Katažinai ši diena iki šiol kelia pačias geriausias emocijas.
„Jūs privertėte mane panirti į tuos prisiminimus ir dabar graudinuosi. Jie mane šildys visą gyvenimą“, – emocijų neslėpė Katažina.
Per penkerius metus Zvonkų gyvenimas, rodos, apvirto aukštyn kojomis. Šeimą papildę dvyniai padėjo jiems į daugelį dalykų pažvelgti kitomis akimis.
Kalbėdamos su Katažina mes ir juokėmės, ir graudinomės. Žinoma moteris neslėpė, kad per šiuos penkerius metus būta sunkių dienų, kurios po truputį jai padėjo prisijaukinti ir suprasti, kas gi yra tikroji motinystė.
Šiandien ji bando būti kitokia – susidėlioti prioritetus ir dienotvarkėje rasti daugiau laiko ne tik kitiems, bet ir, be abejonės, vaikams.
Pastaruoju metu šeima gyvena maloniais naujakurių rūpesčiais. Prieš metus jie išpildė ilgai brandintą svajonę ir miesto šurmulį iškeitė į ramybės oazę – Vilniaus pakraštyje įsigijo namą. Būtent ten šiais metais bus minimas 5-asis Kornelijos ir Donato gimtadienis.
„Gyvename dideliu tempu, tad trumpam sustoti, skirti dėmesio vieni kitiems ir pabūti drauge – didžiausia dovana ir turtas. Koronavirusas iš esmės pakoregavo mūsų mąstymą, planus ir siekius. Vasarą maniau, kad 5-asis dvynių gimtadienis bus didelė šventė. Tačiau šiais metais, esant nekokiai pandemijos situacijai šalyje, mums norisi pabūti tik artimiausiųjų apsuptyje. Šį gimtadienį švęsime savo namuose. Praleisime jaukiai su artimiausiais vaikų draugais, močiutėmis ir krikšto tėveliais.
Kiekvienais metais ši proga atneša ne tik šventinę nuotaiką, bet ir jaudulio. Didžiausias rūpestėlis mamai – suplanuoti nedidelę programą vaikams, kad jiems būtų smagu“, – su šypsena pasakojo Katažina.
– Kokiomis dovanomis mėgstate pradžiuginti vaikus?
– Dovanas renkame spontaniškai. Pavyzdžiui, pernai Kornelijai ir Donatui padovanojome žaislinį elektromobilį. Pirmi metai, kai gyvename naujuose namuose, tad nuosavame kieme jie be paliovos važinėjosi. Ši dovana buvo labai smagi ir jiems aktuali.
Ankstesniais metais teko sudaryti sąrašą, ko vaikai nori ir kuo domisi, ir padalyti jį į gimtadienį ateisiantiems svečiams.
Donatui niekuomet nieko nereikia, o Kornelijai reikia visko. Didžiausia jos svajonė – lėlė Elzė. Nors lėlių pas mus nors vežimu vežk, norisi pildyti vaikų norus. Mums svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi. Visuomet be galo smagu matyti jų spindinčias akis ir šypsenas veiduose.
– Esate minėjusi, kad Kornelijos ir Donato charakteriai skirtingi. Kaip tai ryškėja bėgant metams?
– Vienas yra introvertas, o kitas – jo priešingybė. Kornelija yra tarsi viesulas, visuomet nori būti dėmesio centre. Jai reikia veiksmo, švenčių ir aktyvios veiklos.
Donatui viso to nereikėjo, nereikia ir, ko gero, nereikės. Mes tikriausiai patys su Deivydu tokie esame, tad ir ryškėja mūsų bruožai vaikuose. Kornelija – tarsi aš, o Donatas – Deivydo kopija.
Dabar tas metas, kai dukrai reikia ne tik lėlių, bet jau ir papuošalų, grožio priemonių. Pasiėmusi mano lūpų dažus ji mėgsta pasiryškinti lūpas. Paryškina jas ir man.
Jųdviejų kambaryje 90 proc. daiktų yra Kornelijos, o likę – Donato. Kai kurie ir sudėti mamos...
