Gyvenimo būdo laidoje Giedrė atsidūrė netikėtai. Eidama koridoriumi prasilenkė su tuomete laidos vedėja Rūta Mikelkevičiūte, ji pakvietė kavos ir pasiūlė prisijungti prie komandos. Prieš tai Giedrė dirbo publicistinėje laidoje su Audre ir Gintaru Kudabomis, o Rūtos net nepažinojo. Jas siejo tik tai, kad kiek anksčiau Giedrė su Mariumi Gradausku filmuodavo „Holivudo žinias“, o Rūta su Andriumi Kunčina po jų filmuodavo „Nuo... Iki...“ pristatymus, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Aš buvau taip nustebusi, kad klausiau jos to paties klausimo, kurį po to man užduodavo kiti žmonės: „O kodėl tau pasiūlė?“
Kadaise Rūtos pati paklausiau: kodėl tu man pasiūlei, juk nieko apie mane nežinojai? O ji man sako: „Nežinau. Taip tiesiog nutiko – pamaniau, kad tau tai būtų įdomu, neturėjau kokios nors atrankos sistemos.“
Viskas susiklostė tarsi netyčia, bet iki šiol mes bendraujame. Ji klausia manęs patarimo, aš klausiu jos. Džiaugiuosi, kad visiškai atsitiktinai man pavyko rasti puikią kolegę ir jai, manau, lygiai taip pat“, – kalbėjo G.Talmantienė.
– Ar pats žanras – gyvenimo būdo žurnalas – buvo jums artimas nuo pat pradžių? Žmonių gyvenimo istorijos, jų džiaugsmai ir vargai, klystkeliai ir laimėjimai.
– Mane iš tikrųjų labai patraukė gyvenimo istorijos. Iki šiol jaučiu malonumą darydama interviu ir, kaip sakoma, gavau tokią dovaną iš dangaus – Mikelkevičiūtės asmenyje. Ji man leido daryti ką nori, kaip nori ir dar tai, kas man labai malonu.
Kai manęs klausia, kodėl vis dar – 20 metų – esu čia, atsakau, kad mano darbe viskas labai keičiasi ir aš tuos pokyčius galiu daryti pati. Nežinau, kiek daug yra žmonių, kurie dirba mėgstamą darbą, ir dar taip, kaip jie patys jį nori dirbti.
Kai laida buvo labiau apie madą negu apie gyvenimo būdą, Rūta pati pirmoji sakė: geriau filmuokime daugiau tokių gyvenimiškų istorijų! Aš mielai sutikau, nes man irgi tai buvo arčiau širdies.
Kadaise ir kelionių buvo labai daug, po to jų sumažėjo, vėliau vėl atsirado. Buvo laikas, kai būdavo kalbinamos vien tik žvaigždės, buvo laikas, kai atsirado ir kitokių žmonių istorijų, – laida visą laiką kito.
Vienas sėkmės receptų yra sekti, kaip greitai keičiasi mūsų gyvenimas, kas jame darosi, kuo dabar žmonės kvėpuoja, ir visą laiką stengtis, dievaži, tokia nuvalkiota frazė, bet neužmigti ant laurų.
– Ar jaučiate dukros, vyro palaikymą? Susėdate su vyru pirmadienio vakarą priešais televizoriaus ekraną ir aptariate jūsų laidą?
– Ne, Ramojus labai retai žiūri mano laidas – tik tada, kai jam pasakau: „Žinai, šį pirmadienį ypatingą istoriją įdėjau.“ Arba: „Filmavome ten ir ten – pažiūrėk, tau tai patiks.“
Gal ir norėčiau kartais kokios kritikos, bet turbūt jis nekritikuotų manęs, net jei laidą žiūrėtų. Tiesą sakant, iš jo kritikos niekada gyvenime nesu sulaukusi. Kaip aš dirbu – tai yra mano pasirinkimas.
Lygiai taip pat aš nesikišu į jo darbą (Giedrės vyras – vienos reklamos įmonės vadovas. – Red.) ir nesakau: „Žinok, per daug stresuoji dėl darbo, dirbi taip sunkiai, kad net gaila į tave žiūrėti.“
Pas mus nėra vienas kito darbų vertinimo ir niekada nebuvo. Ir tai, kad aš dirbu televizijoje, jam turbūt net nelabai svarbu.
– Jūsų vyrui nėra reikšminga ir tai, kad jo žmona yra matoma, atpažįstama?
– Visiškai! Jeigu daryčiau darbą, kuriame nebūčiau matoma, jis lygiai taip pat vertintų – įdomu tau ar ne, gerai tau tame darbe ar ne?
Jeigu kas nors užkalbina parduotuvėje, pakalbame apie tai. Kadaise jis manęs klausė, kaip aš dėl to jaučiuosi. Nežinau, sakau, turbūt įpratau.
Galiu Rimą Šapauską pacituoti, kuris sakė: „Išvažiuosi į Latviją ir jau nebe žvaigždė.“
– Augdama jūsų dukra Unė matė televizijos užkulisius, bet jūsų keliu nepasuko – studijuoja menų universitete Jungtinėje Karalystėje.
