Šiais neramiais laikais Arvydo dienotvarkė neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos – dažniausiai jo darbo valandos išsitęsia iki išnaktų. Tačiau Lina su sūnumi prie to jau įprato ir žino, kad tai yra svarbiausia Arvydo pareiga.
„Prisiimdamas šias pareigas jis prisiėmė ir visą su tuo susijusią atsakomybę. Vyras jau yra pamiršęs nepertraukiamą 8 valandų miegą, malonią veiklą, pavyzdžiui, knygų rašymą, keliavimą, sekmadieninį futbolą, nes tai tiesiog nesuderinama. Ką ir kalbėti, kad ir telefonas turi būti įjungtas visą parą. Negali 17 valandą uždaryti kabineto durų, išjungti telefono ir mėgautis laisvu laiku. Mūsų visų dienotvarkė nuolat keičiasi, ji chaotiška“, – kalbėjo L.Anušauskienė.
Nors visas pasaulis nesitikėjo, kad šis karas taps toks brutalus, vis dėlto buvo aišku, kad netrukus Ukrainoje prasidės dideli neramumai. Arvydas tam kaupė visas mintis ir jėgas, tačiau žinia vijosi kitą: prieš pat prasidedant karo veiksmams ministras susirgo koronavirusu.
„Vos baigėsi mūsų izoliacija, ir po poros dienų prasidėjo karas Ukrainoje. Kadangi pradžioje susirgo sūnus, iškart buvo nuspręsta atskirai izoliuotis vyrui – jis nakvojo ministerijoje dirbdamas darbus, susijusius su pagalba Ukrainai. Tikėjomės, kad bent jis nesusirgs ir galės tęsti darbus, nes jau turėta žinių, kad karo veiksmų nebus išvengta, tiesiog tai buvo laiko klausimas. Vis dėlto po dviejų dienų susirgo ir vyras, tad likusias dienas izoliavomės kartu. Negalėjome atsipalaiduoti nė minutę“, – atvirai pasakojo Lina.
Moteris prisipažįsta – ir jai būna silpnumo akimirkų. Visoje šitoje sumaištyje L.Anušauskienė stengiasi nepamesti savęs. Visai neseniai po motinystės atostogų ji grįžo į darbus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, tad jos laukia dar vienas iššūkis, kaip visa tai suderinti.
– Būna, pagalvoju, kad taip sunku, taip trūksta žmogaus, taip reikia pagalbos auklėjant vaiką, mat turime tikrai energingą ir dėmesio reikalaujantį sūnų. Būna ir liūdesio dienų, kai suprantu, kad viskuo reikia rūpintis vienai, kad, be manęs, nėra kas nuvežtų vaiką į darželį, kad ligos atveju juo turėsiu rūpintis aš viena. Taip, iš dalies gelbėja darželis, juo esame tikrai patenkinti, tačiau sūnus sirgo tiek daug kartų, kad daugiau buvome namie nei jį lankėme, – prisipažino Lina.
– Per vieną dieną visų gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Ką pajutote širdyje, kai prasidėjo karas Ukrainoje?
– Nuotaikos tokios, kokios ir viso pasaulio, kuris negali atsitokėti dėl pastarųjų dienų įvykių. Atrodo, gauni informaciją, matai vaizdus, stebi žinias, bet vis tiek nepalieka jausmas, kad visa tai vyksta ne realiame gyvenime, o kokiame istoriniame filme ar sapne, tuo labiau kad veiksmas vyksta taip arti.
Lyg šiuo metu žiūrėtum į kokį siurrealistinį paveikslą ir nesuprastum, kas tikrovė, o kas išgalvota. Tad savo būseną apibūdinčiau kaip neramią. Norėtųsi, kad tai kuo greičiau baigtųsi ir ukrainiečiai grįžtų į savo gimtuosius namus. Manau, kad viso pasaulio žmonių širdys šiuo metu plaka tik už Ukrainą.
Žinoma, labiausiai skauda širdį dėl paprastų Ukrainos žmonių, dėl mirštančių vaikų, civilių gyventojų, griaunamų miestų. Todėl baiminuosi, o kas toliau? Jei jau prieita prie karo XXI a., ką dar gali tas monstras?
Labai skaudu žiūrėti į draskomą tautą, atrodo, ką tik patys per tai perėjome, jau spėjome išsigydyti praeities žaizdas, pradėjome pamiršti, o dabar turėsime padėti reabilituotis savo draugams ukrainiečiams. Manau, kad šie įvykiai leidžia permąstyti savo vertybes, skatina tolerantiškumą ir atveria akis.
– Šiuo metu svarbiausia jūsų užduotis – auginti sūnų. Ar dvejus vaiko auginimo metus galėtumėte pavadinti motinystės atostogomis?
– Išeidama motinystės atostogų nemaniau, kad tie dveji metai bus tokie beprotiškai permainingi ir sunkūs. Suvokiau, kad bus sunkumų, tačiau jie bus susiję tik su vaiko priežiūros dalykais, juk mama tapau pirmą kartą.
