Joms nebuvo laiko galvoti, ar opera pavyks, ar nepavyks. Jos visada tikėjo kūrinio sėkme, tačiau visada žinojo, kad tai – avantiūra. Prie operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ R.Barzdžiukaitė, L.Lapelytė ir V.Grainytė lyg trys muškietininkės dirbo ranka rankon.
Ir jų avantiūra pasiteisino – 2019 m. gegužę Lietuvos paviljonui Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje pirmą kartą skirtas pagrindinis apdovanojimas – Auksinis liūtas.
Tačiau po šio apdovanojimo „Saulė ir jūra“ dingo iš Lietuvos ir ilgai keliavo po pasaulį. Ir štai prieš Kalėdas kūrinys grįžta namo. Gruodžio 15–20 dienomis jis bus rodomas išskirtinėje erdvėje – buvusiame Vilniaus taksi parke, kur žiūrovai operą galės žiūrėti iš kelių aukštų serpantino.
Prieš susitikimą su žiūrovais yra daugybė parengiamųjų darbų. Pirmąjį taksi parko aukštą reikia užberti 25 tonomis smėlio, nes jis taps scena – paplūdimiu, kuriame poilsiauja ir dainuoja vasarotojai.
Paaiškėjo dar viena įdomi detalė: menininkių vaikai – taip pat šios operos dalyviai. Režisierės R.Barzdžiukaitės sūnus Vincentas (6 m.) po operos paplūdimį bėgioja ir žaidžia.
„Kai jis buvo Venecijoje per bienalę, nemažai laiko praleidome paviljone. Paskui nuėjome į tikrą paplūdimį. Tada jam buvo treji metai su trupučiu, ir pirmas jo klausimas buvo toks: kodėl žmonės nedainuoja paplūdimyje? Dainuojančio paplūdimio tikrovė jam pasirodė tikresnė nei realus paplūdimys“, – pasakojo Rugilė.
Trys L.Lapelytės sūnūs Juozas (7 m.), Pranas (9 m.) ir Jeronimas (12 m.) operoje žaidžia smėlyje jau nuo 2016 m. Jie puikiai įsitraukė į kūrinį, nes tas kūrinys visada buvo šalia jų. Juk didelė smėlio dėžė, anot Linos, labai priimtina vaikams. Tik Jeronimas paplūdimyje Vilniuje tikriausiai jau skaitys knygą.
„Kai susitariame, kad vaikai galės mokytis nuotoliniu būdu, vežamės juos į gastroles. Kartais jiems nepavyksta išvažiuoti, nes mokykla irgi labai svarbu.
Keliavimas su vaikais – mūsų pačių poreikis. Menininko gyvenimas toks, kad jis labai dažnai būna kelyje ir turint šeimą tai gali tapti labai sudėtinga arba labai brangu.
„Saulėje ir jūroje“ radome būdą, kaip nepalikti vaikų namie ilgam laikui ir būti kartu su jais. Kai turi galimybę, mano partneris Mantas Petraitis keliauja kartu, kad galėtų padėti tvarkytis su vaikais. Jis – architektas, turi savo projektų ir darbų. Bet kai gali dirbti nuotoliniu būdu, keliauja su mumis“, – pasakojo L.Lapelytė.
Pastaraisiais metais Rugilės gyvenimas sukosi kaip kaleidoskopas. „Mano skalbyklė yra Vilniuje. Bet kraustytis ir gyventi tenka keliuose miestuose“, – sakė režisierė R.Barzdžiukaitė.
– Rugile, ar nerizikuojate, kad „Saulė ir jūra“ bus rodoma ypač netradicinėje erdvėje – buvusiame Vilniaus taksi parke?
– Taksi parko erdvė, turinti daug aukštų, mūsų operai-performansui labai tiks, nes jį reikia žiūrėti iš viršaus. Žiūrovai galės judėti iš vieno aukšto į kitą. Tradicinės salės su parteriu, kuriame sėdi žiūrovai, per mūsų spektaklius nebūna.
