Jeigu Živilei pasiūlytų pasirinkti vaidmenį kine – auksaplaukės princesės ar amazonės, ji neabejotinai rinktųsi pastarąjį.
„Tikrai ne princesės!“ – užkrečiamai nusijuokė mano pašnekovė. Gražios moters šypsena nuskaidrino visą mūsų pokalbį, nors kartais ir nelengvą. Ir tik kartą, lyg pavasario lietus su saule, moters skruostais nuriedėjo ašaros. Kai prakalbome apie gražiausią žmogaus gyvenimo tarpsnį – vaikystę.
„Kartais manęs paklausia, kokią turiu svajonę? Galiu atsakyti – iš tiesų norėčiau suvaidinti filme. Tai būtų man naujas iššūkis ir aš jį priimčiau“, – prisipažino Ž.Pinskuvienė.
– Mes jus matome drąsią, kovingą, ryžtingai siekiančią tikslo, net šokiruojančią savo drąsa. Bent jau taip atrodote. Jūs tokia ir esate?
– Taip, išoriškai gal taip ir atrodo. Bet visa tai dėl to, kad tiesiog nepakenčiu netiesos. Ir jei žinau, kad esu teisi, einu iki galo. Nesvarbu, kiek man tai kainuos nervų, sveikatos, gal net darbo vietą.
– Kas išugdė tokį charakterį? Jei visi ateiname iš savo vaikystės, jūs buvote vienturtė duktė, gal ir palepinama, lyg ir nereikėjo alkūnėmis skintis kelio?
– Taip, bet mano vaikystė, o vėliau ir gyvenimas susiklostė ne taip, kaip galbūt daugelis įsivaizduoja.
Taip, esu vienintelis vaikas. Augau Širvintų rajono kaime apsupta tėvų meilės, kokios tik vaikas gali trokšti. Gal tas mano kovingumas atėjo iš mamos. Kodėl? Ką gi, papasakosiu jums savo šeimos istoriją.
Mano pašnekovė trumpam nutilo. Pro kavinės langus lėkė mašinos, už lango merkėsi trumpa rudens diena. Toli į praeitį moteriai nereikėjo keliauti. Čia pat, Širvintų apylinkėse, prabėgo jos vaikystės dienos. Klausiausi jos pasakojimo ir nedrįsau pertraukti savo klausimais.
***
„Mano mama būdama jauna į Širvintų rajoną buvo atsiųsta kaip agronomė iš gūdaus vienkiemio Švenčionių rajone. Tėtis – širvintiškis, kaip sakoma, šaunus miestelio vaikinas ant motociklo „Jawa“. Sutiko mano mamą, jie pamilo vienas kitą. Bet mama nebuvo jo tėvo trokštama marti. Senelis net paslėpė sūnaus pasą, kad tik jis nesusituoktų, ir vestuvėse nedalyvavo. Bet tėtis buvo atsakingas, ryžtingas, labai mylėjo mano mamą. Atbirbė motociklu į burokų lauką, kuriame dirbo mama. Plaukai iki juosmens, guminiai batai, trumpas sijonėlis – be galo graži kolūkio agronomė. Užsisodino ją ant motociklo ir nulėkė tiesiai į metrikacijos skyrių.
Apsigyveno jie Širvintose, tarnybiniame mamos butuke. Bet gimiau aš, ir butuką mama turėjo užleisti. Nebuvo kur dėtis, ir tėvai su manimi turėjo apsigyventi pas senelius. Senelis ir tada nepriėmė nei savo marčios – su ja net nesisveikino, nei manęs – savo anūkės. Mama su uošviu nė karto nėra kalbėjusi.
Ir dabar, kai girdžiu ką nors kalbant apie laimingą vaikystę, senelių meilę, juntu tas nuoskaudas, nors praėjo daug metų. Senelio demonstruojamas marčios ignoravimas palietė ir mane, vaiką. Kaip šiandien matau – senelis pareina iš bažnyčios ir neša ilgus spalvotus saldainius... Bet saldainiai tik du... Kartu augusioms dviem mano pusseserėms, mano tėvo sesers dvynukėms.
