Per Kalėdas Paulina su partneriu Rolandu Beržiniu tapo LRT televizijos projekto „Šok su žvaigžde“ nugalėtojais, sulaukė puikių žiūrovų atsiliepimų ir daugybės aplodismentų.
Tarsi susipynė jos herojės Saulės, filme „Nematoma“ dalyvaujančios televizijos šokių projekte, ir pačios Paulinos, laimėjusios realų šokių projektą, gyvenimas.
Bet dažnai suveikia kiaulystės dėsnis. Vos tik baigėsi šokių projektas, užplūdo euforijos banga, o po dviejų dienų paaiškėjo – Paulina užsikrėtusi koronavirusu ir privalo izoliuotis.
Dėl tris mėnesius vykusių intensyvių repeticijų skauda visą kūną. Tarsi to būtų maža, dėl COVID-19 jai pakilo aukšta temperatūra, o vakarais užgula nosį.
P.Taujanskaitė – jau žinoma teatro ir kino aktorė. 2020 m. ji pelnė Auksinį scenos kryžių geriausios aktorės kategorijoje už Marytės vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross). Tais pačiais metais aktorė buvo nominuota Sidabrinės gervės apdovanojimui už geriausią aktorės vaidmenį filme „Nematoma“ (rež. Ignas Jonynas).
– Paulina, tikiu, kad esate laiminga, su savo partneriu Rolandu tapusi projekto „Šok su žvaigžde“ nugalėtojais. Bet turbūt trys mėnesiai intensyvaus darbo ir streso labai išsekino?
– Labai išsekino, nepaprastai daug reikėjo dirbti. Viena, kai žiūri šokius, kita – kai pats bandai repetuoti. Kiek ten niuansų, kaip pėda turi būti pakreipta, kokie keliai – sulenkti ar ištempti, kurioje pusėje galva ir net kur žiūri akys.
Apie tai negalvoji, kai matai šokantį žmogų. O kai šoki, apie tai tenka galvoti. Buvo neįtikėtinai sunku, todėl džiaugiuosi pergale. Tai – įvertinimas, kad kažką darei gerai.
– Į tą projektą patekote visiškai netikėtai, kai aktorė Oneida Kunsunga dėl sveikatos bėdų atsisakė jame dalyvauti. Ar apsidžiaugėte, kad pakvietė jus?
– Apsidžiaugiau. Kaip tik prieš porą dienų buvau mačiusi projekto reklamą. Kaip čia aš nešoku, pagalvojau. Ir aš noriu. Ir po dviejų dienų man paskambino.
– Vieną savaitę turėjo būti pristatytas vienas šokis, kitą – kitas, trečią – trečias: čia rumba, čia bačiata, o čia jau tango. Vienam vienokie drabužiai, kitam – kitokie. Kaip spėdavote suktis?
– Viskas būdavo per plauką – visada paskutinę dieną iškrisdavo kokia nors naujiena. Kas nors neįmanoma ar nepavyksta, kas nors dėl drabužių negerai.
Repeticijoms turėdavome šešias dienas. Trečiadienis būdavo sunki diena, nes operatoriams reikėdavo nusiųsti jau sušokto šokio įrašą. Vadinasi, repeticijoms turi pirmadienį, antradienį, o trečiadienį vakare jau turi turėti šokį. Realiai per tris dienas turi jį paruošti.
Ketvirtadienį, penktadienį dirbi toliau – jau žinai šokio eigą, bet neištempi kelio, ne taip pasuki pėdą kurioje nors vietoje, galvos neatsuki, kur reikia, rankos nepakeli arba pakeli, bet ne taip, kaip reikia. O smegenys kokius dalykus išdarinėja! Pavyzdžiui, buvo toks judesys, kur turiu partneriui perbraukti ranka per veidą. Ir kūnas išmeta klaidą – ne jam, o sau perbraukiu per veidą.
– Kiek miegodavote, kai repetuodavote, kaip maitindavotės?