Ką jie matys? Paplūdimį, kuriame kai kas žaidžia kamuoliu, kai kas skaito, kai kas miega, kai kas lošia kortomis, kai kas dūksta, stato smėlio pilis, galbūt kas nors atsivedė šunį ir kai kas pyksta dėl to.
Tai – paplūdimio kasdienybė, tačiau joje beveik niekada nesikartoja tas pat, daugelis dalykų vyksta spontaniškai. Paplūdimio poilsiautojai turi labai daug laisvės.
– Ką šia opera norite pasakyti?
– Norime atkreipti žmonių dėmesį į ekologines problemas, į Žemės išlikimą. Paplūdimyje matome žmonių kūnus, kurie yra trapūs, – juk mes visi mirtingi, ar ne?
Žemė, daug didesnis kūnas, yra taip pavargusi, kad jos trukmė galbūt stipriai artėja prie pabaigos. Žmogaus ir Žemės trapumo palyginimas yra šio kūrinio ašis.
– Kaip šovė į galvą mintis sukurti tokią operą?
– Paplūdimys vasarą turbūt yra karščiausia vieta. Ji kasmet tampa dar karštesnė, o saulė – pavojingesnė, tad kaip tik gera proga kalbėti apie klimato kaitą.
Pati idėja kurti operą-performansą prasidėjo nuo to, kad su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte jau 2013 m. buvome sukūrusios pirmąjį savo darbą – šiuolaikinę operą „Geros dienos!“, kurioje dainuoja dešimt prekybos centro kasininkių ir grojama pianinu.
Su šia opera bandėme daug durų atidaryti Lietuvoje, kad tą kūrinį galėtume toliau rodyti, tačiau buvo visiška tyla, nežinojome, koks bus jo likimas.
Po dvejų metų šios operos vaizdo įrašą prodiuserė nusiuntė į Švediją, kur konkurse „Music Theatre NOW“ netikėtai laimėjome pagrindinį prizą. Ir nuo tada prasidėjo tarptautinės mūsų gastrolės. „Geros dienos!“ sulaukė sėkmės, mes keliavome po pasaulį.
– Ir tada prasidėjo jūsų avantiūros?
– Avantiūros prasidėjo dar prieš kuriant šį kūrinį. Stipriai surėmę pečius, vien tik iš idėjos, be jokių honorarų, jį kūrėme. Jau tai buvo avantiūra.
O paskui, po to laimėjimo, prasidėjo kelionių nuotykiai. Staiga buvome pakviesti į Šanchajų, Niujorką, taip pat į Prancūziją, Vokietiją, Portugaliją, Latviją, Rusiją. Viskas išėjo tik į gera.
Ir kažkuriuo metu pajutome, kad jau galėtume trise ką nors naujo sukurti. Intensyviai dalijomės idėjomis ir ieškojome temos kitai operai. Taip atsirado „Saulė ir jūra“.
– Ar labai nustebote, kai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje „Saulė ir jūra“ laimėjo pagrindinį prizą – Auksinį liūtą?
– Tai buvo labai didelė šventė ir netikėtumas. Juk Lietuva – maža šalis. Net mums pačioms atrodė, kad mūsų paviljono, kur buvo rodomas spektaklis, niekas neras, nes jis toliau nuo turistinių trasų.
Galvojome, kaip sukviesti į jį žiūrovus, ir visiškai nesitikėjome, kad žiūrovai po dvi tris valandas lauks eilėje, kad galėtų pamatyti tą kūrinį.
– Po sėkmės Venecijoje sulaukėte daugybės kvietimų rodyti operą kitose šalyse. Kur vyko gastrolės?
– 2019 m. lapkričio mėnesį baigėsi operos rodymai Venecijos bienalėje ir mes įsivaizdavome, kad nuo 2020 m. prasidės intensyvios gastrolės. Bet įvyko tik vienos – į Norvegiją, Bergeną, ir pasaulis sustojo. COVID-19 pandemija jį sustabdė.
Tarp pandemijos bangų 2020 m. vasarą dar spėjome nuvykti į Ciurichą ir Hanoverį.
