Pabudusi Viktorija skaito knygą. 6.55 val. eina į Mišias, 8.20 val. – pusryčiai. 8.30 val. ji sėda prie darželio laiškų. 9.30 val. jau laukia susitikimas su darželio bendruomene. Vėliau – susitikimai su mokytojomis, grafikų derinimas, pietūs. Po jų – stabtelėjimas su malda, šiek tiek poilsio ir darbas su studentų baigiamaisiais darbais.
„Rašau jiems įvertinimus, pastabas ir, žinoma, palaikančius laiškus. Būtinai primenu, kad nebijotų“, – šypsojosi kolegijos ir universiteto dėstytoja dirbanti sesuo Viktorija.
Tądien, kai kalbėjomės, ji rengėsi ir sunkiam palydėjimo pokalbiui su sergančiuoju onkologine liga, po kurio laukė vakarienė su seserimis.
Paskutinei, ilgesnei, dienos maldai sesuo susikaupia 19.30 val. Po valandos, tikisi, galės paskambinti ir mamai, o prieš miegą laiką vėl skirs skaitymui – gal grožinės literatūros, gal mokslinės.
Viktorijos laikas suplanuotas kone minučių tikslumu. Penkios minutės, juokėsi ji, kartais itin reikalingos tam, kad diena būtų kiek ramesnė, būtent todėl seserys švenčia Mišias ne 7, o 6.55 val. – kad po jų turėtų kelias minutes daugiau perbėgti kiemelį – į katalikišką vaikų darželį „Mažutėliams“, kuriame daugelis jų ir darbuojasi.
– Viktorija, jūsų visas laikas kruopščiai suplanuotas: bažnyčia, darželis, mokslai, pagalba kitiems. Ar įmanoma išskirti, kuri veikla jums artimiausia, arčiausiai širdies?
– Paklausiu jūsų: ar pasakytumėte, kad šeima yra jūsų veikla? Matyt, ne. Taip pat ir man dėl vienuolės gyvenimo.
Mes neišskiriame ir nepasirenkame vieną dieną ką nors daryti, o kitą ne – nei jūs šeimos, nei aš – vienuolės kasdienybės. Tai ir yra gyvenimas.
Žinoma, man svarbiausias – vienuoliškas, bendruomeninis gyvenimas, kuriame yra ir laikas maldai. Šeimos pagrindinė pora – tėtis ir mama – turi pasikalbėti tarpusavyje, taip aš turiu pasimelsti, skirti kokybiško laiko buvimui su Dievu.
Visi kiti santykiai sukasi apie tą santykį. Ir to santykio nei jūs šeimoje, nei aš nevadiname darbu. Patys tai pasirinkome ir būname tame kasdien.
Man pačiai labai patinka darbas su studentais, jaunais mokytojais. Ir nebūtinai Vilniaus kolegijoje, kalbu ir apie tuos pedagogus, kurie ateina dirbti į mūsų darželį ir mokosi darželio pedagogų mokykloje. Man tai – labai prasmingas darbas, nes tie žmonės paskui dirba su vaikais.
Kitas svarbus momentas – palaikyti ryšį su darželio vaikų tėvais. Kai kurie jų savo vaikų nemato ir po 10 valandų per parą, nes dirba. Noriu sugrąžinti jiems tuos dalykus, kuriuos jie praranda, noriu telkti bendruomenę. Tam turiu pažinoti kiekvieną vaiką.
Todėl kasryt pati aplankau visus vaikus, žinau, kam prasidėjo akių uždegimas, kam norisi miegučio, o kas ryte nepasidalijo žaislo su sese.
Mano studijos svarbios ne mažiau. Mokausi antrame doktorantūros kurse, tad pirmas darbas ryte, dar prieš einant melstis, – skaityti mokslinę literatūrą, savaitgaliais rašyti straipsnius. Skaitau ir važiuodama autobusu. Galiausiai tas skaitymas vis tiek sugula ir gaivina širdį.
Šeštadienis visada atiduotas: su mokytojais savanoriais važiuojame į Ruklą ir būname su pabėgėlių vaikais.
