Į Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos centrą mane atvedė žinia apie pirmuosius žingsnius modelių pasaulyje žengiančią protingą, išvaizdžią ir kuklią merginą.
Trypčiodama mažutėliame Šanchajumi pramintame sostinės Šnipiškių rajone įsikūrusio centro laukiamajame svarsčiau, ar mergina nepabūgs kalbėti apie prie fotoaparato blyksčių ir drabužių blizgučių kontrastingai atrodantį bauginantį gyvenimo tarpsnį. Bijojau ir kito scenarijaus – gal ji gyvenimui Lietuvoje negailės tik nenuoširdžių ir tuščių liaupsių?
Žvelgdama į triukšmingą Kalvarijų gatvę sulaukiau Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ centro vadovės Audronės Kairienės kvietimo.
„Kavos ar arbatos?“ – paklausia Audronė ir pakviečia prisėsti prie stalo. Ant jo – praeinančiųjų pirštų nugnaibytas pyragas, už jo – daugybė tarp virtuvėlės ir koridoriaus zujančių centro darbuotojų ir savanorių. Po kurio laiko netoliese atsistoja ir Delina. Merginos nenorą išsišokti iškart išduoda kūno kalba: ji nesiblaško, pokalbio laukia ramiai ir kantriai.
Interviu pradedame pakilusios į viršuje esančią salę, kurią puošia spalvingai iliustruotos Tadžikistano poeto eilės. „Aš karo nei norėjau, nei prašiau“, – parašyta ant išmargintos sienos. Dievaži, kaip kadaise šie žodžiai buvo artimi ir lietuviams.
Matau, kad Delina šiek tiek jaudinasi. Tai ir vėl išduoda kūnas – virpančios juodos tankios blakstienos ir greičiau už žodžius bėgiojančios akys.
„Gimiau Eritrėjos sostinėje Asmaroje. Kai man buvo maždaug dveji, mirė tėtis, tuomet išvykau gyventi į tetos namus. Iš šio gyvenimo tarpsnio prisimenu savo draugus, pamenu, kad kartais į namus atvykdavo ir tetos vyras, atveždavo mums saldumynų ir kitokių gėrybių. Kas keletą mėnesių mane aplankydavo mama.
Vieno apsilankymo metu ji pranešė, kad turiu jaunesnį brolį, kurio ji susilaukė nuo kito vyro. Aš irgi vykdavau į sostinę aplankyti mamos šeimos“, – gyvenimo paveikslą piešti pradėjo Delina. Mergina paaiškino, kad po tėvo mirties į tetos namus ji išsikraustė, nes mama nebeturėjo galimybės jos auginti.
Permainingos gyvenimo sąlygos Eritrėjoje – kasdienybė. Delinos gimtinė – marga etniniu požiūriu Šiaurės Rytų Afrikos šalis, kurioje vyrauja dvi religijos – krikščionybė ir islamas. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Eritrėja buvo kolonizuota Italijos, ją ilgai valdė ir kontroliavo pietinė kaimynė Etiopija – Eritrėjos kova su šia valstybe dėl nepriklausomybės truko daugiau nei tris dešimtmečius. 1993 m. Etiopija de jure pripažinta nepriklausoma šalimi, tačiau to neužteko – 1998–2000 m. tarp Eritrėjos ir Etiopijos vyko karas dėl valstybių sienos.
Dabar Eritrėja yra vienos partijos valdoma prezidentinė respublika, kurioje dar niekada nebuvo rengiami prezidento rinkimai. Apskritai žmogaus teisių ir spaudos laisvės atžvilgiu Eritrėja vertinama kaip viena prasčiausias sąlygas turinčių valstybių pasaulyje.
Pavyzdžiui, dėl šalyje vyraujančių itin griežtų autoritarinės valdžios įstatymų vyresni nei penkerių metų šalies gyventojai negali legaliai išvykti iš šalies, kol neatlieka privalomosios karinės tarnybos. Tik atlikus ją galima gauti valstybės pasą ir įgyti galimybę vykti į užsienį.
Eritrėjoje karinė tarnyba privaloma ir pilnametystės sulaukusioms moterims. Būtent pastaroji priežastis paskatino Deliną ir jos šeimą – tetą, pusbrolius ir pusseserę – bėgti iš šalies.
Kaip prisimena mergina, sprukti teko pėsčiomis. Po trijų valandų, praleistų ant kojų, Delina ir jos artimieji nelegaliai kirto kaimyninės Etiopijos sieną.
Šioje valstybėje šeima apsistojo pabėgėlių stovykloje, ten praleido apie tris savaites, kol jiems buvo parūpinti reikiami dokumentai, skirti gyventi Etiopijoje.
„Lyginant su Eritrėja, gyventi Etiopijoje nebuvo taip jau blogai. Ten bent jau turi laisvės, nereikia bijoti, kad būsi areštuotas“, – mums kalbantis šyptelėjo Delina.
Gavusi dokumentus šeima apsistojo Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. Čia gyveno apie ketverius metus – kol nevyriausybinės organizacijos užbaigė šeimos perkėlimo į Lietuvą procesą. Lietuva Delinos ir jos artimųjų namais tapo neatsitiktinai – čia jau daugiau nei penkerius metus gyvena kita Delinos giminaitė, taip pat pabėgėlė iš Eritrėjos teta Fana.