Iš to vaikiško piktumo būdavo, kad sulaužydavau kokį nors jų žaislą, lėlę. Nepaisant to, buvome ir esame labai artimos, mus iki šių dienų sieja tikras seseriškas ryšys.
O iš močiutės jutau ir meilę, ir globą. Nors ir netiesiogiai, nes, esu tikra, ji bijojo savo vyro ir taikstėsi su juo. Pavyzdžiui, vasarą rytais ir mano, ir pusseserių tėvai išeidavo į darbą. Močiutė išvirdavo košės, kviesdavo prie stalo. Bet patiekdavo tik pusseserėms, o man paslapčia nuo senelio atnešdavo į kiemą.
Mama drąsindavo mane: „Dukryt, laikykis, dar ne pasaulio pabaiga.“ Tėtis be galo mylėjo ir mamą, ir mane. Pykdavosi su savo tėvu. Tėvai dirbo daug – nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Kadangi viena namuose, antrame senelių namo aukšte, nesijaučiau gerai, bijodavau, stengdavausi visą laiką būti lauke. Arba laukdavau tėvų iki vėlaus vakaro kieme, arba mane pasikviesdavo pabūti kaimynai. Pažinojome juos ir su visais puikiai sugyvenome.
Tačiau vaikystė – tikrai ne vien nuoskaudos. Buvo ir labai smagių, gerų akimirkų. Patikdavo su tėvais dirbti įvairius darbus, minti sukrautą šieną.
Tėtis prie vairo leido man pirmą kartą atsisėsti dar nesulaukus dešimties. Gal neišsipildžiusi svajonė susilaukti sūnaus lėmė, kad transporto priemones išmokė mane vairuoti visas – nuo zaporožiečio iki traktoriaus.
Esu nusikaltusi ir seneliui. Gal tam tikras vaikiškas atsilyginimas buvo... Senelis kaip karo veteranas buvo apdovanotas ir tais laikais gavo naują zaporožietį. Jį saugojo kaip savo akį, laikė išblizgintą garaže, retai kada juo važiuodavo. Kartą jam išėjus iš namų atsidariau garažo duris ir sukaupusi drąsą juo išvažiavau. Netoli, tik už poros gatvių. Paslėpiau už vaikų darželio. Aišku, tėtis iš karto suprato, kieno tai darbas. Gavau velnių, bet jo veide mačiau ir atlaidžią šypseną.
Klausiate, iš kur ta mano stiprybė? Taip, ji iš vaikystės. Tokia mano vaikystė, iš kurios atėjau. Tėvų nuolat kalamas požiūris, kad viską galima pasiekti tik per darbą.“
Šiandien važinėdama Širvintų gatvėmis merė Ž.Pinskuvienė dažnai pravažiuoja pro savo vaikystės namus. Tuometė Kolūkiečių gatvė, vėliau jos mamos iniciatyva pervadinta į Sodžiaus. Vaikystėje namie – nei vandens, nei tualeto, šulinys lauke. Tačiau situacija keitėsi.
„Rajone dabar išasfaltavome daug kelių. Bet kartais atėjęs gyventojas priekaištauja: „Mere, kada pagaliau išasfaltuosite ir mūsų gatvę? Jūs nežinote, ką reiškia gyventi prie žvyrkelio, jums to nesuprasti!“ Bet suprantu. Būtent mano kambarėlio langai buvo tiesiai į žvyrkelį, ir su tomis dulkėmis, kai pro langą nieko nebuvo matyti, aš gyvenau.
Gal todėl ir dabar mano rankose namuose nuolat yra pašluostė – esu pedantiškai tvarkinga ir nepakenčiu nešvaros ir netvarkos, o tai šiek tiek erzina mano šeimą“, – nusišypso moteris.
***
Bet skaudžiausi išgyvenimai dar laukė.
„Senelis jau buvo miręs nuo vėžio, o mūsų ryšys su močiute labai sustiprėjęs. Ruošėmės giminių jubiliejui, visi puošėmės prieš vykdami į šventę. „Živilyt, padėk man ką gražaus, ryškesnio išsirinkti apsirengti“, – paprašė močiutė.