Visos šios veiklos ramiai pasiskirsto laike, visoms joms atiduodu širdį. Nedarau visko iš karto, tad ir neatrodo, kad to veikimo labai daug. Tikrai nesu ta susivėlusi ir išprotėjusi mama beždžionė iš vaikiško filmuko, kuri nuolat bėgioja tarp vaikų beždžioniukų ir darbų.
Kita vertus, juk esame aštuonios seserys, pasinėrusios į šias veiklas. O veikimas kartu suteikia ramybę ir stabilumą.
Bėgioti mums nereikia – ramiai vaikštome. Tikrai nesame pačios svarbiausios ir reikalingiausios pasaulio gelbėtojos.
– Sakote, kad jūsų šeštadienis – atiduotas. Mano akimis, visas vienuolių gyvenimas yra atiduotas kitiems žmonėms.
– Taip, bet apie tai nemąstau. O Rukla – gana naujas dalykas. Sąmoningai pasirinkau važiuoti. Ir važiuoju kas savaitę. Važiuojant pirmyn pusantros valandos kalbamės su savanoriais, važiuojant atgal – tiek pat laiko darome refleksiją: stengiamės pažinti save, savo jausmus, išgyvenimus.
– Koks tas gyvenimas vienuolyne? Atrodo, lyg nereikia sukti galvos dėl mokesčių, nereikia rūpintis buitimi, galvoti, ką padėti ant stalo vakarienei.
– Visos mes dirbame ir gauname atlyginimus, net jei ir nedidelius. Nesame atleistos nuo jokių mokesčių – mokame absoliučiai visus. Gyvename taip, kaip paprastas Lietuvos žmogus.
Esame aštuonios, tad ir išlaidas dalijamės, ir atlyginimus į vieną katilą sunešame.
Prie vienuolyno prisišliejęs ir darželio pastatas, tad turime ne tik jį prižiūrėti, bet ir sodą sutvarkyti, ir aplinką gražinti. Esame mažas skruzdėlynėlis, pasiskirsčiusios savo darbelius. Ir – o stebukle! – kažkaip sekmadieniais mūsų vienuolynas būna nebepritrepsėtas, švarus ir tvarkingas. Kiekviena susitvarko savo dalį.
Štai ketvirtadieniais aš gaminu pusryčius ir vakarienę. Kitą dieną – kita sesuo. Visos būname pavalgiusios ir namai sutvarkyti. Žinoma, jei viena suserga, turime iš naujo pasiskirstyti, darbo, buities rūpestėlių padaugėja. Nieko baisaus.
– Paprastos pasaulietės moters rūpesčiai – pavyzdžiui, vėl trūksta pinigų, visi vyrai kiaulės ir neturiu ką apsirengti, tikiu, jūsų neslegia? Ar vienuolėms rūpi būti gražioms, madingoms?
– Oi, apsirengti tai tikrai visada turiu ką! Mes dėvime paprastus juodus sijonus, džemperius, o į oficialesnius renginius ar susitikimus velkamės sarafaną. Savo tą patį sarafaną nešioju jau septyniolika metų! Svarbiausia – nepriaugti svorio!
Nesakau, kad yra negerai pavasariui nusipirkti naują suknelę – tikrai ne. Bet mums, vienuolėms, labiau nei ta suknelė rūpi kiti dalykai.
Augau tarp bernų. Niekada apie madą nieko nesupratau, visai ja nesidomėjau. O paauglystėje, pamenu, eidama apsipirkti nerasdavau nieko, kas nemadinga – juk šiais laikais parduotuvėje viskas to sezono. Kita vertus, kaip išlaisvina tai, kad mums nerūpi drabužiai, makiažai ar panašūs dalykai. Ryte atsibudau, pasitepiau veidą kremu, apsirengiau tai, ką rengiuosi kasdien, ir išėjau. O kiek laiko susiruošti reikia skirti moteriai, kuri dirba kad ir televizijoje ar biure...
Man gerai taip ir tai yra mano laisvė. Manau, kad labiau už grožį kiekvienai moteriai rūpi būti suprastai, išklausytai, jausti meilę. Tada moteris jaučiasi graži.
Man svarbu, kad vienuoliai būtų tvarkingi, estetiški. Kita vertus, jei kokia sesuo pranciškonė vaikšto segėdama sijoną nuskurusiu kraštu ir su sandalais – čia irgi gerai. (Juokiasi.)
