Pirmiausia gyvenimo keliai šiuos vilniečius, supažindintus bendrų draugų, nuvedė į Jungtinę Karalystę.
„Kai išvažiuoji iš savo miesto, prarandi daugumą draugų. O sugrįžęs matai, kad čia jie jau kuria šeimas, buriasi, tad lieka paskambinti tam žmogui, kuris irgi iš Anglijos sugrįžo į Vilnių atostogų ar švęsti Naujųjų metų pas tėvus. Taip mudu su Romanu pradėjome romantišką draugystę“, – prisiminė Anastasija.
Londono Architektūros asociacijos (AA) universitete Anastasija įgijo architektūros magistro laipsnį. Šis universitetas garsus tokiais absolventais kaip pasaulinio garso architektai Zaha Hadid ir Remas Koolhaasas (OMA).
Romanas studijavo Nortumbrijos universitete Niukasle, čia baigė dizaino magistrantūros mokslus. Tą patį universitetą baigė ir žinomas pramonės dizaineris Jonathanas Ive’as – visų šiuolaikinių „Apple“ produktų dizaino kūrėjas.
Skokovai ilgą laiką gyveno Londone ir Frankfurte, kur dirbo prestižinėse įmonėse. Ketverius metus pragyvenę Frankfurte, šią vasarą Anastasija ir Romanas grįžo į Lietuvą, kaip sako, dirbti sau ir ieškoti savęs. Frankfurte jie įkūrė architektūros ir interjero studiją ARCHROOM. STUDIO, o šią vasarą – jos filialą Vilniuje.
Į interviu šeima atėjo su beveik metukų dukrele Vera, kuri gimė Frankfurte.
– Anastasija ir Romanai, kaip pavyksta suderinti dukters priežiūrą ir darbus?
Anastasija: Tiesą sakant, nebuvome tikri, kad vaiko auginimą pavyks derinti su darbais, manėme, jog bus sunkiau. Tikriausiai mums labai pasisekė – nežinau, ar su dukra, ar vienam su kitu, bet pavyksta atsižvelgti į visų šeimos narių norus.
Tėvystės atostogose nebuvome nė dienos. Nusprendėme imti Verą su savimi visur, kur tam neprieštarauja darbo etika. Be to, jai labai patinka lankytis statybvietėse. Nejaugi atimsi iš jos tokį malonumą?
– Užsienyje dirbti architektu ar dizaineriu turbūt tikrai nelengva. Papasakokite, kokius darbus dirbote ir kaip jums sekėsi.
Anastasija: Vokietijoje dirbau architekte kūrybos įmonėje CHEIL, kuri dirba su įvairiais projektais visame pasaulyje. Jos padalinių yra ne viename mieste, tačiau architektai darbuojasi tik Vokietijoje.
Mūsų buvo 12 architektų, ir mes dirbome prie visų projektų, kuriems buvo reikalinga architektūros forma, – nuo mažų parduotuvių, parduotuvių vitrinų iki didžiulių parodų paviljonų ir jų interjero bei eksterjero. Pavyzdžiui, dirbome kuriant Milano dizaino savaitės parodos dizainą.
Romanas: Mano žmona labai kukli. Labai ja didžiuojuosi. Dar prieš tai kartu su garsia Nyderlandų architektų grupe OMA ji suprojektavo biblioteką Dohoje, Katare, ir Axelio Springerio SE leidybos grupės biurą Berlyne. Tai įspūdingo dydžio ir dizaino pastatai, pasaulinio lygio architektūra!
Aš po studijų Anglijoje gavau darbo pasiūlymą Vokietijoje, dirbau BMW dizaino studijoje Miunchene. Po dvejų metų gavau kitą darbo pasiūlymą Anglijoje – dirbau „Jaguar“ ir „Aston Martin“ įmonėse.
Projektų buvo keli. Bet dirbti su projektu ir pamatyti automobilį, kurio dizainą sukūrei, gatvėse yra du skirtingi dalykai. Iki galo sukurti automobilio dizainą yra beveik tas pat, kas laimėti loterijoje.
Visi dizaino projektai vyksta konkurso tvarka, konkurencija labai didelė, be to, bet kada gali keistis ir pačios įmonės planai. Gali dirbti su projektu kelerius metus, ir staiga jis atšaukiamas ir niekas už studijos ribų niekada nepamatys, prie ko dirbai visą tą laiką, – tai įprasta praktika.
Viena įsimintiniausių ir įdomiausių patirčių buvo kurti automobilio „Aston Martin“ dizainą. Tai labai prabangus automobilis, tokio lygio kaip „Bentley“ ar „Ferrari“. Jų kaina prasideda nuo 200 tūkstančių eurų iki...
Kainai nėra ribų. Tokia įmonė turi ypatingų klientų ratą. Kartais studijoje tekdavo matyti tokias įžymybes kaip Davidas Beckhamas.
