Lietuvė kartu su kompanijos „Lufthansa“ inžinieriumi Sascha Brandtu (52 m.) ir dukterimi Lia (8 m.) daugiau kaip dešimt metų gyvena Dubajuje.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose Birutė sulaukė kūrybinio pripažinimo, rengia parodas.
Jos sukurti spalvingi, ekstravagantiškų, nepriklausomų, arogantiškų moterų paveikslai vis labiau užkariauja meno mėgėjų širdis.
Lietuvą 2001-aisiais palikusi B.Brandt savo sėkme per daug nėra linkusi girtis ir puikuotis. Berlyne drabužių dizaino studijas baigusi moteris sakė dar tik esanti kūrybinio kelio pradžioje.
– Ar kuriate pagauta impulso, ar esate nusistačiusi tapyti kas dieną tam tikrą skaičių valandų?
– Manau, dailininko, kaip ir pianisto, ranką reikia mankštinti, kad nenusisuktų mūzos. Būna dienų, kai nuo tapymo net skauda riešą, taip pat būna dienų, kai susidaro ilgesnė pertrauka ir dukrytei – paprašius nupiešti arkliuką, tiesiog kažkodėl sugebu nupiešti tik labai riebią kirmėlę, kuri net neavi aukštakulnių.
– Kaip įvertinate savo kūrinius? Kiek jie vidutiniškai kainuoja?
– Kartais turiu savo mėgstamus darbus. Tokie darbai greičiausiai iškeliauja iš mano studijos ar galerijos į kitas erdves. Kai ilgai stebiu savo darbą, jį matau kaip proceso stotelę arba pradedu iš naujo jį vertinti, o tai vargina. Mano darbų kainos svyruoja nuo 300 iki 3000 eurų. Darbų kainos su kiekvienais metais po truputį auga įvertinant jų paklausą. Esu savo kelionės pradžioje. Šiuo metu iš didelio formato pereinu prie mažo. Bet jis irgi turi savo galios, jo negalima nuvertinti.
– Ar yra neparduodamų darbų?
– Žinoma, yra, bet dažnai tai tik laiko klausimas. Jei renginiai vyksta intensyviai, tuos pataupytus kūrinius vis tiek kas nors nuskina. Ypač šios pandemijos metu mano studija liko kaip iššluota.
Vienas mano darbų per visą puslapį atsidūrė Dubajaus ypatingų interjerų knygoje HOMES, kuri buvo išleista pandemijos metu.
– Dubajuje esate atidariusi ne vieną personalinę parodą, restorane „Art Lunch“ lubas padabinote savo piešiniais. Kas toliau?
– Esu įgyvendinusi projektus ant septynių sienų ir vieną – ant lubų. Man patinka piešti ant sienos. Didelė erdvė ir formatas išlaisvina. Noriu toliau rengti parodas, dalyvauti renginiuose, dalytis emocijomis.
– Jūsų gyvenimas vertas plunksnos – sodrus, nenuobodus, dinamiškas. Augote meniškoje aplinkoje, nieko keista, kad atsidūrėte M.K.Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriuje. Ar nuo mažens svajojote būti dailininke, ar labiau jus paveikė šeima?
– Visa mano šeima mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, net mano amžinatilsį ypatingoji močiutė šioje mokykloje dirbo matematikos mokytoja.
Nors muzikų mūsų šeimoje nėra, man teko atlaikyti bandymą Muzikos skyriuje.
Nebuvo lengva, nes namuose niekas negalėjo įvertinti mano skambinimo pianinu, niekas nemokėjo skaityti natų.
Nepamiršiu, kai prieš egzaminą intensyviai grojant, o mamai sėdint šalia jos paklausiau: „Na, kaip?“ Atsakymas buvo: „Man atrodo, kad gerai.“ Tada, pamenu, tiesiog kritau ant žemės ir likau gulėti. Tuo metu jau artėjo bandymo tapti didžia muzike žlugimas. Fortepijono ir solfedžio mokytojos taip pat nuoširdžiai patarė leisti mane į Dailės skyrių. Bet už tai šiandien žinau, ką reiškia legato, staccato, forte, piano, bemolis, diezas ir metronomas, kuriam mama vaizdžiai plodavo į taktą.
