Per kelis dešimtmečius trunkančią kelionę Marijus įgijo daug vardų. Jis – ir elektroninės muzikos kūrėjas, didžėjus, muzikos prodiuseris, ir kompiuterinių žaidimų aistruolis, galų gale brolis, sūnus, sutuoktinis, krikščionis... Vyras ir pats pripažįsta, kad turi daug spalvų, kurias atskleidžia net trys jo muzikiniai pseudonimai: Mario Basanov, Ten Walls ir Hindemit.
Nenuostabu, kad spalvotas ir jo kasdienybės paveikslas. Itin retai apie asmeniškumus kalbantis, prieš metus su pirmąja žmona Diana (34 m.) išsiskyręs M.Adomaitis šį rudenį daugelį pribloškė žinia apie sužadėtuves ir vestuves su Goda Fišeryte (31 m.), dabar jau Adomaite.
Kompozitorius mylimąją vadina savo tikrąja mūza, įkvėpėja, geriausia gyvenimo drauge, bet savo širdies durų niekam, išskyrus artimiausius, ir toliau neatlapoja. Tik užsimena, kad kartu su Goda jis pradėjo ir dirbti.
„Ten Walls visada buvo Marijus Adomaitis ir jo komanda, jos pagrindą visada sudarė jis, jo muzika ir koncertai. Savo muzikiniame kelyje aš esu nepakeičiamas, o kiti žmonės – pakeičiami. Dėl to Diana buvo pakeista, jos nėra.
Mes išsiskyrėme, ji išėjo, su Ten Walls ji daugiau nieko bendro neturi, o ir Ten Walls visuomet buvau tik aš. Dabar aš dirbu su savo žmona Goda Adomaite. Su ja mes toli einame ir eisime“, – sakė Marijus, fotosesijoje nusprendęs pozuoti taip, kaip jam patinka, – rankose tvirtai laikydamas asmeninio gyvenimo kortas ir pozuodamas ne su Goda, o su jos mamos Astos Fišerienės tapytu dukters paveikslu.
Vis dėlto pokalbio metu po gabalėlį narpliojant įvairiausius jo gyvenimo etapus Marijus prisipažino – šis interviu žurnalui „Stilius“ yra vienas atviriausių.
– Vaikystėje daugiau nei dešimtmetį mokėtės groti fagotu ir klarnetu. Priminkite, kodėl pasukote elektroninės muzikos link?
– Klasika mane lydėjo nuo ketverių metų. Nuo mažų dienų taip pat domėjausi technologijomis, kibernetiniu pasauliu, kompiuteriniais žaidimais – tuo, kas yra modernu.
Baigęs mokyklą supratau, kad būdamas klasikinės muzikos atstovas aš tiesiog neprogresuosiu. Nenorėjau sėdėti ant kėdės orkestre, norėjau veržtis, turėjau ir turiu daug parako, esu kompozitorius. Dėl to Trakuose ir koncertuoja mano orkestras, o ne aš jame.
Elektroninei muzikai kurti skyręs daug metų užsinorėjau sugrįžti prie klasikos. Tačiau ne tradiciniu keliu, o kurdamas bendrus projektus su tokiais žmonėmis kaip dirigentas Gintaras Rinkevičius (61 m.), pianistas Petras Geniušas (60 m.), violončelininkas Vytautas Sondeckis (49 m.), režisierė Dalia Ibelhauptaitė (54 m.), sujungdamas elektroniką ir man taip puikiai pažįstamą klasiką.
– Jūsų brolis Linas Adomaitis (45 m.) pasuko, rodos, visai kitokiu keliu: jo dainos daugiausia lyrinės, lietuvių kalba. Ar skirtingi jūs ir muzikoje, ir kasdienybėje?
– Mes galime pasirodyti skirtingi, bet esame panašūs. Abu esame užsispyrę, raguoti – Linas yra gimęs po Avino ženklu, o aš – Ožiaragis. Abu artimai bendraujame, turime daug bendrų temų. Dabar mūsų amžius jau savotiškai susilygino, bet augdamas jaučiau brolio įtaką. O Linas klausėsi soulo muzikos. Tikrojo gerojo soulo. Būdamas jaunas kartu su juo perklausiau visus Stevie Wonderio albumus.
Kalbant apie muzikinius skirtumus, Linas yra vokalistas, tad natūralu, kad jis kuria ir atlieka dainas. Aš esu kompozitorius instrumentalistas, priklausau kitam žanrui.