Pasiūliau jai prie dailaus kostiumėlio pasirišti raudoną šalikėlį.
Šventė praėjo, o rytą tėtis rado močiutę nebegyvą užėjęs į jos kambarį pirmame aukšte. Ji pasitraukė iš gyvenimo savo valia, pasinaudojusi tuo pačiu raudonu šalikėliu. Kodėl? Atsakymo niekada nesužinosime.
Buvo labai graži, jaunatviška, skaistaus veido, niekada nei rūkė, nei gėrė. Išėjo tokia graži. Viską buvo apmąsčiusi, visi supratome, jog tam ruošėsi, kad niekam nekeltų rūpesčių. Man buvo 14 metų...
Lygiai po 10 metų tame pačiame name iš gyvenimo pasitraukė ir mano tėtis. Pritrūko vos kelių minučių, kad mama būtų spėjusi tam sutrukdyti.
Užvesta tėčio mašina stovėjo kieme, atrodė, lyg jis būtų grįžęs trumpam. Aš jau gyvenau Vilniuje, auginau dukrą Danielą ir sūnų Dovydą. Tėtis taip mylėjo savo anūkus.
Kodėl tėtis išėjo? Taip pat niekada nesužinojome ir nesužinosime. Suprantame tik tai, kad jis be galo mylėjo savo mamą ir visą laiką jautė kaltę, kad tą rytą per vėlai užėjo į jos kambarį. O dar ir gydytojas pasakė: jei nors minute anksčiau, gal dar būtų ją išgelbėjęs.
Tos nelemtos kelios minutės. Jos pasikartojo pačiu žiauriausiu būdu.
Dar laidotuvių dieną mama nusprendė, kad šiame name mes nebegyvensime. Iš pradžių išsinuomojo kambarėlį Širvintų viešbutyje. Pas mane į Vilnių keltis nepanoro, nes jos gyvenimas, tuomet jau sukurtas verslas, artimi žmonės jau buvo Širvintose.
Ji – ypač stipri moteris. Net nežinau, kaip mama galėjo tiek ištverti. Greitai pardavė tą namą, nusipirko sklypą Širvintose, mes abi suprojektavome – pasistatė ir susikūrė naujus namus.“
***
– 2015 metais tapus mere jūsų gyvenimas vėl pasidarė neatsiejamas nuo Širvintų. Skaudūs paauglystės išgyvenimai neatbaidė nuo gimtojo miesto?
– Ne, jokiu būdu! Visiškai to nesieju. Širvintos – tai mano namai, mano šaknys, mano brangūs žmonės. Pamatysite, Širvintos greitai taps miestu, kuriame labiausiai norės kurtis iš sostinės sprunkantys gyventojai. Tai vyksta jau dabar ir čia dar turiu be galo daug planų.
– Ar vaikystėje kada nors įsivaizdavote, kad Širvintos galėtų būti kitokios? Kad tapsite politike ir net būsite gimtojo miesto merė?
– Tikrai ne, net minčių tokių nebuvo. Juk vaikui sunku suprasti, kad aplinka galėtų būti kitokia. Tiesa, mama buvo agronomė, gėlininkė, puikiai išmanė kraštovaizdžio kūrimą. Aš ir dabar tais klausimais dažniausiai pasikonsultuoja būtent su ja. Tad miestą puošiantys gėlynai gal ir nebuvo neįgyvendinama svajonė.
Bet kad įkelsiu koją į politiką, tikrai neįsivaizdavau, nes politika jaunystėje visai nesidomėjau. Čia gal ir mano vyro Jono nuopelnas.
Taip, politikai nuolat keiksnojami, kritikuojami. Tačiau verta paklausti savęs – o ką tu padarei, kad būtų kitaip? Tad ir apsisprendžiau. Pirma mintis buvo: o kodėl mano Širvintos toks pilkas, apleistas kaimas? Aš labai užsispyrusi, jau sakiau. Ir kilo toks noras eiti pačiai ir daryti. Aš galiu!