– Tačiau įmerkusi rankas į molį supratote, kad lipdyba ne jums, pagailėjote ryškiai raudonai dažytų nagų. Tada nėrėte į naują aistrų ir naujų pažinčių sūkurį. Buvote nuolatinė Vilniaus sporto rūmuose veikiančio klubo „Eldorado“, kuriame būriavosi reperiai, reiveriai, pankai, lankytoja. Kaip pati prisimenate tuos laikus? Ar galima sakyti, kad buvote sunki paauglė, kurią viliojo visokios pagundos?
– Dailės skyriuje dingo įtampa, man sekėsi neblogai, o ir namuose sulaukdavau kritikos, kuri jau turėjo prasmę. Buvo pati paauglystė ir didžiulis kaifas trintis su chebryte.
Menininkų matrica buvo kitokia nei eilinių žmonių – vienas bėgiodavo basas per peržiūras, kitas vaikščiojo su plunksnomis plaukuose, kai kas tyliai be jokio kaltės jausmo degino palanges. Mes net šokinėjome per langus ar prašydavome, kad kas nors išsuktų ant fortepijono kėdės, kad trumpam galėtume apsvaigti.
Tuo metu buvo atidarytas pirmas Lietuvos klubas „Eldorado“ ir pradėjo svaiginti įvairiomis naujovėmis: plačios kelnės, riedučiai, nuo „House of Pain“ „Jump Around“ ir Coolio „Gangsta’s Paradise“ įkaisdavo net auskaras pradurtose nosyse. Tuo metu pradurta nosis buvo lyg galimybių pasas.
Kadangi mūsų chebrytė mėgo maištauti, buvo užgesinta ir beveik visi maištautojai buvo pašalinti iš mokyklos. Žinoma, ir mokytojams su mumis buvo nelengva, bet gal trūko nuoširdesnio dialogo, vis dėlto buvome dar vaikai.
Manęs iš mokyklos nepašalino, o mano gauja buvo sunaikinta. Niekada nepamiršiu, kaip žiūrėdama į likusius mokinius per dailės istorijos pamoką tiesiog tyliai apsiverkiau. Buvo toks jausmas, lyg man atėjo galas. Buvo be proto liūdna. O dabar net ima juokas iš visos tos dramos.
Bet turbūt viskas, kas vyksta gyvenime, nevyksta be priežasties. Iš tėvų, kad ir keista, sulaukiau labai demokratiško sutikimo leisti man palikti M.K.Čiurlionio mokyklą. Buvau sunki paauglė.
Ko tuo metu norėjau iš gyvenimo? Kadangi su savo žaviąja močiute daug laiko vaikystėje ir paauglystėje praleidau Nacionaliniame operos ir baleto teatre, tuo metu man atrodė, kad tikras gyvenimas yra už užuolaidų, apgaubtas karšto šokolado kvapo, susimaišiusio su publikos kvepalais, orkestro garsai, aksominės suknelės, estetika, drama. Viskas taip gražu ir visada baigiasi plojimais bei gėlėmis.
Todėl man tuo metu atrodė, kad taip viskas ir turi būti, realybės nepripažinimo impulsas buvo įsijungęs su labai stipria pavara.
– Kas pastūmėjo išvykti studijuoti į Berlyną? Kodėl pasirinkote drabužių dizainą, o ne tapybą?
– Baigus paprastą vidurinę mokyklą buvo sunku apsispręsti, ką noriu studijuoti. Ir štai vėl mano žavioji močiutė, turinti pažinčių visame pasaulyje, pasiūlė mane vienai šeimai Berlyne, kuri ieškojo „Au pair“ auklės, mokančios lietuviškai. Man patiko, kad sutartyje buvo nurodyta, jog mane priimanti šeima apmoka vokiečių kalbos kursus.