Kai padėtis šiek tiek pagerėjo, šiemet gastrolės prasidėjo Kopenhagoje – su dideliais apribojimais ir tam spektakliui, ir mums.
Taip pat pasirodėme Atėnuose, Romoje. Rugsėjį ir spalį įvyko specialus turas po Jungtines Amerikos Valstijas: pasirodėme Niujorke, Vašingtone, Bentonvilyje (Arkanzaso valstija), Los Andžele. Paskui buvome Malmėje (Švedija) ir Maskvoje.
Po Venecijos bienalės mūsų komanda tapo tarptautinė, esame iš septynių valstybių. Per gastroles kartu su mūsų dainininkais paplūdimyje būna ir nedainuojantys vietiniai savanoriai.
– Ar pastaraisiais metais jūs trys iš gastrolių ir pragyvenate?
– Ne tiktai mes trys, bet ir visa didelė komanda, kuri dirba su mumis: ir dainininkai, ir produkcijos grupė, ir techninis personalas.
Kažkas apskaičiavo, kad Amerikoje operą parodėme 106 kartus. Tas kūrinys yra kaip nesibaigianti diena paplūdimyje. Žiūrovai keičiasi, o paplūdimyje vis dar vyksta veiksmas kartais keturias, kartais penkias valandas.
Kai žiūrovai ateina, dainininkai jau dainuoja, o kai išeina, jie vis dar dainuoja. Per vieną dieną kūrinys apsisuka keturis ar penkis kartus. Venecijos bienalėje per dieną apsisukdavo aštuonis kartus.
– Jūsų gyvenimas pastaraisiais metais sukosi kaip kaleidoskopas. Ar jis įdomus?
– Aišku, kad įdomus. Mano gyvenimas vis dar sukasi kaip kaleidoskopas, jis yra turiningas. Mano ir kūrybinė veikla, ir asmeninis gyvenimas susimaišę. Draugai yra bendradarbiai – viskas kartu. Pandemijos pauzė asmeniškai man buvo netgi naudinga – reikėjo atsikvėpti.
Jų opera nėra teatras. „Ir nenorime juo būti. Ir nesame popžvaigždės, kurios norėtų į kokią nors areną sukviesti tūkstantines minias“, – sakė kompozitorė L.Lapelytė.
– Lina, ar gastrolės po pasaulį su „Saule ir jūra“ labai nuvargino?
– Aišku, kad nuvargino. Ir fiziškai, ir emociškai, nes mes – keliaujanti trupė, kurioje yra apie 30 žmonių. Ir visą laiką būname, dirbame, gyvename kartu.
Be to, kiekvienas turime asmeninius gyvenimus, kitų darbų, kurie irgi reikalauja lygiaverčio dėmesio. Taigi šalia „Saulės ir jūros“ dar yra ir kitų įsipareigojimų.
– Ar jūs, kompozitorė, suradote dainininkus?
– Dainininkų ieškojome visos trys kartu. Apskritai viską darome kartu. Visos trys šį darbą nuosekliai dirbome nuo pat pradžių. Dainininkų atranka prasidėjo dar prieš atsirandant tekstui ir muzikai. Visos trys juos ir atrinkome. Mums svarbu ne tik jų balsas, bet ir patys žmonės, jų charakteris, amžius. Operoje dainuoja įvairaus amžiaus žmonės.
– Kaip suradote praeities estrados žvaigždę Svetlaną Bagdonaitę?
– Svetlana atsirado dar ankstesniame mūsų kūrinyje „Geros dienos!“ Svetlana ir Rugilės mama – buvusios kolegės, kartu dirbo Aleksandro Stulginskio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. – Red.). Svetlana ten dėstė vokiečių, o Rugilės mama – anglų kalbą.
S.Bagdonaitė – labai tinkamas paplūdimio personažas. Džiaugiamės, kad ji turi nuostabų balsą ir noriai dalyvauja operoje. Jos vyras Jonas Statkevičius – taip pat neatsiejamas kūrinio dalyvis.