Buvo momentų, kai bandžiau Korneliją raminti, o Donatą raginti būti aktyvesnį, tačiau vieną dieną pasakiau sau „stop“. Juk jie yra asmenybės. Vaikų bruožus reikia ugdyti, o ne užgožti ir prašyti elgtis priešingai.
– Kodėl persigalvojote?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad taip elgiantis išsivysto kompleksai. Vaikystėje turėjau kompleksų dėl daugelio dalykų. Juos dažniausiai susikurdavau pati, tad dabar man norisi nuo to apsaugoti vaikus ir leisti jiems gyventi laisviau.
– Praėjo penkeri metai nuo tos dienos, kai tapote mama. Kaip prisimenate pirmąją dieną?
– Tai buvo nuostabi diena. Iš pradžių maniau, kad mūsų su Deivydu vestuvių diena buvo gražiausia, bet iš tiesų gražiausia diena, išlikusi atmintyje, – gruodžio 1-oji, kai gimė dvyniai.
Tiesą sakant, norėjosi dar ilgiau pavaikščioti su tuo dideliu gražiu pilvuku. Per tuos 9 mėnesius man atrodė, kad dar nepasidžiaugiau savo mažyliais, kuriuos nešiojau po širdimi.
Kai prasidėjo sąrėmiai ir supratau, kad jau atėjo metas su jais susitikti, nuotaika ir emocijos buvo pasiekusios maksimumą. Tiek džiaugsmo – jokios baimės tuomet nejaučiau. Deivydas išsigandusiomis akimis naktį žvelgė į mane ir klausė, kaip man padėti, o aš jam liepiau tiesiog eiti miegoti. Tuo metu ramiai išsimaudžiau, išsitrinkau galvą – gimdyti norėjau vykti graži.
Tą dieną iškrito pirmasis sniegas. Važiuodami į ligoninę patekome į didelę spūstį ir visi, atrodo, žiūrėjo į mane. Man sąrėmiai, skauda, o aš dainuoju ir galvoju, kad tai laimingiausia mano gyvenime diena.
Nekantravau pamatyti savo mažylius – buvo įdomu, kaip jie atrodys. Jausmų tuo metu buvo visa virtinė. Pirmasis sniegas, rytinė saulutė pro debesis pusę aštuntos ryto atmintyje išliko iki šiol. Pirmoji gimė Kornelija, po poros minučių – Donatas, ir tada suvokiau, ką reiškia jausti pilnatvę.
– Ar per šį laikotarpį spėjote prisijaukinti motinystę?
– Gal nuskambės keistai, bet, man atrodo, tai daryti pradedu tik dabar. Pirmiausia aš gimdžiau labai vėlai, mums gimė dvyniai – ilgą laiką laukti pirmagimiai. Buvo visokiausių psichologinių ir fizinių dalykų, su kuriais buvau susigyvenusi. Ir staiga šie du žmogučiai pakeičia ir tave, ir daug ką tavyje. Tuomet labai sunku suvokti, kad nebebus taip, o bus kitaip.
Nuo pirmos akimirkos norėjau vienu metu būti gera mama, gera žmona, gera atlikėja. Stengiausi ir įrašinėti dainas, ir filmuoti vaizdo klipus, galų gale gaminti pietus ir sutvarkyti namus... Žodžiu, viską suspėti. Buvo be galo sunku pripažinti sau, kad kažko nemoku, negaliu, nespėju ar pavargau. Man atrodė, kad jei visos gali, galiu ir aš.
Pradėjęs lygiuotis į kitus nejučiomis pameti save, ir dėl to visa ta penkerių metų motinystės kelionė mane labai daug ko išmokė.
Vaikai manyje išugdė dar daugiau meilės, kantrybės, atsakomybės, rūpestingumo ir kartu išmokė būti griežtesnę ir reiklesnę. Tačiau svarbiausia – išmokė pasakyti „ne“, susidėlioti prioritetus.
– Būna, jog mamos sako, kad sunku susitvarkyti su vienu vaiku, o ką jau kalbėti apie du... Kaip jums tai pavyksta?
