Užtat kasdien su pulku augintinių ji traukdavo į mišką pasivaikščioti ir ilgas valandas megzdavo, nes tai ramina nervus.
Vienas ryškiausių šių laikų dramatinių sopranų M.Gulegina, dainuojanti žymiausiuose pasaulio operos teatruose, pirmą kartą atvyksta į Vilnių.
M.Gulegina dainuos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, tenoro Kristiano Benedikto (Lietuvoje žinomo kaip Vaidas Vyšniauskas) 50-mečio jubiliejui skirtame iškilmingame koncerte, kuris vyks lapkričio 3 d. Koncerte skambės ištraukos iš operų. Gros LNOBT simfoninis orkestras, diriguos Modestas Pitrėnas.
Koncerto išvakarėse M.Gulegina sutiko atsakyti į „Stiliaus“ klausimus.
– „Metropolitan Opera“ teatre (MET) Niujorke dainavote daugybę kartų, o Lietuvoje, Vilniuje, dainuosite pirmą kartą. Ar jums patinka pasirodyti nedideliuose miestuose?
– Daugiau kaip 20 metų dainavau MET – beveik 200 spektaklių. „La Scala“ dainavau nuo 1986-ųjų ir taip – visuose svarbiausiuose pasaulio teatruose. Aš labai laiminga ir dėkinga likimui, kad spėjau įšokti į paskutinį nuvažiuojantį didžiosios operos traukinį.
Japonijoje mažuose miestuose tokios koncertų salės, kad jų gali pavydėti kitų šalių didieji miestai.
Į Lietuvą kelis kartus planavau atskristi, bet kas nors vis sutrukdydavo.
– Vilniuje pasirodysite su žinomu lietuvių operos solistu tenoru Kristianu Benediktu. Kur ir kaip su juo susipažinote, kad jis jus pakvietė dainuoti Vilniuje?
– Mes pažįstami seniai, labai seniai. O 2019 m. kartu dainavome Giacomo Puccini operoje „Turandot“ nepaprastoje operos šventovėje – „Colon“ teatre.
Planavome kitus projektus, bet kovidas sugriovė visus planus.
Tad šį kartą negaliu atsakyti savo kolegai jį palaikyti ir atšvęsti jo jubiliejų jo tėvynėje.
– Esate kartu dainavusi su lietuvių operos žvaigžde Asmik Grigorian. Gal su ja užsimezgė kūrybinė draugystė, kuri virto ir asmenine?
– Žinoma, buvo draugystė! Asmik man kaip savas vaikas. Aš ją pažįstu nuo vaikystės, ji mano dukros bendraamžė.
Kai dainavome MET su jos tėvu – nepaprastuoju Gehamu Grigorianu, mergaites palikdavome kartu viešbutyje mano numeryje.
Kartą atėjome ir radome jas dainuojančias mirties scenas! Tai, ką dainavome mes, jų mamos. Asmik dainavo Čio Čio San mirties sceną. Ji jau tada buvo artistė. Kaipgi nebūsi turėdamas tokius tėvus? Neužmiršiu, kaip aš, jauna, ką tik į Minsko operą atėjusi solistė, bėgdavau klausytis didžios dainininkės ir artistės Irenos Milkevičiūtės, Asmik mamos. Tai mano širdžiai artimi žmonės.
– Kai atvyksite į Lietuvą, jau bus šaltoka. Kaip paprastai saugote balsą prieš spektaklį?
– Kaip visada. Nerizikuoju, nekalbu šaltyje. Nevaikštau, kai drėgnas oras. Juokingiausia, kad per pandemiją nė karto nesirgau, nors nueinu 7–9 kilometrus per dieną. Tada suvalgiau tiek ledų, kiek per visą gyvenimą nebuvau valgiusi.
– Gal kokius nors ritualus atliekate prieš žengdama į sceną?
– Atlieku. Repetuoju, kol būnu visiškai pasiruošusi. O paskui – viskas iš naujo!
– Scenoje jūs – Toska, Aida, Norma, Abigailė, Kundri... Dramatinio soprano partijos, kurias atliekate, žiūrovus sukrečia iki sielos gelmių. Kaip nusiraminate, atsigaunate po spektaklių? Ar kartais šios moterys nepasirodo, nepasivaidena jūsų namuose?
– Ne, nė viena nepasirodė, nors visi mano šunys ir katės – jų dabar aštuoni – turi mano operų herojų vardus.
– COVID-19 pandemija pristabdė visą pasaulį. Ar nesusirgote kovidu?
– Ačiū Dievui, ne. Buvau namie, aplinkui – miškas. Laimė, sūnus – jam 21 metai – grįžo dėl kovido iš universiteto Škotijoje. Jis labai atsakingas ir netgi nerizikavo eiti į miestą pas draugus, kad neparneštų namo „dovanėlės“. Esu jam labai dėkinga už tokį jautrumą.