Mes dirbame su vaikais, neturime bijoti ištepti drabužio – juk aplink dažai, klijai, maistas. Vaikui kalba visa aplinka, net ir tavo drabužis – jis turi būti tvarkingas, o kadangi dažnai skalbiamas – medžiaga turi būti kokybiška.
– Daugybė žmonių šiandien žino „tą nerealią vienuolę raudonais batais iš feisbuko, kuri parašė knygą“. Ar smagūs jums pačiai tie epitetai? Juk, šių dienų kalba kalbant, esate kone Bažnyčios nuomonės formuotoja.
– Taip, leidykla „Alma littera“, kaip juokaudama sakau, nuprausė, sušukavo ir pastatę nufotografavo, o žmonėms įdomu. Nes esu nematyta, kitokia. Man tai yra penkios minutės, kol žiūrės, – neužsikabinu už to. Lietuva – maža šalis, tad ir vienas žmogus, jei jis kažkuriuo metu yra ryškiau apšviestas, traukia dėmesį.
Juk yra daugybė kitų vienuolių, kurių batai gal rudi ar mėlyni, kurie dirba nerealius darbus ir kuriais žaviuosi. Jie ir jų darbai – mano įkvėpimo šaltinis.
Raudonų batų istorija gana paprasta: knygos „... ir tarp puodų vaikšto Dievas“ viršelio dailininkė iliustratorė Ūla Šveikauskaitė juos tokius nupiešė. Kaip man patinka Ūla! Ji turi kažką iš tų senų laikų plakatų, labai stilinga iliustratorė.
Viršelio piešinį nusiunčiau parodyti draugams, jie mane labai palaikė ir laukė tos knygos. Jie susidėjo ir atsiuntė man dėžę su batais iš viršelio. Puikus humoro jausmas, kiek aš juokiausi juos išpakavusi. Žinoma, ir apsidžiaugiau, draugai pagavo mintį, o man tie batai labai tiko ir patiko, rudenį patenkinta juos avėjau.
Ar pajutau daugiau dėmesio pasirodžius knygai? Galbūt, bet nereikia pasiduoti iliuzijai, kad tai ką nors iš esmės keičia. Juk sulaukiau ir kitos bangos – vadinamųjų „heiterių“. Ar mane aukština, ar žemina, menkina, net šmeižia – tai ne apie mane, nekeičia to, kas esu. Kai žinai, kas esi, nepasiduoti tam lengva.
Džiaugiuosi, kad knygą skaito. Ją skaito ir kalėjimuose, skaito ir žmonės, kurie yra sužeisti Bažnyčios tarnų, skaito tie, kurie ieško Dievo. Knyga jau dirba savo darbą, kalba į širdį, tad aš traukiuosi. Rytoj į tą pačią širdį kalbės kita knyga – nieko tokio.
– Skaitant jūsų įrašus socialiniuose tinkluose susidaro įspūdis, kad rašymas jums – anokia naujiena, bet rašytoja savęs nevadinate. Kodėl dienos šviesą knygoje išvydo būtent tokios, kartais net kiek buitinės, jūsų mintys apie tikėjimą ir Dievą, o ne kokie nors itin rimti religiniai postulatai?
– Istorija labai paprasta. Man tiesiog paskambino Ugnė Giesė iš leidyklos ir pasiūlė parašyti knygą. „Ne, nerašysiu – negalėsiu dabar skirti tam kokybiško laiko, esu labai užsiėmusi“, – atsakiau jai.
Paprašiau palaukti arba spausdinti mano mokslinę disertaciją, kurią rašau. Ugnė nepasidavė, skambino vėl. Supratau, kad ji labiau užsispyrusi už mane ir nutariau, jog reikia ką nors daryti, kad ji nuo manęs atstotų. (Juokiasi.)
Taip mano tekstai, kurių didžiąją dalį galima rasti ir feisbuke, iš socialinių tinklų sugulė į knygą. Aš pati mažai laiko praleidžiu socialiuose tinkluose – tiesiog neturiu kada. Taip, seku keletą žmonių, kurie man įdomūs, bet seku ir priešus – tuos, kurie man priešiški. Norisi matyti visumą, įsiklausyti ir į nepriimantį, kitaip mąstantį žmogų.