– Ar sunku buvo kurti muziką šiai operai?
– Neišskirčiau muzikos kaip atskiro elemento, nes viskas buvo kuriama vienu metu. Kūrybiniame procese visada būna iššūkių. Manau, sunkiausia buvo dainininkams. Buvo daug susitikimų, kuriuose dalyvavome ne tik mes trise, bet ir visi Lietuvoje tuo metu atrinkti dainininkai.
– Venecijoje pelnytas Auksinis liūtas pakeitė ne tik jūsų, kūrėjų, bet ir pačios operos gyvenimą. Prestižinis apdovanojimas įpareigoja pasitempti, galvoti: o kas toliau?
– Venecijos šiuolaikinio meno bienalė nėra varžybos. Žinant, kad bienalėje dalyvauja apie 100 šalių, svarbu ne pats laimėjimas, o tai, kad žmonės apskritai ateitų į tavo šalies paviljoną, kad pamatytų, sužinotų apie tavo darbą.
Tas laimėjimas tikrai buvo labai netikėtas. Dažniausiai Auksinius liūtus susirinkdavo didesnės šalys arba labiau žinomi menininkai, o mes – ir gana jaunos, ir moterys, ir iš mažos šalies.
Taip, laimėjimas labai nustebino. Ir, aišku, nudžiugino. Ir, be abejo, pakeitė šito kūrinio istoriją. Iki Liūto mažai turėjome vilčių, kad daug žmonių sužinos apie jį. Po Liūto viskas pasikeitė.
– Savame krašte pranašas nebūsi?
– Kaip pasakyti. „Saulė ir jūra“ buvo išrinkta atstovauti Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Manau, kad tai buvo svarbus Lietuvos kultūros tarybos, kultūros vertintojų sprendimas.
Mūsų kūrinys – nišinis, bet jis tikrai suprantamas plačiajam žiūrovų sluoksniui.
Kaune gimusios kūrėjos susipažino dar paauglystėje. „Mudvi su Lina susitikdavome koncertuose, abi mėgome tokią avangardinę, pogrindinę muziką“, – į prisiminimus paniro dramaturgė, poetė V.Grainytė.
– Vaiva, kaip rašėte „Saulės ir jūros“ libretą? Kas buvo atspirties taškas?
– Operos idėja prasidėjo nuo vaizdinio: paplūdimyje ant smėlio guli vasarotojai ir dainuoja, o žiūrovai tuos dainuojančius vasarotojus stebi iš viršaus. Turint omenyje tą vaizdinį ilgai visoms teko sukti galvą, apie ką tie poilsiautojai galėtų dainuoti, apie ką ši opera.
Ir pamažu supratome, kad ši opera bus susijusi su ekologija, klimato kaita, žmonių kūnų ir Žemės laikinumu.
Laukė daug parengiamųjų darbų: teko skaityti mokslinės literatūros, gilintis į klimato kaitos problemas, ekologiją, žiūrėti daug dokumentinių filmų, skaityti straipsnių.
Vis dėlto rašant tekstus norėjosi ne kartoti tą mokslinę informaciją, o grėsmės nuojautą perteikti paprasta – šnekamąja, žmonėms suprantama – kalba.
Kiekvienas vasarotojas – atskiras personažas, kiekvienas jų turi savo solines dainas. Tarkime, Darboholikas kalba apie perdegimą, nuovargį. Ir ta individuali daina apie nuovargį išauga į visuotinį chorą apie Žemės nuovargį.
Viena vasarotojų džiugiai dainuoja apie tai, kaip medūzos šoka porose su smaragdo spalvos maišeliais. Tai – daina apie užterštą jūrą.
Kartą į dainininkų atranką atėjo nuostabius balsus turinčios dvynukės Saulė ir Auksė Dovydėnaitės. Nedvejojome, kad šias mergaites norime paimti į operą.