Aš apskritai niekuo nesirgau. Ir netgi į tuos koncertus, kuriuose vis dėlto sudainavau, laimingai nuskridau ir nesusirgau. Esu skiepyta du kartus.
– Turbūt ir jums dėl pandemijos teko atšaukti koncertus, neįvyko spektakliai? Ką tuo metu veikdavote?
– Labai daug ką teko atšaukti. Man skausmingiausias atšaukimas – du turai Japonijoje: su „Aida“ bei „Nabuku“ ir soliniais koncertais. Gala koncertais... Viskas atšaukta. Marijos teatras, spektakliai Vokietijoje, Sofijoje. Užtat tiek visko visiems primezgiau! Ramina nervus.
– Gimėte nuostabiame mieste – Odesoje. Sovietmečiu ir iki Lietuvos atsirisdavo anekdotai iš Odesos, o šiame mieste gimusių Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“ skaitydavome naktimis po antklode, pasišviesdami prožektoriumi, kad nepamatytų tėvai. Ar dar prisimenate vaikystės namus, Odesos koloritą, spalvingus žmones?
– Žinoma! Ne tik prisimenu, bet ir neužmiršau.
– Ar karjeros pradžioje jums teko dainuoti Odesos operos teatre? Plieskiant vidudienio saulei esu pro jį praėjusi kaip turistė. Nuostabus pastatas!
– Įsivaizduojate, ten dainavau tik vaikystėje – su choru dalyvaudavome spektakliuose. Ir kartą, būdama konservatorijos studentė, dainavau brazilišką „Bachianą“, akompanuojant 16-ai violončelių.
– 1989 m. kartu su vyru palikote Sovietų Sąjungą ir atvykote į Vokietiją, Hamburgą. Įsiveržti į Vakarų pasaulio scenas turbūt nebuvo lengva? Kaip jums pavyko, kas padėjo? Ar apie tai svajojote ir tam rengėtės dar studijuodama Odesos konservatorijoje?
– Aš paprasčiausiai pabėgau. Tam nesiruošiau. Ir pačiai buvo baisu. Bet savisaugos instinktas stipresnis už baimę. Padėjo vokiečių agentas – iš pradžių. Paskui mane jau draskė į gabalus kitos koncertinės agentūros, teatrai.
Iš tuo metu besibaigiančios dramatinių sopranų epochos, pasirodo, aš buvau paskutinė. Tai šiandien visi lyriniai balsai (solistai. – Red.) drasko balso klostes atlikdami dramatinį repertuarą, o tada tai buvo neleistina ir draskė į gabalus mane. Atleiskite už nekuklumą, bet taip buvo.
– Kuo jus žavi itališkos operos, kad dainuojate beveik tik jose?
– Aš visą gyvenimą dainavau tiktai itališką repertuarą. Tai – mano širdis ir siela. Ir tiktai 2018 m. debiutavau Richardo Wagnerio „Parsifalyje“.
Kadaise žymi mano kolegė ir draugė Leonie Rysanek mane įkalbinėdavo dainuoti R.Wagnerį, bet aš atsisakydavau. Žinoma, tada tai buvo ne mano jėgoms, be to, neturėjau ir laiko.
2018 m. buvo pora laisvų langelių, ir aš penkis kartus skridau į Miuncheną į pamokas pas Wolfą Michaelį Storzą. Ir šį spalį, prieš mano koncertą Maskvoje, kuriame atlikau R.Wagnerį, buvau nuskridusi pas jį į pamokas. Tai ir yra mano ritualas – pamokos!
– Smuikininkė Vanessa Mae kadaise buvo apdraudusi savo rankas. Ar jums nešovė į galvą mintis, kad reikia apdrausti savo balsą? Kiek jį įkainotumėte?
– Vėlu jau...
– Kaip jums pavyko suderinti motinos ir operos solistės pareigas? Kas nukentėjo labiau – ar jūsų vaikai, ar karjera?
– Žinoma, mano vaikai. Labai apgailestauju. Aš niekada nesiekiau tapti pačia žinomiausia, todėl atsisakydavau provokuojančių pasiūlymų. Netgi raudonojo kilimo Kanų festivalyje – todėl, kad renginys sutapo su „Manon Lesko“ repeticija su maestro Riccardo Muti „La Scala“ teatre. Aš visada norėjau dainuoti geriau už pačią save! Būtent tai man davė galimybę turėti tokią ilgą karjerą.
– Taip, jūsų vaikai Natalija ir Ruslanas užaugo, o jūsų karjera tęsiasi. Kuo užsiima jūsų dukra ir sūnus?
– Mano dukra – „Impresario“ kompanijos vykdomoji direktorė. O sūnus – būsimasis Nobelio premijos laureatas biomedicinos srityje. Tegul bus taip! Kaip kadaise mano mama pamatė mane dainuojančią „La Scala“ teatre, nors apie stojimą į konservatoriją dar net kalbos nebuvo. Taip ir aš iš visos motiniškos širdies meldžiuosi, kad viskas mano sūnui pavyktų.
