Tenoras su žmona Diana Karpe (38 m.) ir dukterimis įsikūręs nuosavame name Vilniaus priemiestyje. Namus supa veja, gėlės, vaiskrūmiai, tik viskas jau geltonuoja, rudenėja. Kai geri orai, kieme mėgsta siausti Karpių dukros Rachelė (7 m.) ir Lėja (4 m.). Vasarą šeima su didžiausiu malonumu pietaudavo ir vakarieniaudavo kieme įrengtoje pavėsinėje. Savas kiemas yra savas kiemas!
Kadaise ir Diana, ne tik Rafailas, savo ateitį siejo su muzika. Diana fortepijono studijas baigė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Mano žmona išėjusi daug rimtesnius muzikos mokslus negu aš“, – sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas R.Karpis.
Tačiau studijuodama Diana pradėjo dirbti optikos salonuose. Vėliau, baigusi optometrijos studijas, tapo optometrijos specialiste ir labai išmaniai tikrina žmonių regėjimą.
„Per šventes Diana kartais prisėda prie pianino ko nors pagroti. Dukros tada ir šoka, ir dainuoja. Kartais ir tėtis ką nors padainuoja ir būna visai smagu“, – pasidžiaugė dainininkas.
– Rafailai, jūsų šeimoje – jau keturios moterys: trys dukros ir žmona. Ar nejaučiate, kad jūsų teisės yra pažeidžiamos, nes namuose dominuoja moterys ir turbūt viskas sukasi apie jas ir daroma dėl jų?
– Viskas yra visiškoje harmonijoje. Viskas yra taip, kaip net nesapnavau. Kadangi aš šeimoje esu mažuma, jos apie mane šokinėja. Man labai smagu ir gera, aš nesijaučiu vienišas tarp moterų.
– Ar dažnai naktį tenka keltis prie mažosios Fridos Ester?
– Mes viską taip surikiavome, kad vaikas miega prie mamos ir naktį niekam nereikia keltis. Jeigu grįžtu namo labai vėlai po koncertų, kad netrikdyčiau ramybės, miegu kitame kambaryje.
Klausiate, ar mažoji rami, ar verksnė? Negalima sakyti – verksnė, yra arba jautrus vaikas, arba ramus. Visko būna. Bet kai vaikelis gauna daugiau dėmesio, tada jis ramesnis. Kai jo pritrūksta, kartais verkimas yra vienintelis jo bendravimo būdas.
Verkimu jis bando kažką pasakyti. Arba kad ant rankų paimtum, arba kad mama jį pamaitintų. Arba kad kuo nors jį sudomintum, kad nesijaustų tuo metu paliktas vienas.
Jau gamtos taip sutvarkyta, kad kol vaikas neįgyja bendrauti reikalingų įgūdžių, jis bendrauja taip – verkimu.
– Kokia buvo vyresniųjų dukrų reakcija, kai sulaukė sesutės?
– Labai džiaugsminga! Tiek džiaugsminga, jog reikėjo beveik kiekvienam sutiktam žmogui papasakoti, kad iš mamos pilvelio gims leliukas. Tik jam gimus mergaitėms buvo smagu. Ypač vyresnioji, Rachelė, nuolat nori su leliuku draugauti, žaisti, juo rūpintis mėgdžiodama tėvus. Lygiai tą patį bando daryti ir vidurinioji dukra Lėja.
Bet pastebėjau, kad ji jau pradeda suvokti, jog ne ji dabar yra tas pagrandukas. Ir aiškiai parodo, kad jai trūksta dėmesio. Tam esame mes, tėvai, kad pasistengtume užpildyti tą dėmesio trūkumą.
– Operos ir baleto teatre turite daug vaidmenų. Ar pavyksta išsimiegoti, prieš spektaklį pasaugoti save, susikaupti, pagalvoti apie savo vaidmenį namie vienumoje?
– Namie vienumoje – ne. Kadangi Rachelė pradėjo lankyti mokyklą, pareiga nuvežti ją į mokyklą, o Lėją į darželį tenka man.
Jas nuvežus man lieka nemažai laiko, kai galiu teatre – repeticijos dažniausiai prasideda tik 10 val. – savo vaidmenį ramiai apgalvoti, apmąstyti ir dar valandėlę pabūti vienas.
– Kodėl visų trijų mergaičių vardai žydiški? Nė vienai nedavėte lietuviško vardo, nors jūsų žmona Diana – lietuvė.
– Vardus mergaitėms išrinko mano žmona.
– Ar jus labai žeidžia, kai žmonės primena jūsų tautybę? Ar buvo gyvenime momentų, pavyzdžiui, vaikystėje, paauglystėje, kai teko slėpti savo žydišką kilmę?
– Ne, manęs tai nežeidžia. Slėpti savo tautybės niekada neteko. Galbūt buvo momentų, kai kildavo kokių nors nemalonių situacijų dėl tam tikrų žmonių, bet aš manau, kad taip gali nutikti bet kurios tautybės žmogui. Juk žmonėms į galvą įkalti stereotipai, o nemalonias situacijas sukelia žmonės, kurie patys viduje yra labai nelaimingi.
Dėl paties fakto aš neturiu pagrindo įsižeisti. Aš didžiuojuosi savo tautybe ir savo šalimi – Lietuva. Didžiuojuosi, kad mano šalyje puikiai gyvena mano tautybės žmonės.