Prisidedu ir prie brolio kūrybos, bet elektroninės muzikos atžvilgiu. Pavyzdžiui, esu remiksavęs jo kūrinį „Window Of My Soul“. Taigi, viena vertus, mes esame skirtingi, kita vertus, – tarsi dvyniai.
Apskritai mano gyvenime svarbiausia yra šeima, po jos – draugai, o toliau – beveik niekas.
– Jūs ir pats turite gerą vokalą. Ar nesinori dažniau parodyti savo balso?
– Mano balsą galite išgirsti Egidijaus Dragūno-Selo dainoje „Ten, kur sapnai“, per jos priedainį aš dainuoju. Niekada to neafišavau, nes nenorėjau teigti esąs vokalistas. Man patinka nešnekėti, savo žinutę siųsti per muziką, per ausis, per savo rankas. Bet taip, aš galiu dainuoti. Grojau pučiamuoju instrumentu – tiek vokalistai, tiek pučiamaisiais instrumentais grojantys muzikantai mokosi tų pačių kvėpavimo subtilybių.
– Turite net tris pseudonimus: Mario Basanov, Ten Walls ir Hindemit. Kodėl? Kuo skiriasi po kiekvienu pseudonimu kuriama muzika?
– Viskas prasidėjo nuo Mario Basanov 1998 metais. Piką pasiekiau 2000-ųjų pradžioje, kai pasirodė tokie kūriniai kaip E.Dragūno „Viskas iš naujo“, „Vėl ruduo“. Kurdamas kaip Mario Basanov daugiau dėmesio skyriau disko žanrui, pozityvumui, vokalui.
Beje, dabar sukūriau naują albumą, kuriame sugrįšiu prie to, kas buvo prieš dešimt metų, prie autentiško Mario Basanov skambesio, kuris girdimas kūriniuose „We Are Child Of Love“, „Do You Remember“, „Carribean Girl“.
O Ten Walls yra diskotekos, reivas, techno, vakarėliai, pogrindis, rimtoji muzika, mano projektai su klasikine muzika. Kartą per metus Lietuvoje vykstančiuose koncertuose pasirodau būtent Ten Walls vardu.
Mario Basanov yra tarsi paauglys, Ten Walls – rimtesnis ir solidesnis. Jį galiu vadinti pagrindiniu savo arkliuku.
Na, o Hindemit yra meno analizė, tai yra tai, ko aš nenoriu pasakyti nei kaip Ten Walls, nei kaip Mario Basanov, nes galiu likti nesuprastas. Prisidengdamas Hindemit slapyvardžiu kuriu pačią rimčiausią savo muziką. Tikėtina, kad su šiuo projektu dirbsiu ir senatvėje.
– Tarptautinio pripažinimo sulaukėte kaip Mario Basanov, tačiau kaip Ten Walls pakilote į dar aukštesnį lygį. Priminkite, kokia buvo jūsų legendinio hito „Walking With Elephants“ (2014 m.) atsiradimo istorija?
– 2014 m. kaip Mario Basanov sukūriau „Gotham“. Jį nusiuntėme „Innervision Records“ kompanijai, vokiečių didžėjui Dixon. Jis pasiūlė kūrinį pristatyti nauju pseudonimu. Labai to nenorėjau, bet sutikau. Pusę metų niekam neatskleidėme, kas yra Ten Walls.
Patikėkite manimi, kaip man knietėjo kitiems pasakyti, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi mano kūriniai... „Gotham“ visur tapo hitu, tais metais ši daina visur buvo pirma. Po to buvo „Requiem“, kuri irgi užėmė pirmąją vietą. Visur! Galiausiai išleidome „Walking With Elephants“, jai vos tik pasirodžius sulaukiau labai daug užsakymų pasirodyti koncertuose bei festivaliuose. Bet koncertinės programos aš juk neturėjau, buvau išleidęs tik šiuos tris hitus. Laimei, programą sukūriau labai greitai. Tuomet visiems ir paaiškėjo, kas iš tiesų yra Ten Walls.
– Plačiau kalbant apie „Walking With Elephants“ sėkmę, vien „YouTube“ kanale šiandien ji yra perklausyta daugiau nei 60 milijonų kartų. „BBC Radio“ populiariausių kūrinių sąrašuose daina buvo pakilusi net iki antrosios vietos. Vos tik pasirodžius hitui buvote kviečiamas pasirodyti garsiausiuose Europos muzikos festivaliuose, pozavote populiaraus britų žurnalo DJMAG, skirto elektroninei šokių muzikai ir didžėjams, viršeliui... Ar tokia žaibiška sėkmė jums buvo netikėta, ar tai greičiau buvo darbo rezultatas?