Kasdien apžvelgiu ir spaudą, kad žinočiau, kokia situacija. Esu baigusi švietimo politikos mokslus, tad man politika, ypač susijusi su švietimu, irgi yra įdomi ir noriu čia orientuotis. Vis dėlto manau, kad vadinamasis „skrolinimas“ yra nesąmoningas veiksmas, kai žmonės nori pailsėti, įnerti į kitą, kitų pasaulį. Stengiuosi nepanirti. Jei noriu pailsėti, geriau rinksiuosi miegą nors 20 minučių.
– Užsiminėte apie priešingai mąstančius žmones, priešus. „Priešą laikyk arčiau nei draugą“, „Atsuk antrą skruostą“ – jums nesvetimi šie posakiai?
– Turiu klausyti, su kuo diskutuoju. Su manimi irgi ginčijasi. Mane užkabina, atsakau mandagiai, o kartais tiek apima emocijos, kad net surašau atsakymą į mane sujaudinusias mintis. Bažnyčioje moters vieta yra ypatinga, pamažu atsiskleidžia. Kai kas nors kalba priešingai, stengiuosi mandagiai, bet aiškiai atsakyti.
Atsukti kitą skruostą? Mes turime du skruostus. Gavę per vieną, kitą atsukame ne tam, kad taptume auka, o tam, kad sudavęs žmogus suprastų, ką daro. Santykis nėra „Mušk mane dar“ – santykis yra „Sugrįžk į save ir pagalvok iš naujo“.
Taip pat yra ir pasakius, tarkim, įžeidimą. Paprašau pakartoti, nes nesupratau. Žmogus permąsto, tai sugrąžina ir išsaugo taiką ir ramybę.
– Koks jūsų kelias tikėjimo, Dievo link? Man atrodo, kad jūs turėjote labai daug atsisakyti, o jums, tikiu, – kad labai daug atradote.
– Kiekvienas mes turime savo istorijas, savo auklėjimą. Šeimas matau kiekvieną dieną ir jų neromantizuoju. Ateina šeimos pasikalbėti ir išgyvenančios skyrybas, išdavystes... Šeimų tikrovę matau iš labai arti. Esu ginče tas trečias, besiklausantis, pas kurį žmonės ateina pasidalyti savo rūpesčiais, nes nesergu tomis pačiomis „ligomis“ kaip kad jie.
Kiek daug atsisako žmonės, kurie susituokia ir augina vaikus! Kai turi vaikų, nebeturi nei savo erdvės, nei laiko. Taigi motinystės kelias labai gražus, bet nežinau – todėl dar reikia pagalvoti – kas iš tiesų daugiau atsisako, sveriame skirtingus dalykus. Kiekvienas pašaukimas ir gyvenimo pasirinkimas, jei jis prisiimtas rimtai ir su atsakomybe, reikalauja atiduoti. Tik įdėjus, atidavus išauga nauja prasmė, gyvenimas, gyvybė. Atiduoti verta.
Tai, ką turime jaunystėje, atiduodame susituokdami ar prisiimdami tokius įsipareigojimus kaip vienuoliškas gyvenimas. Tai labai gerai, tas atidavimas turi įvykti.
Neišgyvenu tikrosios šeimos stygiaus, juk ir pati esu šeimoje, iš kurios atėjau į pasaulį. Turiu brolį, mamą, turiu savo bendruomenę – mes, seserys, gyvename dinamiškai: turime visas įmanomas santykio spalvas, tai labai gyva ir kasdien augina.
Jaučiu, kad esu savo vietoje ir skleidžiuosi geroje žemėje pasodinta. Matyt, jei šioje kelionėje būčiau nelaiminga, tuomet svarstyčiau, žvalgyčiausi ir atsigręžčiau. Gedėčiau to, ko menamai galėčiau ilgėtis ar trokšti. Bet negalvoju apie tai.
Labai daug turiu padaryti šiandien, tad nebeturiu laiko gręžiotis į vakar.
– Ar niekada, nė vieno karto dėl savo kelio nejutote jokių abejonių?
