Juodu visada atrodo lyg neseniai įsimylėję – susikibę už rankų, linksmi, stilingi. Lyg ką tik pasprukę iš nuobodžios paskaitos, nes pirmiausia reikia skanauti gyvenimą ir tik tada – mokslus, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Deja, išvaizda dažnai apgauna.
Radzevičiai daug ir atkakliai dirbo, kol pasiekė profesinių aukštumų. Lygiai taip jie stengiasi ir dėl šeimos darnos.
Mūsų pokalbis sukosi, šokinėjo, trūkčiojo, vingiavo ir vinguriavo aštriais kampais apie šeimos darną ir gerus santykius, apie būdus jiems palaikyti ir puoselėti, apie vaikų auklėjimą ir pinigus, apie santuokinę ištikimybę ir laimę.
„Aš nepanašus į vyrą, kuris medžiotų. Bet koks flirtas su manimi iš principo neįmanomas“, – tiesiai šviesiai sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos gydytojas, medicinos mokslų daktaras, plastikos chirurgas D.Radzevičius.
„Kad mes pykdavomės, tai tikrai taip, ir ypač santuokos pradžioje“, – neslėpė jo žmona Jurgita – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vaikų ir paauglių psichiatrė.
Tačiau šį gyvenimo etapą jie sėkmingai įveikė.
Maža to, dėl šeimos darnos stengiasi ir Radzevičių vaikai Tomas (9 m.) ir Sofia (15 m.).
– Laikas bėga labai greitai. Šią vasarą užkopėte ant 27-ojo santuokos laiptelio. Kaip jaučiatės ant jo užlipę?
Jurgita: Taip, laikas bėga labai greitai. Vaikai labai greitai auga.
Darius: Mums kovidas pamaišė švęsti 25-ąsias vestuvių metines pernai vasarą. Turėjome planų surengti didelę šventę. Bet pandemija viską sujaukė, nes nemažai mūsų draugų, išvažiavusių iš Lietuvos, gyvena užsienyje. Jie negalėjo atvykti arba jų atvykimas būtų buvęs komplikuotas.
Jurgita: Švęsime auksines vestuves!
– Kai lipote nuo vieno santuokos laiptelio ant kito, ar nebuvo kilę noro išsiskirti? Juk gyventi dviese nėra taip paprasta, vienam – kur kas lengviau.
Jurgita: Ko gero, toks noras nebuvo kilęs. O tau buvo, kad šypsaisi? Išsiskirti iš tiesų neplanavome. Kad mes pykdavomės, tai tikrai taip, ir ypač santuokos pradžioje. Turbūt pats pirmasis laiptelis buvo sunkiausias.
Darius: Ir iki šiol pykstamės. Normalu pyktis.
Jurgita: Dabar jau mažiau, kur kas mažiau nei pirmaisiais santuokos metais. Pirmaisiais metais reikėjo pasidalyti teritoriją, darbus, pareigas. Po to buvo lengviau.
– Dėl ko pyktis pirmaisiais metais, kai vaikų susilaukėte gerokai vėliau, kai iš karto neužgriuvo jų ligos, rūpesčiai, bemiegės naktys?
Darius: Dėl to, kas, pavyzdžiui, paklos lovą. Mes buvome du išlepinti anūkai. Mane lepino mano močiutė, o Jurgą – jos močiutė. Kadangi buvome išlepinti, mums buvo sunku gyventi kartu, nes dažniausiai daugelį dalykų mums padėdavo sutvarkyti seneliai, taip pat ir tėvai. Bet lepina kas? Ne tėvai, o seneliai.
Jurgita: Bet tokias smulkmenas, kaip kad kuris paklos lovą, greičiau išsprendėme. Tiesiog sunkiausia buvo buitis. Buvome pripratę, kad tuomet, kai buvome moksleiviai, studentai, buitimi pasirūpina šeima.
Darius: O po vestuvių mums reikėjo gyventi kartu. Ir mes nusistatėme tam tikras savo šeimos taisykles, pareigas, kuris už ką yra atsakingas.
Jurgita: Mes abu nuo pirmos santuokos dienos dirbame jos labui. Tai nėra savaime duota. Ko nors reikia atsisakyti, kur nors pasistengti. Ir tai darome abu. Manau, kad tai yra svarbu.
Darius: Ir vaikai dirba šeimos labui. Mes dirbame visi bendram labui. Esame vienas kumštis. Galvojame, kaip viskas bus, kai vaikai užaugs.
– Sutuoktiniams, ypač jauniems, gali susukti galvą įvairios vilionės. Gali atsirasti kandidačių ar kandidatų, kurie stengsis prisikabinti prie išvaizdaus gydytojo ar gražios jo žmonos.
Darius: Aš manau, kad žmogus, kuriam šeimoje yra blogai ir kuris tai parodo norėdamas to ar nenorėdamas, elgiasi tarytum būtų medžioklėje. Bet kadangi man šeimoje viskas gerai ir aš nemedžioju – aš nepanašus į vyrą, kuris medžiotų – bet koks flirtas su manimi yra iš principo neįmanomas.
Jurgita: Aš taip pat nemedžioju, todėl tų vilionių iš šalies nepatiriu.
– Kurie santuokiniai metai jums buvo sunkiausi? Sakoma, kad septyneri yra riba. Po jų žmonės arba lieka kartu, arba išsiskiria.
