Tenoras su žmona Diana Karpe (38 m.) ir dukterimis įsikūręs nuosavame name Vilniaus priemiestyje. Namus supa veja, gėlės, vaiskrūmiai, tik viskas jau geltonuoja, rudenėja. Kai geri orai, kieme mėgsta siausti Karpių dukros Rachelė (7 m.) ir Lėja (4 m.). Vasarą šeima su didžiausiu malonumu pietaudavo ir vakarieniaudavo kieme įrengtoje pavėsinėje. Savas kiemas yra savas kiemas!
Kadaise ir Diana, ne tik Rafailas, savo ateitį siejo su muzika. Diana fortepijono studijas baigė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Mano žmona išėjusi daug rimtesnius muzikos mokslus negu aš“, – sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas R.Karpis.
Tačiau studijuodama Diana pradėjo dirbti optikos salonuose. Vėliau, baigusi optometrijos studijas, tapo optometrijos specialiste ir labai išmaniai tikrina žmonių regėjimą.
„Per šventes Diana kartais prisėda prie pianino ko nors pagroti. Dukros tada ir šoka, ir dainuoja. Kartais ir tėtis ką nors padainuoja ir būna visai smagu“, – pasidžiaugė dainininkas.
– Rafailai, jūsų šeimoje – jau keturios moterys: trys dukros ir žmona. Ar nejaučiate, kad jūsų teisės yra pažeidžiamos, nes namuose dominuoja moterys ir turbūt viskas sukasi apie jas ir daroma dėl jų?
– Viskas yra visiškoje harmonijoje. Viskas yra taip, kaip net nesapnavau.
Kadangi aš šeimoje esu mažuma, jos apie mane šokinėja. Man labai smagu ir gera, aš nesijaučiu vienišas tarp moterų.
– Ar dažnai naktį tenka keltis prie mažosios Fridos Ester?
– Mes viską taip surikiavome, kad vaikas miega prie mamos ir naktį niekam nereikia keltis. Jeigu grįžtu namo labai vėlai po koncertų, kad netrikdyčiau ramybės, miegu kitame kambaryje.
Klausiate, ar mažoji rami, ar verksnė? Negalima sakyti – verksnė, yra arba jautrus vaikas, arba ramus. Visko būna. Bet kai vaikelis gauna daugiau dėmesio, tada jis ramesnis. Kai jo pritrūksta, kartais verkimas yra vienintelis jo bendravimo būdas.
Verkimu jis bando kažką pasakyti. Arba kad ant rankų paimtum, arba kad mama jį pamaitintų. Arba kad kuo nors jį sudomintum, kad nesijaustų tuo metu paliktas vienas. Jau gamtos taip sutvarkyta, kad kol vaikas neįgyja bendrauti reikalingų įgūdžių, jis bendrauja taip – verkimu.
– Kokia buvo vyresniųjų dukrų reakcija, kai sulaukė sesutės?
– Labai džiaugsminga! Tiek džiaugsminga, jog reikėjo beveik kiekvienam sutiktam žmogui papasakoti, kad iš mamos pilvelio gims leliukas. Tik jam gimus mergaitėms buvo smagu. Ypač vyresnioji, Rachelė, nuolat nori su leliuku draugauti, žaisti, juo rūpintis mėgdžiodama tėvus. Lygiai tą patį bando daryti ir vidurinioji dukra Lėja.
Bet pastebėjau, kad ji jau pradeda suvokti, jog ne ji dabar yra tas pagrandukas. Ir aiškiai parodo, kad jai trūksta dėmesio. Tam esame mes, tėvai, kad pasistengtume užpildyti tą dėmesio trūkumą.
– Operos ir baleto teatre turite daug vaidmenų. Ar pavyksta išsimiegoti, prieš spektaklį pasaugoti save, susikaupti, pagalvoti apie savo vaidmenį namie vienumoje?
– Namie vienumoje – ne. Kadangi Rachelė pradėjo lankyti mokyklą, pareiga nuvežti ją į mokyklą, o Lėją į darželį tenka man.
Jas nuvežus man lieka nemažai laiko, kai galiu teatre – repeticijos dažniausiai prasideda tik 10 val. – savo vaidmenį ramiai apgalvoti, apmąstyti ir dar valandėlę pabūti vienas.
– Kodėl visų trijų mergaičių vardai žydiški? Nė vienai nedavėte lietuviško vardo, nors jūsų žmona Diana – lietuvė.
– Vardus mergaitėms išrinko mano žmona.
– Ar jus labai žeidžia, kai žmonės primena jūsų tautybę? Ar buvo gyvenime momentų, pavyzdžiui, vaikystėje, paauglystėje, kai teko slėpti savo žydišką kilmę?
– Ne, manęs tai nežeidžia. Slėpti savo tautybės niekada neteko. Galbūt buvo momentų, kai kildavo kokių nors nemalonių situacijų dėl tam tikrų žmonių, bet aš manau, kad taip gali nutikti bet kurios tautybės žmogui. Juk žmonėms į galvą įkalti stereotipai, o nemalonias situacijas sukelia žmonės, kurie patys viduje yra labai nelaimingi.
Dėl paties fakto aš neturiu pagrindo įsižeisti. Aš didžiuojuosi savo tautybe ir savo šalimi – Lietuva. Didžiuojuosi, kad mano šalyje puikiai gyvena mano tautybės žmonės.
Manęs niekada nežeidžia klausimai ar pokalbiai apie mano tautybę – mane kartais žeidžia kai kurių žmonių siauras mąstymas, vadovavimasis stereotipais.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
