai pozityvia, mano manymu, naudinga ar aktualia informacija. Pavyzdžiui, šiuo metu iš visos širdies stengiuosi kuo daugiau rodyti ir kalbėti apie šią Ukrainos tragediją, skatinti visus kuo daugiau rodyti vieni kitiems, pasauliui, kas vyksta. Šiuo metu socialiniai tinklai turi didžiulę galią – tai lyg pasaulinis ekranas.
Tikiu, kad visi nuomonės formuotojai gali atkreipti masinį dėmesį į svarbiausius dalykus. Šiandien dėl to Europos žmonės vis labiau vienijasi ir gali įkvėpti ukrainiečių tautą nepalūžti.
– Daugiau nei prieš dešimtmetį išgarsėjote šokių projektuose. Žinomumas jums padeda ar labiau kiša koją?
– Būtų neteisinga sakyti, kad trukdo. Dėkoju tiems, kurie mane pastebėjo, prodiuserei Neringai Kavaliauskienei, kuri pakartotinai kvietė mane dalyvauti įvairiuose šou. Be to, buvo ir žurnalistų, kuriems, matyt, aš patikau – manau, kad ir jie prisidėjo prie mano žinomumo vis mane kalbindami.
Mano karjera iš dalies išsirutuliojo dėl žinomumo. Tuo metu dar buvau labai jauna, džiaugiuosi, kad šalia buvo ir tikslingai eiti padėjo mano didžiausi autoritetai ir palaikytojai – tėveliai. Juk daugelį jaunų žmonių populiarumas sugadina. Aš, kaip ir tada, ligi šiol klausiu tėvelių daug patarimų, man svarbi jų nuomonė ir manau, kad tai yra mano laimėjimas.
Žinoma, yra ir kita populiarumo kaina, kuri gali erzinti. Nors mano populiarumo pikas, manau, jau praėjo, dažniausiai esu įpratusi nevalingai save kontroliuoti: kaip bendrauti su žmonėmis, kaip elgtis.
Žinoma, turiu būdų, kaip pailsėti ir nuo visko pabėgti. Vasaromis dažnai būnu tėvelių sode, taip pat labai mėgstu keliauti, o svarbiausia man yra namai. Tai – mano šeima. Labai myliu ir savo draugus, kurių turiu gal ne tiek daug, tačiau visi jie tikri.
Be viso to, taip pat turiu poreikį pabūti ir viena. Mėgstu prisileisti vonią, užsidegti daug žvakių, pasileisti raminančią muziką ir skaityti knygą... Vėliau – palepinti kūną įvairiais kremais.
Tiesa, turiu pripažinti, kad tokiam lyg iš filmo ištrauktam kadrui dažnai sutrukdo tai, kad mėgstu švarą ir tvarką. Jeigu reikia rinktis: ar pagulėti vonioje, ar išplauti grindis, susitvarkyti stalčius, dažniausiai pasirenku pastarąjį variantą.
Atrodo, jei grindys purvinos, negaliu atsipalaiduoti – jaučiu, kad galvoje vis dega lemputė. Su tuo reikėtų padirbėti.
Visą tekstą skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
