Štai vaikinas sumanė nustebinti savo merginą. Violeta priskynė krūvą rožių žiedlapių ir paryčiais juos barstė laiptinėje. „Mano rytas gali prasidėti ir tokiomis staigmenomis kitiems žmonėms. Tuo pat metu Bernardinų sode pasiklausiau bundančių paukščių giesmių – ir diena jau puiki“, – pasakojo geros nuotaikos nestokojanti moteris.
Interjero dizainere Violeta save vadina labai atsargiai, tačiau jei žmonės kreipiasi padėti iš naujo suplanuoti erdves, kad ir seną tėvų sodo namelį, ji neatsisako. O tada, juokėsi dekoratorė, užverda darbas ne tik su statybininkais, bet ir su interjero detalių kūrimu.
„Man įdomūs iššūkiai padaryti kaip nors kitaip, įdomiau, jaukiai ir nestandartiškai, su mažiausiomis išlaidomis. Kaip namelį įrengus porai, paskui jį lengvai pritaikyti gyvenimui su vaikeliu?
Patirties įgavau, kai seną senelių namą perstatė sesuo, – padėjau jai planuoti, įgyvendinti visas idėjas. Kai įsigijome butą Jūrmaloje, taip pat griovėme sienas, ieškojome daugiau erdvės“, – pasakojo Violeta. Kartais moteris tiesiog prižiūri vykstančias statybas ar tarpininkauja jaunimui – mat dabar Lietuvoje dažnai darbuojasi ukrainiečiai ar baltarusiai.
Kai visas pasaulis keikė karantiną ir pandemiją, Violeta ir čia nestokojo optimizmo – jos pasaulis, kasdienybė ir darbai sukosi, kaip ir sukęsi.
„Žinoma, švenčių, vestuvinių suknelių ir aplinkos dekoravimo užsakymų žiemą nebuvo. Bet ruošėmės vasarai ir tikėjomės, kad žmonės galės šiek tiek atsipalaiduoti ir paminėti svarbias progas.
Man labiau nei veiklos sustabdymas užkliuvo tai, kad karantinas pakeitė žmones. Jie pasidarė uždari, susikaustę, vengia kontakto, o susitikę nebežinome, ar paduoti ranką, ar tik linktelėti iš tolo... Tai kartais trikdo“, – atviravo moteris.
Ko ji labiausiai pasiilgo? „Gyvų susitikimų, pasisėdėjimų su draugais“, – iškart atsakė V.Malevska. Nuostabiai atrodanti penkiasdešimtmetė puikiai susitvarko pati – manikiūrą, pedikiūrą visada darėsi namuose, plaukus taip pat dažo pati.
„Streso dėl moteriškų procedūrų salonuose nebuvimo nepatyriau. Mėgstu puoštis ir tai dariau net per karantiną. Puoštis mokau ir keturiolikmetę dukterį Paulę, kai ją aplanko noras visą dieną neišlįsti iš pižamos! Ir aš stengiuosi džiaugtis, puoštis ir esant progai, ir ne. Juk gyvenimas – kasdien dovana. Savaitgaliais pasigaminame vakarienę, gražiai padekoruojame stalą, užsidegame žvakių, pasipuošiame ir tik tada sėdame prie stalo, bendraujame. Tada net leidžiu jai šiek tiek pasidažyti, o kadangi esame vienodo ūgio, – puoštis ir mano suknelėmis! Tik aukštakulniai jau mažoki! Karantinas padėjo kūrybiškai prisitaikyti ir tikrai nepažabojo mūsų mergaitiškų malonumų“, – su šypsena pasakojo V.Malevska.
Tokias vakarienes namuose moteris vadina savo vaikystės atspindžiais, kurie jai visuomet itin malonūs. Jos su dukra mėgsta ir išvykas su pikniko krepšeliu, pasivaikščiojimus parke, kartu aptaria ir mados tendencijas. Smagu ir kartu žiūrėti filmus.
Violeta džiaugėsi, kad Paulė užaugo itin moteriška, mėgsta puoštis ir žvilgčioti į veidrodį. Kartais ir mamai yra ko pasimokyti iš paauglės dukters, kuri net būdama maža mieliau vilkėdavo sijoną ar suknelę, o ne mūvėdavo kelnes.