– Politika gali ne tik pakeisti, bet ir sužlugdyti. Juk politiko, ypač gal politikės, kelias toks skaudžiai akmenuotas. Ir vėl pakartosiu jums dažnai sakomus žodžius – kam gražiai moteriai politika? Juk daug akmenų ir nepelnytai, o galbūt ir pelnytai lekia į jus. Jei ir pelnytai, juk ne mažiau skaudesni? Verkdavo širdis?
– Tikrai daug ką ilgai imdavau į širdį. Gal neparodydavau, bet labai išgyvendavau. Vieną kartą man į rankas papuolė Josepho Murphy knyga „Jūsų pasąmonės galia“. Dukart ją perskaičiau. Ir man padėjo daug ką suprasti, savyje pakeisti ir susitaikyti.
Ypač tuo sunkiu metu man buvo išsigelbėjimas.
– Apie kokį sunkų metą jūs kalbate?
– Labai skaudžiai išgyvenau tą sukurptą skandalą dėl kalinių balsų po rinkimų į Seimą. Patekau į Seimą, o ryte visuose portaluose perskaičiau, kad mes pirkome kalinių balsus. Tai buvo siaubas. Ką gali su tavimi padaryti! Atsirado net visko baimė, nesaugumas. Klausiu prokuroro – ką man daryti, kaip išsiaiškinti šią situaciją? Atsako – kuo jūs čia dėta, jokių įrodymų apie jūsų nusikalstamą veiklą nėra. Bet ką mums daryti? Sako – nežinau.
Ir šiandien nenuleidžiu rankų, kol nesurinksiu visų įrodymų, kas tą istoriją sukurpė. Visi taškai turi būti sudėlioti, nes žmogiškai tai buvo per daug žiauru.
– Negi po tokių sukrėtimų nepagalvojote – o kam man ta politika? Kenčiate ne tik jūs. Auginote paauglius vaikus Danielą ir Dovydą. Politikų vaikai juk taip pat yra tėvų politinių ambicijų aukos.
– Ne, nesvarsčiau mesti politikos. Atvirkščiai. Tai būtų reiškę kapituliaciją. Patys kūrėme ir patys sunaikinsime? Ne!
Jūs teisi, politikų vaikai jau darželyje, mokykloje girdi patyčių dėl tėvų. Ir jiems tai ilgai neužsimiršta.
Būdavo, vaikai sako: „Mamyt, gal tu apsiramink...“ Mes šeimoje daug kalbamės ir diskutuojame. Sakydavau – vaikai, toks gyvenimas: arba tu, arba tave. Dabar gražiausios jūsų gyvenimo dienos. Bet įžengsite į suaugusiųjų pasaulį, kuris nebus rožėmis klotas. Gal ir sunku, bet mūsų vaikai tai anksti suprato.
Taip, mūsų vaikai daug išgyveno. Visko būta. Ir vaikams reikia būti stipriems. O dabar mūsų vaikai – dukra Daniela (25 m.) ir sūnus Dovydas (22 m.) gyvena savo gyvenimus, savarankiškai, ir mes gerbiame jų apsisprendimą.
Mano mama visada sako – vaikeli, tik saugok sveikatą. Labai reikia to rūpesčio, gero žodžio ir palaikymo. Ir aš savo vaikams tą palaikymą visada stengiuosi parodyti.
– Moteriai paprastai nelengva našta yra vyro žinomumas. Kaip jūsų šeimoje? Žmona visada taikiklyje. Grožis moteriai dažnai yra privalumas, bet neretai ir minusas. Ar jūsų vyrui jūsų žinomumas nėra našta?
– Taip, Jonas dažnai sako: „Kur Pinskuvienė, ten skandalas.“ Jis – tikras žemaitis, ramaus, išlaikyto būdo, racionaliai žiūrintis į gyvenimą.
Juk apie mane užtenka paskaityti tik antraštes. Štai visai neseniai rašė: „Pinskuvienė neša antivakserių vėliavą!“
Tokią etiketę gavau po to, kai iškėliau į viešumą Statistikos departamento melagingus duomenis apie sergančiųjų COVID-19 skaičius.
Tačiau kokių antivakserių vėliavą nešu? Ir aš, ir mano šeima seniai pasiskiepiję, vieni pirmųjų. Ir tam yra konkrečios priežastys: pirma, nuolat bendrauju su daugybe žmonių, toks mano darbas; antra, esu vienintelė savo mamos dukra ir noriu ją apsaugoti.