– Jūsų uždarbis turbūt leidžia gyventi taip, kaip norite. O kaip norite gyventi? Kas jums gyvenime svarbiausia?
– Vaikai, gamta: jūra, kalnai, miškas. Mano uodegėlės – šunys ir katės. Dievinu gaminti.
– Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai? Kam išleidžiate daugiausia pinigų – suknelėms, papuošalams ar kosmetikai?
– Kai buvai visai jauna, dėvėdavau kailinius. Su amžiumi supratau – negaliu. Gaila gyvūnų. Žinoma, tai, ką turėjau, ne išmečiau, o išdovanojau. Visada pirkdavau daug suknelių, kurios būtų patogios teatre, repeticijose.
Turiu puikią drabužių kolekciją ir šiandien sunku rasti ką nors geresnio. Bet aptikau kupranugarių vilnos paltą.
Buvo metas, kai su drauge (ji tikra profesionalė) siūdavome man sukneles, turiu jų daug ir visos – vienetinės. Nemėgstu, kai kas nors būna šalia su suknele iš tos pačios kolekcijos.
Bet gal konservatyvumas jau nugali: mėgstu juodas kelnes ir įvairius megztinius bei marškinėlius prie jų – taip pat juodus, liemenes, megztinius. Ypač patinka rankinės. Avalynę mėgstu tiktai patogią. Vaikystės traumos neleidžia vaikščioti su aukštakulniais, nors jų ir turiu.
– Jeigu Dievas jums būtų nedavęs tokio nuostabaus balso, kuo būtumėte tapusi?
– Mama.
– Ne tik roko, bet ir operos žvaigždės turi pulkus gerbėjų. Ar buvo tokių, kurie jums klojo briliantus po kojomis, pirko jachtas, butus dangoraižiuose ir prisiekinėjo, kad važiuos paskui jus į pasaulio kraštą?
– Ne. Bet jie davė ir duoda daugiau – meilę, kuri tęsiasi jau per 35 metus.
– Jau seniai gyvenate Liuksemburge. Ar ten patinka, patogu?
– Ten jau mano namai. Aš laiminga! Ten gimė mano sūnus. Šalis maža, bet labai draugiška. Tai daugiatautė šalis. Ir rusakalbių daug, ir ten neskirsto, kas iš kokios buvusios sovietinės respublikos atvažiavo.
– Į savo feisbuko paskyrą įkėlėte tiesiog neįtikėtiną vaizdo siužetą – su sūnumi vedate pasivaikščioti savo augintinius – pulką šunų ir kačių. Kaip jūsų namuose sutaria šunys ir katės?
– Aš labai kruopščiai parenku naujus „vaikelius“, o jei būna nesusipratimų, aiškinamės. Svarbiausia, kad jie nepavyduliautų vienas kitam mamos. Rytą visi – prie mano miegamojo. Man alergija ir jų neįsileidžiu pas save – ten švari zona.
Paskui geriu antihistaminines tabletes, ir prasideda mano diena: einame į mišką pasivaikščioti, paskui jiems pusryčiai, po to – man. Taip ir gyvenome per karantiną.
– Jeigu reikėtų atsukti gyvenimo filmą nuo pradžių, ar eitumėte tuo pačiu keliu? Ką iš jo išbrauktumėte, kuo papildytumėte? Kieno atsiprašytumėte, ką sudegintumėte, ką pasiųstumėte nuo savęs toli toli?
– Netgi pati didžiausia mano klaida suteikė man pačių brangiausių dalykų. Gal būčiau išmintingesnė, nepasikliaučiau kitais ir elgčiausi pagal taisykles, o ne iš gailesčio.
Solistė iš baltarusijos gyvena liuksemburge
- M.Gulegina gimė 1959 m. rugpjūčio 9 d. Odesoje, Ukrainoje. Jos motina ukrainietė, tėvas – armėnas.
- Odesos konservatorijoje baigė dainavimo studijas.
- 1983 m. tapo Baltarusijos SSR valstybinio akademinio Didžiojo teatro soliste.
- 1987 m. įvyko jos tarptautinis debiutas Milano (Italija) teatre „La Scala“. Giuseppe Verdi operoje „Kaukių balius“ M.Gulegina atliko Amelijos vaidmenį, Rikardo partiją dainavo Luciano Pavarotti.
- 1989 m. su vyru pabėgo į Vokietiją, Hamburgą.
- 1991 m. debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre.
- M.Gulegina – vienintelė solistė, atlikusi 16 pagrindinių vaidmenų naujuose „La Scala“ teatro pastatymuose, tarp kurių – „Manon Lesko“, „Toska“, „Du Foskariai“, „Kaukių balius“, „Makbetas“. Šiame teatre ji surengė ir du solinius koncertus.
- Daug metų gyvena Liuksemburge, yra Baltarusijos pilietė.