„Tai, matyt, perduota iš kartos į kartą. Kai dar pati buvau maža mergaitė, močiutė, kuri yra lenkų kilmės, man visada sakydavo, kad patalams ir bažnyčiai drabužiai turi būti skirtingi“, – prisiminė pašnekovė.
Paklausta, kokia jos grožio paslaptis, Violeta šypsojosi – jai tiesiog pasisekė. Liekni ir abu jos tėvai, ir seneliai, giminėje nėra apkūnių žmonių.
„Anksčiau buvau jauna ir graži, dabar tik graži! Galėčiau pasakoti, kaip sveikai maitinuosi, prisižiūriu, sportuoju, laiku einu miegoti, tačiau manau, kad viską lemia puikus mano genų rinkinys“, – atviravo V.Malevska.
Violeta prisiminė, kad po skyrybų su tuomet garsiu atlikėju Edmundu Štengeriu-Mundžiu priaugo net 7 kilogramus. Iki tol sutuoktiniui ji atrodė per apkūni ir dažnai sulaukdavo net kritikos, nors pati jautėsi gana liekna.
„Kita vertus, nėra čia ko slėpti – bėgant metams kūno formas ir odą prižiūrėti vis sudėtingiau, nebeužtenka tik namuose ruoštos veido kaukės, reikia ir procedūrų. Taigi ir aš jau pradedu klausytis, domėtis“, – atviravo penkiasdešimtmetė.
Violeta visada buvo savito stiliaus mėgėja – jos apranga dvelkia senove, turi rūmų damų buduarų aurą. Iš kur būtent toks vintažinis pajautimas? Moteris tikra – stiliaus pojūtis atėjo iš vaikystės, iš senovinių močiučių skrynių ir jų pasakojimų.
„Iki trejų metų augau senelių vienkiemyje, vėliau ten prabėgo visos vasaros, atostogos. Palei sodybą nuo malūno tekėjo labai šaltas upelis, jame mes su pusbroliu teškendavomės. Sušaldavome iki pamėlynavimo, tada bėgdavome šildytis į palėpę, kur visada būdavo labai šilta, kur ore buvo justi džiovinamų mėtų, ramunėlių kvapas, stovėjo verpimo ratelis.
Ten kraustydavau senus lagaminus, pilnus drabužių, daiktų, avalynės... Man jie būdavo kaip lobiai iš burtininko skrynios – tokio grožio, tokios paslapties pilni“, – pasakojo Violeta.
Tuose senuose lagaminuose moters močiutė saugojo iš Lenkijos iki karo atvežtus puošnius savo, jos mamos ir tetų drabužius. Močiutė turėjo net savo šeimos herbą.
Būdama vaikas Violeta nuolat klausdavo senolės, kodėl tie visi gražūs drabužiai ir smailianosiai bateliai paslėpti palėpėje, kodėl ji nesipuošia sekmadieniais eidama į bažnyčią?
„Prabangą, sakė man senolė, reikia slėpti, kad neišsiskirtume, turime būti tokie, kaip ir mūsų tarnai. Juk senelis buvo ištremtas. Turime nepritraukti papildomo dėmesio, pritapti prie aplinkos, o po karo žmonės gyveno kukliai.
Vartydama senus senelių albumus visada atkreipdavau dėmesį, kad giminių Lenkijoje apranga kur kas prabangesnė, puošnesnė. O saldžiausios akimirkos būdavo, kai močiutė rodydavo savo spintos lobius, kailinius ar sukneles, ir pasakodavo, iš kur parvežtas ir net kiek kainavo audinys“, – kalbėjo V.Malevska.
Su močiute Violeta kiekvieną sekmadienį 3 kilometrus eidavo į bažnyčią. Čia mergaitė apžiūrinėdavo ne tik paveikslus, bet ir puošniai apsirengusias moteris. Baltos nertos apykaklės, segės, net perlamutrinės sagos – visa tai Violeta iki šiol puikiausiai pamena.
„Nuo vaikystės tokios detalės, tokia mada ir estetika padarė neišdildomą įspūdį. Močiutės pasakojimai padėjo pamatą mano grožio sampratai, o palėpės lagamine gulėję rūbai net buvo panaudoti dalyvaujant gražiausios lenkaitės konkurse. Jame dėvėjau iš močiutės aukso siūlais siuvinėtos suknelės persiūtą vakarinį drabužį.
Šiuolaikinė mada, minimalizmas, kaip kad puikiai yra pasakęs mados istorikas Aleksandras Vasiljevas, – tinginių išsisukinėjimai“, – sakė Violeta.
O kaip nuo puošnių vakarinių suknelių Violeta atsidūrė remontuose ir statybose? Atrodytų, tai sunkiai suderinami dalykai.
Tai senelio, kuris buvo girininkas, palikimas. Būdama dar vaikas Violeta visada vykdavo kartu su juo, kai reikėdavo taisyti gyvulių aptvarus ar atlikti kitus vyriškus darbus: mokėjo ne tik iš lentos ištraukti sulenktą vinį, bet ir ant akmens plaktuku ją ištiesinti, kad vėl būtų tinkama naudoti.
„Tuomet viskas buvo kitaip, nebuvo jokių vienkartinių, greitojo vartojimo dalykų. Iki šiol turiu savo ir močiutės rankomis padarytas plunksnų pagalves, kraičiui man padarytą pūkinę antklodę. Neskubėti atsikratyti daiktų, juos prikelti naujam gyvenimui ir tai padaryti savo rankomis – tokią senelių pamoką kasdien nešuosi per gyvenimą“, – sakė moteris.
Savo aistrą ir pomėgį istorijai, puošniems senoviniams drabužiams Violeta, baigusi drabužių konstravimo ir modeliavimo studijas, pavertė darbu. Moteris stilizuoja įdomias fotosesijas, kuria dekorus, siuva vestuvines ir vakarines sukneles, konstruoja įmantrius korsetus ir kostiumus kino filmams, o kartais net išvyksta savo talentu ir darbščiomis rankomis pagelbėti garsiems mados namams Londone.
Kai fotografas Robertinas Valiulis Violetos paprašė bendradarbiauti jo fotosesijose, ji nedvejojo – pasakų, mistinių personažų tema moteriai pasirodė itin įdomi. Tačiau viduržiemį sukūrusi Sniego karalienės drabužius netikėtai moteris tapo ir šio fotografo modeliu – niekas nenorėjo šaltą žiemą pozuoti sniegynuose.
„O aš po sijonais prisirengiau slidininko drabužių ir nesušalau. Tokias gyvenimo galimybes visada priimu kaip nuotykį“, – sakė ji.
Violetos kūrybiškumas pravertė ir tuomet, kai vokiečių kompanija „Pantaleon Pictures GmbH“ 2016-aisiais Lietuvoje filmavo televizijos filmą „Džekas Skerdikas“ apie paslaptingą XIX a. žudiką maniaką.
„Sporto rūmuose buvo pastatyti didžiuliai pastatai, jie vieną dieną virto smukle, kitą – jau viešbučiu. Ten buvo kitas pasaulis, jaučiausi pakeliavusi laiko mašina. Pirmą kartą patekusi į tokius užkulisius buvau kaip musė, įmesta į barščius! Dirbau su vokiete dailininke, kūrėme kostiumus pagrindinėms aktorėms. Korsetai, pūsti sijonai – ten buvo ką veikti“, – pasakojo Violeta.
Moteris tuomet stebėjosi, kad pagrindinei aktorei reikia penkių vienodų kostiumų: du skirti jai, jei išsitepa ar suprakaituoja, trečias – kaskadininkei, ketvirtas atitenka statistei, o su penktuoju filmo pabaigoje pagrindinė veikėja nužudoma.
Violeta prisiminė, kad ten filmavosi ir garsus vokiečių kilmės aktorius Falkas Hentschelis, dar anksčiau šokęs Justino Timberlake’o, Britney Spears koncertiniuose turuose, atlikęs pagrindinį vaidmenį filme „Gatvės šokiai 2“.
„Mūsų merginos žavėjosi šiuo talentingu žmogumi, o pasibaigus filmavimui, mano nuostabai, jis atėjo pas mus ir paprašė jam asmeniškai pasiūti kostiumą raudonojo kilimo ceremonijai. Dailininkė sukūrė modelį, o aš jį įgyvendinau, nors vyriškų kostiumų esu siuvusi vos vieną kitą. Pavyko“, – džiaugėsi pašnekovė.
Dokumentinis filmas „Gerasis nacis“, „Netflix“ dokumentinis serialas „Paskutinieji carai“ – kino juostos, prie kurių prisilietė ir Violeta. Moteris prisiminė, kad „Paskutiniųjų carų“ biudžetas buvo labai ribotas, todėl teko suktis ir pagaminti daug kostiumų beveik iš nieko.
„Pamenu, tempiau iš namų bižuteriją, mamos ir močiutės išlikusius aksesuarus, kuriuos panaudojome kostiumams, o motina carienė filme vaidino su mano kurta skrybėlaite“, – atviravo ji.
Tačiau bene įsimintiniausias serialas, prie kurio kostiumų kūrimo dirbo lietuvė, – prieš kelerius metus Lietuvoje filmuotas prabangus BBC serialas „Jekaterina Didžioji“ su britų aktore Helen Mirren.
„Čia siuvome labai daug prabangių kostiumų, korsetų su brangakmeniais, perlais ir gintarais siuvinėtų drabužių. Prie šio filmo dirbo labai daug žmonių – buvo be galo įdomu! Dievinu tokius istorinius filmus ir galimybę savo siuviniais prisidėti prie jų“, – pasakojo moteris.
Čia Violeta susipažino su moterimi, kuri dirbo aukštosios mados namuose „Ralph & Russo“. Kai juose būna daug užsakymų ir prieš naujausių kolekcijų pristatymus šie mados namai priima žmones su rekomendacijomis. Tokią rekomendaciją gavusi Violeta ir išvyko siūti prabangių drabužių žinomiausiems Holivudo aktoriams.
„Sulaukiau kvietimo atvykti, nuskridau, išlaikiau egzaminus – pagaminau įspūdingą korsetą – ir mane priėmė. Jei tuo metu man būtų buvę 20 metų, turbūt iš laimės ten patekus būčiau sąmonę praradusi! Vykau kelis kartus, o dėl karantino keliauti tapo sudėtinga“, – pasakojo Violeta.
Po kolekcijos pristatymo šie mados namai sulaukė gausybės vestuvinių, proginių suknelių užsakymų. Juos arabų turtingiesiems, oligarchams, įžymybėms ir turėjo siūti Violeta su kolegėmis. Taip lietuvės klientėmis tapo dainininkė Kylie Minogue, aktorės Nicole Kidman, Penelope Cruz, Angelina Jolie. Šios moterys raudonuoju kilimu yra žengusios su „Ralph & Russo“ mados namų suknelėmis, prie kurių ranką pridėjo ir Violeta.
Ne vieną itin naudingą patarimą ir neįkainojamų pamokų iš senelių gavusi moteris šiandien rastų ką patarti ir sau jaunai, jei tik galėtų atsukti laiką atgal. Nors Violeta įsitikinusi, kad tik tai, kas patirta savo kailiu, yra veiksminga, vis dėlto pirmiausia ji netekėtų taip anksti.
„Buvau gerokai per jauna. Dabar manau, kad tikrai reikėjo išvažiuoti studijuoti į Sankt Peterburgą, kaip kad norėjau. Reikėjo pabaigti studijas ir tik tuomet kelti vestuves. Man buvo 21 metai.
Šiandien jaunimas protingai dėliojasi prioritetus ir vos tik baigę mokyklas nepuola kurti šeimos. Kita vertus, anksčiau ir požiūris bei auklėjimas buvo kitokie. Be santuokos negalėjo būti lytinių santykių ir bendro gyvenimo, o netekėjusiai greitai užkabindavo senos mergos etiketę“, – kalbėjo ji.
Ar dabar, kai teismų durys pagaliau užvertos, pamokos išmoktos ir pamirštos, santuoką su Edmundu Violeta galėtų pavadinti klaida?
„Ne, taip nesakyčiau. Buvau labai savarankiška moteris. Turėjau darbą, pajamų. Vyras buvo jaunesnis už mane, pamenu, kad atėjo nešinas tik pagalve po pažastimi, – prisiminė pašnekovė. – Tai buvo pirma klaida – vyras turi išlikti vyriškas.
Kad eitume į santuoką, turėjome būti subrendę abu. Netinkamai susidėliojau prioritetus, ant savo pečių prisiėmiau per daug atsakomybių, net sudariau sąlygas vyrui įgyti specialybę, o savąją paslėpiau svajonių skrynioje.
Dariau tai, ką šeimoje turėjo daryti vyras. Sakote, šiandien lyg ir nebėra moteriškų ir vyriškų atsakomybių? Praktika parodo kitaip, partnerystė turi būti abipusė.“
Santuokoje Violeta tarsi pamiršo meilę sau, pusiausvyrą – tempė vis daugiau, nei galėjo panešti. Tarsi jautėsi stipresnė, mokanti ir galinti daugiau, galiausiai – vyresnė ir atsakingesnė. Tai, jos manymu, ir atvedė į pražūtį. Dabar ji moka pasakyti „ne“, rasti laiko sau, pailsėti, mėgautis kuriamu grožiu, o ne uždirbamais pinigais.
Itin sudėtingi santykiai santuokoje, fizinis ir psichologinis vyro smurtas, stresas, galiausiai – onkologinė liga. Tokios patirtys moterį tik sustiprino, nors kadaise tikrai atrodė, kad palūš. Šiandien, kai viskas jau toli praeityje, Violeta tai vadina vertingomis pamokomis.
„Onkologinė liga ir užklupo dėl to, kad gyvenau kitų poreikius iškeldama aukščiau savųjų, – buvau pervargusi. Bandžiau kaip įmanydama išvengti konfliktų, stengiausi namuose užtikrinti ramybę sau ir vaikams viską išgyvendama tyliai, taikiai ir giliai savyje.
Kiek žmogus gali save paminti? Tada susirgau. Viskas. Štai ir viskas. Ne, nenoriu, turiu dar du vaikus užauginti, turiu daugybę kūrybinių minčių, galvojau. Tada labai ryškiai supratau, kad santykiai, kurie yra toksiški, kurie tave griauna, žlugdo, turi būti nutraukti.
Deja, ramiai to padaryti nepavyko. Bandžiau skirtis gražiuoju, bet negaliu atsakyti už kitą žmogų. Jis manipuliavo, nepaleido... Būdama jauna nesupratau, kad yra vyrų, kuriems šeima reikalinga dėl statuso, tarsi sėkmės lydimo žmogaus vizitinė kortelė“, – kalbėjo V.Malevska.
Tuomet viešai apie smurtą namuose ir skyrybų detales prabilusi Violeta šiandien tikra – ji tiesiog priėjo liepto galą. Matyt, todėl netylėjusi, kvietusi policiją ir nebereagavusi į vyro grasinimus, jų šeima tuomet sulaukė daug dėmesio.
„Buvo labai sunku, mūsų namuose virė tikras pragaras. Iš vėžių vis išmušdavo vyro šantažas ir manipuliacijos vaikais. Vis dėlto šiandien manau, kad gyvenimas nėra ir nebūna tik rožėmis klotas. Jei kasdien valgysi skanėstus ir medų, kad ir kaip gražiai tai skamba, ateis laikas, kai gyvenimas mestelės aitrių pipirų.
Kaltinau save, ieškojau problemų savyje, savo elgesyje. O paskui išgirdau psichologo žodžius – jei santykiuose konflikto metu vienas partnerių griebiasi kočėlo, tik laiko klausimas, kada su tuo kočėlu jis peržengs visas ribas.
Arba žmogus turi agresijos ir ją sau leidžia, arba ne. Mano atvejis buvo liūdnas. Juk nepasitenkinimą galime išlieti ir kitaip – aš, pavyzdžiui, šoku į bėgimo batelius ir lekiu, man palengvėja“, – pasakojo moteris.
Violeta be galo džiaugiasi, kad šių laikų jaunimui tokius toksiškus santykius sunku net suvokti, kad laikai keičiasi, kad apie tai itin daug kalbama ir daugelis moterų jau žino – nuo tokių vyrų reikėtų bėgti kiek kojos neša jau po pirmųjų smurto atvejų. O ir pagalbos tokioms moterims šiandien kur kas daugiau. Dabartinės moterys puikiai žino, kad reikia žiūrėti į poelgius ir netikėti gražiomis kalbomis. Kas jai tuomet padėjo atsitiesti, pamiršti, atrodytų, vieno artimiausių žmonių – vyro – žeminimus, įžeidinėjimus ir nuolatinį jos menkinimą?
„Džiaugiuosi, kad su kiekviena karta gyvenimas gerėja. Padarome išvadas, patirtį perduodame vaikams, aiškiname, kalbamės. Vaikai mato, kad konfliktus galima išspręsti taikiai.
Kaip atsistojau ant kojų? Panaikinau žlugdančią priežastį. Tą, kuris mane išbalansuodavo, išsiurbdavo gyvastį. Tuomet viskas pasikeitė tarsi savaime, mes su dukra nurimome. Pasaulis vėl pražydo gražiausiomis spalvomis, atsirado kūryba, grįžau prie išsiilgtų kelionių, pagaliau galėjau nevaržoma matytis su mama ir seserimi, susitikti su draugėmis. Esu labai laiminga, kad tuo metu ryžausi ir nuėjau iki galo.
Labai daug skaičiau Šventąjį Raštą. Kai ėjau per sunkumus, Jobo knyga buvo mano gelbėjimosi ratas – kiekviena eilutė man kalbėjo ir padėjo rasti atsakymus, paaiškino, kodėl taip vyksta. Esmė visur – ir Šventajame Rašte, ir psichologų paskaitose – ta pati: mylėk savo artimą kaip save patį. Mano didžioji užduotis buvo pirmiausia pamilti save pačią. Už palaikymą esu be galo dėkinga savo mamytei ir sesei, savo artimiausioms draugėms, kurios nepaliko manęs vienos, kai po sumušimų atsidūriau ligoninėje, už jų suorganizuotą kineziterapeuto pagalbą, kai jis mane statė ant kojų ir padėjo žengti pirmus žingsnius po to, kai visai nejutau kojų“, – sakė Violeta.
Ji atvira – po skyrybų gyvenimas tapo kur kas spalvingesnis ir laimingesnis, nes jų su vyru pasauliai buvo labai skirtingi. Šioje situacijoje jai gaila tik vieno – kad visa tai turėjo išgyventi vaikai. Tačiau ir čia motina įžvelgia gerų pamokų – jie žinos, kaip kurti santykius, kad jie teiktų palaimą abiem pusėms, žinos, kaip nereikia elgtis.
„Prabėgo daug metų, su vaikais apie tai nebediskutuojame. Jie suprato, kodėl pradėjau skyrybas, pasikalbėjome tuomet, dabar tiesiog labai draugaujame. Sūnus Patrikas jau suaugęs, jis labai meniškas, padeda dekoruoti vestuves, esu jam už tai dėkinga – be jo neišsiversčiau“, – atviravo laiminga mama.
Į meilę ir naujus santykius anksčiau Violeta žvelgė itin nepatikliai ir ne kartą sau mintyse yra ištarusi: „Daugiau niekada!“ Vis dėlto dabar moters širdis pilna meilės ir noro, kad nauji romantiški santykiai klostytųsi puikiai.
„Ateina laikas, kai pamiršti, paleidi, atleidi ir esi pasiruošęs vėl pradžiuginti savo širdį meile. Po visko, ką išgyvenau, gyvenimas man atlygino šimteriopai. Mano laimė – ne viena nugalėta kalno viršūnė. Laimė – tai kelias, įvykiai, kurie suteikia harmoniją, kai žinai, kad viskas, ką darai, turi prasmę, atvirumas su savimi“, – kalbėjo ji.