– Niekuomet nevaidinsiu, kad man viskas tobula. Auginti du vaikus nebuvo ir nėra lengva iki šiol, tačiau labai džiaugiuosi, kad visuomet turėjau ir turiu pagalbininkų. Turiu kam išsiverkti, su kuo pasikalbėti, kam paskambinti ir paprašyti pagalbos. Stengiuosi drąsiai tuo naudotis.
Neretai bijome paskambinti, kitus žmones apkrauti savo bėdomis, tada prasideda psichologinės problemos.
Netikiu tomis mamomis, kurios vaidina ir pasakoja, kad motinystė yra drugeliai, rožytės, paukšteliai ir saulytės. Tikrai ne.
Kiekvieną kartą, kai pasidaro sunku, prisimenu, kaip mes norėjome ir laukėme vaikų. Kaip aš juos myliu, branginu ir galiu dėl jų viską padaryti. Pats geriausias jausmas ir didžiausia palaima yra po keletą dienų trukusių koncertų grįžti namo ir juos apkabinti.
Šie metai man – mūsų metai. Persikėlėme į naujus namus, rečiau paskambiname giminaičiams ir prašome pagalbos, nebeturime auklės. Išmokome dalytis kasdieniais rūpesčiais ir pareigomis.
Kurį laiką, kai toks mūsų gyvenimo tempas, tai atrodė neįmanoma. Tačiau susidėliojus dienotvarkę, pasirodo, kaip toje mano dainoje – viskas įmanoma, jei tiki kiekviena galimybe.
Žinoma, man labai padeda Deivydas. Jis pas mus protas, o aš – cholerikė. Kai man prasideda panika ir sakau, jog nieko nespėsiu, jis ramiai man sudėlioja planą ir žiūriu, kad iš tiesų viską spėju. Taip ir dalijamės viskuo gyvenime.
– Paminėjote, kad nebijote prašyti pagalbos, kai sunku. Kam dažniausiai tokiu momentu išsipasakojate?
– Skambinu sesei. Jau beveik trisdešimt metų ji dirba pradinių klasių mokytoja. Ji ir geraširdė, ir griežta, ir reikli bei teisinga. Tokia ji ir mama.
Ji niekuomet man nepataikauja ir negaili manęs. Priešingai, kartais net griežčiau su manimi pasikalba, o tai neretai net labiau padeda.
Taip pat visuomet šalia yra Deivydas, tačiau jį apkrauti man norisi mažiausiai. Jis ir taip kasdien klausosi mano moteriškų išgyvenimų. Kai su juo pasikalbu, visuomet tampa lengviau.
Esu iš tų žmonių, kuriems reikia išsikalbėti. Man reikia išsilaisvinti, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Esu labai laiminga, kad mane supa ir būrys draugių, į kurias visuomet galiu kreiptis. Man tai didžiausias turtas.
– Kuris iš jūsų su Deivydu yra tas blogasis, kurio vaikai klauso ir bijo, o kuris gerasis?
– Aš esu kiek griežtesnė, bet su jais praleidžiu daugiausia laiko. Juk visada mamos į savo rankas vadeles paima ir reguliuoja visus reikalus. Tėčiai būna to vykdytojai.
Pas mus gerojo ir blogojo, sakyčiau, nėra. Su Deivydu turime vieną susitarimą – visuomet laikytis vienos nuomonės. Net jei kyla diskusija, klausimą aptariame kartu, surandame bendrą sprendimą ir pasakome jį vaikams.
Taip auklėti vaikus mane įkvėpė mano sesė, kuri taip auklėjo savo sūnų, kuriam dabar 18 metų. Jis užaugo nuostabiu jaunuoliu.
– Kokių pomėgių turi dvyniai?
– Kornelija be galo mėgsta maivytis. Ji labai artistiška, mėgsta viską, kas susiję su scena, vaidyba, šokiais ir dainavimu. Pastaruoju metu ėmė ryškėti ir noras puoštis, dažytis ir kartu pagražinti kitus.
Donatas – visiška priešingybė. Kornelija visas emocijas nori išdalyti kitiems, o Donatas, rodos, viską siurbia į save. Jis – susimąstęs, susikaupęs vaikas, turintis menišką sielą. Donatas turi puikią klausą – prisimena, o vėliau atkartoja jam patikusius garsus.