– Turbūt dabar dauguma jaunų žmonių yra tokie truputėlį „kur čia širdis nuves“, išskyrus, aišku, tuos, kurie tiesiog gimsta žinodami, ko nori, – tokių retai sutinku. Dažniau matau vaikus, kurie ima blaškytis, ar tai jiems bus prie širdies.
Kai Unė dar mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ne kartą klausiau – ar tikrai nori čia būti, ar tikrai tie menai prie širdies, ar tikrai nori dirbti taip kruopščiai, kaip čia reikia? Niekas nelaukia, kol ateis įkvėpimas, – turi padaryti ir išmokti.
Ji vis dėlto nusprendė, kad jai tai patinka. Dabar, pavyzdžiui, mokydamasi Anglijoje ji man sako: „Žinai, mama, vis dėlto gerai, kad mus kadaise taip spaudė, kad turėjome tą režimą.“
Dabar labai džiaugiasi mokslais menų universitete – ji dažniau yra giriama, negu girdi pastabas.
– Kai dukra išskrido studijuoti, su vyru likote tik dviese. Jautėte namuose pasklidusią tylą?
– Supratau, kad tas jausmas bus, bet popierinių servetėlių prie pagalvės nebuvau pasidėjusi. Iš esmės buvau nusiteikusi, kad labai liūdėsiu.
Mūsų su dukra santykiai labai geri, kiekvieną dieną susirašome, skambinamės. Kai ji išvažiavo, man buvo toks palengvėjimas, lyg ji būtų įšokusi į paskutinį traukinio vagonėlį, nes jos mokyklos baigiamieji metai buvo per pandemiją.
Buvo visiškai neaišku, kaip su jais bus, – ar egzaminus laikys nuotoliniu būdu, ar universitetai priims nuo rugsėjo 1-osios.
Kai rugsėjo 13-ąją ji išskrido į Londoną, grįžau namo ir atsikvėpiau – pavyko!
Paskui, aišku, atėjo tas ilgesys. Vis galvoji, ar mano mažas vaikelis pavalgė? O tas vaikelis ima ir atsiunčia nuotraukas, įrodančias, kaip jam ten viskas gerai, kokius patiekalus gamina savo bendrabutyje.
– Ar esate atradusi tai, kas padeda neperdegti, rasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio?
– Turiu nuliūdinti daugumą žmonių – deja, bet supratimas apie pusiausvyrą ateina tik po to, kai kokius penkiolika metų dirbi kaip visiška darboholikė. Kaip žmogus, kurio savaitgalis yra ne dvi dienos, o viena, kaip ta, kuri keliasi labai anksti ir pradeda baksnoti į telefono ekraną ar barškinti kompiuteriu.
Esu patyrusi tokį jausmą, kai nesupranti, kur dingo mėnuo.
Džiaugiuosi tik dėl vieno dalyko – kad mano sveikata gera ir viskas dar gerai veikia, kad bent jau naktimis visada miegu.
Tik pastaruoju metu – prieš trejus metus – atėjo jausmas, kad tikrai sugebu sustoti, pagalvoti, ar be manęs sugrius pasaulis. Ir kai supranti, kad nesugrius, paradoksas – iš lėto viską darydamas atrandi daugiau laiko.
Atrodo, jei darysi viską greičiau, sutaupysi laiko, bet iš tikrųjų taip nėra. Esmė tokia: jeigu darysi darbus vieną po kito, o ne penkis vienu metu, pirmiausia juos kokybiškiau padarysi ir nepervargsi, dar netgi jausi malonumą tai darydamas.
Stebuklo nėra – atradusi visiškai paprastą laiko planavimo būdą atradau ir kaip pailsėti, kaip pasidžiaugti tuo, ką darau, ir nenugrimzti į rutiną.
Mūsų darbas daugumai atrodo taip – „kaip jūs įdomiai gyvenate, nuolat nauji žmonės, filmavimai“. O iš tikrųjų esi apimtas nuolatinės įtampos, ką naujo parodysi ne po mėnesio, o jau kitą savaitę.
– Ar dukrai yra tekę laukti iš darbo vis negrįžtančios mamos?
– Niekada nebuvo taip, kad visai dingstu, bet, aišku, būdavo, kad grįždavau paskutinę akimirką, o namuose jau ir eglutė papuošta, ir viskas padaryta. Visą laiką būdavo didysis išsigelbėjimas – Kūčios pas mamą! Vadinasi, man nieko nereikia ruošti!
Tai padeda kažkaip išvinguriuoti. Tam tikru gyvenimo metu darboholizmas iš tikrųjų veža, manai, kad kitaip negali būti, nes nori viską padaryti tobulai.
O paskui supranti, kad ar tobulai, ar ne taip tobulai, vis dėlto viskas, kaip sakoma, į eterį išėjo. Aš dabar sakau, kad numirti darbe nereikia – reikia jame gyventi.
Jeigu nepatirsi to beprotiško perfekcionizmo, gal ir nesuprasi, kad reikėtų kažką daryti kitaip.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