Manęs niekada nežeidžia klausimai ar pokalbiai apie mano tautybę – mane kartais žeidžia kai kurių žmonių siauras mąstymas, vadovavimasis stereotipais.
– Ar savo dukroms dainuojate lopšines jidiš kalba – tas pačias, kurias jums kadaise dainuodavo močiutė? Ar jos supranta jidiš?
– Aš atsimenu tik tos lopšinės melodiją, bet nepamenu žodžių. Bet geriausiai mano mergaitės užmiega, kai paimi ant rankų ir dainuoji „Aa aa, pupa, kas tą pupą supa?“
Jidiš kalbos jos nemoka. Rachelė pradėjo lankyti Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pirmąją klasę. Mokykloje moko ne jidiš, o hebrajų kalbos, kuri yra valstybinė Izraelio kalba.
Jidiš kalba atsirado Vokietijoje, Europoje žydai ja kalbėjo jau nuo X a. Tad jidiš dažnai laikoma vokiečių kalbos tarme. Ja visoje Europoje dar buvo kalbama prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau kai buvo išžudytos žydų bendruomenės, ta kalba ėmė nykti. Ir žydų bendruomenės ėmė nykti visame pasaulyje. Jidiš kalba vis dar gyvuoja, tačiau ja kalba vis mažiau žmonių.
– Kaip auklėjate savo dukras? Kokius papročius perteikiate?
– Auklėjame pilietiškai. Švenčiame visas šventes – tiek katalikų, tiek žydų, nes taip gyventi linksmiau. Prisimenami ir mano, ir mano žmonos protėvių papročiai.
Prisipažinsiu, kad žydiškas šventes labiau minėti pradėjau, kai sukūriau savo šeimą. Mano tėvų šeima, kurioje užaugau, nebuvo religinga. Apie tas šventes žinojau, bet dažniau jas švęsdavau su žydų bendruomenės jaunimo klubo nariais.
Vėliau, jau kai sukūriau savo šeimą, Dianai buvo labai įdomu tos šventės ir mes jas taip pat pradėjome švęsti. Kadangi dukros lankė žydišką darželį, dabar vyresnioji – žydišką mokyklą, vaikams šios šventės būna pristatomos ir tose ugdymo įstaigose.
– Jūsų karjera klostosi puikiai. Ko reikia, kad menininko karjera klostytųsi puikiai?
– Pirmiausia artimų žmonių palaikymo ir tikėjimo savo pasirinktu keliu.
– Į savo vaidmenis sudedate visą širdį. Jie mieli, nuoširdūs, juokingi, kad ir naujausi vaidmenys operoje „Rožės kavalierius“ ar operetėje „Kandidas“. Klausytojai jums niekada nešykšti aplodismentų. Ar norėtumėte sukurti tragišką vaidmenį?
– Esu sukūręs tragišką vaidmenį. Tai vaiko Tobio vaidmuo miuzikle „Svynis Todas – demonas kirpėjas“, kuriuo labai džiaugiuosi. Tai vienas mano širdžiai mieliausių vaidmenų. Jis tikrai tragiškas, nes 13 metų vaikas išprotėja, pražyla. Ir galiausiai nužudo pagrindinį veikėją Svynį Todą.
– Kiek būtent tragiško vaidmens atlikėjui operoje lemia sudėjimas ir amžius?
– Yra tragiškų tenoro vaidmenų, pavyzdžiui, Otelo, bet tam reikalingas dramatinis tenoras, kuris yra jau tam tikro amžiaus. Mano galva, ne veltui anksčiau solistai taip saugodavosi ir nedainuodavo tokių vaidmenų iki 50 metų. Nes vis dėlto yra kažkokie etapai, kurių reikėtų paisyti.
Dažniausiai mano sudėjimo solistams tenka vaidinti charakterinius personažus. Daugumą mano vaidmenų sudaro būtent tie charakteriniai personažai. Jie visi yra ir šiek tiek tragiški. Komedija ir tragedija visada eina koja kojon.
Bet aš jokio vaidmens nenorėčiau išskirti. Visi vaidmenys man labai svarbūs ir labai reikšmingi mano karjerai.
– „Bohemiečių“ trupę (dabar „Vilnius City Opera“), suburtą režisierės Dalios Ibelhauptaitės, visi jos solistai vadina antrąja šeima. Ar pasiilgstate pastatymų su „bohemiečiais“?
– O, taip! Visuomet! Nes atmosfera būna draugiška, pilna meilės. Anuo metu, kai „bohemiečiai“ kūrėsi, tai buvo naujovė. Tai buvo trupė, pirmiausia pagrįsta jaunų žmonių tarpusavio kūryba.
Tačiau dar labai svarbu buvo tai, kad tos trupės ir spektaklių sėkme buvo rūpinamasi kitaip, – veikė ir rinkodaros naujovės, kai solistai būdavo reklamuojami, patys kūriniai būdavo viešinami ne visai tradiciškai, su tam tikra įdomia potekste, ir tai buvo iš tikrųjų naujovė operos pasaulyje.
Todėl kai pradėjome statyti pirmuosius kūrinius su „bohemiečiais“, atrodė, kad esame novatoriai.
– Bitlų dainų klausotės nuo paauglystės, ne kartą esate jas atlikęs scenoje. Kas jūs esate sieloje – operos solistas ar „The Beatles“ dainų atlikėjas?
– Sieloje visą gyvenimą būsiu „The Beatles“ gerbėjas. Bet opera ir „The Beatles“ muzika viena kitai netrukdo.