Išklausęs dalį dainos jis geba atsiminti ir po kiek laiko atkartoti ją niūniavimu. Jis – tikra tėčio kopija.
– Praėjusiais metais abu vaikai pradėjo lankyti muzikos mokyklėlę, o šiemet debiutavo su daina „Nieko tokio“. Daina sulaukė begalės peržiūrų internete. Išleidote dainą su klipu, o vėliau džemperių liniją su šia fraze. Kaip jums kilo tokia idėja?
– Tai padaryti paskatino Kornelijos posakis „nieko tokio“. Manau, daugelis tėvų, turinčių panašaus amžiaus vaikų, man pritars, kad jie dažnai mėgsta kartoti šią frazę.
Kai ką nors sudaužo, išpila ar padaro tai, dėl ko mamytė supyktų, pirmieji Kornelijos žodžiai – nieko tokio. Ji šiuo pasakymu užkrėtė mus visus, ir į daugelį gyvenimiškų situacijų su Deivydu ėmėme žvelgti paprasčiau būtent dėl jos požiūrio ir frazės „nieko tokio“.
Vieną dieną Kornelijai sudaužius vazą visi choru pakartojome šią jos frazę ir supratome, kad čia jau kažkas gimsta. Man kilo mintis, kad reikėtų parašyti dainą, o Deivydui tuo pat metu šmėstelėjo mintis apie marškinėlius.
Taip jau išėjo, kad apsikeitėme sumanymais, – Deivydas parašė dainą, o aš sugalvojau vietoj marškinėlių išleisti džemperių liniją.
– Išleisti džemperių liniją atrodo kiek neįprasta veikla jūsų šeimai. Kaip jums tai pavyko?
– Pirminė idėja nebuvo užsidirbti. Norėjosi įamžinti šį vaikų gyvenimo laikotarpį – prigaminti su šia fraze marškinėlių ir padovanoti artimiausiems žmonėms.
Tačiau laikui bėgant sugalvojome paleisti šį produktą į plačiuosius vandenis. Kol dar mums atsiranda idėjų, manau, reikia ne laukti, o imti ir daryti. Juk net jei ir nepavyksta, smagu, kad pabandei.
Mes su Deivydu neturime verslumo gyslelės, bet turime puikių bičiulių, kurie mums padeda visais klausimais. Net ir tie, kurie užsiima panašia veikla, mums noriai pagelbėjo įgyvendinti šią idėją ir atidaryti savo elektroninę parduotuvę.
Žinoma, tai tik pradžia, tačiau po truputį judame į priekį, mokomės iš klaidų ir džiaugiamės žmonių susidomėjimu.
– Kuris iš jūsų daugiau rūpinasi interneto parduotuvės reikalais?
– Aš – man tai daryti patinka. Neseniai paleidome šį produktą, tad man tai nauja, bet kartu smalsu ir įdomu. Neseniai pristatėme naują džemperių linijos spalvą. Susidomėjimas yra, atsiliepimai puikūs, o tai labiausiai ir džiugina. Galbūt po kažkiek metų Kornelijai priminsime šią frazę ir džiaugsimės, kad pusė Lietuvos tai žinojo.
– Kokie ateities planai?
– Galimybių daug. Galime prigaminti ir kojinių, ir šalikų, ir kepurių, ir puodelių... Tačiau tam reikia noro ir laiko. Kol kas judame po truputį, mažais žingsneliais.
Norisi, kad interneto parduotuvė nenustelbtų mano tiesioginės veiklos. Scena, dainavimas ir muzika man visuomet bus prioritetas.
Jei pasiseks ir tie žingsneliai bus vis platesni, kodėl gi ne? Niekada nesakau „niekada“, bet didelių lūkesčių, vilčių ir svajonių į tai nededu. Kol kas mėgaujamės tuo, ką turime.
– Abu su Deivydu esate užsiėmę, kartais darbai užsitęsia iki išnaktų, tačiau daug laiko praleidžiate ir su atžalomis. Kokių bendrų tradicijų ar pomėgių turite?
