Tokijo olimpinių žaidynių sidabro laimėtojos, Londono olimpinių žaidynių čempionės, dukart pasaulio ir daugkartinės Europos čempionės kolekcijoje – 20 visų spalvų medalių, iš jų 11 aukso. Penkiakovininkei visi jie brangūs, nes iškovoti mokant didelę, žiūrovams ne visada matomą kainą.
„Bėgimo trasoje gavau dešimt sekundžių baudos. Šis faktas kėlė man nerimą, tačiau likus 400 metrų supratau, kad medalis tikrai bus ir jis bus sidabrinis.
Bėgdama paskutinius metrus maniau, kad tai bus visos Lietuvos medalis ir jis bus padovanotas mūsų šaliai.
Pamenu, buvo paskutinės dienos olimpinėse žaidynėse, nė vienas iš mūsų sportininkų nebuvo iškovojęs jokio medalio, tad tik apie tai ir tegalvojau – kad ne man jo reikia, o visai Lietuvai. Atidaviau visas jėgas, norėjau padaryti viską, ką galiu, ir man pavyko iškovoti sidabrą, kurį kai kurie traktuoja kaip auksą“, – apie laimėjimą Tokijuje kalbėjo sportininkė.
Prieš aštuoniolika metų L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė davė priesaiką tarnauti kariuomenėje. Ji yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų 8-osios rinktinės savanorė. Penkiakovininkė ne kartą Lietuvos garbę gynė pasaulio kariškių čempionatuose.
Nors buvo kalbų, kad rugpjūtį vykusi Tokijo olimpiada L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei bus paskutinė, taip greitai su sportine karjera atsisveikinti ji neketina. Laura tvirtai nusprendė aktyviai rengtis 2024-ųjų Paryžiaus olimpiadai.
„Neįsivaizduoju savęs be sporto. Dabar noriu šiek tiek atsigauti, nes turiu kelias traumas, bet mano tikslai Paryžiuje – aukščiausi“, – kovingai nusiteikusi sportininkė.
Be visų medalių ir apdovanojimų, dabar Lauros lentynoje vietą rado ir skulptoriaus Mariaus Zavadskio sukurta „Stiliaus“ Metų moteriai skirta Auksinė kurpaitė.
„Man tai didelis įvertinimas, džiaugiuosi, kad esu išrinkta Metų moterimi. Tarp visų sportininkių esu antra, gavusi šį apdovanojimą“, – kalbėjo penkiakovės žvaigždė.
Smulkaus sudėjimo L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė intensyviai sportuoja kasdien nuo 8 valandos ryto iki 20 valandos. Tik sekmadieniais leidžia sau šiek tiek atsipūsti.
Kantri, stipri, žinanti savo tikslus, atsidavusi savo veiklai visa širdimi. Laura ne kartą žiniasklaidoje buvo pavadinta geležine ledi, tačiau pati iš tokio titulo tik pasijuokia: „Nesu aš geležinė, esu toks pat žmogus kaip ir visi. Sporte sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Silpniems čia nėra vietos. Išlieka tik stipriausi. Mes, lietuviai, esame užgrūdinti, ypač sportininkai iš tų senesnių laikų. Tais laikais mūsų niekas nelepino, su tais sunkumais užaugome, gal todėl esame tvirtesni psichologiškai.“
Laura džiaugiasi, kad, nors ir trumpai, pagaliau gali nevilkėti sportinių drabužių ir vykdama į šventinius apdovanojimus, renginius ar pagerbimus pasipuošti taip dievinamomis ir savo eilės kantriai laukiančiomis suknelėmis, ryškiau pasidažyti lūpas, pasijusti moteriškesnė.
„Suknelėmis nesipuošiau ir aukštakulnių neavėjau dvejus metus! Pagaliau Laura atgimė“, – nuoširdžiai pasidžiaugė sportininkė.
Penkiakovėje krūviai – didžiuliai, tad kelias laisvas valandas Laura brangina ir praleidžia su šeima. Be sporto, Laura turi dar vienas svarbias pareigas – su vyru Andrejumi (47 m.), kuris yra ir jos treneris, augina vienuolikametę Adrianą, kuri jau skina pergales plaukimo varžybose.
