Tokijo olimpinių žaidynių sidabro laimėtojos, Londono olimpinių žaidynių čempionės, dukart pasaulio ir daugkartinės Europos čempionės kolekcijoje – 20 visų spalvų medalių, iš jų 11 aukso. Penkiakovininkei visi jie brangūs, nes iškovoti mokant didelę, žiūrovams ne visada matomą kainą.
„Bėgimo trasoje gavau dešimt sekundžių baudos. Šis faktas kėlė man nerimą, tačiau likus 400 metrų supratau, kad medalis tikrai bus ir jis bus sidabrinis.
Bėgdama paskutinius metrus maniau, kad tai bus visos Lietuvos medalis ir jis bus padovanotas mūsų šaliai.
Pamenu, buvo paskutinės dienos olimpinėse žaidynėse, nė vienas iš mūsų sportininkų nebuvo iškovojęs jokio medalio, tad tik apie tai ir tegalvojau – kad ne man jo reikia, o visai Lietuvai. Atidaviau visas jėgas, norėjau padaryti viską, ką galiu, ir man pavyko iškovoti sidabrą, kurį kai kurie traktuoja kaip auksą“, – apie laimėjimą Tokijuje kalbėjo sportininkė.
Prieš aštuoniolika metų L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė davė priesaiką tarnauti kariuomenėje. Ji yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų 8-osios rinktinės savanorė. Penkiakovininkė ne kartą Lietuvos garbę gynė pasaulio kariškių čempionatuose.
Nors buvo kalbų, kad rugpjūtį vykusi Tokijo olimpiada L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei bus paskutinė, taip greitai su sportine karjera atsisveikinti ji neketina. Laura tvirtai nusprendė aktyviai rengtis 2024-ųjų Paryžiaus olimpiadai.
„Neįsivaizduoju savęs be sporto. Dabar noriu šiek tiek atsigauti, nes turiu kelias traumas, bet mano tikslai Paryžiuje – aukščiausi“, – kovingai nusiteikusi sportininkė.
Be visų medalių ir apdovanojimų, dabar Lauros lentynoje vietą rado ir skulptoriaus Mariaus Zavadskio sukurta „Stiliaus“ Metų moteriai skirta Auksinė kurpaitė.
„Man tai didelis įvertinimas, džiaugiuosi, kad esu išrinkta Metų moterimi. Tarp visų sportininkių esu antra, gavusi šį apdovanojimą“, – kalbėjo penkiakovės žvaigždė.
Smulkaus sudėjimo L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė intensyviai sportuoja kasdien nuo 8 valandos ryto iki 20 valandos. Tik sekmadieniais leidžia sau šiek tiek atsipūsti.
Kantri, stipri, žinanti savo tikslus, atsidavusi savo veiklai visa širdimi. Laura ne kartą žiniasklaidoje buvo pavadinta geležine ledi, tačiau pati iš tokio titulo tik pasijuokia: „Nesu aš geležinė, esu toks pat žmogus kaip ir visi. Sporte sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Silpniems čia nėra vietos. Išlieka tik stipriausi. Mes, lietuviai, esame užgrūdinti, ypač sportininkai iš tų senesnių laikų. Tais laikais mūsų niekas nelepino, su tais sunkumais užaugome, gal todėl esame tvirtesni psichologiškai.“
Laura džiaugiasi, kad, nors ir trumpai, pagaliau gali nevilkėti sportinių drabužių ir vykdama į šventinius apdovanojimus, renginius ar pagerbimus pasipuošti taip dievinamomis ir savo eilės kantriai laukiančiomis suknelėmis, ryškiau pasidažyti lūpas, pasijusti moteriškesnė.
„Suknelėmis nesipuošiau ir aukštakulnių neavėjau dvejus metus! Pagaliau Laura atgimė“, – nuoširdžiai pasidžiaugė sportininkė.
Penkiakovėje krūviai – didžiuliai, tad kelias laisvas valandas Laura brangina ir praleidžia su šeima. Be sporto, Laura turi dar vienas svarbias pareigas – su vyru Andrejumi (47 m.), kuris yra ir jos treneris, augina vienuolikametę Adrianą, kuri jau skina pergales plaukimo varžybose.
Adriana buvo tas žmogus, kuris prieš išskrendant į Tokiją Laurai kelis kartus pakartojo: „Mama, aš taip noriu, kad tu man atvežtum medalį, kad išsipildytų ši svajonė.“
– Kaip jus su iškovotu medaliu pasveikino artimieji?
