Sukurti ir auginti tikrą japoniškąjį sodą sumanė Gražinos gyvenimo draugas gydytojas Šarūnas Kasmauskas (55 m.).
Ji šiame unikaliame kūrinyje atsirado po, atrodytų, atsitiktinės pažinties su Šarūnu.
Tačiau išimtys bei atsitiktinumai tik patvirtina amžiną gyvenimo tiesą, kad niekas šiaip sau nenutinka.
Tas kažkas, kas mus visus vedžioja nematoma ranka, dažniausiai viską ir surežisuoja.
Turėdama maisto technologės profesiją Gražina nuolat gyveno šalia įvairiausių augalų. Ir jai sekėsi, nes, kaip prisipažino, jaučia turinti vadinamąjį žaliąjį pirštą. Tačiau kone kasdien pagalvodavo apie kai ką kur kas gilesnio, prasmingesnio nei gėlynai ar daržai.
„Man patiko dirbti su augalais, ypač su tais, kurie žydi. Iš pradžių mamos sode auginau daugybę įvairių gėlių. Po to susimąsčiau, kad norėtųsi prisiliesti prie šimtamečių ar dar senesnių medžių, kurie ir keičia spalvas, ir žydi.
Matydama šimtamečius kaimynystėje esančio Mažučių dvaro medžius kasdien pagalvoju, o kada gi mūsų su Šarūnu sodo medžiai taip suaugs, kad po jų šešėliais žmonės galės prisėsti, pailsėti, pamąstyti apie gyvenimą ir ateitį, pamedituoti? Dar jaunas mūsų sodas, tik keturiolikos metų.
Kas tai yra, lyginant su galingais Mažučių dvaro klevais ir liepomis? Bet jau matau, kad ir mūsų sode yra vietų, kuriose medžių šešėliai leidžiantis saulei kur kas didesni už žmones. Bet vis tiek su Šarūnu dar sodiname ir sodiname medžius.
Iš Japonijos vežamės pušis, įvairių rūšių azalijas ir sakuras, sedulas, klevus, bukus ir kitokius medžius, o iš kelionių po Europą – retų medžių ar krūmų bei laukinių kalnų gėlių sėklų. Kas sudygsta, paauga, susodiname sode“, – gyvenimo japoniškajame sode filosofija dalijosi Gražina.
Nuo pat sodo kūrimo pradžios 2007 m. padėti Gražinai ir Šarūnui kas pavasarį atvažiuodavo ir maždaug po pusmetį darbuodavosi vienas žinomiausių, visame pasaulyje pripažintų Japonijos kraštovaizdžio sodininkų Hajime Watanabe.
Ne vienus metus sode yra dirbęs labai talentingas japonas, itin vertinamas savo tėvynėje Hidemi Onishi, kuris buldozeriu daro tikrus stebuklus. Jis suformavo viso sodo reljefą. Atrodydavo, jo rankose ne buldozerio vairalazdės, o teptukas.
Deja, praėjusiais metais japonai į Mažučius neatvažiavo. Kada H.Watanabe vienas arba su pagalbininkais vėl vaikščios po vieną svarbiausių savo gyvenimo sodų, Gražina vis dar neturi atsakymo. Bet su meistru dažnai bendrauja per socialinius tinklus ir beveik po kiekvieno pokalbio gauna nemenkų namų darbų, kuriuos iki kito pokalbio privalu uoliai atlikti.
Tačiau kad ir ką Meistras užduotų, Gražina nuo pat ankstyvo pavasario visa galva pasinėrusi į bonsų kūrybą ir priežiūrą.
„Pavasarį apžiūrėjau ir sutvarkiau kiekvieną bonsiuką. Kai ką reikėjo pakirpti, kai ką nukirpti. Buvo tokių, kuriuos persodinau. Specialaus grunto bonsams vežamės iš Japonijos“, – vedžiodama po bonsų sodelį lyg apie vaikus pasakojo Gražina.
Pasak jos, bonsams reikia išskirtinės kantrybės. Per vienus metus jie nesusiformuoja: „Daug metų reikia laukti ir gyventi kartu su jais. Kartais vaikštau po mišką ir kokioje nors užpelkėjusioje vietoje pamatau kreivą, šleivą, neužaugusią pušelę. Augdama ir išlikdama tokiomis sąlygomis ji gali būti ir dvidešimties metų. Taigi juk gatavas bonsas, dar vadinamas jamadoriu. Kelias tokias esu parsinešusi.“
Azalija – kokių šešiasdešimt penkerių metų. Yra Gražinos kolekcijoje ir tokių azalijų, kurios vasaros pradžioje pražysta trimis spalvomis.
Kai kurie laivais į Šarūno ir Gražinos sodą iš Japonijos atgabenti bonsai skaičiuoja jau antrą savo šimtmetį.