Mūsų sunkumai, žinoma, susiję tiek su pandemija, tiek su staiga pasikeitusiomis vyro pareigomis. Tad motinystės atostogas vadinti atostogomis galiu tik kabutėse, nes su poilsiu tas laikas neturėjo nieko bendra.
Mūsų sūnus gimė mėnuo prieš paskelbiant pirmąjį karantiną, todėl drauge su visais laikėmės ribojimų, iki minimumo sumažinome kontaktus. Taip sutapo, kad ir pirmosios vaiko Kalėdos, pirmasis gimtadienis praėjo karantino sąlygomis.
Mano vaikas nebuvo miegalius, gana anksti pradėjo ilgai būdrauti dieną, o vaikštinėdama lauke turėdavau nuolat stumti vežimėlį, nes tik sustok, prisėsk ant suolo ir iškart mažylis nubunda.
Jis reikalavo nuolatinio buvimo šalia, tad dabar suprantu tą skirtumą, koks laisvas ir nepriklausomas esi, kai neturi vaikų, ir kaip apsiverčia gyvenimas jų susilaukus. Anksčiau buvau savo laiko šeimininkė, o dabar esu visiškai priklausoma nuo mažo žmogučio.
– Kas per pastaruosius metus jums buvo sunkiausia, o kas labiausiai džiugino?
– Sunkiausia buvo susitaikyti, kad neribotam laikui teks atsisveikinti su nepertraukiamu nakties miegu. Pirmieji 4 mėnesiai buvo absoliutus kosmosas, kai nebežinai, koks dienos metas ir kuri savaitės diena.
Turėjo praeiti keletas mėnesių, kol vaikas pradėjo miegoti visą naktį, tad tas laikas ir buvo sunkiausias.
Taip pat tenka susitaikyti, kad namai jau nebėra harmoningi, sutvarkyti, nes nuolat bėgi ir rankioji žaislus, drabužius.
Dabar su šypsena prisimenu tą laiką, kai laukiausi ir iki paskutinės dienos tvarkiausi namus, nušveičiau net visas grindjuostes ir stiklinius lempų gaubtus! Žodžiu, dabar tiek laiko tam tikrai nebėra. Mažytis chaosas dabar yra nuolatinis mūsų palydovas, bet suvokiu, kad taip yra pas visus, kurie turi mažų vaikų.
Iki šiol mokausi kantrybės, nes vaikas – ne suaugęs žmogus, jam turi daug kartų aiškinti, rodyti elementariausius dalykus. Pradžioje sunkiausia buvo sustyguoti miego režimą, o dabar tenka mokytis atpažinti vaiko emocijas, suprasti, ko jis nori, ką jaučia, padėti įveikti kliūtis, o tai ne visada lengva.
Vis dėlto galiu pasakyti, kad džiugina visi pirmi kartai, kuriuos patiriame atsiradus vaikui: kai sūnus nusišypsojo, kai pradėjo vaikščioti, valgyti šaukštu, lankyti darželį. Atrodo, tai tokie paprasti dalykai, tačiau jie suteikia teigiamų emocijų, nes to pasiekta bendromis pastangomis.
– Pandeminiais laikais keitėsi darbo organizavimas: tapo įprasta dirbti nuotoliniu būdu. Kokios permainos laukia jūsų darbo srityje?
– Su kolegomis palaikiau ryšius visus dvejus metus. Ne tik susirašydavome, bet ne kartą susitikome ir fiziškai, užbėgdavau pasisveikinti eidama pro šalį. Šiuo metu darbas vyksta iš dalies nuotoliniu būdu, pagal iš anksto sudėliotą grafiką, tad išeina 2–3 dienos fiziško ėjimo į darbą, o kitas laikas – iš namų.
Šiek tiek keičiasi ir darbo pobūdis: anksčiau buvo daug kontaktinio darbo su žmonėmis, pavyzdžiui, pati vesdavau apžvalgines ekskursijas po biblioteką, tačiau ši veikla buvo apribota. Dabar daugiau reikia koncentruotis į internetinę platformą, pavyzdžiui, bibliotekos socialinių tinklų pildymą, o tai, patikėkite, ne toks jau paprastas darbas, nes biblioteka yra mokslinė, tad ir informaciją reikia kelti tokią, kuri atitinka mūsų profilį, yra gerai atrinkta, patikima ir suderinta ne su vienu žmogumi.
Šiemet iš senųjų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rūmų (buvę Tiškevičių rūmai) kelsimės į greta esantį ir po rekonstrukcijos duris atversiantį saugyklų pastatą, po to rekonstrukcijai turėtų būti uždaryti ir senieji rūmai. Teks keltis ne tik darbuotojams, bet ir knygoms, kurios rekonstrukcijų laikotarpiu buvo laikinai iškeltos į greta Vilniaus esantį „Transekspedicijos“ logistikos sandėlį. Tai bus didžiulis iššūkis, nes kraustymuisi bus pasitelkti visi darbuotojai, tad vėl gali keistis ne tik mano, bet ir visų darbuotojų, kurių čia yra 152, darbo pobūdis.
– Ko labiausiai pasiilgote?