– Visi stebėjo, rašė, paskambinę kartu verkė. Paskambino pasveikinti ir prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos atstovai, kurie dar buvo likę Tokijuje, labai gražiai mane sutiko mūsų kaimelyje. Atšventėme – tai buvo didžiulė šventė.
Kai grįžau į Lietuvą, visa šeima ir draugai susirinko atšvęsti. Iki šiol dar sulaukiu sveikinimų.
– Medalį pirmiausia išpranašavo jūsų dukra Adriana. Jos prašymu jums padovanotas prabangus visureigis „Lexus RX 450H“ bus raudonos spalvos.
– Paprašiau, kad ji mane stebėtų per televizorių, o aš pasistengsiu parvežti medalį. Išpildžiau jos norą. Tiesa, išpildžiau ir kitą – iškovojus medalį padovanoti šuniuką. Dabar turime naują keturkojį – miniatiūrinį pudelį.
Kai reikėjo pasirinkti automobilio spalvą, man buvo labai sunku apsispręsti. Adriana vis kalbėjo apie raudoną, kurios, kaip tyčia, nėra Lietuvoje. Tad teks šiek tiek palaukti – kada nors po Naujųjų metų turėtų atkeliauti.
– Psichologija – labai svarbus veiksnys sporte. Kaip susitvarkote su aplinkos spaudimu, kuris užplūsta laimėjus arba, atvirkščiai, nenuskynus pergalių?
– Atvykusi į Tokiją šiokį tokį spaudimą pajutau, nes buvo likusios tik kelių sporto šakų varžybos ir į mane buvo dedamos paskutinės viltys. Tuomet svarsčiau, kam man tai sako, juk aš puikiai matau situaciją.
Penkiakovėje daug lemia sėkmė. Prognozuoti ar šimtu procentų ko nors tikėtis negalima. Bet pasakiau, kad darysiu viską, ką galiu, kovosiu dėl aukščiausių vietų.
Pirmą dieną fechtavimosi rungtis man nebuvo labai sėkminga, bet nenuleidau rankų – žinojau, kad kitą dieną turėsiu dar keturias rungtis ir tikrai pakovosiu. Ir man pavyko.
Be jokios abejonės, jauti atsakomybę, tam tikrą spaudimą. Vis bandai vyti mintis į šalį, susikoncentruoti į tai, ką turėsi padaryti.
Diena iš dienos lipdžiau modelį, kaip galėčiau padaryti geriausiai. Per tiek metų išmokau įsiklausyti į save. Mano tikslas buvo padaryti kiekvienoje rungtyje tam tikrus darbus, tam tikrus veiksmus, kuriuos buvau sau pasirašiusi, ir iš anksto negalvoti apie medalį.
Penkiakovė baigiasi po penktos rungties. Negalima iš anksto daryti išvadų.
– Kurioje penkiakovės rungtyje jaučiatės tvirčiausiai, o dėl kurios kankina nežinia?
– Tvirčiausiai jaučiuosi per bėgimo ir šaudymo rungtis. Dėl jojimo visai kitaip. Gali viską padaryti idealiai, bet dažnai penkiakovininkams atsitinka taip, kad burtai lemia nepaklusnų žirgą, ir tą dieną nepasiseka. Tai nubraukia visą darbą, rezultatą, o visos rungtys, kuriose buvai geriausias, netenka prasmės.
Kai nepasiseka jojimas, kovoti dėl medalio beveik nėra šansų. Bandai sutramdyti save, žirgą – padaryti taip, kad tas duetas tuo metu būtų geriausias.
– Po Tokijo olimpiados pasigirdo spėliojimų, kad skelbsite sportinės karjeros pabaigą, tačiau visai neseniai patvirtinote, jog dalyvausite 2024-aisiais Paryžiuje vyksiančioje olimpiadoje. Ar nesinori pailsėti?
– Jau patvirtintas Paryžiaus olimpinių žaidynių dalyvių sąrašas, esu į jį įtraukta.
Manau, kad tie treji metai manęs nesusilpnins, bet šie metai bus laisvesni – noriu atsigauti, turiu kelias traumas.
– Nors kol kas tokias mintis vejate į šalį, vis dėlto ar pagalvojate, ką norėtumėte veikti baigusi sportinę karjerą?
– Tikrai nenorėčiau atitolti nuo sporto.
Neįsivaizduoju savęs sėdinčios biure. Juk tiek metų esu penkiakovėje – tai šen, tai ten visą dieną važinėju. Norisi aktyvios veiklos. Tai natūralu.
Turiu įgijusi kelis diplomus – kūno kultūros ir sporto bakalauro bei ES politikos ir administravimo magistro.