Buvo apėmęs geras jausmas, kad nuo šiol versis užuolaidos visai naujam spektakliui.
Svetur buvo nelengva, supratau, kad be vokiečių kalbos turiu mažai galimybių užsikabinti, todėl prisiverčiau išmokti kalbą. Išlaikiau vokiečių kalbos egzaminą, kurį privalu išlaikyti norint studijuoti Vokietijoje. Kodėl pasirinkau mados dizainą? Man net pačiai dabar keista, bet tuo metu buvo taip užsiprogramavę. O gal kirbėjo nuostata nebūti menininke iš principo.
Išmokus kalbą Berlynas tapo net labai savas, net jo dialektas kažkuo mielas. Įleidau ten savo šaknį. Tame mieste įvyko mano asmenybė branda, į vietas susidėliojo daug vidinių stalčių.
– Kaip greitai užmezgėte pažintį su būsimu vyru, avianautikos inžinieriumi?
– Po nenusisekusių santykių su keliais vyrais vokiečiais prisiekiau, kad šis mentalitetas ne man. Labai erzino besaikis taupumas, praktiškumas ir didelė tarnystė materialiniams dalykams, meniškumo stoka.
Ir po tos ryžtingos priesaikos, kad niekada nebūsiu su vokiečiu, kaip iš dangaus nukrito Sascha. Susipažinome Rytų Berlyne, tuo metu naujame industrinių patalpų klube prie upės. Tai buvo nauja vieta, kur skersvėjyje plaikstėsi baltos užuolaidos, o ant pakylų šoko gėjai su angelo sparnais.
Sascha ryžtingai priėjo prie manęs nešinas taure „Prosecco“. Jo pasitikėjimas savimi man padarė įspūdį. Imponavo ir Saschos aprangos stilius, netipiškas vokiečiams. Pirmas mūsų pokalbis buvo be pauzių. Prieš išsiskiriant jis nepaprašė mano telefono numerio, bet davė savo. Tai man buvo nauja ir patiko.
Žinoma, jam parašiau. Taip prasidėjo mano santykiai su vokiečiu, kuris man buvo labai nevokiškas.
Šiandien vengiu žodžių „visada“ ar „niekada“.
Kai pirmą kartą pamačiau Saschos namų interjerą, mane labai sužavėjo jo skonis. Buvo stilinga, jauku, modernu, paliko įspūdį fotografijos darbai. Sutapo mudviejų muzikos skonis. Jis turėjo daug gražių metalinių rankų darbo žvakidžių, dvi iš jų dabar įkurdintos mūsų namuose Dubajuje.
Bet viską vainikavo mūsų bendravimas, temos niekada nesibaigdavo, buvo labai daug juoko. Sascha yra komunikabilus, įdomus, daug apkeliavęs ir daug visko išgyvenęs žmogus.
Ir nors jis pasižymi loginiu mąstymu, kartu yra atviras fantazijoms. Dažnai klausiu jo patarimo dėl savo paveikslų spalvų. Jis turi kažkokią meninę gyslelę, kuria, manau, pats džiaugiasi.
– Kai įmonė „Lufthansa“ inžinierių Saschą išsiuntė dirbti į Dubajų, jūs išvykote kartu. Ar nebuvo baimės, kaip laisvos dvasios moteriai pavyks prisitaikyti musulmoniškame, patriarchatu kvepiančiame mieste? Kokia buvo pradžia? Kas stebino? Kas nervino? Kas žavėjo?
– Tuo metu, kai susipažinau su Sascha, jis pagal sutartį dirbo Kaire. O aš studijavau. Mes matydavomės kas mėnesį, du. Ilgiausia pertrauka buvo trys mėnesiai. Bet tai buvo gražus laikotarpis, daug bendravome telefonu, o kai susitikdavome, visada būdavo didelė šventė: pakili nuotaika, kelionės prie jūros, dovanos, gėlės ir daug svaiginančių burbuliukų. Lankiausi Kaire, bet man buvo labai sunku įsivaizduoti save ten.