– Repetuodavome studijoje, kur dirba Rolandas, visą darbo dieną – aštuonias valandas. Tikrai ne nuo 9 val., nes devintą aš dar miegu. Užsisakydavome maisto į studiją. Aš morką sugrauždavau. Bananiukai, jogurtukai. Kava, kava, kava... Vanduo, kava, bananiukas. Turiu problemų dėl valgymo. Tad man visai gerai būdavo – kai energijos daug išeikvodavau, truputį praalkdavau.
– Jūsų partneris Rolandas Beržinis – profesionalus šokėjas, šokių treneris. Atrodė, kad judu idealiai susišokę. Gal jį anksčiau pažinojote?
– Ne. Aš to žmogaus visiškai nepažinojau. Ir, tiesą sakant, po trijų repeticijų savaičių vis dar nepažinojau. Buvo tiek streso, kad mes beveik nesikalbėjome tris savaites, tik šokome.
– Dažna pora žiūrovams atrodo ne tik susišokusi, bet ir įsimylėjusi. Nemažai tų porų susidraugauja ir net susituokia. Ar tarp jųdviejų neįsižiebė romantiški jausmai?
– Ne. Aišku, per šokį visokių dalykų įvyksta, nes kūnas arti kūno. Negali nuneigti žmogaus, stovinčio per milimetrą nuo tavęs, ypač per tango. Pradžioje buvau be proto nedrąsi. Partneris tai jautė. Ko gero, tango buvo tas šokis, per kurį ir Rolandas patikėjo, kad viskas su mumis bus gerai.
Ilgą laiką jautėmės tokie nespėjantys, o kiti – pasiruošę. Visi jau apie kitą šokį galvoja, o mes dar esamo nesudėliojame. Visą laiką buvo jausmas, kad atsiliekame. Ir tango buvo tas šokis, kuriuo kitus pasivijome.
– Kaip pasijutote po projekto, kai nereikia repetuoti, skubėti, verstis per galvą?
– Suskydau visiškai. Tikrai stebėjausi, kaip per tuos tris mėnesius nesusirgau, nes esu labai imli visokioms ligoms. Manau, kad dėl įtampos ir streso kūnas daug adrenalino pagamino.
Tik praėjo dvi dienos po projekto, ir susirgau COVID-19. Ir šiaip visą kūną laužo, nugarą suka. Gyja mėlynės ir visokie nubrozdinimai, bet pats kūnas – sunkiai, labai skauda. Kai šoki, nejauti, kad ką nors skauda, tik pašokęs pajunti, nes būni azartiškai nusiteikęs ir suinteresuotas sušokti gerai.
– Kaip prisižiūrite, kad esate tokia liekna, grakšti? Kokios jūsų grožio paslaptys?
– Mėgstu judėti. Nesakau, kad einu į sporto klubus. Bet mano gyvenimas taip sudėliotas, kad aš savaime judu. Vaikystėje aktyviai lankiau ir lengvąją atletiką, ir baleto būrelį, tiesiog į kraują yra įaugę, kad reikia judėti.
Jei nesportuoju, vaikštau su šunimis. Jei valausi dantis, ant vienos kojos stypčioju arba pritūpimus darau. Tik bėgioti labai nemėgstu, nes tada purtosi galva. Nesilaikau jokių dietų. Turiu bėdų dėl valgymo – labai mažai valgau, kaip vaikas. Tikrai nesu ta moteris, kuri čiustijasi.
– Kaip atėjote į šokio pasaulį?
– Gyvenome Kėdainiuose, ir kartą mama mane mažą nuvedė į baleto būrelį. Lankiau jį ištikimai iki 12-os klasės.
Na, gal pradžioje buvo baletas, kai mes, mažos mergaitės, darydavome tempimo pratimus, šiek tiek dirbome prie atramų. Kai buvome paauglės, jau nebenorėjome baleto. Šokdavome vadinamuosius laisvus šokius pagal Marilyn Mansono muziką. Kai paaugome iki 16-os, užsimanėme porose šokti. Pasiėmėme savo klasiokus ir bandėme kažką šokti.