– Ne kartą esate sakiusi, kad Lietuvoje sportas yra ant bedugnės krašto. Ko reikėtų imtis, kad sportininkai pelnytų daugiau pergalių?
– Po Londono olimpiados, kai pasiekėme tikrai gerų rezultatų ir atvežėme į Lietuvą penkis medalius, iš jų du aukso, aš buvau pirmoji, kuri prabilo apie tai, kad nėra pas mus taip gerai.
Mūsų sportininkai neturi tinkamos infrastruktūros sportuoti, finansavimo, apskritai geros sporto sistemos, kuri vestų mus į aukštumas. Situacija tikrai buvo labai prasta. Manęs neišgirdo, nepalaikė, galvojo, ką aš čia nusišneku, – juk viskas gerai, yra net penki medaliai.
Bet per tuos devynerius metus nelabai kas įvyko. Ir kas iš to išėjo? Mes dideliais žingsniais ėjome dugno link, pagaliau turime prasčiausią rezultatą – vieną medalį. Ir dabar visi atsipeikėjo, suprato, kad kažkas atsitiko.
Matyt, tam, kad įsitikintų, mūsų valdžiai reikia atsidurti tokioje situacijoje, kurioje Lietuva yra dabar.
Manau, esminis momentas buvo tuomet, kai prieš ketverius metus buvo įvykdyta reforma, kurios metu sužlugdyta Lietuvos olimpiniame sporto centre dešimtmečiais veikusi centralizuota aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistema, Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Mes netekome medicinos, kineziterapeutų, metodininkų finansavimo. Visa tai reikia atkurti.
Viskas vyko buldozerio principu: nuversti, sužlugdyti ir tik paskui pažiūrėti, kaip bus.
Dabar pradėjo kalbėti sportininkai, ir aš aktyviai pasisakau. Neseniai susitikome Prezidentūroje, susėdome prie vieno stalo su visa sporto bendruomene, Seimo nariais, prezidentu. Tai buvo pirmas kartas per mano beveik trisdešimties metų sporto karjerą.
Tai didžiulis pasiekimas, kažkas nori mus išgirsti. Bet ar tie pažadai virs realiais darbais – jau kitas klausimas.
– Kokia kita jūsų tviskančio medalio pusė, kurios nemato sporto gerbėjai?
– Labai daug darbo, pasiaukojimo. Sportininko gyvenimas labai disciplinuotas, visiškai kitoks.
Neturime tiek daug laisvės, tiek daug akimirkų, kurias kiti patiria būdami su draugais. Kai nesportuojame, negalime per daug keliauti.
Dabar, po olimpinių žaidynių, praėjo trys mėnesiai, o aš vis dar neturėjau poilsio: dabar noriu atiduoti duoklę visuomenei, visur važiuoti, papasakoti savo istoriją, pasidalinti džiaugsmu.
Žinoma, tai jau patirta – po Londono žaidynių pirmus du mėnesius taip pat neturėjau poilsio, daug keliavome, buvo daug įvairiausių pagerbimų. O dabar esu vienintelė, iškovojusi medalį, tad, ko gero, dar ilgai taip bus.
– Profesionalus sportas neapsieina be traumų, o jūs turite daug valios – ne kartą jus buvo numetęs žirgas, turėjote operacijų, tačiau esate atkakli, nepasiduodate. Kaip po traumų nepalūžtate, pasisemiate tikėjimo?
– Iškeltas tikslas veda link to, kad vis tiek turiu pasiekti, ką užsibrėžiau. Suprantu, kad sunkumų tame kelyje bus: nukrintu, susižaloju, gaunu traumą, tačiau visada tikiu, kad sugrįšiu, nes noriu pasiekti savo tikslą.
Nepaisydama visko, atsistoju, žengiu į priekį ir nesigręžioju atgal. Tai yra aistra sportui, penkiakovei, tam, ką darau.
Man pačiai įdomu, ar galiu įgyvendinti savo lūkesčius. Tai veda mane į priekį.
– Sportas neatsiejamas nuo gero, subalansuoto maisto. Ar leidžiate sau suvalgyti skanų pyragėlį?
– Jokių dietų nesilaikau. Mano šaldytuve galima rasti įvairiausių produktų. Mėgstu gaminti pati, stengiuosi valgyti naminį maistą – noriu žinoti, ką valgau. Dažniausiai perku sveikesnius produktus iš ekologinių ūkių.
Palepinu šeimą, ypač per karantiną. Užsiėmiau kulinarija – buvo daug laiko, o šeima priprato. Dabar prašo, kad daugiau pagaminčiau.