Po to Saschą paskyrė dirbti į Dubajų. Ten man patiko. Buvau apsvaigusi nuo šilumos, ryškių spalvų, permatomos jūros, sulėtėjusio gyvenimo tempo. Prabangūs viešbučių interjerai atrodė lyg butaforija, perkelta nuo Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos. Apstulbino ypač plačios erdvės, architektūra.
Man patiko kultūriniai kontrastai. Myliu senąjį ar, dar kitaip sakant, tikrąjį Dubajų, – ten tradiciškai geriu karaką (be proto stipri ir saldi arbata), didžiuliame turguje perku prieskonius ir šviežias žuvis.
Ten visada perku lauktuves, kai skrendu namo. Skaros, kvepalai, datulės, audiniai, smilkalai – visuomet galima derėtis. Tai paralelinis prabangaus Dubajaus pasaulis, kuris yra labai tikras, grąžinantis į realybę, kai auksinė butaforija pradeda veržti smegenis.
Mane Dubajuje sužavėjo pagarba, dėmesys, komplimentai moteriai, jos amžiaus nevertinimas.
Faktiškai visą savaitę tam tikrose vietose vyksta „Ladies Night“, kur moterims ne tik gėrimai, bet ir maistas kainuoja kur kas pigiau arba net yra nemokami.
Kalbant apie arabes, nelaimingų aš nepažįstu. Kad vyras išeina ir jos negali klausti, kur ir kada grįš, joms tai įaugę į kraują, tai jų kultūros dalis. Bet kai jos ko nors užsigeidžia, vyras negali pasakyti „ne“. Vis dėlto ten vyrauja tradicinės šeimos kultas, pagarba motinai ir tėvui, meilė vaikams.
Dažnai matau pulką merginų, moterų, dėvinčių juodas abajas, iš po kurių kyšo blizgantys batukai ir ant atskiros kėdės pagarbiai ilsisi labai brangūs maži rankinukai. Jos rūko kaljanus ir kikena iki išnaktų. Nelaimingos moterys atrodo kitaip. Girdėjau vietinių istorijų, kad arabės kompanijose moka linksmintis ne ką prasčiau už vyrus. Yra ir tokių, kurios šokėjų iš Rusijos vienam vakarui parsiskraidina.
Grožio salonai ir plastinės chirurgijos centrai neatsilieka nuo restoranų skaičiaus. Kaip arabės sako, „kill me, but make me beautiful“! („nužudyk mane, bet padaryk gražią“).
Naktinis Dubajus man žavus. Ypač savaitgaliais atsiveria aksominės užuolaidos, kur įstabiai gražiuose interjeruose blizgučiai pradeda šiugždėti prietemoje. Įdomu stebėti, ką žmonės vilki, visur kvepalų debesys.
Restoranuose, klubuose ar baruose stebindavo plunksnuotų šokėjų, dainininkų, akrobatų pasirodymai, būgnų, smuiko ir saksofono garsai. Šiuo metu scenos pasirodymai uždrausti.
Dubajus modernus, bet su savo tradicijomis. Man tai patinka. Kas erzina? Kadangi čia yra daug pigios, neapmokytos darbo jėgos, ypač aptarnavimo sferoje, kyla daug visokių nesusipratimų, tačiau šiandien tai jau kelia tik šypseną, nebėra jėgų nervintis.
Pavyzdžiui, sėdi restorane, tau atneša valgį, bet neatneša įrankių ir klausia, ar skanu. Buvo nutikimas, kai paprašiau patrumpinti suknelės apačią, o atsiėmiau ją be rankovių. Kartą, kad pakabintų paveikslą, išgręžė skylę sienoje, iš kurios pradėjo tekėti vanduo, kitą kartą vietoj 8 butelių vandens gavau 8 šviežius viščiukus.
– Kaip ir kur įsikūrėte Dubajuje? Kokie jūsų namai?