– Žmonių! Gyvo bendravimo, socializacijos, išėjimo iš namų. Galiu pasigirti, kad mano darbovietėje dirba daug nuostabių žmonių, kuriuos vienija vienas bendras dalykas – meilė knygoms.
Viso to labai pasiilgau, nes bendravimas tik per socialinius tinklus labai iškreipia realybę. Matai, ką kiti kelia į savo paskyras, ir galvoji, kad man kažkas sunku, blogai, o kitas atostogauja, mėgaujasi nerūpestingu gyvenimu, tačiau sutikus paaiškėja, kad žmonės taip pat turi rūpesčių, išgyvenimų.
– Ar nebuvo minčių motinystės atostogas prasitęsti trejiems metams? Nesibaiminate, kad sūnus pakoreguos jūsų dienos planą?
– Anksčiau gal ir kildavo tokių minčių, tačiau viskas taip susidėliojo, kad grįžau po 2 metų. Vaikui darželyje patinka, tad nebematau priežasčių, kodėl reikėtų būti trečius metus. Taip, turiu baimių, kad vaikas dažnai sirgs ir teks imti nedarbingumo pažymėjimą, tačiau guodžia tai, jog kol kas darbas vyksta iš dalies nuotoliniu būdu, tad viliuosi kaip nors viską išspręsti.
Žinau, kad dėl sūnaus keisis dienotvarkė, be to, manau, jog visi tėvai su tuo susiduria ir ieško kompromisų.
– Ar esate iš tų mamų, kuri visuomet turi planą B? Kas jums padeda reikiamu momentu?
– Manau, kad niekas dabar negali nieko planuoti labai toli, nes gyvename nuolat besikeičiančiomis sąlygomis. Mes ir jokių atostogų nebeplanuojame, nes vyras bet kada gali būti iškviestas, visada turi būti pasiekiamas.
Vaikas jau nuo rugsėjo keliauja į darželį, tad kol kas viskas taip ir lieka. Auklių nesamdėme ir nesamdysime. Jei prireikia pagalbos, kreipiuosi į savo sesę.
Vieną kartą porą dienų sūnų prižiūrėjo mano mama. Gal pagelbėtų ir dažniau, tačiau mano tėvai gyvena Šiaulių rajone ir bet kada atlėkti negali.
– Koks yra jūsų sūnus Martynas Leonas?
– Jis būna visoks: būna ir emocingų nuotaikų, ir ašarų, bet būna ir apsikabinimų, juoko, krykštavimų. Jis dar tik pradeda suvokti pasaulį, yra smalsus berniukas, tad nenuostabu, kad tame pažinimo kelyje būna visko.
– Augindami sūnų vadovaujatės širdimi ar patarimų ieškote knygose?
– Sunku apibūdinti keliais žodžiais. Kai laukiausi, lankiau įvairius kursus, skaičiau knygas, forumus. Kai gimė sūnus, irgi skaičiau nemažai literatūros, tačiau greitai pamačiau, kad dažnai norima vaikus įsprausti į kokius nors rėmus, o juk kiekvienas vaikas yra asmenybė, tad norėjau suteikti jam daugiau laisvės augti, pažinti pasaulį pačiam.
– Kaip judu su Arvydu pasidalijate buitimi, kai šiomis dienomis namuose jis – tarsi svečias?
– Žinoma, kad daugiau atsakomybių tenka man, bet tai natūralu. Tačiau vyras stengiasi kompensuoti tą laiką daugiau dėmesio skirdamas savaitgaliais, pavyzdžiui, išeina su Martynu pasivaikščioti.
– Pastaruoju metu vis dažniau randate laiko sportui. Ar tai trumpas pabėgimas nuo buities ir darbų?
– Sportas atsirado tada, kai reikėjo nuspręsti, ar anksčiau grįžti į darbą, ar tuos kelis mėnesius iki 2-ojo vaiko gimtadienio skirti maloniai veiklai. Pagalvojau, kad daugiau gyvenime gali ir nebepasitaikyti toks laisvesnis laikas, tad nugalėjo noras užsiimti aktyvesne veikla.
Rugsėjį išleidau vaiką į darželį, per keletą savaičių jis priprato, o nuo spalio pradėjau reguliariai vaikščioti į treniruotes. Taip ir suderinu.
Paprastai einu mažiausiai tris kartus per savaitę, nors yra buvę, kad ir 4–5 kartus. Pradėjau nuo jogos, jaučiausi tikrai labai gerai, nes jogoje yra ir meditacijos elementų, kai siekiama atsipalaiduoti, palikti visas negatyvias mintis. O šiuo metu, kai tiek daug įtampos, neigiamos informacijos, taip pat iššūkių auginant vaiką, tai tikrai padeda atsiriboti, pailsėti galvai ir kūnui.
Dabar reguliariai lankau jogą, pilatesą, neseniai pabandžiau funkcinę ir jėgos „body sculpt“ treniruotę, kurioje jau dirbama su svoriais, reikia didesnės ištvermės.
Pasportavusi jaučiuosi tikrai labai gerai, grįžtu maloniai pavargusi. Didžiuojuosi savimi, kad apskritai pradėjau ir nemečiau po savaitės. Tikiuosi, kad tokiu ritmu tęsiu ir toliau.