– Žinoma, kad jutau. Esu labai stipraus charakterio, mano sesėms ne visada lengva su manimi. Esu labai greita. Kol išmokau šiek tiek spustelėti stabdžio pedalą... Būna, sugalvoju kokį gerą dalyką ir lekiu nesustodama net posūkiuose, o kiti dar tik vejasi tą idėją. Taip pakeliui ir atsiranda konfliktų – juk čia toks geras dalykas, būtinai ir greitai reikia daryti, iš karto!
Skuba, karštakošiškumas... Anksčiau to buvo daug. Ir man buvo sunku, ir sesėms. Bet galiausiai nuėjau tą brandos kelią, kaip ir kiekvienas eina, kad ir kur būtų.
Tikrai niekada nepagalvojau, kad štai imsiu, ištekėsiu ir gyvenimas bus gražus. Ne. Juk suvokiu, kad į santuoką ateičiau tokia pat – karštakošė, per greita. Abejonių buvo dėl savo tinkamumo.
– Dvasingumas šiais lėkimo, bėgimo, vartojimo, socialinių tinklų, savotiškų varžytuvių – kas geriau, daugiau, labiau – laikais visuomenėje lyg ir nebėra toks svarbus. Žmonės ne tik kad neturi laiko knygai – neturi jo net įsiklausyti į savo pačių mintis, sustoti dėl savęs pačių. Kokia jūsų pašaukimo prasmė, jūsų misija?
– Tikiu, kad žmogus visada ir nuolat ieško dvasingumo, kad jis savo būtimi iš esmės atsisukęs į ką nors gražaus ir prasmingo. Juk norisi. Tame kontekste, kur aš gyvenu – plačiąja prasme, – nėra žmogaus, kuris būtų tiesiog bukas vartotojas, paniręs į kažkokį transą, kuriam nekiltų jokia gilesnė mintis ar kuris tik pirktų ir mirtų.
Gyvenu Vilniuje, gyvenau Romoje, daug keliavau – mačiau žmonių, kuriems trūksta vilties, kurie panirę į priklausomybes, kurie nelaimingi, bet jų esmė nėra sulaužyta. Visi ieško dvasingumo.
Pasitikiu žmogumi, žiūriu į jį viltingai ir su meile. Noriu su juo būti tame, kame jis yra. Nemenkinu nė vieno.
Galvoju, kiek žmonių rytą pradeda paskaitydami mano per keliolika minučių parašytą tekstą? Jie taip pradeda dieną dėl to, kad širdis trokšta. Mes visi esame sukurti vienodai, su didžiuliu troškimu tų esminių, tikrų dalykų – meilės, Dievo.
Kviečiu susimąstyti, ką mes padarėme su planeta, koks mūsų santykis vienų su kitais, su Dievu, ką mes paliekame savo vaikams. Toks ir mano pačios klausimas sau, nevadinčiau to misija. Ta viltis žiūrint į žmogų manyje gyva.
– Kas yra jūsų stiprybė šiandien? Galbūt jaučiatės kur nors stipresnė už kitus? Neseniai girdėjau frazę, kad žmogus, savyje turintis Dievą, yra stipresnis už tą materialistą.
– Krikščionybėje nėra dualizmo, tokio išskyrimo, kad siela įkalinta kūne. Jei mes menkiname kūną (materiją) ir įsivaizduojame, kad tik siela svarbu, mes menkiname Dievo sumanymą. Žmogus taip sukurtas, jis yra kūnas ir siela.
Krikščioniškoje pasaulėžiūroje kūnas prisikels. Tie, kurie menkina materialius dalykus, t.y. kūną, yra labai toli nuo krikščionybės.
Turi Dievą... Mes negalime turėti Dievo, galime tik su juo bendrauti, Dievas yra asmuo. Jokio asmens negali turėti, net vaiko, pradėjusio vaikščioti, nesuturėsime glėbyje. Asmuo yra laisvas.
Mano stiprybė, jėga – trapumas. Žmogus, esantis santykyje su Dievu, besimeldžiantis, jei lieka trapus, jis lieka prieinamas. Jei būsime aukštesni už Dievą – levituosime, niekas prie mūsų neprieis. Būsime svetima rūšis.