– Dėl šio kūrinio iki šiol labai gerai gyvenu. Jo sėkmė buvo netikėta. Iš tiesų tokį pakilimą patyriau dukart – žaibiškai visame pasaulyje išpopuliarėjau kaip Mario Basanov ir kaip iš pradžių niekam nežinomas Ten Walls.
– O tada, 2015-aisiais, nuaidėjo homofobijos skandalas. Socialiniame tinkle neigiamai pasisakėte apie homoseksualus, prilyginote juos pedofilams. Tuomet buvote pašalintas iš festivalių sąrašų, nugarą atsuko agentūra, derinusi koncertinius reikalus... Netrukus atsiprašėte, su translyčiu muzikantu Alexu Radfordu įrašėte dainą „Shining“. Ar atsiprašymas padėjo jūsų karjerai, ar viskas sugrįžo į savo vėžes?
– Pasakysiu trumpai: iš mano pusės viešai nuskambėjo negatyvi žinutė ir aš dėl to atsiprašiau. Atsiprašymai buvo keturi: du lietuviški, du angliški. Jie karjerai nei padėjo, nei pakenkė. Kaip M.A.M.A. statulėlės neturi jokios įtakos muzikantui, taip ir atsiprašymai neturėjo jokios įtakos mano karjerai.
– Apskritai kodėl atsiprašėte? Pakeitėte savo nuomonę ar tiesiog jautėte didžiulį spaudimą taip pasielgti?
– Aš tiesiog viešai paleidau didelę negatyvumo bombą. Kai taip pasielgi, nesvarbu, kokiame kontekste viskas vyksta, atsiprašai ir judi tolyn.
– Savotiškai naują jūsų karjeros etapą pažymėjo kartu su D.Ibelhauptaite kurta viena pirmųjų elektroninių operų pasaulyje „e-Carmen“.
– Taip, po skandalo padariau pertrauką. Norėjau ramiai viską apgalvoti, praleisti laiką su savo šeima. Tuomet susitikome su Dalia, su kuria jau esame dirbę ir anksčiau, – prieš dešimt metų XY projekte. Ji man pasiūlė įgyvendinti savo svajonę – sukurti elektroninę „Carmen“ operą. Susitarėme, kad vėl dirbsime kartu.
Tik praėjus kiek laiko pagalvojau: kur aš įsivėliau? Juk laukia tiek daug darbo... Nes opera yra suvaržyta, klasikinė, konservatyvi, kupina siužeto linijų – būtent tokia ir ne kitokia. Savęs klausiau, kaip ją paversti prieinamą jaunimui, kaip pasielgti, kad jie klausytųsi to, kaip sako, balso baubimo.
Iššūkis buvo didžiulis, bet mums pavyko. Pasak vienos meno kritikės, mano, kaip kompozitoriaus, sprendimai atitiko „Carmen“ kompozitoriaus Georges’o Bizet užmojus. Už šiuos žodžius esu jai labai dėkingas.
– Šį rudenį „e-Carmen“ nuskambėjo ir pasaulinėje parodoje „Expo 2020“ Dubajuje. Ja visam pasauliui dar kartą pristatėte Lietuvą.
– Taip, bet į Dubajų aš nevažiavau, viską stebėjau internetu. Renginys vis tiek įvyko, manęs ten fiziškai nebuvo, bet Dubajuje skambėjo mano muzika, tad tam tikra prasme ten buvau ir aš. Ir tuo pat metu buvau su savo artimu žmogumi. Šeimoje buvo ligų, nelaimių, rinkausi likti su ja, nes karjera ir verslas šiuo atveju man nebuvo svarbūs.
– Lapkričio pradžioje netekote tėčio smuikininko Algirdo Adomaičio (1954–2021). Koks buvo jūsų santykis su juo?
– Linui ir man tėtis buvo visa ko pradas, autoritetas. Pamenu, kai mes buvome vaikai, jis mus pasikviesdavo ir ragindavo rankomis sumušti kokį nors ritmą – nuo mažų dienų mokė ritmikos ir muzikos pagrindų. Mūsų namuose visuomet skambėdavo muzika.
Jau užaugęs su tėčiu telefonu kalbėdavausi kiekvieną dieną po penkis ar dešimt kartų. Jo netektis buvo labai staigi. Mūsų tėvelį pasigriebė koronavirusas. Tėčio atminimą nešiojamės savo širdyse.
Visai nesireklamuodamas noriu pasakyti, kad netrukus taip pat netikėtai išleisiu naują albumą, kurį dedikavau tėčiui. Albumas bus labai subtilus, pasižymės neįprastu man skambesiu.