„Šeimos susijungimo ar perkėlimo procedūros yra ilgos ir sudėtingos. Delinos teta jos ir savo vaikų laukė ilgai. 2020 m. vasarą buvo kalbama, kad šeima bus atkelta rudenį, o ji atvyko po metų – 2021 m. vasarą“, – procesą paaiškino Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovė.
Kai šeima pagaliau susitiko ir džiaugsmui, atrodė, nebuvo ribų, nutiko tai, ko nesitikėjo niekas. Į Delinos grožį dėmesį atkreipusi A.Kairienė nutarė surizikuoti – paskambinti ilgametei Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ rėmėjai, modelių agentūros „Modilinos“ vadovei Jolantai Sadauskienei. Po susitikimo su Delina ir vėliau džiugiai naujienas priėmusia jos teta Fana J.Sadauskienė surengė merginai profesionalią fotosesiją ir, kaip sakoma, pravėrė jai duris į mados pasaulį.
„Delina nuo pat pradžių sudarė besišypsančio, negatyvumo auros, kaip neretai primetama pabėgėliams, neturinčio laimingo vaiko įvaizdį. Graži, išskirtinė, ilgomis kojomis, turinti duomenis – tokį įspūdį ji man paliko“, – pasakojo J.Sadauskienė.
„Roma nebuvo pastatyta per dieną, ir modeliu netampama per minutę. Bet Delina labai stengiasi, rodo pažangą. Žinoma, patirtis, kurią ji įgijo karo apimtoje gimtinėje ir pabėgėlių stovykloje, ir prisiminimai greitai neišnyksta. Ir tai jaučiasi.
Pavyzdžiui, ji buvo nusiskėlusi dantį, tačiau niekam to nesakė – nesuprato, kad jį reikia gydyti. Laimei, jos šypsena nemokamai pasirūpino Kauno Senamiesčio stomatologijos klinika, – tęsė J.Sadauskienė. – Delinos teta irgi ją labai palaiko.
Kartą Delina parodė savo tėvų nuotrauką. Pagyriau, kad jos tėvai labai gražūs, kad ji iš tėvo paveldėjo ūgį.
O ji atsakė, jog jos tėtis jau miręs ir ateityje ji svajoja sukurti vaistus nuo vėžio, kad tokių liūdnų patirčių būtų kuo mažiau.“
Tačiau kaip į tokius gyvenimo pokyčius reaguoja pati Delina? Ar ji kada nors svajojo apie modelio karjerą?
„Svajoju tapti mokslininke, manau, kad ateityje daug mokysiuosi. Niekada nemaniau, kad būsiu modelis, tačiau kai sulaukiau šio pasiūlymo, buvau tokia susijaudinusi ir laiminga! Kai matau modelius socialiniuose tinkluose, man patinka, kaip jie pozuoja“, – sakė D.B.Mehari.
Netrukus mergina išsitraukė telefoną ir instagrame parodė mėgstamos manekenės ir aktorės etiopės Hananos Tarq (27 m.) nuotraukas. „Man patinka jos stilius“, – pridūrė ji.
Jau keletą mėnesių Lietuvoje gyvenanti eritrėjietė aktyviai stengiasi integruotis: lanko mokyklą, mokosi anglų ir lietuvių kalbų. Vis dėlto susirasti draugų jai vis dar nepavyksta.
„Lietuvoje man patinka architektūra, žmonės. Tiesa, čia labai šalta. Neseniai pirmą kartą gyvenime pamačiau sniegą. Draugų dar nesusiradau. Dauguma bendraamžių mokykloje šneka rusiškai, o ne angliškai.
Žinoma, yra keletas žmonių, su kuriais sutariu, bet už mokyklos ribų mes nebendraujame“, – pilkoką žiemos kasdienybę apibūdino J.Sadauskienės ryškia kaip saulė pavadinta mergina.
„Ar palaikai ryšius su svetur likusiais bičiuliais ir artimaisiais?“ – paklausiau Delinos.
„Taip, mes bendraujame. Žinoma, visų pasiilgau, bet sugrįžti negaliu. Nėra kito kelio“, – vėl netikėtai šyptelėjusi užbaigė pokalbį D.B.Mehari.
Nors manekenių pasaulyje perspektyvas prognozuoti išties sudėtinga, modelių agentūros vadovė nusiteikusi pozityviai. „Nė vienam modeliui prognozuoti karjeros negali.
Tai tarsi lygtis, pilna daugybės nežinomųjų. Anksčiau prisidėdavo modelių mokslai, studijos, išvaizdos pokyčiai, tėvai, asmeninis gyvenimas.
Dabar dar koronaviruso pandemija, kelionių apribojimai. Vis dėlto manau, kad ant tarptautinės starto linijos Delina atsistos sėkmingai.
Mados pasaulyje labai reikia įvairovės, reikia skirtingo tipažo modelių, o ji visai kitokia nei standartinė lietuvaitė“, – teigė J.Sadauskienė.