Iš tikrųjų galiu leisti sau suvalgyti ir ką nors saldaus. Nuo pyragaičio ar torto gabaliuko man nieko neatsitiks, nes krūviai dideli – penkios rungtys per dieną, tad reikia daug kalorijų. Nors, žinoma, kai dabar yra labiau poilsio metas, šiek tiek prisižiūrėti tikrai reikia.
– Kokie jūsų grožio ritualai?
– Mano kasdienė rutina yra geras drėkinamasis kremas po baseino. Kadangi baseine daug chloro, kuris džiovina, renkuosi ir geras priemones, kurios tausoja plaukus.
Taip pat drėkinu kūną. Mėgstu tvarkingus nagus, juos susitvarkau pas meistrą, apsilankau kirpykloje – tai elementarūs kasdieniai dalykai. O grožio salonams dėl kitų reikalų paprasčiausiai nelieka laiko.
– Apdovanojimus atsiimate vilkėdama ne sportinius drabužius, o puošnias sukneles, kurios jums taip patinka ir tikrai tinka.
– Turiu daug įvairių suknelių, jų nusiperku viešėdama užsienyje arba Lietuvoje. Yra net tokių, kuriomis nė karto nesu pasipuošusi, – laukia savo valandos.
Dabar pagaliau galiu išlįsti iš sportinių kelnių, pasipuošti arba suknele, arba gražia palaidine, atrodyti moteriškai, gražiai – pasidažyti lūpas, blakstienas, avėti aukštakulnius. Juk visą gyvenimą prakaituoju su sportiniais drabužiais. Kaip gera pasijusti tikra, gražia moterimi ir sulaukti komplimentų.
– Galbūt vyras Andrejus jus palepina ir suknelėmis, ir gražiais žodžiais?
– Vyras nedovanoja suknelių – sulaukiu papuošalų, laikrodžių. Suknelės – toks dalykas, kuris man pačiai turi patikti, o vyras tame nedalyvauja. (Juokiasi.)
Andrejus per daug nelepina manęs komplimentais, bet, be jokios abejonės, manau, kiekvienam vyrui patinka, kai jo moteris atrodo gražiai.
O kada mes taip atrodome? Kai pasipuošiame suknele arba gražiu kostiumėliu, apsiauname aukštakulnius, gražiai susitvarkome plaukus, pasidažome.
Vyrai nori, jog mes taip atrodytume, tačiau nelabai nori, kad kiti vyrai į mus žiūrėtų. Taip jau yra. Tačiau ar mes klausome savo vyrų? Norime būti gražios, o mano gyvenime tai reta.
Buvo pandemija, vilkėjau tik sportinius ir laisvalaikio drabužius. Nuolatinės treniruotės! Dabar, po olimpinių žaidynių, taip gera!
– Vyras Andrejus yra jūsų treneris, lydintis visur – namuose, kelionėse, treniruotėse, varžybose. Kaip judu atsiribojate nuo asmeniškumų darbo metu?
– Daug metų esame kartu, tad per tiek laiko apsišlifavome. Praėjo tie laikai, kai vyras, kaip mano treneris, norėjo man pavadovauti. Jis suprato, kad geriau man padėti, būti šalia.
Ne tik mano vyras su manimi dirba – turiu labai didelę komandą ir pagalbą. Daug metų esu sporte, tad pati sau galėčiau būti trenerė. Žinau, kas man geriausiai tinka, pati labai gerai jaučiu savo kūną ir savo poreikius.
Aišku, sportininkui labai svarbu sulaukti pastabų, bet galutinę išvadą pasidarau pati, pajausdama savo kūnu.
O vyras suprato, kad geriau būti tiesiog mano pagalbininku. Svarbu įsiklausyti vienam į kitą. Žinoma, pasitaiko trumpų konfliktų, aštresnių pareiškimų, nes tai darbas, bet pripratome, per daug į tai nekreipiame dėmesio.
Manęs niekas niekada per daug neglostė ir nesakė, kad esu geriausia, todėl man nėra sudėtinga priimti kritiką. Taip lengvai manęs neišgąsdinsi.
– Ne visi vyrai skatina moteris siekti karjeros aukštumų. O Andrejus, pats buvęs profesionalus penkiakovininkas, tikriausiai kaip niekas kitas jus supranta.
– Žinoma, nes pats sportavo visą gyvenimą ir puikiai supranta, kas tai per darbas ir kiek tam reikia jėgų.