Adriana buvo tas žmogus, kuris prieš išskrendant į Tokiją Laurai kelis kartus pakartojo: „Mama, aš taip noriu, kad tu man atvežtum medalį, kad išsipildytų ši svajonė.“
– Kaip jus su iškovotu medaliu pasveikino artimieji?
– Visi stebėjo, rašė, paskambinę kartu verkė. Paskambino pasveikinti ir prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos atstovai, kurie dar buvo likę Tokijuje, labai gražiai mane sutiko mūsų kaimelyje. Atšventėme – tai buvo didžiulė šventė.
Kai grįžau į Lietuvą, visa šeima ir draugai susirinko atšvęsti. Iki šiol dar sulaukiu sveikinimų.
– Medalį pirmiausia išpranašavo jūsų dukra Adriana. Jos prašymu jums padovanotas prabangus visureigis „Lexus RX 450H“ bus raudonos spalvos.
– Paprašiau, kad ji mane stebėtų per televizorių, o aš pasistengsiu parvežti medalį. Išpildžiau jos norą. Tiesa, išpildžiau ir kitą – iškovojus medalį padovanoti šuniuką. Dabar turime naują keturkojį – miniatiūrinį pudelį.
Kai reikėjo pasirinkti automobilio spalvą, man buvo labai sunku apsispręsti. Adriana vis kalbėjo apie raudoną, kurios, kaip tyčia, nėra Lietuvoje. Tad teks šiek tiek palaukti – kada nors po Naujųjų metų turėtų atkeliauti.
– Psichologija – labai svarbus veiksnys sporte. Kaip susitvarkote su aplinkos spaudimu, kuris užplūsta laimėjus arba, atvirkščiai, nenuskynus pergalių?
– Atvykusi į Tokiją šiokį tokį spaudimą pajutau, nes buvo likusios tik kelių sporto šakų varžybos ir į mane buvo dedamos paskutinės viltys. Tuomet svarsčiau, kam man tai sako, juk aš puikiai matau situaciją.
Penkiakovėje daug lemia sėkmė. Prognozuoti ar šimtu procentų ko nors tikėtis negalima. Bet pasakiau, kad darysiu viską, ką galiu, kovosiu dėl aukščiausių vietų.
Pirmą dieną fechtavimosi rungtis man nebuvo labai sėkminga, bet nenuleidau rankų – žinojau, kad kitą dieną turėsiu dar keturias rungtis ir tikrai pakovosiu. Ir man pavyko.
Be jokios abejonės, jauti atsakomybę, tam tikrą spaudimą. Vis bandai vyti mintis į šalį, susikoncentruoti į tai, ką turėsi padaryti.
Diena iš dienos lipdžiau modelį, kaip galėčiau padaryti geriausiai. Per tiek metų išmokau įsiklausyti į save. Mano tikslas buvo padaryti kiekvienoje rungtyje tam tikrus darbus, tam tikrus veiksmus, kuriuos buvau sau pasirašiusi, ir iš anksto negalvoti apie medalį.
Penkiakovė baigiasi po penktos rungties. Negalima iš anksto daryti išvadų.
– Kurioje penkiakovės rungtyje jaučiatės tvirčiausiai, o dėl kurios kankina nežinia?
– Tvirčiausiai jaučiuosi per bėgimo ir šaudymo rungtis. Dėl jojimo visai kitaip. Gali viską padaryti idealiai, bet dažnai penkiakovininkams atsitinka taip, kad burtai lemia nepaklusnų žirgą, ir tą dieną nepasiseka. Tai nubraukia visą darbą, rezultatą, o visos rungtys, kuriose buvai geriausias, netenka prasmės.
Kai nepasiseka jojimas, kovoti dėl medalio beveik nėra šansų. Bandai sutramdyti save, žirgą – padaryti taip, kad tas duetas tuo metu būtų geriausias.
– Po Tokijo olimpiados pasigirdo spėliojimų, kad skelbsite sportinės karjeros pabaigą, tačiau visai neseniai patvirtinote, jog dalyvausite 2024-aisiais Paryžiuje vyksiančioje olimpiadoje. Ar nesinori pailsėti?