Tuo metu kaip tik skaičiau straipsnį apie 3D spausdintuvais spausdinamus koralus. Dėl šiltėjančio klimato vandenynuose jie nyksta, o mokslininkai 3D spausdintuvais spausdina tuos koralus, prijungia juos prie žūstančių bandydami bent taip išgelbėti koralų struktūras.
Išvydus identiškai atrodančias seseris (ir juokais pamanius: kažin kuri jų tikra, o kuri – 3D?) ta informacija gražiai susirimavo, tad parašiau jų duetui dainą. Joje kalbama apie tai, kad išnyks visi gyvūnai ir koralai ir kad dvynukės vienu mygtuko spustelėjimu galės išsispausdinti visus tuos gyvūnus, paukščius, bites, netgi mamą.
Kai tas mergaites sutikome, joms buvo bene 12, dabar jau 17 metų. Kūrinys ir sensta, ir auga kartu su atlikėjais.
– Jūs – visos trys operos kūrėjos – esate kaunietės. Kokia jūsų pažinties istorija?
– Esame pažįstamos nuo paauglystės laikų. Mudvi su Lina susitikdavome koncertuose, abi mėgome tokią avangardinę, pogrindinę muziką. Ten ir susipažinome. O su Rugile kartu lankėme meninės fotografijos mokyklą.
Bet tada nebuvome tokios artimos bičiulės. Gal artimiau bendravau su Lina.
Ir kartą Linai kilo idėja pabandyti sukurti šiuolaikinę operą – tokiu būdu sujungti mudviejų gabumus – muziką ir tekstą. „Gerai, pabandome“, – sutikau. Bet tam reikia ir režisieriaus. Ir tada prisiminiau Rugilę, kurią pažinojau kaip gabią fotografę ir kino menininkę. Būtent operoje „Geros dienos!“ įvyko mūsų trijų – kaip kūrėjų ir artimų bičiulių – susitikimas.
– Gal Kanadoje, kur praleidžiate daug laiko, netradicinės ir netradicinėse erdvėse rodomos operos nėra retenybė?
– Nesu gerai susipažinusi su Kanados scenos menais ar operos žanru, tad negaliu komentuoti. Bet manau, kad mūsų kūriniai – tiek „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir jūra“ – savo forma yra išskirtiniai visame pasaulyje. Neseniai su „Saule ir jūra“ gastroliavome JAV, kur nusidriekusios žiūrovų eilės grąžino prisiminimus apie Veneciją. Tai, kad bilietai Los Andžele buvo išpirkti per aštuonias minutes, rodo, jog „Saulė ir jūra“ – unikalus kūrinys.
Kuo operos kūrėjoms svarbios Kalėdos, ar jos laukia tos šventės? Kur ją planuoja švęsti?
R.Barzdžiukaitės šeima Kalėdas sutiks Kaune su artimaisiais. L.Lapelytės šeima Kalėdas planuoja sutikti Neringoje, prie Baltijos jūros.
„Laukiu Kalėdų, to laiko, kai viskas truputėlį aprimsta. Paprastai stengiamės pasidaryti darbus likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, kad galėtume skirti laiko tų metų apmąstymams, kitiems metams planuoti.
Turime tokią tradiciją, ritualą – prieš Kalėdas namuose su draugais, su vaikais liejame žvakes. Tas lėtas ritualas, kai dagčius merki į karštą vašką, nuramina ir suvienija žmones. Be to, vaškas dar turi ir gydomųjų savybių“, – pasakojo L.Lapelytė.
Pačių nulietas žvakes Linos šeima ne tik degina namuose, bet ir dovanoja artimiesiems.
Operos libreto autorė V.Grainytė džiaugiasi, kad šiais metais Kalėdas sutiks Lietuvoje. Pastaruosius dvejus metus Kalėdas ji sutiko Kanadoje.
„Šiemet Kūčias ir Kalėdas sutiksiu pas senelius netoli Birštono. Mano partneris gyvena Kanadoje, tad tenka laviruoti tarp gastrolių, gyvenimo Lietuvoje ir už Atlanto. Savo gyvenime itin pasigendu sėslumo ir ramybės“, – pasakojo V.Grainytė.