Baigusi mokyklą įstojau į archeologiją Vilniaus universitete. Ten yra Kinetinis teatras. Tai teatras, paremtas judėjimu ir eksperimentavimu. Ten dirbo šiuolaikinio šokio choreografas ir režisierius Andrius Pulkauninkas, jis man didelę įtaką padarė – išlaisvino kūną ir protą.
Archeologijos studijas mečiau po pusmečio ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti aktorystės. Mes turėjome daugybę judesio pamokų, net daugiau negu ten studijuojantys šokėjai. Buvo prancūziškos mokyklos baletas, rusiškos mokyklos baletas, kovos menai, akrobatika, scenos judesys, Olego Kiseliovo technika, Tadashi Suzuki technika – labai daug judesio paskaitų.
– Turbūt ne kartą sprendėte dilemą, kas aš esu: aktorė ar šokėja?
– Dabar nelabai galiu to spręsti, bet kai įstojau į aktorinį, kurse buvau šokėja. Kelios merginos buvome šokėjos. Jutau, kad tarp aktorių esu ta, kuri šoka. Bet tarp šokėjų – tikrai ne. Tarp šokėjų aš esu aktorė.
– Kas jums labiau patinka – vaidinti ar šokti?
– Apskritai – šokti. Išskirtiniais atvejais – vaidinti. Bet tai labai priklauso nuo to, ką vaidini. Vaidyba gali būti labai maloni ir labai nemaloni patirtis. Šokis nemalonus beveik negali būti.
Jeigu scenoje vaidinu vėžiu sergančią moterį (Oskaro Koršunovo spektaklis „Šokis Delhi“. – Red.) ir šoku bačiatą, kas smagiau? Faktas, kad šokti bačiatą, nes nelabai smagu būti vėžiu sergančia moterimi.
– Gal turite omenyje ir savo heroję Ritą iš Audriaus Juzėno filmo „Pelėdų kalnas“? Kino teatro salėje vykusi sekso scena, kai vyras savo partnerę patenkina liežuviu, o ekrane tuo metu rodomos Stalino laidotuvės, – drastiška. Filmas, turėjęs jaunajai kartai pasakoti apie pokarinio jaunimo patriotizmą, dėl panašių scenų sukėlė skandalą. Kaip ryžotės tokiam vaidmeniui?
– Per daug apie tai negalvojau. Tai buvo pirmas mano filmas su tokiu vaidmeniu. Aišku, labai džiaugiausi, kad gavau šį vaidmenį. Žinoma, nuo pat pirmųjų dienų glumino ta scena, bet vien dėl jos nebūčiau atsisakiusi vaidmens.
Be to, tas žmogus, Aidas Jurgaitis, su kuriuo reikėjo vaidinti, man buvo artimas – nereikėjo perlipti per kažkokį barjerą. Labai pasitikėjau partneriu. Su juo bendrabutyje gyvenome ketverius metus – mūsų kambariai buvo šalia. Tad nebuvo man labai nedrąsu. Bet vis tiek ta scena buvo sunki.
– Ar teko išgirsti pastabų, kad stipriai prasilenkta su istoriniu laikotarpiu? Stalino laikais – dar gyvi tėvų ir senelių prisiminimai – žmonės buvo taip įbauginti, prislėgti, kad poros nedrįsdavo viešai bučiuotis, o ką jau kalbėti apie seksą kino teatro salėje – turbūt žmonių su tokiu polėkiu nebuvo.
– Aš irgi girdėjau, kad prasilenkta su istorija. Bet aš žiūriu taip: tai nebuvo dažna, bet niekas negali garantuoti, kad kuriam nors žmogui taip nėra atsitikę. Ir galbūt aš vaidinu tą žmogų. Visada yra išimčių. Ir filmai dažniausiai kuriami apie išimtis.
– Gal tas partneris tuo metu buvo jūsų mylimasis?
– Po filmo tapo. Dabar jau ne, mes ne kartu.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje
