Nauji namai sostinės širdyje, sugrįžimas į sceną ir... vieniša širdis. Taip šiandien atrodo U.Šilagalytės gyvenimas. Naujas etapas žinomai moteriai padovanojo daugybę atradimų, susijusių su meile, draugyste, konkurencija pramogų pasaulyje ir, svarbiausia, tikrumu.
– Ilgą laiką nebuvai viešumoje. Kodėl?
– Daug ką lėmė tai, kad į sceną ir televiziją atėjau būdama labai jauna – vos 16 metų. Tiesa ir ta, kad mano šeima niekada nesisuko pramogų versle, ir nors jie man be galo padėjo, psichologinių iššūkių tikrai netrūko.
Tuo metu, prieš gerą dešimtmetį, kreiptis pagalbos į specialistus dėl emocinių bėdų nebuvo madinga. O gal atrodė, kad ir nereikia, nes maniau, kad su viskuo susidorosiu pati. Bet taip nebuvo.
Man, tuomet dar visai jaunutei merginai, teko susidurti su išties didele pavydo banga. Taip pat ir vyresnių žmonių manipuliacija. Juk kai esi jaunas, manai, kad vyresni žmonės, scenos kolegos, viską žino geriau.
Tačiau kartais jų žodžiai mane išties žeisdavo – kažkam užkliūdavo mano netradicinis balso tembras, tad dėl jo būdavau įžeidinėjama.
O apie tai, kad esu skaudinama, nelabai turėdavau su kuo pasikalbėti, greta manęs nebuvo žmogaus, kuris suprastų mano būseną, ir tai man pačiai sukeldavo dvejonių dėl mano talento.
Tik po kiek laiko išmokau pamilti save, o nuo nereikalingų dalykų tiesiog atsiriboti. Džiaugiuosi, kad dabar turiu ne tik palaikančią šeimą, bet ir supratingų draugų.
Viena jų – mano įkvėpėja Vaida Genytė – visus tuos nutolimo nuo muzikos metus mane dėl to nuolat barė.
– Pasitraukei į šešėlį tuomet, kai tavo dainos skambėjo televizijoje, suvaidinai kine, tapai TV vedėja, – kai karjera sėkmingai kilo aukštyn. Sakoma, kad ramybės mums prireikia, kai norime tyliai džiaugtis meile arba tyliai iškentėti jos paliktą skausmą. Ar taip nutiko ir tau?
– Mano atveju prasidėjo savęs paieškos. Norėjau išbandyti naują veiklą. Baigusi džiazo bakalauro studijas Muzikos ir teatro akademijoje pusmečiui išvykau gyventi ir dirbti į pasaulinę parodą Italijoje „Expo Milano“.
Grįžusi į Lietuvą įstojau į magistrantūros studijas – pasirinkau socialinę politiką. Dar studijuodama norėjau išbandyti save žurnalistikoje ir tai padariau.
Be to, buvau tikrai sutrikusi – nežinojau, ar įmanoma suderinti sceną ir santykius.
Vis mąsčiau apie ateitį, piešiau savo šeimos paveikslą, o jame mėginau suderinti vaikų auginimą ir naktinius koncertus.
Gal ir tuo metu greta buvę žmonės savo kalbomis stengėsi mane pakreipti visai kita linkme.
Tik vėliau išmokau neklausyti kitų primetamos nuomonės.
– O kur buvai dingusi visą tą laiką?
– Ilgą laiką nesijaučiau niekur dingusi. Ir toliau dalyvaudavau renginiuose, tačiau pamačiau, kaip greitai viskas pramogų pasaulyje pradėjo keistis atsiradus socialiniams tinklams, o juose manęs beveik nebuvo.
Taip visas pramogų pasaulio šurmulys ėmė tolti nuo manęs.
Kita vertus, tuo metu tobulėjau, mokiausi, susipažinau su puikiais naujais žmonėmis. Išmokau vertinti tikrumą ir draugystes, atsisakyti man nepriimtinų dalykų.
– Ką tik įsikėlei į nuosavus namus pačioje Vilniaus širdyje. Tai dar vienas naujas gyvenimo etapas?
– Tai pirmasis mano nuosavas butas. Jį išsirinkau nepaprastai greitai – vos per tris mėnesius. Visada mėgstu žiūrėti į ateitį, tad būsto įsigijimas Vilniaus širdyje – irgi ne išimtis. Šeimai jis gal ir būtų per mažas, bet dėl puikios vietos lengvai išnuomojamas.
Mano namų sienas puošia pačios tapyti piešiniai ir mano nuotraukos. Man tai teikia džiaugsmo ir spinduliuoja puikią energiją.
Viską įsirenginėjau ir jaukumą kūriau pagal savo pačios viziją. O ir namas, jo stilistika, istorija diktavo tam tikrus sprendimus, kas ir kaip turi būti išdėliota.
Džiaugiuosi daugiau nei 3 metrų aukščio lubomis – dėl jų skambinant pianinu ir dainuojant net pati geriausia garso aparatūra nublanksta.
– Ką tau apskritai reiškia namai?
– Jie man reiškia labai daug. Aš užaugau be galo šiltuose ir jaukiuose namuose. Turiu nuostabius tėvus, sesę, jie yra mano tikrieji draugai.
Man patinka gaminti, o ir auklėta esu taip, kad atėjusius svečius būtina pavaišinti. Tad mielai laukiu draugų paruošusi vakarienę.
Tiesa ir ta, kad savo namų erdvę labai saugau. Nerengiu grandiozinių vakarėlių, bet tikri draugai ir bičiuliai pas mane visuomet laukiami.
Visą tekstą ir fotosesiją rasite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