– Gyvename jau trečiame bute. Vilos tipo namai mūsų nevilioja, nes mėgstame šurmulingą centro gyvenimą. Dabartiniai namai gražiausi, kokiuose esame kada gyvenę. Pro langus atsiveria nerealus vaizdas tiesiai į „Burj Khalifa“, kiekvieną vakarą džiugina muzikos palydimas fontanų repertuaras.
– Ar vietiniai gyventojai paslaugūs, draugiški?
– Vietiniai gyventojai draugiški ir paslaugūs, ypač vaikams. Per dešimt gyvenimo metų čia nėra niekas nieko pavogęs, jei ką pamesdavau, visada atsirasdavo. Kaip ir oro uoste palikta fotokamera, taksi – mobilusis telefonas, kavinėje – rankinė su pasu, restorane – mokėjimo kortelė. Jei noriu užimti staliuką kavinėje, pirma pasidedu rankinę ar telefoną ir einu tik su pinigine užsisakyti kavos.
Kartą mano draugei per gatvės šventę policija grąžino pavogtą telefoną jai dar nespėjus jo pasigesti. Ten visur esi stebimas. Tai turi ir pliusų, ir minusų.
Manau, kad Dubajuje yra daug „statuso medžiotojų“, arba, kitaip sakant, žuvyčių, kurios minta valydamos didelių žuvų nugaras.
– Kaip Dubajuje mezgamos pažintys? Ar kilus bėdai visada gali sulaukti pagalbos?
– Dubajus vis dėlto yra didelis blizgantis kaimas. Visi visus daugiau mažiau pažįsta, ypač savo darbo sferos lauke. Pažintys itin daug ką reiškia.
Atsimenu, kai mano pirma svarbi pažintis vyko vos ne per prievartą. Ruošiausi savo pirmam renginiui, kuriame turėjau piešti gyvai. Jaudinausi, nes buvo prikviesta daug žmonių, dar nebuvo išspręstos logistikos problemos. Išvakarėse prieš man svarbų renginį paskambino draugė ir pasakė, jog privalau ateiti į vieną parodą restorane, ten turėsiu naudingą pažintį.
Nusijuokiau ir pasakiau, kad tikrai nedalyvausiu, nes nemėgstu blaškytis ar gerti vyną svarbių renginių išvakarėse. Bet draugė primygtinai įkalbinėjo ir aš, įšokusi į aukštakulnius, atšuoliavau į sutartą vietą. Šiandien už tai jai esu dėkinga. Tame renginyje aš ir mano kūriniai buvo asmeniškai pristatyti vienai žinomai personai Dubajuje ir ji netgi kitą vakarą dalyvavo mano renginyje.
Vėliau turėjome dar porą susitikimų ir jos dėka gavau tiesioginį liftą pakilti į masyvesnes viršukalnes. Ji net panoro savo namuose baro sienas papuošti mano kūrybos stiliumi.
Dubajuje sutikau daug ypatingų žmonių. Ten turiu draugų lietuvių, iš Ukrainos, Islandijos, Libano, Irano, Baltarusijos, Palestinos, Egipto, Kazachstano, Lenkijos, Šveicarijos, Rumunijos, Brazilijos ir kitur.
Naujas puikus puslapis man atsivertė pastaraisiais metais – staiga nepažįstami mano darbų pirkėjai tapo mano draugais. Puiku, kai per meną mezgasi naujos draugystės. Svarbu mokėti atsirinkti supančius žmones. Žmonės – tai energija. Kai kada nors teks išvykti iš Dubajaus, čia išgyventi nuoširdūs santykiai tarp žmonių mano atsiminimuose liks ilgai.
– Iš pradžių Dubajuje ėmėtės drabužių dizainerės darbo, įkūrėte mados liniją „B.Fashion“. Kaip sekėsi? Su kokiais iššūkiais susidurdavote? Kaip vietinėms patikdavo jūsų siūlomi mados vėjai?