„Svarbiausia – bonsus tinkamai prižiūrėti. Labiausiai jiems kenkia sausra. Bet nuolat tinkamai laistomi gali gyventi ir iki tūkstančio metų. Japonijoje esu mačiusi 450 metų bonsą. Laistau savo bonsus minkštu tvenkinio vandeniu. Jiems reikia ir mineralinių trąšų. Jei užklumpa dideli karščiai ir sausros, kaip šiuo metu, tenka laistyti ir po kelis kartus per dieną“, – patirtimi dalijosi Gražina.
Ji dievina klevus, nes jie keičia spalvą – pavasarį būna skaisčiai žali arba beveik rožiniai, o šiek tiek pašalus paraudonuoja. Tiesiog užsidega. Raudonas, plaštakinis klevas. Gražina jį myli labiausiai. Jam jau beveik septyniasdešimt metų. Daug kas norėjo jį nusipirkti, bet visada išgirsta Gražinos atsakymą: „Neparduodamas.“
„Pirmoji bonsų kolekcija pas mus atkeliavo 2010 m., kai Lietuvos ambasadoje Japonijoje pristatėme savo kuriamą sodą.
Tada keli patyrę bonsų augintojai mums padovanojo nemenką kolekciją. Formuojant bonsus būtina vadovautis principu – gyvybė ir mirtis, in ir jan. Daug paslapčių sužinojau stebėdama, kaip juos formuoja mūsų H.Watanabe. Jei dėl kalbos barjero ir nepavyksta pasikalbėti ar ko nors paklausti, stebiu kiekvieną jo judesį, stengiuosi suprasti, ką ir kodėl jis daro.
Žiemą bonsus sunešame į nešildomus šiltnamius, apdedame sniegu ir taip jie ištveria kad trisdešimties laipsnių šaltį. Iš šiltnamio išnešame pasibaigus šalčiams“, – pasakojo Gražina.
Ji atviravo, kad su bonsais būtina bendrauti. Jie – gyva skulptūra. Jei reikia kokią nors šakelę patrumpinti ar nukirpti, būtina jiems paaiškinti, kodėl to reikia. Reikia juos ir pagirti, ir pasidžiaugti. Neretai Gražina su savo augintiniais pamedituoja. O gal ir kokias savo paslaptis atskleidžia?
„Gyvenimas nuostabus. Man patinka pro langus matyti augantį sodą. Užmigti girdint lakštingalų ar varlių arijas. Kartais net pati sau pavydžiu, todėl ir nesinori niekur iš čia važiuoti, o jei ištrūkstame su Šarūnu trumpam paatostogauti, nesirenkame kelionių po didmiesčius. Klajojame po kalnus, ilsimės prie upių, ežerų ar vandenyno“, – glostydama ir motiniškai aprodydama savo bonsus kalbėjo Gražina.
Ypatingomis progomis Gražina sodo svečius mėgsta pavaišinti unikalia japoniška arbata, kurios kasmet pasigamina žydint sakuroms. Jos užtenka nuo vieno žydėjimo iki kito.
„Kai tik pradeda žydėti viena iš sakurų veislių, nuskinu jų žiedus. Šiemet priskyniau tris didžiulius krepšius. Buvo apie du kilogramus. Arbatos receptą man kaip savo paslaptį patikėjo viena japonė.
Sakurų žiedai sūdomi jūros druskoje ir marinuojami japoniškame slyvų acte.
Vieną žiedelį mažame porcelianiniame arbatos indelyje reikia užpilti verdančiu vandeniu. Išgėrus arbatą žiedelį būtina suvalgyti. Teprasideda nauja gyvenimo pradžia“, – palinkėjo Gražina pasiūlydama savo arbatos, o po jos – dar pasižvalgyti po akmenų sodą.
Ten akmenys išdėstyti taip, kad nesvarbu, kokiu kampu į juos žiūrėtum, vieno akmens vis tiek nematai. Vadinasi, turime savęs, savo kelio ieškoti nuolat.
- Sodininkas H.Watanabe, kalbėdamas apie Šarūno ir Gražinos sodą, nuolat pabrėžia, kad kuria didžiausią Europoje japoniškąjį sodą Šiaurės Vakarų Lietuvoje, netoli Baltijos jūros.
- Į sodą atvežta ir sudėliota daugiau kaip 13 tūkstančių tonų akmenų.
- „Norėčiau sukurti sodą, į kurį sudėčiau visą savo gyvenimo ir kūrybos patirtį ir kuriuo didžiuotųsi Japonija“, – ne kartą yra svarstęs H.Watanabe ir prisipažinęs, kad kai sodas bus baigtas, norėtų jame ir pats apsigyventi.