Jurgita: Tokių kritinių sunkumų nebuvo. Manau, sunkesni metai buvo, kai susilaukėme pirmojo vaiko. Jie buvo ir fiziškai sunkesni, nes reikėjo gyvenimą pertvarkyti, taisykles susidėlioti iš naujo.
Darius: Kadangi viską darėme kartu, mums jokie pavojai nebuvo baisūs. Mėnuo iki Sofios gimimo išėjau iš valstybinio darbo, kad neturėčiau budėjimų. Nes per budėjimus turi praleisti naktis ligoninėje, o vaikai auga patys. Ir ta frazė – kad vaikai auga patys – man visą laiką nepatikdavo. Todėl nusprendžiau, kad, jeigu nėra galimybių nebudėti ir aš privalau budėti, tai yra tik pasirinkimas iš to darbo išeiti. Aš norėjau matyti, kaip auga mano vaikas.
– Toks kontrastas... Viena vertus, savo močiučių išlepinti anūkai. Kita vertus, žmonės, dirbantys, ariantys ir besistengiantys būti kartu, išsaugoti šeimą, nesitaškyti. Tai nepanašu į išlepintus anūkus.
Jurgita: Bet mes turėjome gerų pavyzdžių. Turėjome gerus mokytojus, turėjome iš ko mokytis. Mudviejų tėvai iki šiol gyvena kartu daug metų.
Darius: Mano močiutė gyveno viena, nes senelis buvo tremtyje. Bet tai – kiti dalykai. Jurgos seneliai iki mirties gyveno kartu. Mes esame iš darnių šeimų. Ir mūsų vaikai mato darnias šeimas, ir aš manau, kad tai labai svarbu. Bet mes – palepinti.
Manome, kad mūsų vaikai auga, galima sakyti, šiltnamio sąlygomis. Tai žinodami specialiai viską dėliojame taip, kad jie turėtų tam tikrų pareigų, kad nebūtų vaikai, kurie nežino, kas yra sutvarkyti namus, padėti mamai ruošti vakarienę, dirbti sodyboje.
Jurgita: Dabar čia jie atrodo kaip idealūs. Taip nėra, jie irgi priešinasi, ne visada nori padėti, kartais išsisuka nuo darbų. Bet mes stengiamės juos mokyti, kad yra pareigų, ne tik malonumai, ne tik tai, ko jie nori. Yra ir tai, ko reikia. Bet vaikai pirmiausia atsakingi už mokslą.
Darius: Tos taisyklės, jų laikymasis labai svarbu. Kai kuriuos sprendimus dabar priimame ne tik dviese, bet keturiese. Pasitariame, ką ir kaip darysime, kur keliausime, ką pirksime ir ar pirksime. Ir tie sprendimai nėra mano ar Jurgos nuomonė – tai visų šeimos narių nuomonė.
Jurgita: Kadangi nuomonės skirtingos, kiekvienas turi savo matymą ir savo argumentus, tai juos suderinti kartais būna sunku.
– Ir tada kyla aršių diskusijų prie pietų stalo?
Jurgita: Kyla. Dažniausiai prie vakarienės stalo. Mat viena mūsų šeimos taisyklių – valgyti kiek galima dažniau kartu. Vakarienę visada valgome kartu. Pusryčius – sunkiau, pietus – gal irgi ne visada, tik savaitgaliais.
– Dėl tų diskusijų jūsų vakarienė trunka ilgai, kaip italų?
Jurgita: Ne, gal ji neužtrunka tiek ilgai kaip italų. Dažniausiai vėlai susirenkame prie stalo.
Darius: Vakarienė yra tam, kad pirmiausia galėtume šnekėtis ir diskutuoti, ir nesvarbu, kokia diena – ar atostogos, ar paprasta darbo diena. Mes šnekamės apie tai, kas ką veikė, ką gero padarė, ką gero pamatė. Apie tai, kokių problemų turime, kaip jas spręsime. Tai tiesiog normalus šeimos pokalbis prie stalo.
Jurgita: Į parduotuvę einame visa šeima savaitgaliais. Visus didžiuosius pirkinius perkame kartu. Namus tvarkome irgi kartu.
Sakykime, Sofia atsakinga už vonios kambario švarą: ji ir vonią, ir plyteles šveičia. Namus siurbia dažniausiai Darius, plaunu gal aš dažniau, Tomas dulkes valo. Tiesiog bandome pasidalyti tas pareigas, kad kiekvienas jaustųsi dalyvaujantis šeimos gyvenime.
Darius: Žolę sodyboje dažniausiai pjauname visi, išskyrus Jurgą. Sofia važinėdavo traktoriumi ir pjaudavo žolę. Dabar Tomas važinėja ir tai daro. Juodu bando dalytis: kas ką pjaus ir kiek kuris nupjaus. Jeigu tvarkome sodybos teritoriją, tai visi. Žinoma, yra tam tikrų pareigų, kur kažką Jurga daro, kažką aš, bet didžiausią dalį darbų atliekame kartu.
– Vakarienę dažniausiai ruošia Jurgita?
Jurgita: Dažniausiai aš. Aš grįžtu gerokai anksčiau iš darbo. Jeigu lauksime, kol grįš Darius ir paruoš, liksime nevalgę. Tomas labai mėgsta gaminti valgyti. Kai ruošiu vakarienę, jis arba bulves skuta, arba pjausto daržoves, jam labai patinka gaminti salotas. Sofia visuomet daro salotų padažą.
Darius: Buvimas kartu per karantiną mums nesukėlė jokių problemų, nes mes įpratę būti kartu.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