– Iškart po mano gerai įvertintos mados dizaino studijų baigiamosios kolekcijos pristatymo patekau tiesiai po palme prie baseino ir galėjau nieko neveikti. Bet norėjau save kažkaip išreikšti.
Puoliau eksperimentuoti, daryti iškarpas, ieškoti siuvėjų, audinių parduotuvių, kas padarytų mano dizaino etiketes, kur surengti fotosesiją. Ir taip sukūriau mažą savo mados liniją. Pradžioje lyg buvo ir smagu, bet kuo toliau, tuo buvo sunkiau įgyvendinti savo viziją.
Klientės pradėjo reikalauti kažkokių neskoningų užgaidų, derėjosi dėl „Swarovski“ sagučių, užsisakydavo sukneles ir jas pamiršdavo pasiimti. Pasijutau siuvėja, o ne dizainerė. Mano siuvėjai mane apgaudinėdavo man dar neperpratus tam tikrų tautybių mentaliteto
Vyras noriai man padėjo, bet jaučiau, kad ir jis nemato mano ateities drabužių dizaino srityje. Tai truko trejus metus ir natūraliai perėjo į man patrauklią kitą erdvę – piešimą.
Klientės, atsitiktinai pamačiusios mano mados eskizus, ėmė juos liaupsinti ir sakydavo laukiančios parodos. Gavusi tokį impulsą mečiau visus audinius ir nutariau eksperimentuoti ant popieriaus. Jau pirmi bandymai buvo sėkmingi. Malonumas piešti buvo toks, lyg kas būtų prakirpęs per siauras kelnes, kurios labai spaudė.
– Minėjote, kad teptuką rankose tvirčiau suspaudėte, kai laukėtės dukters Lios.
– Visas idėjas, kilusias nėštumo metu, sėkmingai įgyvendinau popieriuje. Prisiminiau, kaip mama man pasakojo, jog intensyviai tapydavo, kai laukėsi manęs. Tuo metu galvojau, kad gal ir mano vaikas perims meninį grūdą.
– Su Sascha susituokėte 2010-aisiais po kelerių draugystės metų. Kodėl taip ilgai delsėte įteisinti santykius?
– Nejaučiu, kad mes delsėme. Man kažkaip niekada nebuvo svarbios vestuvės. Gal kad jos man kažkodėl asocijuojasi su spektakliu, kurį organizuoji daugiau dėl kitų.
Viena iš santuokos priežasčių ta, kad sugyventiniams Dubajuje kartu gyventi draudžiama. Jei moteris pastoja ir neturi santuokos liudijimo, gali kilti didelių nemalonumų. Todėl prieš atvykstant gyventi į Dubajų teko legalizuoti mūsų santykius.
Susituokėme Danijoje, nes pakraupome susidūrę su Vokietijos santuokos įtvirtinimo biurokratijos sunkumais. Nesinorėjo beviltiškai maltis ir gaišti laiką sistemos labirintuose.
Būtent tais metais mirė Saschos ir mano labai geras draugas, todėl buvo be galo liūdna ir nesinorėjo ypatingų linksmybių. Po susirašymo Danijoje susitikome su draugais prie jūros Vokietijoje – jie buvo paruošę šampano butelių su baltais kaspinais, kurie plaikstėsi vėjyje. Man tas vaizdas asocijavosi labiau su draugo išlydėtuvėmis į aną pasaulį nei su mano vestuvėmis. Bet vis mintyse brandinu planą kukliai, bet jaukiai atšvęsti vestuves Lietuvoje. Man patinka idėja, kad jose dalyvautų Lia kaip jau viską fiksuojantis, brandus žmogutis.
– Ar sudėtinga finansiškai pragyventi Dubajuje?
– Pragyvenimas yra brangus. Jei ne Saschos geras darbas ir gera darbo sutartis, iškart keistume geografinę padėtį.
Tačiau išorinio įspūdžio aš tikrai nesureikšminu. Man visai smagu gyventi ir be „Rolex“ laikrodžio, be „Giuseppe Zanotti“ batų, „Chanel“ švarkelio, „Hermes“ rankinės ir be automobilio „Lamborghini“.