Įdarbintas, pripažintas, apkabintas savo paties trapumas sukuria nuostabų santykį su kitais, panaikina pranašumą, kito menkinimą. Nėra žmonių, kurie būtų menkesni, mes visi galime prieiti vieni prie kitų.
Juk ir feisbuke mano tekstą, kurį pateikiu iš širdies, iš maldos, gali sutrypti, išpeikti, sudaužyti. Per pandemiją parašiau savo telefono numerį – man skambino ir trypė, taip ir buvo! Bet tarp tų skambučių buvo ir tokių, kuriems reikėjo palaikymo. Taip ir vyksta nuostabūs dalykai.
– Susiduriate ir su ligoniais, ir su vilties dėl vaikų sveikatos neprarandančiais tėvais, ir su skyrybų keliu žengiančiais, ką jau kalbėti apie palydėjimo pokalbius... Iš kur gaunate jėgų po tokių išgyvenimų vėl šypsotis? Mokate atsiriboti?
– Nėra paprasto recepto, kaip atsiriboti. Imu ne į galvą, ne į širdį, o į maldą. Ateina pasikalbėti ir sunkūs ligoniai, kurių aš negaliu išgelbėti. Suvokiu, kad nesu pasaulio gelbėtoja ir nereikia stengtis tokiai būti. Galiu klausytis, tą akimirką su žmogumi išbūti.
Baisu yra ne tik užgriuvusi nelaimė, skausmas, bet ir vienišumas bėdoje. Nereikia būti vienuoliu, kad nelaimėje galėtum pabūti kartu, suteikti draugystę. Tai gali kiekvienas žmogus. Žmogus sukurtas santykiui, bėdoje neturi likti vienatvės arba jos turi būti pakeliamas kiekis. Kartais to ir tereikia – nebūti bėdoje vienam.
– Tokiose situacijoje, matyt, ne kartą išgirstate ir burnojimą ant Dievo, ir klausimų, kur tas Dievas yra ar kodėl jis siunčia tokius didelius išbandymus.
– Žinoma, girdžiu „varymą“ ant Dievo. Kai manęs klausia, kodėl yra kančia, atsakau sąžiningai – nežinau. Tada kartu ieškome to, kas vyksta, prasmės. Ne kodėl atsitiko ši bausmė, o kaip aš galiu įprasminti šį savo kentėjimą, kaip iš šios gyvenimo nuolaužų krūvos sukurti namelį, lauželį, dar ir tame rasti prasmę.
Gyvame santykyje su Dievu irgi galima supykti, verkti, bartis. Viskas gerai, Dievas gali pakelti, jis nėra princas ar karaliukas, kuris įsižeidžia. Jis irgi kenčia dėl mūsų, glaudžiasi prie žmogaus ir jį glaudžia. Juk ir glaudžiamas supykęs vaikas galiausiai nurimsta. Melsdamasi leidžiu Viešpačiui maldoje glausti ir mane, ir tą žmogų, dėl kurio meldžiuosi.
Turiu draugę, kuri vieną po kito išgyveno kelis persileidimus. Pykau ir sakiau: „Dieve! Aš su tavimi apie tai nebesikalbėsiu!“ Supykau. Mačiau didžiulį moters skausmą, buvau su ja bendrystėje. Dabar ji laukiasi vaikelio ir jau žinome, kad viskas turi būti gerai. „Na, gerai, dabar jau pasikalbėkime“, – pasakiau ir Dievui.
Gyvas santykis: gali nesuprasti, nežinoti, supykti, klausti, verkti ir maldoje nurimti.
– Apie ką svajojate?
– Labai svajoju pabaigti doktorantūros studijas, pabaigti rašyti disertaciją. Gal didžiausia mano svajonė – būti proceso dalimi sprendžiant pabėgėlių vaikų situaciją Lietuvoje. Jei galėtume tai įveikti, tai būtų ne tik didelis sprendimas, išeitis ir širdies ramybė, bet ir viltis. Man tai labai svarbu.
Norėčiau išmokti prancūzų kalbą – šia kalba yra labai daug gerų tekstų.
O kaip bus – žiūrėsime. Mes gyvename tokiame neapibrėžtame pasaulyje, galime planuoti, o viskas čia pat pasikeičia. Kartais nutinka dar geriau, nei svajojome. Esu atvira.
