Jeigu Živilei pasiūlytų pasirinkti vaidmenį kine – auksaplaukės princesės ar amazonės, ji neabejotinai rinktųsi pastarąjį.
„Tikrai ne princesės!“ – užkrečiamai nusijuokė mano pašnekovė. Gražios moters šypsena nuskaidrino visą mūsų pokalbį, nors kartais ir nelengvą. Ir tik kartą, lyg pavasario lietus su saule, moters skruostais nuriedėjo ašaros. Kai prakalbome apie gražiausią žmogaus gyvenimo tarpsnį – vaikystę.
„Kartais manęs paklausia, kokią turiu svajonę? Galiu atsakyti – iš tiesų norėčiau suvaidinti filme. Tai būtų man naujas iššūkis ir aš jį priimčiau“, – prisipažino Ž.Pinskuvienė.
– Mes jus matome drąsią, kovingą, ryžtingai siekiančią tikslo, net šokiruojančią savo drąsa. Bent jau taip atrodote. Jūs tokia ir esate?
– Taip, išoriškai gal taip ir atrodo. Bet visa tai dėl to, kad tiesiog nepakenčiu netiesos. Ir jei žinau, kad esu teisi, einu iki galo. Nesvarbu, kiek man tai kainuos nervų, sveikatos, gal net darbo vietą.
– Kas išugdė tokį charakterį? Jei visi ateiname iš savo vaikystės, jūs buvote vienturtė duktė, gal ir palepinama, lyg ir nereikėjo alkūnėmis skintis kelio?
– Taip, bet mano vaikystė, o vėliau ir gyvenimas susiklostė ne taip, kaip galbūt daugelis įsivaizduoja.
Taip, esu vienintelis vaikas. Augau Širvintų rajono kaime apsupta tėvų meilės, kokios tik vaikas gali trokšti. Gal tas mano kovingumas atėjo iš mamos. Kodėl? Ką gi, papasakosiu jums savo šeimos istoriją.
Mano pašnekovė trumpam nutilo. Pro kavinės langus lėkė mašinos, už lango merkėsi trumpa rudens diena. Toli į praeitį moteriai nereikėjo keliauti. Čia pat, Širvintų apylinkėse, prabėgo jos vaikystės dienos. Klausiausi jos pasakojimo ir nedrįsau pertraukti savo klausimais.
***
„Mano mama būdama jauna į Širvintų rajoną buvo atsiųsta kaip agronomė iš gūdaus vienkiemio Švenčionių rajone. Tėtis – širvintiškis, kaip sakoma, šaunus miestelio vaikinas ant motociklo „Jawa“. Sutiko mano mamą, jie pamilo vienas kitą. Bet mama nebuvo jo tėvo trokštama marti. Senelis net paslėpė sūnaus pasą, kad tik jis nesusituoktų, ir vestuvėse nedalyvavo. Bet tėtis buvo atsakingas, ryžtingas, labai mylėjo mano mamą. Atbirbė motociklu į burokų lauką, kuriame dirbo mama. Plaukai iki juosmens, guminiai batai, trumpas sijonėlis – be galo graži kolūkio agronomė. Užsisodino ją ant motociklo ir nulėkė tiesiai į metrikacijos skyrių.
Apsigyveno jie Širvintose, tarnybiniame mamos butuke. Bet gimiau aš, ir butuką mama turėjo užleisti. Nebuvo kur dėtis, ir tėvai su manimi turėjo apsigyventi pas senelius. Senelis ir tada nepriėmė nei savo marčios – su ja net nesisveikino, nei manęs – savo anūkės. Mama su uošviu nė karto nėra kalbėjusi.
Ir dabar, kai girdžiu ką nors kalbant apie laimingą vaikystę, senelių meilę, juntu tas nuoskaudas, nors praėjo daug metų. Senelio demonstruojamas marčios ignoravimas palietė ir mane, vaiką. Kaip šiandien matau – senelis pareina iš bažnyčios ir neša ilgus spalvotus saldainius... Bet saldainiai tik du... Kartu augusioms dviem mano pusseserėms, mano tėvo sesers dvynukėms.
Iš to vaikiško piktumo būdavo, kad sulaužydavau kokį nors jų žaislą, lėlę. Nepaisant to, buvome ir esame labai artimos, mus iki šių dienų sieja tikras seseriškas ryšys.
O iš močiutės jutau ir meilę, ir globą. Nors ir netiesiogiai, nes, esu tikra, ji bijojo savo vyro ir taikstėsi su juo. Pavyzdžiui, vasarą rytais ir mano, ir pusseserių tėvai išeidavo į darbą. Močiutė išvirdavo košės, kviesdavo prie stalo. Bet patiekdavo tik pusseserėms, o man paslapčia nuo senelio atnešdavo į kiemą.
Mama drąsindavo mane: „Dukryt, laikykis, dar ne pasaulio pabaiga.“ Tėtis be galo mylėjo ir mamą, ir mane. Pykdavosi su savo tėvu. Tėvai dirbo daug – nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Kadangi viena namuose, antrame senelių namo aukšte, nesijaučiau gerai, bijodavau, stengdavausi visą laiką būti lauke. Arba laukdavau tėvų iki vėlaus vakaro kieme, arba mane pasikviesdavo pabūti kaimynai. Pažinojome juos ir su visais puikiai sugyvenome.