– Trumpam sugrįžtant prie „e-Carmen“, buvote sakęs, kad elektroninės operos kūrimas jums leidžia sujungti šiuolaikinės ir klasikinės muzikos patirtį. Priminėte didžėjaus Avicii (1989–2018) žodžius. Kai jam buvo pasakyta, kad jis nekuria „tikros“ muzikos, jis atšovė: „Wolfgangas Amadeus Mozartas viską rašėsi ant popieriaus, o didžėjus viską rašo kompiuterio ekrane, ir aš nematau jokio skirtumo.“ Esate žmogus, puikiai žinantis, ką reiškia būti abiejose barikadų pusėse. Kaip manote, ar tai tiesa? Ar tiek elektroninė, tiek klasikinė muzika reikalauja tokių pat jėgų, talento?
– Didžėjaus darbas labai lengvas. Aš pats nedidžėjauju jau ilgai, groju gyvai. Tai reiškia, kad ant scenos groju tik savo kūrybą, ten pat aš ir kuriu, improvizuoju.
Pavyzdžiui, mano draugas V.Sondeckis kiekvieną dieną groja koncertus su simfoniniu orkestru. Kiekvieną vakarą po keletą valandų jie groja tai vieno, tai kito kompozitoriaus muziką iš natų. Ką daro didžėjus? Iš USB paleidžia dainas, kurias kas kelias minutes reikia pakeisti. Todėl didžėjaus lyginti su W.A.Mozartu jokiu būdu negalėčiau.
Pirmiausia W.A.Mozartas buvo genijus. Kai jam buvo penkeri, grįžęs namo jis perrašė koncertą, kurį išgirdo, – jis buvo vunderkindas.
Tiesa, muzikos kompozicijos kūrimo atžvilgiu šiek tiek panašumų yra. Senovėje kompozitoriai kūrinius iš tiesų rašydavo ant popieriaus, penklinėje, plunksnakotį mirkydami į rašalą. Šiais laikais kone viskas jau yra sukurta, viską galima nusipirkti. Dauguma didžėjų muziką perka iš mūsų, prodiuserių kūrėjų, jie jos nekuria. Tad ar galime juos lyginti su W.A.Mozartu?
– Avicii mirė vos 28-erių. Jo gyvenimo tempas buvo itin įtemptas: nuolatinė kūryba, daugybė koncertų, kelionių... Panašu, kad jūsų gyvenimas – ne ką lengvesnis. Kiek laiko praleidžiate studijoje?
– Daugiausia jėgų atima ne studija, o gastrolės. Studijoje aš kaip tik atsigaunu. Scena, susitikimais su savo gerbėjais aš mėgaujuosi, bet kelionės išties labai išvargina.
Pamenu, 2014 metais turėjau beveik 400 skrydžių, koncertuoti teko 100 kartų. Tada buvau numetęs 10 kilogramų nuo savo įprastinio svorio. Iš visų pusių jaučiau didelį spaudimą.
Mėgau vakarėlius, o dabar jau aštuonerius metus negeriu nė lašo, nes darbo tempas didžiulis. Pavyzdžiui, atskrendi iš Brazilijos į Niujorką ir turi tris valandas, kurių užtenka arba pamiegoti, arba pavalgyti. Jeigu pavalgysi – neužmigsi, jeigu eisi pamiegoti – irgi nepavyks, nes netrukus reikės keltis. Kai kurie žmonės dar papildomai vartoja įvairių stimuliantų ir tiesiog neatlaiko.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Dabar jau stengiuosi nepersitempti. Žinoma, įtakos turėjo ir pandemija. Visą vasarą praleidau gamtoje ir supratau, kad noriu į ją sugrįžti. Visai kaip vaikystėje, nes užaugau Kaune, Žaliakalnyje.
Nuspendžiau su žmona išvažiuoti gyventi iš Vilniaus į nuostabią vietą, šalia kurios yra upė ir kelių šimtų metų senumo ąžuolas.
Ši vieta yra Šiaurės Lietuvoje, Rygos oro uostas nuo ten automobiliu pasiekiamas per kiek daugiau nei valandą. Dėl tokios vietos man bus patogiau keliauti.
Galbūt netgi išbandysiu dar vieną specialybę – ūkininkavimą. Galvoju apie alpakų ūkį, turiu daug planų. Be to, atradau nuostabų žmogų, savo gyvenimo žmogų, tikrąjį draugą – Godą, kuri tapo mano žmona. Su ja kartu praleidome visą vasarą. Ši vasara – pati nuostabiausia mano gyvenime.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Stiliaus“ numeryje!
