Bene garsiausią Lietuvos mamą S.Šveikauskaitę socialiniuose tinkluose seka daugybė mamų. Dviejų mergaičių – šešiametės Aretės ir nė metukų dar neturinčius Adrianos – motina yra laimėjusi ir garbingų apdovanojimų – paskelbta Metų mama.
Tinklaraštis „BabyBlog“ ir jo paskyros socialiniuose tinkluose pačiai Soterai pirmiausia reiškia mamų bendrystę, šaunių ir kūrybingų moterų bendruomenę. Per daugiau nei šešerius metus subūrusi milžinišką mamų armiją tinklaraštininkė neslepia – iš paprasto tinklaraščio „BabyBlog“ tapo kai kuo daugiau.
„Smagu bendrauti, smagu ne tik man duoti patarimus, rekomendacijas, bet ir sulaukti jų iš kitų mamų. Esu įsitikinusi, kad mes turime palaikyti viena kitą, padėti. Žinoma, ne visada visoms įtinku, ne visiems patinka vienokia ar kitokia mano nuomonė. Vis dėlto visada akcentuoju, kad kiekviena gyvename skirtingus gyvenimus, turime kitokius įpročius, šeimas, vaikus, o mano nuomonė – tai mano patirtis.
Suprantu, kad bendrauju su viena jautriausių auditorijų ir pati esu jos dalis, todėl tai, kas tinka man ir mano mergaitėms, nebūtinai tiks ir kitoms mamoms“, – pasakojo Sotera.
Jei po jos įrašais socialiniuose tinkluose užsiplieskia aršesnės diskusijos, moteris komentatorių mandagiai paprašo bendrauti draugiškai, mat skirtingos nuomonės, jos akimis, yra gerai, bet ne mažiau svarbi ir pagarba viena kitai. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad kitokį – ne mamoms skirtą – tinklaraštį kurti būtų kur kas lengviau.
„Iš tiesų tų neigiamų komentarų sulaukiu itin retai, matyt, man pavyko suburti pozityvių, draugiškų mamų bendruomenę. Tikiu, kad jų pyktis ar nepasitenkinimas kyla iš nuovargio – kas tai yra, tikrai žino kiekviena, turinti mažą vaiką.
Visada pasiūlau atsikvėpti, skirti laiko sau, o ne kitų įžeidinėjimui, nepasitenkinimui.
Žinoma, sulaukiu ir patarimų, paauklėjimų tada, kai visai jų neieškau“, – sakė S.Šveikauskaitė.
– Sotera, būti nuomonės formuotoja – ne tik smagu, bet ir atsakomybė, jūsų darbas. Jūs su savo sekėjomis bendraujate kaip su draugėmis ar dažniau renkate žodžius, spraudžiate save į rėmus?
– Iš tiesų daugelis mano, kad nuomonės formuotojų darbas – bim bam. Kad mes nieko neveikiame, gauname dovanų ir tik pafotografuojame. Aš dirbu daugiau, nei galite įsivaizduoti.
Juk dirbu sau, atiduodu save, savo laiką, turiu kurti, turiu išlikti įdomi. Tam reikia labai daug motyvacijos, darbo, pastangų.
Turime domėtis naujovėmis, daug skaityti, kad nenusikalbėtume. Kartais reikia tikrai susiimti ir pagalvoti, kad ko nors neįžeistum ar nenuklystum į lankas. Nuomonės formavimas – ir savotiškas savęs pačios tobulinimas.
Aš su savo sekėjomis esu atvira: tokia, kokia esu socialiniuose tinkluose, esu ir gyvenime. Su jomis bendrauju kaip su geriausiomis draugėmis. Kai moterys man parašo, nori išsipasakoti, visada stengiuosi atrašyti, kitaip net negaliu užmigti.
Man labai svarbus atgalinis ryšys, tikiu, kad ir toms, kurios rašo, pasakojasi, klausia, rūpi gauti tuos atsakymus iš manęs. Jos nori mano dėmesio ir jį gauna.
– Jūsų tinklaraštis atsirado gimus pirmajai dukrelei Aretei – prisiminkite, kaip, kodėl pradėjote šią veiklą? Ką veikėte iki gimstant Aretei, ar šiandien save įsivaizduojate dirbančią pagal specialybę?
– Iki dukrytei gimstat studijavau teisę. Pastojau prieš pat paskutinius egzaminus. Tad iki gimstant Aretei buvau studentė. Nieko rimto nedirbau, kokių nors veiklų imdavausi tiek, kiek man reikėjo pragyventi ar patenkinti savo studentiškus poreikius.
Tačiau po kelerių metų nusprendžiau, kad nebenoriu tęsti teisininkės karjeros, supratau, kad neįsivaizduoju savęs šioje srityje.
Kai dukrelei buvo dveji, įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto kūrybinių industrijų studijas ir praėjusią vasarą apsigyniau socialinių mokslų bakalauro laipsnį. Šių studijų žinios man padeda ir dabartinėje veikloje, juk čia viskas ir sukasi apie komunikaciją.
– Iš jūsų įrašų socialiniuose tinkluose susidaro įspūdis, kad auginti pirmąją dukrelę buvo lengviau. Nevengiate dalytis ir sunkesne kasdienybe, nepagražinta mamos realybe – nemigos naktys, vaikų ligos, nuovargis, gal net išsekimas, galiausiai – netobula figūra po gimdymų.