Įmonėje buvau atsakingas už „Aston Martin Taraf“ dizainą. Tai labai riboto leidimo modelis, jų buvo pagaminta mažiau nei 150. Jų kaina prasidėdavo nuo milijono eurų.
– O ar gamintojai leido dizaineriui išmėginti tą automobilį?
Romanas: Porą valandų – ne ilgiau. Kiekvienas automobilis pagamintas užsakovui – tai kažkieno automobilis.
– Ar sunku buvo susirasti darbą tose žinomose įmonėse?
Anastasija: Gavau labai gerą išsilavinimą, baigiau studijas su pagyrimu, o tai buvo didelis privalumas.
Romanas: Man susirasti darbą nebuvo sunku. Bet iš tikrųjų susirasti darbą automobilių dizaino srityje labai sudėtinga. Neaptiksite jokio skelbimo, kad įmonė ieško automobilių dizainerio.
Reikia žinoti, kur ieškoti, koks elektroninis paštas, kam galima paskambinti. Tai nėra paprasta. Be to, reikia turėti labai gerą CV ir darbų katalogą, kad pakviestų būtent tave.
– Tačiau nuo architektūros ir automobilių dizaino šokote prie interjero. Kada susidomėjote interjeru?
Romanas: Atsikraustę iš Londono į Frankfurtą pradėjome domėtis interjeru ir baldais. Sujungę savo profesijas supratome, kad kartu galime kurti ne tik funkcionalų, bet ir menišką patalpų dizainą. Taip nutiko, kad, pamatę mūsų namų Frankfurte interjerą, žmonės pradėjo prašyti mūsų pagalbos. Taip buvo įkurta mūsų interjero dizaino studija Vokietijoje.
Kuriame butų ir namų interjerus, taip pat ir komercinių patalpų, pavyzdžiui, „Samsung“ biuro Frankfurte. Turime užsakymų ir iš užsienio, ir iš Lietuvos, todėl įsteigėme dar vieną studiją Lietuvoje ir apsigyvenome Vilniuje.
Viskas prasidėjo nuo tada, kai įsirengėme butą Frankfurto centre. Daug meilės, širdies į jį įdėjome. Ir jo rekonstrukciją padarėme, ir dizainą sukūrėme, ir vintažinius baldus išsirinkome. Vintažas, ypač interjero stilius „Mid-century modern“ – amžiaus vidurio modernas, mums labai patinka.
Apie 1950–1970 m. „Mid-century modern“ stilius buvo labai populiarus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje.
Anastasija: Mums patinka maišyti skirtingus stilius. Į „Mid-century modern“ stilių įkomponuojame ką nors dar senesnio ir ką nors iš šių dienų, kad tai neatrodytų kaip muziejus. Labai mėgstame senovinius paveikslus, XVIII a. kėdes, komodas.
Romanas: Kiekvienas daiktas turi turėti savo istoriją. Būtent dėl to mūsų bute Frankfurte buvo daug baldų iš praeities. Visada įdomu sužinoti, kam priklausė tie baldai, kur jie buvo pagaminti. Juose – kėdėje ar sofoje – būna kokių nors mažų detalių – antspaudas ar numeris, pagal kuriuos galima bandyti aiškintis, kur tas baldas buvo pagamintas.
Baldus ir antikvariatuose pirkome, ir blusų turguje radome. Vieni žmonės žinojo, ką parduoda, tad pasakojo tų daiktų istorijas, o kartais tų istorijų reikėjo ieškoti patiems.
Kai apsigyvenome Vokietijoje, „Mid-century modern“ stilius nebuvo labai populiarus, bet kai pradėjome kurti, jis šoktelėjo ant bangos.
Dėl to išpopuliarėjome tuo metu net neturėdami savo įmonės. Dabar neapsiribojame tik vienu stiliumi, eksperimentuojame.
– Negi tuos senovinius baldus išmetėte į gatvę, kaip dažnai daro patys vokiečiai?
Anastasija: Daugelį pardavėme, bet mėgstamiausius parsivežėme į Lietuvą. Kol kas jie laukia tinkamo laiko ir vietos. Kai kurie yra mūsų studijoje, kai kuriuos pasiimsime į namą, kurį statomės.
– Anastasija, reikia suprasti, kad nusprendėte nedirbti kaip architektė, neprojektuoti pastatų?
Anastasija: Taip nesakyčiau. Architektūra vis tiek yra mano aistra.
Kaip tik dabar projektuoju namą Vilniuje – pradedu savo kelią kaip savarankiška architektė. Juk ką tik palikau didelį biurą Frankfurte, kur turėjau dirbti nuo 9 iki 17 val.
Čia ir buvo pirmas mudviejų su Romanu pasvarstymas: o kodėl negalėtume dirbti dviese sau ir nedirbti kam nors?