– Esame labai nuobodūs. Kol neturėjome vaikų, dažnai vykdavome pas draugus, organizuodavome stalo žaidimų vakarus – juos labai mėgsta Deivydas.
Mėgome ir stalo tenisą. Pamenu, kaip svajojome, kad kada nors, kai nusipirksime namus, pirmiausia įsirengsime vietą, kur galėsime žaisti stalo tenisą. Jau metus gyvename naujuose namuose, bet nėra nei stalo teniso, nei laiko jį žaisti...
Taip jau dėliojasi mūsų prioritetai, kad visą laisvą laiką praleidžiame su vaikais ir stengiamės jiems skirti pakankamai dėmesio.
Retkarčiais išvykstame pas draugus, bet ten pabūname taip trumpai, kad net nespėjame pažaisti mėgstamų žaidimų... Daugelis mums sako, kad vis dar turime mažų vaikų sindromą. Kai jie paaugs, rasime laiko vienas kitam.
– Ne mažiau svarbu ir laikas sau. Kaip jums pavyksta jo rasti?
– Esu labai nesavanaudiškas žmogus, tad laiko sau pavyksta rasti labai sunkiai. Skirti laiko sau ir nieko neveikti man yra didžiausias iššūkis.
Labiausiai pailsiu nuveikusi visus dienos darbus. Žinoma, fizinis ir psichologinis nuovargis pasijunta po tam tikro laiko. Tada aplankau seniai nematytas drauges.
Mano būdas toks, kad jaučiuosi labai gerai išdalindama save kitiems. Tokia ir Kornelija. Kai žmonės iš tavęs pasisemia daug teigiamų emocijų, visuomet ateina metas, kai tau nebelieka energijos. Tokiais momentais priverstinai stengiuosi daugiau laiko skirti sau ir nueinu į masažą – užsimerkiu, pamedituoju ir pabūnu su savo mintimis.
– Po gimdymo jūsų gyvenime įvyko daug vidinių ir išorinių pokyčių. Kas jus tam įkvėpė?
– Ateina tokia akimirka, kai pažvelgi į veidrodį ir norisi pokyčių, norisi mylėti save ir gerai dėl to jaustis. Atsiradus vaikams buvau pamiršusi save, buitį ir kitus dalykus. Viską pirkdavau Kornelijai ir Donatui.
Taip pat mane įkvepia darbas. Ypač po karantino, kai devynis mėnesius sėdėjome namuose tarsi kalėjime, grįžusi į sceną nuolat graudinausi. Tuomet suvokiau, kokia laimė stovėti čia, prieš minią žmonių, ir jiems dainuoti.
Visa tai įkvepia keistis. Daryti tai šiandien, ne vėliau, nes niekuomet negali žinoti, kas gali nutikti rytoj.
– Kokiems dar pokyčiams esate ryžusis, o gal jie dar planuose, ir kam nesiryžtumėte niekada?
– Nenoriu sau nieko žadėti, o juolab sakyti, kad kam nors nesiryžčiau. Daug kartų gyvenime sakiau „niekada“ ir kaskart viskas atsisukdavo prieš mane.
Taip nutiko ir su plaukais. Ne kartą esu sakiusi, kad šviesiaplaukė niekuomet nebūsiu, bet esu. Tad iš savo patirties galiu pasakyti, kad niekada daugiau nesakysiu „niekada“. Ką man gyvenimas duoda, tą ir priimu išskėstomis rankomis.
Net tada, kai jis siunčia skaudžių pamokų, stengiausi ir stengsiuosi priimti jas su dėkingumu. Labai tikiu, kad viskas gyvenime vyksta ne šiaip sau.
Kalbant apie vidinius pokyčius, norėčiau mažiau save teisti ir stresuoti. Noriu, kad mano vaikai augtų aplinkoje, kurioje nėra įtampos. Esu labai laiminga, tik dažnai nemoku to įvertinti ir pastebėti. Turiu aplink save viską, apie ką net nebūčiau galėjusi pasvajoti.
Visiems žmonėms ir sau norėčiau palinkėti daugiau atlaidumo, gerumo, paprastumo, nuoširdumo ir mažiau kaukių.