Visur pabrėžiu – skiepytis ar nesiskiepyti, yra kiekvieno žmogaus sprendimas, nes kiekvienas yra tiesiogiai atsakingas už savo sveikatą. O aš, kaip merė, privalau sudaryti sąlygas, kad visi norintys rajone gautų vakciną.
Vis dėlto viešojoje erdvėje etiketes klijuoti madinga, nors dažnai jos toli nuo realybės. Vyras ramina – nei tu imk į galvą, nei ką. Galima sakyti, kad jau pripratome. Šeimoje tuo požiūriu esame pliusas ir minusas. Emocija ir racionalumas.
– Gal grįžkime į laikus, kai išvykote iš Širvintų, ištekėjote, išsiskyrėte ir sutikote savo dabartinį vyrą, kaip dabar kalbama – pinigų maišą. Kokia buvo jūsų šeimos pradžia?
– Su Jonu susipažinome Širvintose draugų vakarėlyje. Jo vaikai iš pirmosios santuokos jau buvo paaugliai. Jiems jis paliko namą, skyrė išlaikymą ir nuolatinį dėmesį. Tai buvo tik jo sprendimas ir ta tema mes niekada net nediskutavome.
Mūsų vestuvės buvo kuklios, dalyvavo 16 svečių. Medaus mėnuo – šiltuosiuose kraštuose, 3 žvaigždučių viešbutyje. Ir tai tuo metu mums buvo nerealu. Jei kas nors mano, kad Jonas man buvo pinigų maišas, turėtų žinoti, jog jo veikla tuo metu buvo išsinuomotoje valgykloje gaminami saldainiai.
Mes pardavėme man už tėvų santaupas nupirktą butą Vilniuje ir nusipirkome sklypą Antakalnio soduose. Pinigų namui neliko. Išsinuomojome 1,5 kambario butą ir gyvenome su dviem mažais vaikais.
Buvo etapas, kai ir nuomotis buvo per brangu. Tuo metu prioritetas buvo stiprinti verslą, tad grįžome į Širvintas pas mano tėvus į tą pačią Kolūkiečių gatvę. Įsivaizduokite, 40-metis verslininkas pas uošvius „ant buto“... Po mūsų miegamojo langais – kaimyno mėšlo krūva. Nesvarbu, nes meilė buvo karščiausia!
Dirbome abu kaip juodi jaučiai. Uždirbome pirmuosius pinigus. Namą statytis ar verslą plėsti? Aišku, verslą. Pirkome patalpas, kūrėme gamyklą. Mūsų gyvenimas buvo – Maskva–Sankt Peterburgas–Kaliningradas. Reikėjo plėsti rinką, atlaikyti „Pergalės“, „Rūtos“ konkurenciją. Bet sekėsi puikiai. Viskas augo kaip ant mielių. Gamykla veikė dviem pamainomis, o iš jos saldainiai buvo vežami krovininių mašinų priekabomis ištisu srautu.
Tada tikrai prasidėjo gyvenimas, susikūrėme savo gerovę, pasistatėme namus.
– Jūsų vyras – buvęs garsus sportininkas, irkluotojas, olimpinių žaidynių Maskvoje prizininkas, dukart pasaulio, triskart Lietuvos čempionas. Ar sportas tapo ir jūsų šeimos kasdienybe?
– Ne, aš ne sportininkė. Ir Jonas jau nebesportuoja. Jo sportas atnešė mums nelengvų išgyvenimų. Prisimenu, Daniela mažutė, ką tik buvo gimęs Dovydas, ir po kelių savaičių Joną surietė tokie nugaros skausmai, kad nebepaėjo. Tai pasikartojo jau nebe pirmą kartą.
Chirurgas pasakė – operuosime, bet susitaikykite su mintimi, kad po operacijos gali tekti judėti vežimėliu. Laukė labai sudėtinga ir pavojinga operacija. Didysis sportas padarė savo. O tada dar neturėjome net kur gyventi...