– Jau patvirtintas rinktinės kandidatų sąrašas, esu į jį įtraukta.
Manau, kad tie treji metai manęs nesusilpnins, bet šie metai bus laisvesni – noriu atsigauti, turiu kelias traumas.
– Nors kol kas tokias mintis vejate į šalį, vis dėlto ar pagalvojate, ką norėtumėte veikti baigusi sportinę karjerą?
– Tikrai nenorėčiau atitolti nuo sporto.
Neįsivaizduoju savęs sėdinčios biure. Juk tiek metų esu penkiakovėje – tai šen, tai ten visą dieną važinėju. Norisi aktyvios veiklos. Tai natūralu.
Turiu įgijusi kelis diplomus – kūno kultūros ir sporto bakalauro bei ES politikos ir administravimo magistro.
– Ne kartą esate sakiusi, kad Lietuvoje sportas yra ant bedugnės krašto. Ko reikėtų imtis, kad sportininkai pelnytų daugiau pergalių?
– Po Londono olimpiados, kai pasiekėme tikrai gerų rezultatų ir atvežėme į Lietuvą penkis medalius, iš jų du aukso, aš buvau pirmoji, kuri prabilo apie tai, kad nėra pas mus taip gerai.
Mūsų sportininkai neturi tinkamos infrastruktūros sportuoti, finansavimo, apskritai geros sporto sistemos, kuri vestų mus į aukštumas. Situacija tikrai buvo labai prasta. Manęs neišgirdo, nepalaikė, galvojo, ką aš čia nusišneku, – juk viskas gerai, yra net penki medaliai.
Bet per tuos devynerius metus nelabai kas įvyko. Ir kas iš to išėjo? Mes dideliais žingsniais ėjome dugno link, pagaliau turime prasčiausią rezultatą – vieną medalį. Ir dabar visi atsipeikėjo, suprato, kad kažkas atsitiko.
Matyt, tam, kad įsitikintų, mūsų valdžiai reikia atsidurti tokioje situacijoje, kurioje Lietuva yra dabar.
Manau, esminis momentas buvo tuomet, kai prieš ketverius metus buvo įvykdyta reforma, kurios metu sužlugdyta Lietuvos olimpiniame sporto centre dešimtmečiais veikusi centralizuota aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistema, Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Mes netekome medicinos, kineziterapeutų, metodininkų finansavimo. Visa tai reikia atkurti.
Viskas vyko buldozerio principu: nuversti, sužlugdyti ir tik paskui pažiūrėti, kaip bus.
Dabar pradėjo kalbėti sportininkai, ir aš aktyviai pasisakau. Neseniai susitikome Prezidentūroje, susėdome prie vieno stalo su visa sporto bendruomene, Seimo nariais, prezidentu. Tai buvo pirmas kartas per mano beveik trisdešimties metų sporto karjerą.
Tai didžiulis pasiekimas, kažkas nori mus išgirsti. Bet ar tie pažadai virs realiais darbais – jau kitas klausimas.
– Kokia kita jūsų tviskančio medalio pusė, kurios nemato sporto gerbėjai?
– Labai daug darbo, pasiaukojimo. Sportininko gyvenimas labai disciplinuotas, visiškai kitoks.
Neturime tiek daug laisvės, tiek daug akimirkų, kurias kiti patiria būdami su draugais. Kai nesportuojame, negalime per daug keliauti.
Dabar, po olimpinių žaidynių, praėjo trys mėnesiai, o aš vis dar neturėjau poilsio: dabar noriu atiduoti duoklę visuomenei, visur važiuoti, papasakoti savo istoriją, pasidalinti džiaugsmu.
Žinoma, tai jau patirta – po Londono žaidynių pirmus du mėnesius taip pat neturėjau poilsio, daug keliavome, buvo daug įvairiausių pagerbimų. O dabar esu vienintelė, iškovojusi medalį, tad, ko gero, dar ilgai taip bus.
Visą tekstą ir išskirtinę fotosesiją rasite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