– Andrejus profesionalo karjerą baigė 2010-aisiais, tačiau ar laisvu laiku kokioje nors rungtyje pakonkuruojate?
– Namų aplinkoje tikrai nekonkuruojame, bet kartais vyras prisijungia plaukimo takelyje, tad pasivaržome. Ir dviračiais kartu važiuojame. Šiek tiek rungimosi mūsų gyvenime yra. Tai natūralus dalykas: mes abu – sportininkai, sportas įaugęs į mūsų kraują. Tačiau kiekvienas turime savo vietą, abu pasijuokiame iš tų varžytuvių ir jų nesureikšminame.
– Esate ištarusi frazę: „Užsispyrimą demonstruoju sporte, o ne namuose.“ Kokia jūs namų aplinkoje, kai nereikia kovoti dėl medalių?
– Namuose yra dukra, yra disciplina, nes Adrianą auklėjame griežtai. Esu šiek tiek griežtesnė nei vyras, bet mes randame bendrą kalbą ir santykių pusiausvyrą išlaikome.
Būna, kad pasipykstame, bet nebūna, jog susipykstame ir nešnekame dieną ar dvi. Jei taip įvyksta, mes tuoj pat vėl bendraujame, nesame įžeidūs. Manau, kad kitu atveju tiek daug metų nebūtume kartu.
– Esate stipri, kovinga, bet kartu labai šilta ir moteriška. Ar įmanoma jus pamatyti verkiančią?
– Gal daugiau man būna dėl ko nors apmaudu, o verkiu aš retai. Turi atsitikti tikrai kažkas labai svarbaus. Nesu jautri asmenybė ir ašarą išspausti reikia ypatingos situacijos.
– Prieš keletą metų esate sakiusi, kad girdėjote, kai Adriana guodėsi močiutei, jog norėtų, kad pakeistumėte darbą. Ar šiandien viską darytumėte taip pat?
– Aišku, visada yra dalykų, kuriuos galima padaryti kitaip, – pavyzdžiui, daugiau dėmesio skirti vaiko auginimui. Bet, žinote, yra ir kita medalio pusė. Ne viskas gyvenime taip idealu, kaip norėtume. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turime.
Visą laisvą laiką skiriu šeimai, dukrai ir, man atrodo, esu viena iš nedaugelio sportininkių, kurios mažiausiai būna užsienyje. Daugiausia treniruojuosi namuose, šalia artimųjų.
– Šiuo metu Adriana aktyviai lanko plaukimą. Tikriausiai tai tėvų įtaka ir dukra po truputį seka jūsų pėdomis?
– Ji – labai aktyvus vaikas. Dukra užsispyrusi, daug metų sportuoja. Patys sportuojame, tad jai nebelieka pasirinkimo.
Dabar pradėjo lankyti naują mokyklą, penktą klasę. Nauji klasės draugai, nauji rūpesčiai – taip ir gyvename.
Sunku pasakyti, ar aš jai linkėčiau to paties. Mes su vyru galime stengtis įtraukti ją į penkiakovę, bet reikia, kad pats vaikas pajustų, ko jis nori, – ar tokio paties kelio kaip mama ir tėtis. Jeigu bus didžiulis noras, mes, be jokios abejonės, palaikysime. O jei bus kitoks pasirinkimas – irgi gerai. Tačiau sportuoti, nors ir ne profesionaliai, o tik mėgėjiškai, tikrai ją skatinsime.
– Judu su vyru globojote vaikų namuose augančią mergaitę. Prieš kelerius metus džiaugėtės, kad ji sportiška, padėjote jai treniruotis. Šiandien ji pilnametė, pati atsakinga už savo gyvenimą. Koks jūsų santykis su ja?
– Šiuo metu jai devyniolika, ji dirba ir gyvena Vilniuje. Su ta mergaite daug metų esame pažįstami, daug jai padėjome.
Anksčiau ji buvo atvažiavusi pas mus į Vilnių, sportavo. Baigusi mokyklą pasirinko kitą kelią, dabar nebesportuoja, bet mes palaikome ryšį, susitinkame, pabendraujame ir aš džiaugiuosi, kad jos gyvenimas eina gera linkme.
– Per visą sėkmingą sportinę karjerą jums nebuvo kada pagalvoti apie šeimos pagausėjimą...
– Be jokios abejonės, būna tokių minčių. Bet yra tokia dilema: vieni nori Paryžiaus, o kiti – antro vaikelio.
Sunku persiplėšti. Bet minčių apie vaiką tikrai yra.
Metai bėga, bet aš dar turiu šiek tiek laiko, gal dar spėsiu į tą traukinį.