Išveža vyrą iš operacinės, o jis uždengtas balta paklode, kyšo tik didelės mėlynos pėdos. Nuplėšiau tą paklodę, ar gyvas, šaukiu. Gyvas. „Ar vaikščios?“ – klausiu gydytojo. „Nežinom...“ Jonai, pajudink kojas, šaukiu, ašaros byra skruostais. Ir matau – truputį sujudėjo jo pirštai. „Turbūt vaikščios“, – išgirdau iš gydytojo.
Į reabilitaciją vyras pareiškė važiuosiąs tik su manimi. Taip ir išvažiavome su maža dukrele ir kelių savaičių žindomu sūneliu.
– Jūsų vyras vyresnis už jus 16 metų. Teko skaityti, kad jūsų šeima vienu metu buvo ir ant skyrybų slenksčio.
– Nesąmonė. Ar su kokia padėjėja Seime į kavinę užsuko, ar kokią nuotrauką kas išplatino, ir prasideda akmenų mėtymas.
Mes abu daug dirbame, būname pavargę. Tikrai daug kas stebisi, kad po vienu stogu gali gyventi du tokie skirtingi žmonės. Pasipykstame arba dėl vaikų auklėjimo, arba dėl tvarkos. Bet tie 24 santuokos metai nugludino kampus.
Per savo gyvenimą nepadariau nieko blogo, ko man reikėtų gėdytis ar dėl ko mane galėtų teisti? Kurkite savo istorijas! Gyvenkite savo gyvenimą! O mūsų gyvenimas yra mūsų. Ar turėčiau kam nors aiškintis?
Galiu tik pasakyti, kad iš vyro dažnai girdžiu: „Koks aš, matyt, aname gyvenime buvau geras žmogus, kad man Dievas davė tave...“ Man šeimoje labai svarbu saugumas ir aš jaučiuosi tikrai saugi.
– Kai nesate merė, savaitgalį, ar turite laiko susibėgti su draugėmis kavos, vyno paskanauti, moteriškai paplepėti? Ar iš viso galite turėti draugių, kai einate tokias pareigas?
– Mere tenka būti ir savaitgalį. Daug susitikimų, renginių, konferencijų. Jokių susibėgimų su draugėmis nėra.
Mano geriausios draugės yra mama, dukra ir pusseserės. Mūsų su vyru tradicija visur eiti kartu. Taip nusistovėjo nuo pat pradžių. Buvo toks laikas, kai turėjome galimybę ir į krepšinio rungtynes skristi kartu kaip sirgaliai, nes Jonas – prisiekęs aistruolis.
Bet Jono medžioklė – šventas reikalas. Aš drauge nevažiuoju. Ir mamuto vyras namo netempia, nes nemėgstu žvėrienos. Tikrai mano siela nešvyti prie virtuvės puodų. Bet moterišką pareigą aš prisiimu. Galima sakyti, kad mes su vyru vėl pradėjome naują gyvenimo etapą. Likome namuose dviese, tad visko reikia mažiau.
– Gal yra ir vyriško pavydo?
– Aš pavydesnė, jis visiškai nepavydus. Mane tai kartais nervina. O dabar sako: „Jei ką nors padarysi, nespėsi grįžti į namus, o aš jau žinosiu.“
Mes abu žinome, kiek esame išgyvenę, kaip svarbu pagarba vienas kitam ir pasitikėjimas. Turbūt abu sunkiai išgyventume išdavystę.
– Kai jau perplaukėme jūsų gyvenimo rifais, pakalbėkime linksmesnėmis temomis. Jūs visada esate elegantiškumo pavyzdys. Liekna, subtilus makiažas, tobula šukuosena, visada stilinga. Tas stiliaus pojūtis įgimtas, įgytas ar tiesiog rezultatas moters, daug dėmesio skiriančios savo išvaizdai?
– Na, mano lieknumas tikrai nėra man linksma tema. Įsivaizduokite, aš, įprastai sverianti 51 kilogramą, pagimdžiusi pirmą vaiką svėriau 118 kg, o antrą – 121 kg!