– Būsiu atvira: antrą dukterį auginti yra ramiau, bet sunkiau. Adriana gerai nemiega nei naktimis, nei dienomis – miegas nėra nei jos, nei mano draugas. Neturiu poilsio... Tai išvargina ir išsekina.
Kai beveik metus mažoji keliasi kas pusvalandį ar valandą, ir tai vyksta kasdien, galiu pavirsti mažu zombiu.
O lengviau, ramiau, nes pati kaip mama turiu kur kas daugiau patirties.
Kaip ir sakiau, savo įrašuose esu tokia, kokia esu. Daugelis mano įrašų socialiniuose tinkluose sukurti čia ir dabar. Esu labai emocingas žmogus, o tas emocijas ir iš jų kylančias mintis man lengviau išreikšti tekstais. Tad jei užplūsta kokia nuotaika ar mintis – čia pat ją paverčiu tekstu, kurį ir skaito mano bendruomenė.
Nebijau dalintis ir netobulais dalykais, pasakoju apie sunkias akimirkas. Man atrodo, kad nušlifuoto ir pagražinto turinio pilni socialiniai tinklai, tad renkuosi realybę, kad ir kokia ji tuo metu yra.
Man norisi ne tik pačiai rasti taip pat besijaučiančių mamų ir su jomis pabendrauti, palaikyti vienai kitą, bet ir kitoms parodyti, kad sunku ne tik joms, sunku būna ir man, mes nesame vienos, o kada nors vis tiek bus geriau.
– Kas jums padeda? Ar užtenka tik išsikalbėjimo su kitomis mamomis?
– Didžiausias mano ramstis – vyras, su juo kalbu ir išsikalbu. Esame atviri ir suprantame vienas kitą labai gerai, kartais – net iš žvilgsnio. Vis dėlto, juokas juokais, geriausia mano draugė išpažintims yra mano tinklaraštis. Ten aš atsiveriu, išsilieju, jei sunku – ir paguodos bei paramos gaunu.
Kad ir kaip būtų, tikrai nesu ta, kuri tik burba ir skundžiasi. Net ir burbėdama lieku pozityvi, motyvuoju ir kitas mamas nepasiduoti. Man labai svarbu pozityvumas, per jį stengiuosi informaciją pateikti ir savo tinklaraštyje.
– Atiduoti visą save šeimai – daugelio mažus vaikus auginančių mamų kasdienybė. Kaip nepaskęsti rutinoje, kaip rasti laiko ir sau, kaip neužgožti savo asmeninių poreikių? Ar jums pavyksta būti ne tik gera mama, bet ir gražia moterimi, seksualia žmona, linksma drauge?
– Pasakysiu tiesą – ne, šiandien man tai nepavyksta. Gal ir galėčiau susiderinti, bet tai jau būtų komplikuota. Jei noriu kur nors išeiti, turiu rasti pagalbos – kas prižiūrės vaikus. Kur nors išvykti stabdo ir vaikų poreikiai, jų dienos grafikas. Žodžiu, yra reikalų.
Vos spėju suktis. Labai norėčiau lankyti fotografijos kursus, porą kartų per savaitę pažaisti tenisą, lankyti zumbos treniruotes. Bet šiandien negaliu leisti sau tiek daug laiko be šeimos. Tikiu, kad atsigriebsiu, kai mergaitės paaugs.
Kita vertus, suvokiu, kad kai labai nori, gali rasti laiko ir sau. Žinoma, ne tiek, kiek jo turėjai neturėdama vaikų. Reikia tik pagalbos iš kitų žmonių.
Labai ilgiuosi spontaniškumo, neplanavimo, kai čia ir dabar, pavyzdžiui, nusiperki bilietus ir bent kelioms dienoms skrendi, tarkime, į Romą. Kai nereikia niekam raportuoti, kur, kodėl ir ką daryti su vaikais, kai tu būsi išvykusi. Tiesiog – nori ir skrendi, sugalvojai ir važiuoji.
Kad ir kaip pačiai dabar juokingai skamba, pasiilgstu niekuo nesirūpinti. Šiandien kiekvienas išėjimas, kad ir į parką, yra įtemptas: stebi, kad kur nenubėgtų, ar į ausis nepučia, ar striukė užsegta, kad neužsigautų, neišsigąstų... Pabūti nors keletą valandų už nieką neatsakingai, tikiu, – kiekvienos mamos noras.
– Apie jus, jūsų dukreles, atrodytų, žinome viską – nuo to, ką valgo ir su kokiais žaislais žaidžia, iki jausmų, ligų ir pan. Tačiau apie jūsų vyrą, išskyrus tai, kad toks yra, nežinome nieko. Kodėl?
– Toks yra mūsų šeimos sprendimas. „BabyBlog“ yra apžvalgų tinklaraštis, kurio pagrindinis turinys – produktai ar paslaugos, jų apžvalgos. Tik gimus antrajai dukrai čia atsirado daugiau tekstų apie motinystę, jausmus.
Tai nėra šeimų ar santykių tinklaraštis. Nenoriu kalbėti apie vyrą. Užteks žinoti tiek, kad jis yra ir yra nuostabus.
Visą interviu skaitykite žurnale „Stilius“.