Ypač pabendravusi su žmonėmis, kurie visa tai sau gali leisti, dar kartą suprantu, kad tai tik materialiniai skirtumai tarp tavęs ir jų. Kažkada su draugėmis lyginome padirbtą „Jimmy Choo“ rankinę su to paties modelio tikra, ir tiek prisijuokėme, nes padirbta iš vidaus buvo netgi geriau „įrengta“.
– Kokia vaga dabar teka jūsų šeimos gyvenimas? Kaip puoselėjate santykius su vyru? Ar per laiką teko daug kampų nugludinti?
– Mes jau 15 metų kartu, tai trinties problemas esame kaip ir išsistudijavę. Žinoma, nėra namų be dūmų, bet manau, kad mūsų santykių pamatai tvirti – panašūs pomėgiai, pasaulėžiūra, muzika, stilius, humoro jausmas, politinės pažiūros. Smagu, kad turiu galimybę užsidaryti bute įrengtoje nemažoje studijoje. Lia lanko vokišką mokyklą, bet joje dar mokosi arabų bei angų kalbų.
– Ar randate laiko šeimininkauti namuose?
– Gaminu maistą, bet man tai kaip buitinė melodija. Jei atvirai, nesu gabi virtuvėje. Nesu gurmanė. Negaminu jokių lietuviškų patiekalų. Padarau lietuvišką mišrainę per Kalėdas ir Velykas. Būna, pasiilgstu šaltibarščių, bet mano vyras ir dukra jų nemėgsta.
Dažniausiai virtuvėje sukiojasi Sascha, nes tai jam patinka, o man kaip ir labai tinka. Dubajuje yra be proto daug restoranų, jie atidaromi, uždaromi.
Atidaromas naujas restoranas ir visi bėga į jį, fotografuojasi, dalijasi trykštančio šokolado iš deserto vaizdais, o susitikę aptarinėja patiekalus.
Man patinka japonų restoranai. „Zuma“ gyvuoja Dubajuje jau per dešimt metų, be maisto, mus ten traukia ir muzikos stilius. Taip pat mėgstame užsukti į naujus japonų restoranus „Roka“ ir „Clap“.
– Kaip pandemija paveikė miestą, asmeniškai jus?
– Pandemija Dubajuje, kaip ir visame pasaulyje, sutraiškė daugelio gyvenimus. Žmonės prarado darbus, žlugo verslai, nemažai šeimų iš čia išsikraustė. Kai kas nusižudė.
Po truputį Dubajus grįžta į beveik normalų gyvenimą, jei nebūtų dėvimos kaukės, net nelabai suprastum, kas ne taip. Ne veltui turistai dabar čia plūsta. Viešbučių kainos išaugusios, bet jie perpildyti. Atsigauna ekonomika.
Man pandemija buvo suartėjimas su šeima, Lia džiaugėsi leisdama laiką su mumis. Dėkojau Dievui, kad mūsų butas didelis ir kad viename balkone galėjau sportuoti, o kitame gerti vyną ir užsidaryti savo studijoje, kai jau plėšdavo stogą nuo trinties.
Tuo metu aš daug piešiau ir mes kartu su Lia įgyvendinome jos kambario sienos projektą, kuriam anksčiau nerasdavau laiko.
Dubajaus gyvenimas keičiasi į pozityvią pusę. Padaugėjo galerijų, išaugo meno paklausa. Vyrauja didžiulė pasiūla sporto sektoriuje. Keičiasi net architektūra ir jos interjerai – tampa vis šiuolaikiškesni, modernesni. Bet kartu arabai turi labai stiprią poziciją siekdami išlaikydami savo kultūrą ir tradicijas.
Kai jau teks kelti sparnus, norėtųsi apsigyventi ten, kur labai žalia. Šiuo metu yra tik viena svajonė, kad ši globalinė situacija kuo greičiau baigtųsi žmonių gerovės naudai.