Visada alpau dėl saldumynų, galėjau per dieną suvalgyti 2–3 kg saldainių! Prisimenu, su ką tik gimusiu Dovydu grįžau namo. Toks paveikslas: mano ilgi šviesūs plaukai sugarbanoti, aš vilkiu timpes, jūreivišką dryžuotą palaidinę. Taip atrodo moteris – 1,70 cm ūgio ir sverianti 120 kg! Vyras pačiumpa mane, einančią pro šalį, pasisodina ant kelių ir meiliai klausia: „Mažut, ar tu tokia ir pasiliksi?“
Aš viską supratau. Keldavausi 4 valandą ryto, kol visi miegodavo, ir eidavau pabėgioti. Badavau. Pasižadėjau, kad po 4 mėnesių, per Jono 40-metį, sversiu 70 kg. Svėriau 73 kg!
Ir dabar su svoriu vyksta nuolatinė kova. Tiek genetika, tiek kiti veiksniai nepalankiausi. Šeimoje valgau mažiausiai.
O mano dieta perkopus 40 metų – nevalgyti! Anksčiau gelbėdavo savaitė griežtos dietos – tik salierų ir kopūstų sriuba, o dabar tai nebeveiksminga. Turiu laikytis. Ir griežtai.
Bet pyragėliai ir bandelės kartais tikrai tampa mano saldžia nuodėme.
– Tačiau į merės pareigas įeina ir nuolatiniai furšetai, ir šampanas?
– Niekada per priėmimus nevalgau. Šampano ir vyno negeriu. Man tiesiog neskanu. Taip, dabar tai madinga. Bet matau ir tai, kokia oda moterų, kurios pasirenka šį atsipalaidavimo būdą. Vynas padaro savo darbą.
Prisipažinsiu, per metus gal keturis kartus didesniuose vakarėliuose išgeriu kelias taureles degtinės. Bet tai turi būti tikrai didelė puota, ir būtinai su šokiais, nes labai mėgstu šokti.
– Ir ponas Pinskus šoka? Ar šokate su kitais?
– Oi, ne, jis nemėgsta. Bet ką darys, šoka su manimi, kad ir paburbėdamas. Aš tikrai vidurnaktį dar neinu miegoti! Ypač tada, kai vakarėlį namuose prie baseino organizuoja mūsų jaunimas.
Mano santykiai su vaikais ir jų draugais puikūs. Su jaunimu ir muzika visada gera, todėl ir šokiai „tuc-tuc“ vyksta iki ryto.
Norėjau vaikystėje lankyti sportinius šokius, bet Širvintose to nebuvo. Taip ir liko viena neišsipildžiusių svajonių. Todėl visada gėriuosi sportiniais šokiais.
– Jei odos nekankinate vynu, kaip ją lepinate, kad atrodote švytinti?
– Pastaruoju metu dažnai sulaukiu tokių klausimų. Pradėjau nerimauti, todėl ėmiau lankytis pas odos specialistus. Nepatikėsite, bet prieš tai pas kosmetologę nebuvau gal kokius 7 metus.
Po vienos PRP procedūros pradėjau bijoti ir adatų. Tad dabar naudoju tik vaistinėje pirktus kremus, pasilepinu veido kaukėmis. To kol kas užtenka.
Dėl plaukų taip pat tenka pasikankinti. Į darbą važiuoju su suktukais, išsileidžiu juos tik privažiavusi savivaldybę. Prisipažinsiu, kad labai mėgstu greitį, tai kai moteriškė su suktukais plaukuose vieną po kito lenkia vyrus kelyje, jie tikrai, švelniai sakant, būna nustebę. Kas belieka, tik nusišypsoti jiems.
– Kad ir kiek tardytum moterį pašnekovę, kad ir kokia ji būtų atvira, visada į jos paslaptį tik vos vos praveri duris... Tad pateiksiu paskutinį klausimą – kas yra ta moters laimė pagal Živilę Pinskuvienę?
– Laimė?... Laimė yra mano šeima. Galiu pasakyti – susikūriau tokią šeimą, kokios norėjau. Taip, tam reikėjo pastangų. Juk nuo mūsų, moterų, labai daug kas priklauso. Kiek pastangų įdedi, tiek ir turi.