– Jums teko daug keliauti po pasaulį dėl savo darbų. Kaip sugebėjote išsaugoti tarpusavio ryšį, šiltus santykius, neprarasti vienas kito?
Romanas: Manau, apie tai kada nors būtų galima parašyti knygą. Iki vestuvių ketverius metus gyvenome skirtingose šalyse. Kadangi mano profesija – automobilių dizaineris – labai reta, mažai tokių darbų visame pasaulyje. Dažniausiai, jeigu gauni naują darbo pasiūlymą, turi važiuoti į kitą šalį.
Ir būtent dėl mano darbų su Anastasija gyvenome savaitgalių susitikimais. Tai buvo labai sudėtinga, didelis išbandymas, bet kartu, manau, ir labai romantiška.
Teko daug skraidyti. Kartais lėktuvuose su manimi sveikindavosi skrydžių palydovai – kiekvieną savaitgalį matydavau tuos pačius.
Prieš vestuves skaičiavome, kiek kilometrų įveikėme per visą tą laiką, kad būtume kartu. Pasirodo, šiek tiek daugiau nei keturis kartus aplink Žemės rutulį. O pinigus, išleistus lėktuvų bilietams, buvo baisu skaičiuoti.
Visada žinojome, kad turime nedaug laiko, kurį galime praleisti kartu. Tada pradedi vertinti kiekvieną valandą ir bandai daryti ką nors neįprasto.
Beveik kiekvieną savaitgalį kur nors keliaudavome. Viena tokia kelionė baigėsi mano pasipiršimu viduryje levandų lauko Provanse, Prancūzijoje. Svarbiausia, mes sugebėjome per tuos ketverius metus likti kartu.
Manau, jog mūsų patirtis, tai, kad dėl darbo ir savo santykių daug keliavome, ilgą laiką gyvenome skirtinguose miestuose ir šalyse, kartais net skirtinguose žemynuose – Anastasija šiek tiek laiko gyveno Šiaurės Korėjoje, aš Japonijoje – mums labai padėjo kaip dizaineriams ir architektams. Taip pažįsti kitų šalių kultūrą, randi naujų įkvėpimo šaltinių.
– Kas traukė sugrįžti į Lietuvą?
Romanas: Visada turėjome planų grįžti į Lietuvą, Vilnių, nes čia gyvena mūsų tėvai. Taip susiklostė, kad aš retai matydavau senelius, nes jie gyveno kitoje šalyje. Tikrai norėjau, kad mano vaikas turėtų senelius kur nors netoli ir matytų juos kiekvieną savaitę.
Be to, mums visada patiko lankytis Vilniuje.
– Vilnius – magiškas miestas, ar ne?
Romanas: Ypač vasarą.
Anastasija: Mus traukia ne vien uždarbis, bet ir Vilniaus magija, šeima, gimtieji namai. Čia žmonės šilti, jie geriau jaučia meną, dizainą. Čia mes galime augti kaip menininkai, architektai, dizaineriai.
Romanas: Kai Lietuva 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą, labai daug jaunų žmonių išvažiavo į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo. O prieš keletą metų, pastebėjome, daug išvažiavusiųjų grįžo ir parvežė daugybę naujų gerų idėjų, jie nori gyventi Lietuvoje ir čia plėtoti savo verslą ar kitokią veiklą. Tai mums labai patinka. Dabar Lietuvoje tarsi kunkuliuoja naujų idėjų katilas, ir būtent čia norisi būti.
– Anastasija, pokalbio pradžioje sakėte, kad jums labai patinka italų Renesanso pastatai, art deco ir „Mid-century modern“ stiliai, o madingi stikliniai namai ne prie širdies. Bet dabar beveik kiekviename tuščiame Vilniaus lopinėlyje įspraudžiamas betono, stiklo ir metalo pastatas. Ar projektuosite tokius namus?
Anastasija: Kai pradėjau dirbti kaip architektė, norėjau nuo to nutolti ir bandžiau dirbti prie restauravimo projektų, kai turi padovanoti pastatui naują sielą. Labiausiai mėgau tuos projektus, kurie buvo susiję su kultūra.
O pastatyti stiklo ir metalo namą – nelabai mano sfera. Man turi būti praeities, atminties ir ateities mišinys. Praeities ir ateities jungtis – man gražiausi projektai, tada galima padaryti įdomių dalykų ir architektūroje, ir interjero dizaine.
Mes turime patirties dirbti dideliuose biuruose, kurti svarbius projektus. Tai yra labai geras išbandymas.
Bet kažkuriuo momentu kūrybingas žmogus turi nuo to atitolti ir pradėti kurti, dirbti sau. Nepaisydamas uždarbio, nepaisydamas to, kad priklausai kuriam nors žinomam prekės ženklui, vis tiek nori kurti pats ir nejausti, kad dirbi, nes laimė yra nepastebėti, kad kiekvieną dieną eini į darbą.