Tačiau vaikystė – tikrai ne vien nuoskaudos. Buvo ir labai smagių, gerų akimirkų. Patikdavo su tėvais dirbti įvairius darbus, minti sukrautą šieną.
Tėtis prie vairo leido man pirmą kartą atsisėsti dar nesulaukus dešimties. Gal neišsipildžiusi svajonė susilaukti sūnaus lėmė, kad transporto priemones išmokė mane vairuoti visas – nuo zaporožiečio iki traktoriaus.
Esu nusikaltusi ir seneliui. Gal tam tikras vaikiškas atsilyginimas buvo... Senelis kaip karo veteranas buvo apdovanotas ir tais laikais gavo naują zaporožietį. Jį saugojo kaip savo akį, laikė išblizgintą garaže, retai kada juo važiuodavo. Kartą jam išėjus iš namų atsidariau garažo duris ir sukaupusi drąsą juo išvažiavau. Netoli, tik už poros gatvių. Paslėpiau už vaikų darželio. Aišku, tėtis iš karto suprato, kieno tai darbas. Gavau velnių, bet jo veide mačiau ir atlaidžią šypseną.
Klausiate, iš kur ta mano stiprybė? Taip, ji iš vaikystės. Tokia mano vaikystė, iš kurios atėjau. Tėvų nuolat kalamas požiūris, kad viską galima pasiekti tik per darbą.“
Šiandien važinėdama Širvintų gatvėmis merė Ž.Pinskuvienė dažnai pravažiuoja pro savo vaikystės namus. Tuometė Kolūkiečių gatvė, vėliau jos mamos iniciatyva pervadinta į Sodžiaus. Vaikystėje namie – nei vandens, nei tualeto, šulinys lauke. Tačiau situacija keitėsi.
„Rajone dabar išasfaltavome daug kelių. Bet kartais atėjęs gyventojas priekaištauja: „Mere, kada pagaliau išasfaltuosite ir mūsų gatvę? Jūs nežinote, ką reiškia gyventi prie žvyrkelio, jums to nesuprasti!“ Bet suprantu. Būtent mano kambarėlio langai buvo tiesiai į žvyrkelį, ir su tomis dulkėmis, kai pro langą nieko nebuvo matyti, aš gyvenau.
Gal todėl ir dabar mano rankose namuose nuolat yra pašluostė – esu pedantiškai tvarkinga ir nepakenčiu nešvaros ir netvarkos, o tai šiek tiek erzina mano šeimą“, – nusišypso moteris.
***
Bet skaudžiausi išgyvenimai dar laukė.
„Senelis jau buvo miręs nuo vėžio, o mūsų ryšys su močiute labai sustiprėjęs. Ruošėmės giminių jubiliejui, visi puošėmės prieš vykdami į šventę. „Živilyt, padėk man ką gražaus, ryškesnio išsirinkti apsirengti“, – paprašė močiutė.
Pasiūliau jai prie dailaus kostiumėlio pasirišti raudoną šalikėlį.
Šventė praėjo, o rytą tėtis rado močiutę nebegyvą užėjęs į jos kambarį pirmame aukšte. Ji pasitraukė iš gyvenimo savo valia, pasinaudojusi tuo pačiu raudonu šalikėliu. Kodėl? Atsakymo niekada nesužinosime.
Buvo labai graži, jaunatviška, skaistaus veido, niekada nei rūkė, nei gėrė. Išėjo tokia graži. Viską buvo apmąsčiusi, visi supratome, jog tam ruošėsi, kad niekam nekeltų rūpesčių. Man buvo 14 metų...
Lygiai po 10 metų tame pačiame name iš gyvenimo pasitraukė ir mano tėtis. Pritrūko vos kelių minučių, kad mama būtų spėjusi tam sutrukdyti.
Užvesta tėčio mašina stovėjo kieme, atrodė, lyg jis būtų grįžęs trumpam. Aš jau gyvenau Vilniuje, auginau dukrą Danielą ir sūnų Dovydą. Tėtis taip mylėjo savo anūkus.
Kodėl tėtis išėjo? Taip pat niekada nesužinojome ir nesužinosime. Suprantame tik tai, kad jis be galo mylėjo savo mamą ir visą laiką jautė kaltę, kad tą rytą per vėlai užėjo į jos kambarį. O dar ir gydytojas pasakė: jei nors minute anksčiau, gal dar būtų ją išgelbėjęs.
Tos nelemtos kelios minutės. Jos pasikartojo pačiu žiauriausiu būdu.
Dar laidotuvių dieną mama nusprendė, kad šiame name mes nebegyvensime. Iš pradžių išsinuomojo kambarėlį Širvintų viešbutyje. Pas mane į Vilnių keltis nepanoro, nes jos gyvenimas, tuomet jau sukurtas verslas, artimi žmonės jau buvo Širvintose.
Ji – ypač stipri moteris. Net nežinau, kaip mama galėjo tiek ištverti. Greitai pardavė tą namą, nusipirko sklypą Širvintose, mes abi suprojektavome – pasistatė ir susikūrė naujus namus.“
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
